9 PAMOKA
Intonacijos kaitymas
PAPRASTAS loginis kirtis padeda auditorijai suprasti, ką sakai. Bet jei gerai kaitalioji balso garsumą, tempą ir aukštį, klausytis tavo kalbos bus daug maloniau. Maža to, ji rodys klausytojams, ką pats manai apie tai, ką kalbi. Tavo požiūris į medžiagą gali turėti įtakos tam, ką jie manys apie tai. Tai svarbu, ar kalbėtum nuo pakylos, ar tarnyboje.
Žmogaus balsas yra nuostabus įvairiapusis instrumentas. Tinkamai naudojamas, jis gali pagyvinti kalbą, paliesti širdį, sujaudinti bei paskatinti veikti. Tačiau tik pasižymėdamas popieriuje, kur padidinti garsumą, pakeisti tempą ar balso aukštį, to nepasieksi. Intonacijos kaitymas pagal tokius ženklus būtų nenatūralus. Tai nesuteiktų kalbai gyvumo ar spalvingumo, o tik trikdytų klausytojus. Tinkamas intonavimas kyla iš širdies.
Sumaniai kaitydamas balsą, kalbėtojas neatkreips dėmesio į save. Priešingai, taip jis padės auditorijai įsijausti į temą.
Reguliuok garsumą. Vienas būdas kalbėti išraiškingiau yra garsumo reguliavimas. Bet tai neturi būti tiesiog nuolatinis monotoniškas balso pakėlimas ar nuleidimas. Jis tik iškreiptų tavo žodžių prasmę. Jeigu pakeli balsą per dažnai, įspūdis bus nemalonus.
Garsumas turi atitikti medžiagą. Ar skaitytum skubų įsakymą, pavyzdžiui, iš Apreiškimo 14:6, 7 ar Apreiškimo 18:4, ar reikštum tvirtą įsitikinimą, kaip Išėjimo 14:13, 14, tikslinga atitinkamai padidinti garsumą. Taip pat ir skaitant griežtą pasmerkimą iš Biblijos, pavyzdžiui, iš Jeremijo 25:27-38, kaitaliodamas garsumą tam tikrą frazę išskirsi iš kitų.
Taip pat nepamiršk, ko sieki. Gal nori paskatinti auditoriją veikti? O gal turi tikslą pabrėžti pagrindinius kalbos punktus? Čia irgi padėtų didesnis garsumas. Tačiau vien tik garsiau kalbėdamas gali ir nieko nelaimėti. Kodėl? Todėl, kad tam tikrus žodžius turi sakyti nuoširdžiai ir jausmingai, o ne pakeltu balsu. Tai aptarsime 11 pamokoje.
Įžvalgiai ir vietoje nuleistas balsas skatina įdėmiai klausytis. Bet paprastai tuoj po to toną reikia šiek tiek pakelti. Iš pradžių nuleidus, o paskui pakėlus balso toną, galima perteikti susirūpinimą ar baimę. Mažesnis garsumas dar gali reikšti, kad sakoma frazė nėra ypatingai svarbi, palyginus su kitomis. Tačiau jei kalbėsi vien tik tyliai, gali atrodyti, jog abejoji ir nesi įsitikinęs savo žodžiais arba menkai domiesi dėstoma tema. Akivaizdu, labai švelnus tonas ne visuomet tinka.
Keisk tempą. Kai kasdien kalbėdami reiškiame mintis, žodžiai liejasi savaime. Susijaudinę šnekame greitai. Norėdami, kad kiti tiksliai įsidėmėtų, ką sakome, kalbą sulėtiname.
Vis dėlto nedaugelis pradedančių kalbėtojų kaitalioja tempą. Kodėl? Todėl, kad per daug sutelkia dėmesį į žodžius. Jie galbūt susirašo viską žodis žodin. Netgi sakydami kalbą ne iš rankraščio, išmoksta viską mintinai. Dėl to dėsto monotoniškai. Mokydamasis kalbėti pagal planą, ištaisysi šį trūkumą.
Venk pakeisti tempą staiga, nes tas momentas primins slampinėjančio katino šuolį netikėtai pasirodžius šuniui. Niekuomet nekalbėk taip greitai, kad nukentėtų tarsena.
Norėdamas kaityti tempą, nesistenk vien paspartinti ir sulėtinti kalbą vienodais tarpais. Toks dėstymas nepabrėš medžiagos, o tik sumenkins ją. Tempo pokyčiai turi derintis su tuo, ką sakai, su emocijomis, kurias nori perteikti, ir su tavo tikslu. Dėstyk kalbą normaliu tempu. Norėdamas perteikti jaudulį, kalbėk greičiau, taip kaip darytum su kuo nors šnekučiuodamasis. Taip kalbėti tinka ir aiškinant mažiau svarbius punktus ar atpasakojant įvykius, kurių detalės nėra esminės. Tai paįvairins kalbą ir ji neatrodys per daug rimta. O svaresni argumentai, pagrindinės bei kulminacinės mintys paprastai sakomos lėčiau.
Kaitaliok balso aukštį. Įsivaizduok atlikėją, valandą grojantį muzikos instrumentu. Visą tą laiką jis groja vieną gaidą — iš pradžių garsiai, paskui tyliai, protarpiais greitai, ir vėl lėtai. Čia kaitaliojamas garsumas ir tempas, bet, nesant aukščio variacijų, tokia „muzika“ nebus labai patraukli. Panašiai ir nekaitant balso aukštumo mūsų kalba ausiai nebus maloni.
Tiesa, balso aukščio kaitymas ne visose kalbose turi vienodą poveikį. Toninėje kalboje, pavyzdžiui, kinų, pakeitus balso aukštį dažnai pakinta žodžio reikšmė. Vis dėlto ir tokioje kalboje yra priemonių žodžių išraiškai paįvairinti. Galima padidinti balso diapazoną išlaikant vienodą atskirų tonų lygį. Taigi aukštus tonus galima paaukštinti, o žemus — pažeminti.
Netgi netoninėse kalbose kaitant balso aukštį galima perteikti daugybę minčių. Pavyzdžiui, nežymiai paaukštinus ir šiek tiek pastiprinus balsą gali būti išryškintas loginis kirtis. Balso aukščio kaitymu galima pabrėžti dydį ar nuotolį. Kylantis tonas sakinio pabaigoje gali reikšti užduodamą klausimą. Kai kurios kalbos galbūt reikalauja žemėjančio tono.
Jaudulys ir entuziazmas gali būti išreiškiami aukštesniu tonu. (Toninėje kalboje tam galbūt reikėtų platesnio balso diapazono.) Gailestis ir susirūpinimas dažnai reikalauja žemesnio tono. (Toninėje kalboje — siauresnio balso diapazono.) Tokios emocijos padeda kalbėtojui paliesti klausytojų širdį. Norėdamas jas išreikšti, ne vien tark žodžius. Manipuliuok balsu, kad būtų aišku, jog pats tai išgyveni.
Padėk pamatą. Kada reikia pradėti galvoti apie intonacijos kaitymą? Renkant medžiagą kalbai. Jeigu kalboje vien argumentuosi arba vien raginsi, nebus galimybių kaitalioti intonaciją. Tad analizuok kalbos planą ir surask medžiagos, kuri ją pagyvintų ir padarytų turiningą.
Tarkim, įpusėjęs pajunti poreikį paįvairinti kalbą, nes dėstymas darosi ištęstas. Ką daryti? Keisk dėstymo stilių. Kaip? Vienas būdas yra atsiversti Bibliją, paprašyti klausytojus atsiversti savąsias ir, užuot vien kalbėjus, perskaityti citatą. Arba tam tikrą tvirtinimą paversk klausimu ir padaryk pauzę pabrėžimui. Įterpk paprastą pavyzdį. Taip daro patyrę kalbėtojai. Kad ir kokia būtų tavo patirtis, tuos pačius metodus gali taikyti jau ruošdamas medžiagą.
Galima sakyti, kad intonacijos kaitymas yra kalbos prieskonis. Tinkama neperdėta intonacija padės pajusti visą medžiagos skonį ir jos dėstymo bus malonu klausytis.