Kaip Biblija pasiekė mus — antroji dalis

Traškantis laužas vis buvo pakurstomas, ir liepsnos kilo į padanges. Bet tai nebuvo paprastas laužas. Į didžiulę liepsną, stebint kunigams ir aukšto rango dvasininkams, buvo metamos Biblijos. Tačiau supirkdamas Biblijas tam, kad sunaikintų, Londono vyskupas nežinodamas padėjo vertėjui, Viljamui Tindelui, finansuoti tolesnius leidimus!

Kas paskatino abi puses taip ryžtingai kovoti? Ankstesniame numeryje mes apžvelgėme Biblijos leidimo istoriją iki vėlyvųjų viduramžių. Dabar prieiname naujosios eros pradžią, kai Dievo Žodžio žinia ir galia buvo bepradedanti daryti visuomenei didelę įtaką.

Atsiranda pionierius

Džonas Viklifas, gerbiamas Oksfordo mokslininkas, skelbimu ir raštu veiksmingai demaskavo Biblijai priešingus Katalikų bažnyčios darbus, savo tvirtinimus pagrįsdamas ‛Dievo įstatymu’, tai yra Biblija. Savo mokinius, vadinamuosius lolardus, jis siuntė į Anglijos kaimus anglų kalba skelbti Biblijos žinios visiems, kas klausys. Prieš savo mirtį, 1384-aisiais, jis ėmėsi versti lotyniškąją Bibliją į tuometinę anglų kalbą.

Bažnyčia rado daug priežasčių niekinti Viklifą. Pirmiausia, jis pasmerkė dvasininkus už jų nesaikingumą ir amoralų elgesį. Be to, daugelis Viklifo gerbėjų neteisingai aiškino jo mokymus norėdami pateisinti savo ginkluotus sukilimus. Dvasininkija dėl to kaltino Viklifą net jam mirus, nors jis niekada nepalaikė smurtinių sukilimų.

Laiške popiežiui Jonui XXIII 1412 metais arkivyskupas Arandelis minėjo „tą niekingą ir įkyrų kolegą Džoną Viklifą neapkenčiamą žmogų, senosios gyvatės sūnų, netikrą pranašą ir antikristo vaiką“. Baigdamas savo pasmerkimą, Arandelis rašė: „Kad pripildytų savo piktadarybių saiką, jis sumanė imtis naujo raštų vertimo į gimtąją kalbą.“ Iš tiesų bažnyčios vadovus labiausiai siutino tai, kad Viklifas norėjo duoti žmonėms Bibliją jų pačių kalba.

Vis dėlto keletui įžymių asmenų Biblija gimtąja kalba buvo prieinama. Viena iš jų buvo Ana Bohemietė, 1382 metais ištekėjusi už būsimojo Anglijos karaliaus Ričardo II. Ji turėjo Viklifo angliškuosius evangelijų vertimus ir juos nuolat studijavo. Tapusi karaliene, dėl savo palankaus požiūrio ji padėjo paspartinti Biblijos platinimą — ir ne tik Anglijoje. Ana paskatino Bohemijos Prahos universiteto studentus atvykti į Oksfordą. Čia jie entuziastingai studijavo Viklifo darbus ir kai kuriuos iš jų parsivežė į Prahą. Viklifo mokymų populiarumas Prahos universitete vėliau buvo naudingas Janui Husui, kuris ten studijavo, o paskui ir mokė. Pagal vertimą senąja slavų kalba Husas parengė lengvai skaitomą vertimą čekų kalba. Jo pastangomis Biblija imta plačiai naudoti Bohemijoje bei kaimyninėse šalyse.

Bažnyčia keršija

Ant Viklifo bei Huso bažnyčia tūžo ir už mokymą, kad „grynas tekstas“, tai yra originalūs įkvėpti Raštai be jokių priedų, yra svarbesni už „trumpas pastabas“, nuobodžius tradicinius aiškinimus bažnyčios patvirtintų Biblijų paraštėse. Būtent nepagražintą Dievo Žodžio žinią šie skelbėjai norėjo padaryti prieinamą paprastiems žmonėms.

Melagingai pažadėjus apsaugą, 1414 metais Husas apgaule buvo prikalbėtas atvykti į Konstanco (Vokietija) katalikų bažnyčios susirinkimą ginti savo pažiūrų. Susirinkime dalyvavo 2933 kunigai, vyskupai ir kardinolai. Husas sutiko išsižadėti savo mokymų, jeigu iš Rašto bus įrodyta, kad jie neteisingi. Tačiau susirinkimui rūpėjo ne tai. Jų autoritetui Husas metė iššūkį, todėl jį, garsiai besimeldžiantį, 1415 metais sudegino prie stulpo.

Tame pačiame susirinkime buvo išsakyti galutiniai pasmerkimo bei įžeidimo žodžiai Džonui Viklifui ir nutarta, kad Anglijoje esantys jo kaulai turi būti atkasti ir sudeginti. Tas nutarimas buvo toks nemalonus, kad nebuvo įvykdytas tol, kol 1428 metais to nepareikalavo popiežius. Tačiau kaip visada, toks smarkus priešiškumas nesumažino kitų tiesos mylėtojų uolumo. Jis tik sustiprino jų ryžtą skelbti Dievo Žodį.

Spausdinimo reikšmė

Vos 35 metams praėjus po Huso mirties, 1450-aisiais, Johanas Gutenbergas Vokietijoje išrado spausdinimą judančiomis raidėmis. Jo pirmas didelis darbas buvo lotyniškosios „Vulgatos“ leidimas, baigtas apie 1455 metus. 1495-aisiais visa Biblija arba jos dalys jau paeiliui buvo atspausdintos vokiečių, italų, prancūzų, čekų, olandų, hebrajų, katalonų, graikų, ispanų, senąja slavų, portugalų ir serbų kalbomis.

Olandų mokslininkas Erazmas Roterdamietis 1516 metais parengė pirmąjį užbaigtą spausdintą Graikiškųjų Raštų leidimą. Erazmas norėjo, kad Šventasis Raštas „būtų išverstas į visas kalbas“. Tačiau, nenorėdamas prarasti savo didelio populiarumo, jis nesiryžo versti pats. Vis dėlto atsirado už jį drąsesnių. Žymiausias iš tokių asmenų buvo Viljamas Tindelas.

Viljamas Tindelas ir angliškoji Biblija

Tindelas įgijo išsilavinimą Oksforde ir apie 1521 metus atvyko į sero Džono Volšo namus mokyti jo vaikų. Prie gausaus pietų stalo Volšo namuose jaunasis Tindelas dažnai diskutuodavo su vietiniais dvasininkais. Tindelas dalykiškai užginčydavo jų pažiūras atskleisdamas Bibliją ir parodydamas jiems Rašto vietas. Laikui bėgant Volšai įsitikino Tindelo žodžių tiesa ir dvasininkai buvo kviečiami vis rečiau bei priimami be didelio entuziazmo. Žinoma, tai dar labiau suerzino dvasininkus bei paskatino juos stoti prieš Tindelą ir jo įsitikinimus.

Kartą ginčo metu vienas iš Tindelo religinių priešininkų pareiškė: „Mums būtų geriau be Dievo įstatymų negu be popiežiaus įstatymų.“ Įsivaizduok, koks buvo Tindelo įsitikinimas, kai jis atsakė: „Aš atmetu popiežių ir visus jo įstatymus. Jei Dievas leis man gyventi, po nedaugelio metų aš padėsiu kaimo vaikinui žinoti apie Raštą daugiau už jus.“ Tindelo sprendimas buvo tvirtas. Vėliau jis rašė: „Iš patirties supratau, kad pasauliečiams neįmanoma įrodyti jokios tiesos, nebent jiems tiesiai prieš akis padėtum Raštą jų gimtąja kalba, kad matytų teksto prasmę, jame pateiktų įvykių eigą bei reikšmę.“

Iki to laiko dar nebuvo nė vienos spausdintos angliškos Biblijos. Tad, norėdamas pradėti savo vertimą, 1523 metais Tindelas nuvyko į Londoną prašyti vyskupo Tunstolo paramos. Gavęs neigiamą atsakymą, jis išvyko iš Anglijos toliau siekti savo tikslo ir ten niekada nebegrįžo. Vokietijoje, Kelno mieste, jo pirmoji spausdinimo dirbtuvė buvo užpulta ir Tindelas vos pabėgo pasiėmęs nesurištus brangius lapus. Vis dėlto Vokietijoje, Vormse, galiausiai buvo išleista apie 3000 jo angliškojo „Naujojo Testamento“ egzempliorių. Jie buvo išsiųsti į Angliją ir platinami čia 1526-ųjų pradžioje. Kai kurias iš tų Biblijų vyskupas Tunstolas supirko ir sudegino, nežinodamas, kad taip padeda Tindelui tęsti jo darbą!

Tyrinėjimas padeda aiškiau suprasti

Tindelas akivaizdžiai džiaugėsi savo darbu. Knygoje The Cambridge History of the Bible sakoma, kad „Raštas padarė jį laimingą, ir tai buvo matyti iš jo veržlaus ir linksmo stiliaus.“ Tindelo tikslas buvo pateikti paprastam žmogui Raštą kuo tiksliau ir suprantamiau. Studijuodamas jis perprato Biblijos žodžių prasmę, kuri amžiais buvo slepiama bažnyčios doktrinomis. Neišsigandęs nei grasinimų mirtimi, nei piktavališkos savo įtakingo priešo sero Tomo Moro plunksnos, Tindelas įtraukė tuos atradimus į savo vertimą.

Versdamas ne iš lotyniškojo, o iš Erazmo parengto originalaus Graikiškųjų Raštų teksto, Tindelas vietoj žodžio „labdaringumas“ pasirinko žodį „meilė“, kad aiškiau išreikštų graikiškojo termino a·gaʹpe prasmę. Jis taip pat vartojo žodį „susirinkimas“ vietoj „bažnyčia“, „atgailauti“ vietoj „išpirkti nuodėmes“ ir „vyresnieji“ vietoj „dvasininkai“ (1 Korintiečiams 13:1-3; Kolosiečiams 4:15, 16; Luko 13:3, 5, Brb red.; 1 Timotiejui 5:17, Brb red.). Šie pakeitimai griovė bažnyčios autoritetą bei religines tradicijas, pavyzdžiui, nuodėmių išpažinimą kunigams.

Tindelas taip pat laikėsi žodžio „prikėlimas“, o skaistyklą bei sąmonę po mirties atmetė kaip nebiblinius mokymus. Dėl mirusiųjų jis rašė Morui: „Nukeldami juos į dangų, pragarą ar skaistyklą, [jūs] griaunate argumentus, kuriais Kristus ir Paulius įrodinėjo prikėlimą.“ Šiuo atžvilgiu Tindelas nurodė Mato 22:30-32 ir 1 Korintiečiams 15:12-19. Jis padarė teisingą išvadą: mirusieji lieka be sąmonės iki būsimojo prikėlimo (Psalmių 146:4, Brb red.; Ekleziasto 9:6; Jono 11:11, 24, 25). Tai reiškė, kad visos maldos Marijai ir „šventiesiems“ yra beprasmės, nes neturėdami sąmonės jie negali nei girdėti, nei užtarti.

Tindelas verčia Hebrajiškuosius Raštus

1530-aisiais Tindelas išleido Penkiaknygę, pirmąsias penkias Hebrajiškųjų Raštų knygas. Jis buvo pirmasis, vertęs Bibliją tiesiai iš hebrajų kalbos į anglų. Be to, Tindelas buvo pirmasis vertėjas anglas, pavartojęs vardą Jehova. Londono mokslininkas Deividas Danielis rašo: „Tindelo skaitytojus, be abejo, labai paveikė tai, kad Dievo vardas vėl buvo iškeltas į šviesą.“

Versdamas kokį nors vieną hebrajišką žodį, Tindelas dėl aiškumo vartojo įvairius angliškus žodžius. Vis dėlto jis tvirtai laikėsi hebrajiškosios gramatikos struktūros. Taip buvo išsaugotas glaustas hebrajiškas stilius. Jis pats pasakė: „Hebrajų kalbos ypatybės tūkstantį kartų artimesnės anglų kalbai negu lotynų. Labai panašus kalbėjimo stilius; taigi labai dažnai tereikia versti į anglų kalbą hebrajiškus žodžius — vieną po kito.“

Tame beveik pažodiniame Tindelo vertime atsispindi hebrajiški posakiai. Kai kurie iš jų pirmą kartą skaitant atrodo gana keisti. Bet Biblija galiausiai pasidarė tokia žinoma, kad daugelis tų posakių dabar yra įsitvirtinę anglų kalboje. Pavyzdžiui, posakis ‛vyras pagal jo širdį’ (kaip 1 Samuelio 13:14), „praėjimas“ ir „atpirkimo ožys“. Be to, angliškosios Biblijos skaitytojams tapo labiau pažįstamas hebrajų mąstymas, taigi jie geriau suprato įkvėptus Raštus.

Biblija uždrausta, Tindelas persekiojamas

Galimybė skaityti Dievo Žodį savo kalba jaudino žmones. Anglai tuoj išpirko visas Biblijas, kurias tik buvo galima slapta įvežti į šalį, užmaskuotas drabužių ar kitų prekių ryšuliuose. O dvasininkai svarstė, kad, jeigu Biblija taps didžiausiu autoritetu, jie neišvengiamai praras savo pozicijas. Taigi įsivyravo padėtis, vertėjui ir jo rėmėjams reiškusi mirties pavojų.

Nuolat persekiojamas bažnyčios ir valstybės, Tindelas toliau slaptai dirbo Belgijoje, Antverpene. Vis dėlto dvi dienas per savaitę jis paskirdavo, kaip pats sakė, pramogai — padėdavo kitiems pabėgėliams anglams, vargšams bei ligoniams. Tai labdarai jis išleido daugiausia savo lėšų. Nespėjęs išversti likusios Hebrajiškųjų Raštų dalies, Tindelas buvo išduotas vieno papirkto anglo, apsimetusio jo draugu. 1536 metais jį nužudė Belgijoje, Vilvordėje; paskutiniai jo žodžiai buvo: „Viešpatie! atverk Anglijos Karaliui akis.“

Prieš 1538 metus karalius Henrikas VIII dėl jam vienam žinomų priežasčių įsakė padėti Biblijas visose Anglijos bažnyčiose. Nors Tindelas nebuvo pripažintas, pasirinktas buvo būtent jo vertimas. Tad Tindelo išverstas Raštas pasidarė taip gerai žinomas ir mėgiamas, kad jis „buvo pagrindas didžiumos tolesnių vertimų“ anglų kalba (The Cambridge History of the Bible). Beveik 90 procentų Tindelo vertimo buvo tiesiog perkelta į 1611 metais išleistą King James Version Bibliją.

Galimybė laisvai naudotis Biblija reiškė didelę permainą Anglijoje. Diskusijos naudojantis bažnyčiose padėtomis Biblijomis pasidarė tokios gyvos, kad kartais trukdydavo bažnytinėms pamaldoms! „Seni žmonės mokėsi skaityti, kad galėtų patys semtis žinių iš Dievo Žodžio, o vaikai ateidavo prie vyresniųjų pasiklausyti“ (A Concise History of the English Bible). Tuo laikotarpiu nepaprastai daug Biblijų įvairiomis kalbomis išplatinta ir kitose Europos šalyse. Bet Biblijos sąjūdis Anglijoje turėjo įtakos visam pasauliui. Kaip tai atsitiko? Ir kokį poveikį tolesni atradimai bei tyrinėjimai turėjo Biblijoms, kurias turime šiandien? Mes baigsime savo pasakojimą kitame šios serijos straipsnyje.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Tindelo „Naujasis Testamentas“ (1526) — vienintelis žinomas pilnas egzempliorius, nepatekęs į laužą

[Šaltinio nuoroda]

© The British Library Board

[Lentelė/iliustracijos 26, 27 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Svarbiausios Biblijos platinimo datos

Mūsų era

Pradėta Viklifo Biblija (prieš 1384 m.)

1400

Husas sudeginamas 1415 m.

Gutenbergas — pirmoji spausdinta Biblija apie 1455 m.

1500

Pirmosios spausdintos Biblijos gimtosiomis kalbomis

Erazmo Roterdamiečio Graikiškieji Raštai (1516)

Tindelo „Naujasis Testamentas“ (1526)

Tindelas nužudomas 1536 m.

Henrikas VIII 1538 m. įsako padėti bažnyčiose Biblijas

1600

King James Version (1611)

[Iliustracijos]

Viklifas

Husas

Tindelas

Henrikas VIII