Krikščionių požiūris į laidotuvių papročius

STAIGI, netikėta artimo žmogaus mirtis ypač skaudi. Ji pritrenkia ir sukelia didelį sielvartą. Nors į ilgai ir sunkiai sirgusio mylimo asmens mirtį reaguojame kiek kitaip, vis tiek jaučiame širdgėlą ir baisią netektį.

Kad ir kokios būtų artimojo mirties aplinkybės, netektį patyrusiajam reikia paramos bei paguodos. Liūdintį krikščionį kiti gali persekioti ir reikalauti laikytis nebiblinių laidojimo papročių. Taip yra daugelyje Afrikos šalių bei kai kuriose kitose žemės vietose.

Kas padės artimojo netekusiam krikščioniui išvengti Raštu nepagrįstų laidojimo papročių? Kokią paramą tokio išbandymo metu gali suteikti bendratikiai? Šie klausimai rūpi visiems, trokštantiems įtikti Jehovai, nes „tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jokūbo 1:27).

Vedami įsitikinimo

Daugelį laidojimo papročių sieja vienas bendras veiksnys — tikėjimas, kad mirusieji ir toliau gyvena nematomoje protėvių sferoje. Jiems nuraminti laidotuvių dalyviai privalo atlikti tam tikrus ritualus. Tai galbūt daroma ir dėl kaimynų, kurių nuomone, neatlikus ritualų nukentėtų bendruomenė.

Tikrasis krikščionis turi nepasiduoti žmonių baimei ir nesilaikyti Dievui nepriimtinų papročių (Patarlių 29:25, Brb red.; Mato 10:28). Biblijoje sakoma, kad mirusieji neturi sąmonės: „Gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino. ... Nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini“ (Ekleziasto 9:6, 11). Todėl Jehova Dievas perspėjo savo senovės laikų tautą nesistengti numaldyti mirusiųjų nei bendrauti su jais (Pakartoto Įstatymo 14:1; 18:10-12; Izaijo 8:19, 20). Šios biblinės tiesos nesiderina su žinomais laidojimo papročiais.

Kaip žiūrėti į „lytinį apsivalymą“?

Kai kuriose centrinės Afrikos šalyse mirusiojo sutuoktinis verčiamas lytiškai santykiauti su kuriuo nors artimu jo giminaičiu. To nepadarius, mirusysis esą kenks likusiems šeimos nariams. Šis ritualas vadinamas „lytiniu apsivalymu“. Tačiau nesantuokinis seksualinis ryšys Biblijoje apibūdinamas kaip „ištvirkavimas“. Kadangi krikščionys turi ‛sergėtis palaidumo’, jie drąsiai priešinasi tokiam nebibliniam papročiui (1 Korintiečiams 6:18).

Štai kaip buvo našlei, vardu Mersi.a Po jos vyro mirties, 1989-aisiais, giminės norėjo, kad ji lytiškai apsivalytų su vienu giminaičiu. Ji atsisakė ir paaiškino, jog tas ritualas prieštarauja Dievo įstatymui. Nusivylę giminės išplūdo ją ir išvažiavo. Po mėnesio jie apkraustė jos namus ir nuplėšė nuo stogo metalo plokštes. „Tavo religija pasirūpins tavimi“, — pasakė jie.

Susirinkimas nuramino Mersi ir net pastatė jai naują namą. Kaimynai buvo taip nustebinti, jog kai kurie nusprendė prisidėti prie statybos; bendruomenės vadovo žmona katalikė pati pirmoji atnešė žolės stogui. Ištikimas Mersi elgesys padrąsino jos vaikus. Keturi iš jų po to pasiaukojo Jehovai Dievui, o vienas neseniai net lankė Tarnybos tobulinimo mokyklą.

Dėl lytinio apsivalymo papročio kai kurie krikščionys pasidavė spaudimui ir susituokė su netikinčiu asmeniu. Pavyzdžiui, vienas 70-metis našlys tuoj vedė jauną savo mirusios žmonos giminaitę. Taip jis galėjo pareikšti, jog lytiškai apsivalė. Tačiau tokie ryšiai neatitinka Biblijos patarimo tuoktis „tik Viešpatyje“ (1 Korintiečiams 7:39).

Budynių nakties apeigos

Daugelyje šalių laidotuvių dalyviai mirusiojo namuose budi visą naktį. Tokias budynes dažnai lydi puotavimas bei garsi muzika. Tikima, kad taip nuraminamas mirusysis ir apsaugomi nuo kerų jo šeimos nariai. Mirusiojo palankumui įgyti sakomos meilikaujančios kalbos. Tarp kalbų laidotuvių dalyviai gieda religines giesmes. Tai tęsiasi iki aušros.b

Tikrasis krikščionis nedalyvauja tokiose budynių ceremonijose, nes, kaip sakoma Biblijoje, mirusieji gyviesiems negali nei padėti, nei pakenkti (Pradžios 3:19; Psalmių 145:3, 4; Jono 11:11-14). Šventasis Raštas draudžia užsiimti spiritizmu (Apreiškimas 9:21; 22:15). Tačiau krikščionei našlei gali būti sunku sulaikyti nuo to kitus. Jie galbūt reikalauja budėti namuose visą naktį. Kuo bendratikiai gali padėti liūdintiems krikščionims, patiriantiems tą papildomą išbandymą?

Susirinkimo vyresnieji dažnai palaiko sielvartaujančio krikščionio šeimą supratingai pasikalbėdami su giminaičiais bei kaimynais. Po tokio pokalbio tie asmenys galbūt sutinka taikingai išsiskirstyti ir vėl susirinkti į laidotuves kitą dieną. O kaip dėl priešininkų? Tolesnės pastangos kalbėtis su jais sukeltų smurtą. ‛Viešpaties tarnui nedera vaidytis, bet jis turi pakęsti bloga’ (2 Timotiejui 2:24, NTP). Tad jei nelinkę šnekėtis giminaičiai agresyviai priešinasi, krikščionė našlė ir jos vaikai tikriausiai nepajėgs jų sulaikyti. Tačiau jie patys nedalyvaus jokiose religinėse ceremonijose, vykstančiose jų namuose, nes paklūsta Biblijos nurodymui: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais“ (2 Korintiečiams 6:14).

Šis principas tinka ir laidojant mirusįjį. Jehovos Liudytojai negieda, nesimeldžia ir nedalyvauja kitose klaidingos religijos tarno vadovaujamose ceremonijose. Jei artimi mirusiojo šeimos nariai krikščionys būna vykstant tokioms apeigoms, jie jose nedalyvauja (2 Korintiečiams 6:17; Apreiškimas 18:4).

Kilnios laidotuvių apeigos

Jehovos Liudytojų vadovaujamose laidotuvėse nebūna ritualų mirusiesiems nuraminti. Karalystės salėje, laidojimo biure, mirusiojo namuose ar kapinėse sakoma Biblija pagrįsta kalba. Jos tikslas yra paguosti artimojo netekusius žmones — paaiškinti, ką Biblija kalba apie mirtį bei prikėlimo viltį (Jono 11:25; Romiečiams 5:12; 2 Petro 3:13). Paprastai sugiedama Raštu pagrįsta giesmė, ir laidotuvės baigiamos paguodžiančia malda.

Neseniai tokios laidotuvės buvo surengtos mirus vienai Jehovos Liudytojai, kuri, pasirodo, buvo jauniausia Pietų Afrikos Respublikos prezidento Nelsono Mandelos sesuo. Po laidotuvių prezidentas nuoširdžiai padėkojo kalbėtojui. Dalyvavo daug garbingų svečių bei aukštų pareigūnų. „Tai kilniausios laidotuvės iš visų, kokiose man yra tekę būti“, — pasakė viena ministrų kabineto atstovė.

Ar dera vilkėti gedulo rūbus?

Jehovos Liudytojai gedi mirusių artimųjų. Kaip ir Jėzus, jie kartais verkia (Jono 11:35, 36). Bet, jų nuomone, nebūtina viešai rodyti savo sielvartą kokiais nors išoriniais ženklais. (Palygink Mato 6:16-18.) Daugelyje šalių mirusiajam nuraminti našlės turi dėvėti specialius gedulo drabužius. Juos reikia vilkėti keletą mėnesių ar net metus po laidotuvių, o jų nusivilkimo proga vėl surengiama puota.

Nenešioti gedulo drabužių laikoma mirusiojo įžeidimu. Dėl to kai kurių Svazilando genčių vadai išvijo Jehovos Liudytojus iš namų bei krašto. Tačiau šiais ištikimais krikščionimis visada pasirūpina jų dvasiniai broliai, kurių yra visoje žemėje.

Svazilando Aukščiausiasis Teismas išteisino Jehovos Liudytojus ir leido jiems grįžti į savo namus bei kraštą. Kitą kartą, kai viena krikščionė našlė parašė laišką ir pateikė savo vyro prieš mirtį garso kasetėje įrašytą aiškų nurodymą žmonai nenešioti gedulo drabužių, jai buvo leista pasilikti savo ūkyje. Taip ji sugebėjo įrodyti, jog tikrai gerbia savo vyrą.

Labai pravartu asmeniui iš anksto aiškiai išdėstyti, kaip turi vykti laidotuvės, — ypač tose vietose, kur nebibliniai papročiai paplitę. Taip padarė kamerūnietis Viktoras. Jis smulkiai išdėstė savo laidotuvių programą. Jo šeimoje buvo daug įtakingų žmonių, priklausančių kultūrai su griežtomis tradicijomis — gerbti mirusiuosius, įskaitant žmonių kaukolių garbinimą. Būdamas gerbiamas šeimos narys, Viktoras žinojo, kad jo kaukolė ko gero bus garbinama. Todėl jis konkrečiai nurodė, kaip Jehovos Liudytojams organizuoti jo laidotuves. Jo našlei ir vaikams išties sumažėjo rūpesčių, o bendruomenei buvo gerai paliudyta.

Venkime mėgdžioti nebiblinius papročius

Kai kurie, turintys Biblijos pažinimą, bijo pasirodyti esą kitokie. Kad išvengtų persekiojimo, jie bando įtikti savo kaimynams sudarydami įspūdį, jog laikosi budynių nakties tradicijų. Nors pagirtina aplankyti liūdintį asmenį ir jį paguosti, nebūtina visas naktis prieš tikrąsias laidotuves rengti tam tikras apeigas mirusiojo namuose. Taip darant, pašaliniai suabejotų, ar dalyviai iš tikrųjų tiki tuo, kas Biblijoje sakoma apie mirusiųjų būklę (1 Korintiečiams 10:32).

Biblija ragina krikščionis Dievo garbinimą laikyti gyvenime svarbiausiu ir išmintingai naudoti savo laiką (Mato 6:33; Efeziečiams 5:15, 16). Kai kuriose vietose susirinkimo veikla dėl laidotuvių nutrūko savaitei ar dar ilgiau. Taip atsitinka ne vien Afrikoje. Apie vienas laidotuves, vykusias Pietų Amerikoje, pranešama: „Trijose krikščionių sueigose buvo labai mažai žmonių. Apie dešimt dienų niekas nėjo į skelbimo tarnybą. Net pasauliečiai bei Rašto studijuotojai buvo nustebę ir nusivylę matydami kai kuriuos brolius bei seseris užsiėmusius tik laidotuvėmis.“

Kai kuriose bendruomenėse po laidotuvių mirusiojo šeima pakviečia keletą artimų draugų į namus papietauti. Tačiau daugelyje Afrikos šalių šimtai laidotuvių dalyvių susirenka prie mirusiojo namų ir laukia puotos, kur valgoma paaukota galvijų mėsa. Kai kurie krikščionių susirinkimo nariai mėgdžioja tai, ir susidaro įspūdis, jog jie laikosi papročio rengti puotas mirusiajam numaldyti.

Jehovos Liudytojų laidojimo apeigos neužkrauna mirusiojo artimiesiems sunkios finansinės naštos. Todėl nereikėtų tikėtis, kad atvykusieji aukos pinigų laidotuvių išlaidoms padengti. Jeigu neturtingos našlės neturi kuo padengti būtinų išlaidų, kiti susirinkimo nariai, be abejo, maloniai padės. Jei to nepakanka, vyresnieji pasirūpins, kad vertiesiems būtų suteikta materialinė parama (1 Timotiejui 5:3, 4).

Ne visi laidotuvių papročiai prieštarauja Biblijos principams. Jeigu taip būtų, krikščionys pasiryžę laikytis Rašto reikalavimųc (Apaštalų darbai 5:29). Nors dėl to būna papildomų vargų, daugelis Dievo tarnų sėkmingai atlaikė tokius išbandymus. Juos stiprino Jehova, „visokios paguodos Dievas“, bei mylintys bendratikiai, guodę juos jų sielvarte (2 Korintiečiams 1:3, 4).

[Išnašos]

[Rėmelis 23 puslapyje]

Palaiminti už tvirtą nusistatymą

Sibongili yra drąsi krikščionė našlė iš Svazilando. Neseniai po vyro mirties ji atsisakė laikytis papročių, kurie, daugelio manymu, nuramina mirusįjį. Pavyzdžiui, ji nenusiskuto plaukų (Pakartoto Įstatymo 14:1). Aštuoni šeimos nariai supyko ir jėga nuskuto jai plaukus. Be to, jie uždraudė Jehovos Liudytojams ateiti į Sibongili namus jos paguosti. Tačiau kiti, kuriems rūpi Karalystės žinia, džiaugėsi galėdami ją aplankyti ir perduoti vyresniųjų parašytus padrąsinimo laiškus. Tą dieną, kai Sibongili turėjo apsivilkti gedulo drabužius, įvyko kažkas netikėta. Vienas įtakingas šeimos narys sukvietė visus aptarti jos atsisakymą paisyti tradicinio gedulo.

Sibongili pasakoja: „Jie paklausė, ar pagal savo religinius įsitikinimus galiu sielvartauti apsirengus juodais gedulo rūbais. Kai paaiškinau, jie pasakė, jog nevers manęs to daryti. Mano nuostabai, visi atsiprašė už šiurkštų elgesį ir už tai, kad prievarta nuskuto man plaukus. Jie visi prašė atleisti.“ Vėliau Sibongili sesuo pripažino, jog Jehovos Liudytojų religija teisinga, ir paprašė studijuoti su ja Bibliją.

Štai kitas pavyzdys. Pietų Afrikos Respublikoje gyvenančiam Benjaminui buvo 29 metai, kai staiga mirė jo tėvas. Tuomet Benjaminas buvo vienintelis Liudytojas šeimoje. Nuleidus karstą į duobę, visi eidami pro kapą turi mesti saują žemių ant karsto.d Po laidotuvių artimiausi šeimos nariai nedelsdami nusiskuta galvas. Kadangi Benjaminas to nepadarė, kaimynai bei šeimos nariai pranašavo, jog mirusio tėvo dvasia jį nubaus.

„Kadangi pasitikėjau Jehova, nieko man neatsitiko“, — sako Benjaminas. Šeimos nariai pamatė, kad jis nenukentėjo. Laikui bėgant kai kurie iš jų ėmė studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais ir pasiaukojo Dievui krikštu. O Benjaminas? Jis tapo visalaikiu evangelistu. Keletą pastarųjų metų jam buvo suteikta puiki privilegija tarnauti Jehovos Liudytojų susirinkimams keliaujančiuoju prižiūrėtoju.

[Išnaša]