2 PAMOKA
Aiškus žodžių tarimas
KAD galėtum sėkmingai bendrauti, turi kalbėti aiškiai. Galbūt nori pasakyti kažką įdomaus, netgi svarbaus, tačiau tavo žodžiai neteks prasmės, jeigu juos bus sunku suprasti.
Žmonių negali paveikti kalba, kurios jie gerai nesupranta. Net jei asmens balsas būtų stiprus ir lengvai girdimas, neaiškiai tariami žodžiai nepaskatins kitų ko nors imtis. Būtų taip, lyg jis šnekėtų svetima, klausytojui nesuvokiama kalba (Jer 5:15). Biblijoje mums primenama: „Jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį? Tas pat tinka ir jums. Jei, kalbėdami kalbomis, netarsite aiškių žodžių, tai kaipgi bus galima suprasti, ką sakote? Jūs kalbėsite vėjams!“ (1 Kor 14:8, 9)
Kas daro kalbą neaiškią? Galbūt įprotis kalbėti per mažai prasižiojus. Jei žandikaulio raumenys sustingę, o lūpos vos kruta, kalba bus prislopinta.
Šnekant per daug greitai, kalbą irgi bus sunku suprasti — panašiai kaip leidžiant kalbos įrašą greičiau negu nurodyta. Žodžiai girdisi, bet naudos mažai.
Kartais neaiškios kalbos priežastis yra kalbos padargų struktūros defektai. Tačiau ir turintieji tokių sunkumų gali daug ką pagerinti taikydami šios pamokos patarimus.
Vis dėlto kalba dažnai išeina neaiški, kai žodžiai suliejami, tariami be pertrūkio. Problema gali būti ta, kad praleidžiami skiemenys, svarbios raidės ar nukandamos galūnės. Jeigu žodžiai sulipdomi, klausytojai galbūt pagaus kai kurias mintis ir frazes, bet kitų nesupras. Neaiškus tarimas sumažins galimybę veiksmingai mokyti.
Kaip kalbėti aiškiai. Norint aiškiai tarti žodžius, svarbu suprasti savo kalbos žodžių sandarą. Daugelyje kalbų žodžiai sudėti iš skiemenų. Skiemuo — žodžio dalis iš vienos ar daugiau raidžių sudaro tarimo vienetą. Kalbant tokiomis kalbomis paprastai tariamas kiekvienas skiemuo, nors ne visi vienodai pabrėžiami. Norėdamas išmokti kalbėti aiškiau, sulėtink tempą ir stropiai tark kiekvieną skiemenį. Iš pradžių tai galbūt skambės per daug pabrėžiamai, bet lavinantis kalba pasidarys sklandesnė. Dėl sklandumo tam tikrus žodžius, be abejo, tarsi nesustodamas, bet šito reikėtų vengti, jeigu pradingsta žodžių prasmė.
Pastaba: norint išlavinti tarimą, galima treniruotis kalbėti ir skaityti pernelyg aiškiai. Tačiau tai neturi tapti kalbėjimo įpročiu. Tokia kalba skambėtų dirbtinai ir nenatūraliai.
Jeigu tavo tarimas kiek prislopintas, mokykis galvą laikyti pakeltą ir smakrą toliau nuo krūtinės. Skaitydamas Bibliją laikyk pakankamai aukštai, kad galėtum lengvai dirstelėti į auditoriją. Taip žodžiai nenutrūks.
Mokydamasis atsipalaiduoti irgi pagerinsi kalbą. Aiškiai žinoma, kad veido ar kvėpavimą reguliuojančių raumenų įtampa gali turėti neigiamą poveikį kalbos mechanizmui. Tokia įtampa kliudo harmoningai koordinuoti protą, kalbos padargus bei kvėpavimą — procesą, kuris turi vykti sklandžiai ir natūraliai.
Žandikaulio raumenys turi būti atpalaiduoti, kad veikiai atsilieptų į smegenų signalus. Lūpos irgi turi būti atpalaiduotos. Jos turi būti pasiruošusios greitai atsiverti ir susičiaupti, išreikšdamos įvairius garsus, besiformuojančius burnoje ir gerklėje. Jei žandikaulis ir lūpos įtempti, burna tinkamai neatsivers ir garsas bus iškoštas pro dantis. Kalba rodysis šiurkšti, prislopinta, neaiški. Tačiau atpalaiduoti liežuvį bei lūpas nereiškia kalbėti nerūpestingai. Tai reikia derinti su pastangomis formuoti garsus, kad tarimas būtų aiškus.
Norėdamas išanalizuoti savo tarimą, galėtumei skaityti garsiai. Atidžiai žiūrėk, kaip naudojiesi nuostabiais kalbos padargais. Ar pakankamai atveri burną, kad kalbos garsai išeitų be kliūčių? Atsimink: liežuvis, nors aktyviausias, nėra vienintelis kalbos padargas. Garsų susidarymo priemonės taip pat yra kaklas, apatinis žandikaulis, lūpos, veido bei gerklės raumenys. Gal atrodo, jog kalbi nedarydamas jokių veido judesių? Jeigu taip, didelė tikimybė, kad tavo kalba neaiški.
Jeigu gali, įsirašyk į juostą, kaip kalbi natūraliai — kaip kam nors skelbdamas tarnyboje. Įrašyk keletą minučių šnekamosios kalbos. Klausydamasis įrašo, tiksliai nustatysi, kokių sunkumų turi tardamas tam tikrus žodžius. Žiūrėk, gal kuriuos nors žodžius ištari neaiškiai, prislopintai ar nukąsdamas galūnes, ir pasistenk nustatyti priežastį. Paprastai šie trūkumai gali būti ištaisyti laikantis jau duotų patarimų.
Gal turi kalbos defektų? Lavinkis atverti burną šiek tiek plačiau negu anksčiau ir bandyk kruopščiau tarti žodžius. Giliai įkvėpk ir kalbėk lėtai. Tokie pratimai turintiems kalbos defektų padėjo išmokti kalbėti aiškiau. Jeigu švepluoji, tardamas žodžius su š, ž, č garsais atitrauk liežuvį toliau nuo priešakinių dantų. Net jei problemos visiškai neišspręsi, nepulk į neviltį. Atsimink, kad Mozei, vyrui, greičiausiai turėjusiam kalbos trūkumų, Jehova pavedė perduoti gyvybiškai svarbias žinias Izraelio tautai ir Egipto faraonui (Iš 4:10-12). Jei esi pasiruošęs, jis panaudos ir tave bei gausiai palaimins tavo tarnybą.