Kalba ugdanti ir optimistiška

MUMS paskirta skelbti žinia yra gera žinia. Jėzus pasakė: „Pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta geroji naujiena“ (Mk 13:10, Jr, išnaša). Pats Jėzus parodė pavyzdį kreipdamas kitų dėmesį į „gerąją naujieną apie Dievo karalystę“ (Lk 4:43). Apaštalai irgi skelbė „Dievo gerąją naujieną“ ir „gerąją naujieną apie Kristų“ (1 Tes 2:2, NW; 2 Kor 2:12, NW). Ta žinia yra ugdanti ir optimistiška.

Kaip ir ‛dangaus viduriu lekiantis’ angelas, skelbiantis „amžinąją gerąją naujieną“, mes raginame žmones: „Bijokite Dievo ir atiduokite jam pagarbą“ (Apr 14:6, 7; NW). Visur kalbame apie tikrąjį Dievą, jo vardą, jo nuostabias savybes, nepaprastus darbus, meilingus tikslus, savo atskaitomybę jam ir jo reikalavimus. Gera ir ta naujiena, kad Jehova Dievas sunaikins blogus žmones, kurie jį niekina ir gadina gyvenimą kitiems. Tačiau ne mums teisti tuos, kuriems skelbiame. Nuoširdžiai trokštame, kad kuo daugiau žmonių palankiai atsilieptų į Biblijos žinią, kad ji iš tikrųjų būtų jiems gera naujiena (Pat 2:20-22, Brb; Jn 5:22).

Mažiau neigiamų faktų. Žinoma, yra neigiamų gyvenimo pusių ir jų neignoruojame. Pradėdamas pokalbį galėtum iškelti problemą, rūpimą žmonėms tavo teritorijoje, ir ją trumpai apsvarstyti. Tačiau daug laiko skirti tam neverta. Žmonės nuolat girdi slogias žinias, tad jei kalbėsime apie nemalonius dalykus, jie gali užtrenkti duris ar nesiklausyti. Jau pokalbio pradžioje stenkis sutelkti dėmesį į ugdančias Dievo Žodžio tiesas (Apr 22:17). Tuomet, net jeigu šeimininkas nenorės toliau kalbėtis, jis galės apmąstyti tavo ugdančias mintis. Tai galbūt jam bus akstinas mieliau klausytis kitą kartą.

Panašiai ir sakydamas kalbą neužliek auditorijos neigiama informacija vien dėl to, kad turi jos apsčiai. Jei kalbėtojas sutelkia dėmesį į pasaulio valdovų nesėkmes, nusikalstamumą, smurtą ir plintantį amoralumą, klausytojai jausis prislėgti. Neigiamus faktus įtrauk tik tuos, kurie padeda siekti vertingo tikslo. Keletas tokių faktų gali pabrėžti temos aktualumą. Jie dar gali išryškinti kokios nors problemos veiksnius ir taip parodyti, kodėl Biblijos sprendimas praktiškas. Kur galima, apie problemas kalbėk glaustai ir trumpai.

Išmesti iš kalbos visą neigiamą informaciją paprastai neįmanoma ir nepageidautina. Užduotis — teigiamus ir neigiamus faktus išdėstyti taip, kad bendras poveikis būtų teigiamas. Tam reikia nustatyti, ką paminėti, ką praleisti, ką pabrėžti. Kalno pamoksle Jėzus perspėjo klausytojus vengti savanaudiško Rašto aiškintojų ir fariziejų požiūrio ir tai pailiustravo pavyzdžiais (Mt 6:1, 2, 5, 16). Tačiau užuot sutelkęs dėmesį į neigiamus tų religinių vadų poelgius, Jėzus pabrėžė, kaip svarbu suprasti tikruosius Dievo kelius ir eiti jais (Mt 6:3, 4, 6-15, 17-34). Tokio mokymo vaisiai buvo puikūs.

Kalbėk teigiama gaida. Jeigu tau pavesta susirinkime pasakyti kalbą apie tam tikrą krikščionių veiklos sritį, stenkis kalbėti konstruktyviai, ne kritiškai. Pamąstyk, ar pats darai tai, kam skatini kitus (Rom 2:21, 22; Hbr 13:7). Kalbėk su meile, ne su nepasitenkinimu (2 Kor 2:4). Jei esi įsitikinęs, jog bendratikiai nori įtikti Jehovai, tą įsitikinimą išreikši žodžiais ir tai juos paveiks teigiamai. Apaštalas Paulius irgi parodė tokį įsitikinimą, kaip užrašyta 1 Tesalonikiečiams 4:1-12; 2 Tesalonikiečiams 3:4, 5 ir Filemonui 4, 8-14, 21.

Kartais vyresnieji turi perspėti kitus dėl neišmintingo elgesio. Tačiau būdami nuolankūs jie pamoko susirinkimo brolius romiai (Gal 6:1, Brb). Pamokymą dera duoti taip, kad tie, kuriems jis skirtas, jaustųsi esą gerbiami (1 Pt 5:2, 3). Biblijoje patariama, jog to ypač turėtų paisyti jaunesni broliai (1 Tim 4:12; 5:1, 2; 1 Pt 5:5). Pabarti, sudrausminti, pataisyti reikia remiantis Raštu (2 Tim 3:16). Biblijos eilutės niekada neturi būti taikomos netinkamai ar kraipomos norint paremti tam tikrą griežtą kalbėtojo nuostatą. Net ir drausminant galima kalbėti teigiamu tonu, jei dėmesys pirmiausia sutelkiamas į tai, kaip išvengti nuodėmės, kaip spręsti problemas, kaip įveikti sunkumus, kaip išeiti iš klystkelio ir kaip Jehovos reikalavimai apsaugo mus (Ps 119:1, 9-16).

Ruošdamas kalbą ypač apgalvok, kaip užbaigsi kiekvieną pagrindinę mintį ir visą kalbą. Paskutiniai žodžiai dažnai įsimenami ilgiausiai. Stenkis, kad klausytojai išsineštų teigiamas mintis.

Kalbantis su bendratikiais. Jehovos tarnai brangina galimybę bendrauti krikščionių sueigose. Tai dvasinės atgaivos minutės. Biblijoje mums primenama, kad susirinkę garbinimo vietose nepamirštume ‛drąsinti vieni kitų’ (Hbr 10:25, Jr). Drąsiname kitus ne tik sakydami kalbas ar komentuodami, bet ir šnekučiuodamiesi prieš sueigas ir po jų.

Nors per pokalbius tinka pasiguosti ir kasdieniais rūpesčiais, labiausiai padrąsina dvasiniai dalykai. Galima papasakoti džiaugsmingų atsitikimų iš šventos tarnybos. Ugdo ir rodomas nuoširdus dėmesys.

Tačiau dėl pasaulio įtakos turime būti atsargūs. Efezo krikščionims Paulius rašė: „Pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui“ (Ef 4:25). Kalbėti tiesą ir saugotis melo reiškia neliaupsinti pasaulio dievinamų dalykų ir žmonių. Panašiai Jėzus perspėjo dėl „turtų apgaulės“ (Mt 13:22). Todėl per pokalbius turime vengti propaguoti tokią apgaulę iškeldami materialinius dalykus (1 Tim 6:9, 10).

Nurodydamas, jog reikia būti ugdantiems, apaštalas Paulius ragina neteisti ir nemenkinti brolio, kuris galbūt susilaiko nuo tam tikrų dalykų dėl „silpno tikėjimo“, gerai nesuvokdamas krikščioniškos laisvės ribų. Norėdami ugdyti kitus turime atsižvelgti į jų padėtį ir dvasinį brandumą. Kaip apgailėtina būtų ‛duoti broliui [ar seseriai] akstiną nupulti ir pasipiktinti’! (Rom 14:1-4, 13, 19)

Tie, kuriuos spaudžia sunkumai, pavyzdžiui, lėtinė liga, vertina ugdantį bendravimą. Toks asmuo galbūt deda daug pastangų lankyti sueigas. Žinantieji jo situaciją gali pasiteirauti: „Kaip jautiesi?“ Jis tikrai bus dėkingas už dėmesį. Tačiau kalbėti apie sveikatą jam greičiausiai nebus labai malonu. Pripažinimo ir pagyrimo žodžiai labiau sušildytų jo širdį. Tu tikriausiai matai jo neblėstančią meilę Jehovai bei ištvermę sunkiomis aplinkybėmis? Galbūt padrąsina jo komentarai? Tad ar nebūtų geriau, užuot kalbėjus apie negalią, paminėti jo tvirtybę ir kaip jis stiprina susirinkimą? (1 Tes 5:11)

Kad pokalbis būtų ugdantis, ypač svarbu turėti omenyje Jehovos požiūrį svarstoma tema. Senovės laikais murmėjusieji prieš Jehovos atstovus ir skundęsi mana patyrė didelę Jehovos nemalonę (Sk 12:1-16; 21:5, 6). Kad tie pavyzdžiai mums naudingi, parodome gerbdami vyresniuosius bei vertindami dvasinį maistą, tiekiamą per ištikimą ir protingą vergą (1 Tim 5:17).

Surasti apie ką naudingai pasikalbėti su broliais krikščionimis nėra sunku. Tačiau jei kieno nors pastabos per daug kritiškos, imkis iniciatyvos pakreipti pokalbį ugdančia linkme.

Ar liudytume kitiems, kalbėtume nuo pakylos, šnekėtumės su bendratikiais, rodykime įžvalgumą keldami iš savo širdies lobyno tai, „kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams“ (Ef 4:29).