mwbr18.09 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
RUGSĖJO 3–9 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 1–2
„Jėzus padaro pirmąjį stebuklą“
(Jono 2:1–3) O trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės ir jose dalyvavo Jėzaus motina. 2 Jėzus ir jo mokiniai irgi buvo pakviesti į tas vestuves. 3 Pritrūkus vyno, Jėzaus motina jam tarė: „Jie nebeturi vyno.“
Kristus – „Dievo galybė“
3 Savo pirmąjį stebuklą Jėzus padarė per vestuves Galilėjos Kanoje. Nežinome, kaip ten buvo, bet svečiams pritrūko vyno. Jaunieji, nebeturėdami kuo vaišinti, matyt, pasijuto labai nepatogiai. Čia buvo ir Jėzaus motina Marija. Ji žinojo, kad jos sūnus bus vadinamas „Aukščiausiojo Sūnumi“, ir per daugelį metų, be abejo, buvo apmąsčiusi visas pranašystes apie savo pirmagimį (Lk 1:30–32; 2:52). Argi ji būtų prašiusi sūnaus gelbėti jaunuosius iš nemalonios padėties, jei nebūtų tikėjusi jį turint galią padaryti stebuklą? Nei Marija, nei Jėzus nenorėjo, kad jaunai porai tektų rausti iš gėdos dėl nevaišingumo. Todėl jis apie 380 litrų vandens stebuklingai pavertė geru vynu. (Perskaityk Jono 2:3, 6–11.) Ar Jėzus privalėjo padaryti šį stebuklą? Ne. Jis tiesiog rūpinosi žmonėmis ir sekė Jehovos – savo dosnaus dangiškojo Tėvo – pavyzdžiu.
(Jono 2:4–11) Bet Jėzus jai pasakė: „O kas man ir tau, moterie? Mano valanda dar neatėjo.“ 5 Jo motina tarė patarnautojams: „Darykite, ką tik jis jums sakys.“ 6 Ten buvo pastatyti šeši akmeniniai ąsočiai, mat šito reikalavo žydų apsivalymo nuostatai. Kiekvienas – dviejų trijų saikų talpos. 7 Jėzus jiems tarė: „Pripilkite ąsočius vandens.“ Ir tie pripylė sklidinus. 8 Tada Jėzus jiems pasakė: „Dabar pasemkite ir nuneškite pokylio tvarkdariui.“ Tie nunešė. 9 Pokylio tvarkdarys paragavo vandens, paversto vynu. Nežinodamas, iš kur jis – vandenį sėmę patarnautojai tai žinojo, – tvarkdarys pasišaukė jaunikį 10 ir jam tarė: „Kiekvienas žmogus iš pradžių padeda gerąjį vyną, o svečiams įgėrus duoda prastesnį. Tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ 11 Tai, ką Jėzus padarė Galilėjos Kanoje, buvo jo ženklų pradžia; jis parodė savo šlovę, ir jo mokiniai jį įtikėjo.
jy-E p. 41, pstr. 6
Pirmasis Jėzaus stebuklas
Tai pirmasis Jėzaus stebuklas; juo sustiprinamas jo naujų mokinių tikėjimas. Paskui jie kartu su jo motina ir įbroliais keliauja į Kafarnaumą prie Galilėjos ežero.
Ką vertinga radome
(Jono 1:1) Pradžioje buvo Žodis. Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo dievas.
nwtsty Jn 1:1 komentarai
Žodis: graikiškai ho logos; čia pavartotas kaip titulas (Jn 1:14; Apr 19:13). Jonas nurodė, kam priklauso šis titulas, – Jėzui. „Žodžiu“ Jėzus tituluojamas, kai gyveno danguje kaip dvasinė esybė, kai tarnavo žemėje kaip tobulas žmogus ir po to, kai buvo paimtas į dangų. Jėzus yra Dievo atstovas: perduoda Kūrėjo sprendimus bei nurodymus kitiems jo dvasiniams sūnums, taip pat žmonėms. Taigi kai Biblijoje minima, kad Jehova kalbėjo žmonėms, logiška manyti, jog jis tai darė ne asmeniškai, o per Žodį (Pr 16:7–11; 22:11; 31:11; Iš 3:2–5; Ts 2:1–4; 6:11, 12; 13:3).
pas: šiame kontekste graikiškas prielinksnis pros nurodo buvimą šalia ir draugystę; jis taip pat leidžia suprasti, jog kalbama apie atskirus asmenis, šiuo atveju – Žodį ir vienintelį tikrąjį Dievą.
Žodis buvo dievas: arba „Žodis buvo dieviška esybė“. „Žodžiu“ vadinamas Jėzus. Jonas nenorėjo pasakyti, kad Žodis yra Visagalis Dievas. Toje pačioje eilutėje skaitome, jog Žodis buvo „pas Dievą“, taigi jiedu nėra tas pats asmuo. Kadangi Jėzus yra Dievo pirmagimis Sūnus, per kurį Dievas sukūrė visa kita, jis užima išskirtinę padėtį, todėl apibūdinamas kaip „dieviška esybė“. Kai kuriuose Biblijos vertimuose anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis ši eilutė išversta panašiai kaip „Naujojo pasaulio“ vertime, perteikiant mintį, kad Žodis buvo dieviškas, dieviškos prigimties, panašus į Dievą. Tai dera su Kol 2:9, kur sakoma, jog Kristuje „kūno pavidalu gyvena visa dieviškumo pilnatvė“. Septuagintoje graikišku žodžiu, reiškiančiu „dieviškas“, išversti hebrajiški žodžiai (el ir elohim), kurie paprastai verčiami „Dievas“ arba „dieviškas“, tačiau gali reikšti ir „galingasis, stiprusis“. Tai, kad Žodis vadinamas dieviška esybe arba galinguoju, derinasi su Iz 9:5 [9:6] užrašyta pranašyste, kur sakoma, jog Mesiją vadins Galinguoju Dievu (ne Visagaliu Dievu).
(Jono 1:29) Kitą dieną, pamatęs Jėzų ateinantį pas jį, Jonas pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!
nwtsty Jn 1:29 komentaras
Dievo Avinėlis: po to, kai Jėzus pasikrikštijo ir grįžo iš dykumos, kur buvo Velnio gundomas, Jonas Krikštytojas jį pristatė žodžiais „Dievo Avinėlis“. Dar vieną kartą šis pasakymas pavartotas Jn 1:36. (Žiūrėk sgd d. 4.) Lyginti Jėzų su avinėliu yra tinkama. Biblijoje skaitome, kad avys buvo aukojamos artinantis prie Dievo ir siekiant gauti nuodėmių atleidimą. Tai vaizdavo Jėzaus auką – jo, tobulo žmogaus, gyvybę, kurią jis turėjo atiduoti už žmoniją. Pasakymas „Dievo Avinėlis“ gali priminti nemažai kitų Šventojo Rašto pasakojimų. Jonas Krikštytojas gerai išmanė hebrajiškuosius raštus, taigi šiais žodžiais galbūt darė aliuziją į vieną ar daugiau šių dalykų: aviną, kurį Abraomas paaukojo vietoj savo sūnaus Izaoko (Pr 22:13), Paschos avinėlį, kurį izraelitai turėjo papjauti, kad būtų išvaduoti iš Egipto vergijos (Iš 12:1–13), arba avinėlį, kasdien ryte ir vakare aukojamą ant Dievo aukuro Jeruzalėje (Iš 29:38–42). Be to, Jonas galėjo turėti omenyje Izaijo pranašystę; pasak jos, tas, apie kurį Jehova sako „mano tarnas“, bus vedamas pjauti kaip avinėlis (Iz 52:13; 53:5, 7, 11). Rašydamas savo pirmą laišką korintiečiams apaštalas Paulius pavadino Jėzų „mūsų Paschos Avinėliu“ (1 Kor 5:7, Brb). Apaštalas Petras paminėjo Kristaus „brangų kraują – tarsi avinėlio be ydos ir dėmės“ (1 Pt 1:19). Apreiškimo knygoje pašlovintasis Jėzus daugiau kaip 25 kartus perkeltine prasme vadinamas Avinėliu. (Kai kurie pavyzdžiai: Apr 5:8; 6:1; 7:9; 12:11; 13:8; 14:1; 15:3; 17:14; 19:7; 21:9; 22:1.)
RUGSĖJO 10–16 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 3–4
„Jėzus liudija samarietei“
(Jono 4:6, 7) Ten buvo Jokūbo šaltinis. Kelionėje pavargęs, Jėzus atsisėdo prie to šaltinio. Buvo maždaug šešta valanda. 7 Viena moteris, samarietė, atėjo pasisemti vandens. Jėzus jai tarė: „Duok man gerti.“
nwtsty Jn 4:6 komentaras
pavargęs: tai vienintelis kartas, kai Šventajame Rašte paminėta, jog Jėzus buvo pavargęs. Buvo maždaug 12 valanda dienos. Tą rytą Jėzus tikriausiai atkeliavo iš Jordano slėnio Judėjoje į Samarijos miestą Sicharą; kelias vedė per kalnus ir jam teko pakilti 900 ar daugiau metrų (Jn 4:3–5; žiūrėk sgd d. 4).
(Jono 4:21–24) Jėzus jai tarė: „Tikėk manimi, moterie: ateina valanda, kai garbinsite Tėvą ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje. 22 Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas – iš žydų. 23 Tačiau ateina valanda – ir dabar jau yra, – kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa, nes ir Tėvas tokių savo garbintojų ieško. 24 Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi garbinti dvasia ir tiesa.“
(Jono 4:39–41) Daug samariečių iš to miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo žodžio: „Jis pasakė man viską, ką esu padariusi.“ 40 Todėl atėję pas Jėzų samariečiai prašė jį pas juos pasilikti. Ir jis pasiliko ten dvi dienas. 41 Dėl jo žodžio įtikėjo kur kas daugiau.
Ką vertinga radome
(Jono 3:29) Kas turi nuotaką, tas yra jaunikis. O jaunikio draugas, stovėdamas ir jį girdėdamas, jaunikio balsu džiaugte džiaugiasi. Šitas mano džiaugsmas jau yra tobulas.
nwtsty Jn 3:29 komentaras
jaunikio draugas: Biblijos laikais geras jaunikio pažįstamas atstovaudavo jam įvairiuose reikaluose, susijusiuose su vestuvėmis. Jis, galima sakyti, suvesdavo jaunuosius į porą. Sutuoktuvių dieną vestuvininkai ateidavo į jaunojo arba jo tėvo namus. Ten vykstant pokyliui jaunikio draugas džiaugdavosi girdėdamas jaunikį kalbantis su jaunąja, nes jausdavosi sėkmingai atlikęs savo pareigas. Jonas Krikštytojas palygino save su „jaunikio draugu“. Šiuo atveju jaunikis buvo Jėzus, o jo mokiniai kaip grupė sudarė simbolinę nuotaką. Ruošdamas kelią Mesijui, Jonas Krikštytojas pirmuosius „nuotakos“ narius suvedė su Jėzumi Kristumi (Jn 1:29, 35; 2 Kor 11:2; Ef 5:22–27; Apr 21:2, 9). „Jaunikio draugas“ Jonas atliko savo darbą ir tada jo vaidmuo nebebuvo toks svarbus kaip Jėzaus ir jo sekėjų. Todėl turėdamas omenyje Jėzų jis pasakė: „Anas turi didėti, o aš – mažėti“ (Jn 3:30).
(Jono 4:10) Jėzus jai atsakė: „Jei būtum žinojusi apie Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: ‘Duok man gerti’, pati būtum jo paprašiusi ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs.“
nwtsty Jn 4:10 komentaras
gyvojo vandens: šis graikiškas pasakymas tiesiogiai reiškia tekantį vandenį, šaltinio vandenį arba gėlą vandenį iš versmės maitinamo šulinio. Tai priešingybė stovinčiam vandeniui iš talpyklos. Kun 14:5 pavartotas hebrajiškas žodžių junginys, išverstas „šaltinio vanduo“, paraidžiui reiškia „gyvasis vanduo“. Jer 2:13 ir 17:13 Jehova vadinamas „gyvojo vandens šaltiniu“; turimas omenyje gyvybę teikiantis simbolinis vanduo. Kalbėdamas su samariete Jėzus gyvąjį vandenį paminėjo perkeltine prasme, o ji, regis, šiuos žodžius iš pradžių suprato tiesiogiai (Jn 4:11, 14).
RUGSĖJO 17–23 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 5–6
„Sek Jėzumi iš teisingų paskatų“
(Jono 6:9–11) „Čia vienas berniukas turi penkis miežinius papločius ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“ 10 Jėzus pasakė: „Susodinkite žmones.“ Toje vietoje buvo daug žolės ir jie, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų, susėdo. 11 Jėzus paėmė tuos papločius ir padėkojęs dalijo susėdusiems; taip padarė ir su žuvelėmis. Visi gavo, kiek norėjo.
nwtsty Jn 6:10 komentaras
iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų, susėdo: aprašydamas šį stebuklą Matas vienintelis dar pridūrė „neskaičiuojant moterų ir vaikų“ (Mt 14:21). Stebuklingai tąkart galėjo būti pamaitinta per 15 000 žmonių.
(Jono 6:14) Matydami jo daromus ženklus žmonės ėmė kalbėti: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“
(Jono 6:24) Taigi matydami, kad nei Jėzaus, nei jo mokinių ten nėra, žmonės sulipo į tas valteles ir nuplaukė į Kafarnaumą Jėzaus ieškoti.
nwtsty Jn 6:14 komentaras
pranašas: pirmame amžiuje daugelis žydų tikėjosi, kad toks kaip Mozė pranašas, apie kurį kalbama Įst 18:15, 18, ir bus Mesijas. Šiame kontekste pasakymas „ateiti į pasaulį“ tikriausiai reiškia Mesijo pasirodymą, kurio žmonės laukė. Įvykius, apie kuriuos skaitome šioje eilutėje, paminėjo tik Jonas.
(Jono 6:25–27) Suradę jį kitoje ežero pusėje, jie paklausė: „Rabi, kada čionai atvykai?“ 26 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ieškote manęs ne dėl to, kad matėte ženklus, o dėl to, kad sočiai prisivalgėte duonos. 27 Darbuokitės ne dėl pražūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui. Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas, pats Dievas, yra pažymėjęs savo antspaudu.“
(Jono 6:54) Kas maitinasi mano kūnu ir geria mano kraują, turi amžiną gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
(Jono 6:60) Daugelis jo mokinių, tai išgirdę, kalbėjo: „Baisu, ką jis šneka. Kas gali šito klausytis?“
(Jono 6:66–69) Todėl daugelis jo mokinių sugrįžo prie to, ką buvo palikę, ir daugiau su juo nebevaikščiojo. 67 Jėzus paklausė dvylikos: „Negi ir jūs norite pasitraukti?“ 68 Simonas Petras jam atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius. 69 Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu esi Dievo Šventasis.“
ne dėl pražūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui: Jėzus suprato, jog kai kurie žmonės su juo ir jo mokiniais bendrauja tik dėl materialinės naudos. Nors gyvybei palaikyti žmonėms kasdien reikia valgyti, „maistas“ iš Dievo Žodžio gali suteikti galimybę gyventi amžinai. Jėzus ragino minią darbuotis dėl maisto, „išliekančio amžinam gyvenimui“, tai yra stengtis patenkinti savo dvasinius poreikius ir tikėti tuo, ką sužino (Mt 4:4; 5:3; Jn 6:28–39).
maitinasi mano kūnu ir geria mano kraują: kontekstas rodo, kad čia kalbama apie maitinimąsi ir gėrimą perkeltine prasme; tai reiškia tikėjimą Jėzumi Kristumi (Jn 6:35, 40). Šiuos žodžius Jėzus pasakė 32 metais, taigi jis nekalbėjo apie Viešpaties vakarienę – ją įsteigė tik po metų. „Buvo arti Pascha, žydų šventė“ (Jn 6:4), todėl jo klausytojams tai buvo priminimas apie artėjančią šventę ir avinėlio kraujo reikšmę gelbstint gyvybes tą naktį, kai izraelitai išėjo iš Egipto (Iš 12:24–27). Jėzus norėjo pabrėžti, kad jo paties kraujas turės ypatingą reikšmę suteikiant amžiną gyvenimą jo mokiniams.
Mes vaikščiosime Jehovos, savo Dievo, vardu
13 Vis dėlto minios sekė Jėzų ir surado jį, pasak Jono, „kitapus ežero“. Kodėl žmonės ieškojo Jėzaus jam atsisakius būti karaliumi? Daugelis viską vertino kūnišku požiūriu ir užsidegę kalbėjo apie maistą, kurį Jehova davė dykumoje Mozės laikais. Vadinasi, jie laukė, kad Jėzus ir toliau visus maitins. Žinodamas, kad žmonės puoselėja tokius netinkamus motyvus, Jėzus pradėjo mokyti dvasinių tiesų, galinčių pakeisti mąstyseną (Jono 6:17, 24, 25, 30, 31, 35–40). Kai kurie ėmė murmėti, ypač išgirdę tokį pavyzdį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jono 6:53, 54).
14 Po Jėzaus pateiktų pavyzdžių neretai paaiškėdavo, ar žmonės tikrai nori vaikščioti su Dievu. Ir pastarasis pavyzdys sukėlė smarkią reakciją. Biblijoje rašoma: „Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: ‘Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!’“ Jėzus paaiškino, kad reikia suvokti jo žodžių dvasinę prasmę. Jis pasakė: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.“ Deja, daug kas nesiklausė. Toliau rašoma: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jono 6:60, 63, 66).
Ką vertinga radome
(Jono 6:44) Nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; aš prikelsiu jį paskutiniąją dieną.
nwtsty Jn 6:44 komentaras
jo nepatraukia: nors graikiškas veiksmažodis, verčiamas „patraukti“, yra vartojamas kalbant apie tinklo su žuvimis traukimą (Jn 21:6, 11), tai nereiškia, jog Dievas traukia žmones prieš jų valią. Kaip rašoma Jn 12:32, ir Jėzus prie savęs patraukia žmones. Iš Biblijos sužinome, kad Jehova suteikė žmonėms valios laisvę, taigi kiekvienas gali pasirinkti, tarnaus Dievui ar ne (Įst 30:19, 20). Jehova per Biblijos žinią ir savo šventąją dvasią švelniai prie savęs patraukia tuos, kurių nuostata tinkama (Ps 11:5; Pat 21:2; Apd 13:48). Pranašystė iš Iz 54:13, pacituota Jn 6:45, taikoma tiems, ką Tėvas tokiu būdu patraukia. (Palygink su Jn 6:65.)
(Jono 6:64) „Bet kai kurie iš jūsų netikite.“ Mat Jėzus nuo pat pradžios žinojo, kurie netiki ir kas toks jį išduos.
nwtsty Jn 6:64 komentarai
Jėzus [...] žinojo, [...] kas toks jį išduos: jis turėjo omenyje Judą Iskarijotą. Prieš išsirinkdamas 12 apaštalų Jėzus meldėsi savo Tėvui visą naktį (Lk 6:12–16). Taigi iš pradžių Judas buvo Dievui ištikimas. Tačiau iš hebrajiškųjų raštų pranašysčių Jėzus žinojo būsiąs išduotas artimo draugo (Ps 41:10 [41:9, Brb]; 109:8; Jn 13:18, 19). Kai Judas palinko į bloga, Jėzus, galintis perprasti žmonių širdis ir mintis, tą pasikeitimą pastebėjo (Mt 9:4). Dievas, naudodamasis gebėjimu pažvelgti į ateitį, žinojo, kad vienas iš artimų Jėzaus draugų taps išdaviku. Bet atsižvelgiant į Dievo savybes ir darbus nereikėtų manyti, jog išdaviku turėjo tapti Judas, lyg tai būtų nulemta.
nuo pat pradžios: tai nereiškia nuo Judo gimimo ar išrinkimo apaštalu; išrinktas jis buvo po to, kai Jėzus visą naktį meldėsi (Lk 6:12–16). Čia turimas omenyje metas, kai Judas ėmė elgtis klastingai, ką Jėzus tuojau ir įžvelgė (Jn 2:24, 25; Apr 1:1; 2:23). Tai taip pat rodo, kad Judo veiksmai buvo apmąstyti ir suplanuoti, o ne spontaniški. Žodžio „pradžia“ (gr. arkhe) reikšmė krikščionių graikiškuosiuose raštuose yra gana plati, priklauso nuo konteksto. Pavyzdžiui, 2 Pt 3:4 tas žodis išverstas „nuo pat kūrinijos atsiradimo“. Apd 11:15 Petras sakė, kad ant kitataučių nusileido šventoji dvasia, – „kaip ir pradžioje ant mūsų“. Petras čia kalbėjo ne apie savo gimimą ar pakvietimą būti apaštalu, o apie 33 metų Sekmines, kai pirmą kartą ant Jėzaus mokinių buvo išlieta šventoji dvasia (Apd 2:1–4). Daugiau pavyzdžių, kokiomis reikšmėmis žodis „pradžia“ vartojamas įvairiuose kontekstuose, galima rasti Lk 1:2; Jn 15:27 ir 1 Jn 2:7.
RUGSĖJO 24–30 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 7–8
„Jėzus šlovino savo Tėvą“
(Jono 7:15–18) Žydai stebėdamiesi kalbėjo: „Iš kur šitas toks apsiskaitęs, jeigu nesimokė mokyklose?“ 16 O Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas – ne mano, o to, kuris mane siuntė. 17 Kas nori vykdyti jo valią, žinos, ar šis mokslas iš Dievo, ar aš kalbu iš savęs. 18 Kas kalba iš savęs, ieško sau šlovės, o kas ieško šlovės savo siuntėjui, tas tiesakalbis ir neteisybės jame nėra.
„Parašyta“
5 Jėzus norėjo, kad žmonės suprastų, kieno žinią jis skelbia. „Mano mokslas – ne mano, o to, kuris mane siuntė“, – sakė jis (Jono 7:16). Kitą sykį jis paaiškino: „Nedarau nieko iš savęs, bet kalbu tai, ko mane Tėvas išmokė“ (Jono 8:28). Ir dar pasakė: „Ką jums kalbu, sakau ne iš savęs, – tai Tėvas, esantis manyje, daro savo darbus“ (Jono 14:10). Akivaizdu, kad žinia Jėzaus lūpose buvo ne jo paties, o Tėvo: juk kiekviena proga Jėzus paminėdavo, kas rašoma Dievo Žodyje.
6 Atidžiai patyrinėjus evangelistų užrašytus Jėzaus žodžius, paaiškėja, kad jis citavo arba perfrazavo mintis iš daugiau kaip pusės hebrajiškųjų Biblijos knygų. Iš pirmo žvilgsnio tai galbūt nedaro didelio įspūdžio. Gali net kilti mintis: kodėl per trejus su puse metų, kai skelbė žmonėms gerąją naujieną ir juos mokė, Jėzus nepacitavo iš visų knygų, ligi tol jau parašytų šventosios dvasios įkvėpimu? Tiesą sakant, labai tikėtina, kad jis citavo visas tas knygas. Atminkime: tėra aprašyta tik nedidelė dalis to, ką Jėzus kalbėjo ir darė (Jono 21:25). O Evangelijose išsaugotiems Jėzaus žodžiams perskaityti užtektų vos kelių valandų. Įsivaizduok, kaip būtų, jei vieną kitą valandą kalbėdamas apie Dievą ir apie jo Karalystę turėtum savo teiginius pagrįsti eilutėmis iš daugiau kaip pusės hebrajiškųjų Biblijos knygų! Jėzus, reikia dar pridurti, ritinių paprastai neturėdavo po ranka. Štai sakydamas savo garsųjį Kalno pamokslą jis hebrajiškuosius raštus citavo arba jų mintis persakė dešimtis kartų – ir viską iš atminties!
(Jono 7:28, 29) Jėzus mokydamas šventykloje sušuko: „Jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur esu! Aš atėjau ne savo valia, bet siųstas to, kuris tikras yra, ir jūs jo nepažįstate. 29 Aš jį pažįstu, nes nuo jo esu, jis mane siuntė.“
(Jono 8:29) Mano siuntėjas yra su manimi. Jis nepaliko manęs vieno, nes visada darau, kas jam patinka.“
Priimkime Dievo, ne pasaulio, dvasią
19 Visiškai pakluskime Jehovai. Jėzus visada darė tai, kas patinka Tėvui. Bent vienu atveju Jėzus buvo linkęs pasielgti kitaip, negu Tėvas norėjo, tačiau maldoje su pasitikėjimu tarė: „Tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Lk 22:42). Kiekvienas pamąstykime: ar Dievui paklūstu netgi tada, kai nėra lengva? Nuo šitokio klusnumo priklauso pati mūsų gyvybė. Jehova yra Kūrėjas, jis gyvybę dovanoja ir palaiko, todėl paklusti jam turime be jokių išlygų (Ps 95:6, 7). Alternatyvų klusnumui nėra, ir Dievo malonės be klusnumo pelnyti neįmanoma.
Ką vertinga radome
(Jono 7:8–10) Jūs eikite į šventę. Aš kol kas į šventę neisiu, nes mano metas dar nepribrendo.“ 9 Jiems tai pasakęs, Jėzus pasiliko Galilėjoje. 10 Tačiau, jo broliams nuvykus į šventę, ten nukeliavo ir jis pats, tik ne atvirai, o slapta.
Kodėl dera sakyti tiesą?
O kokį pavyzdį parodė Jėzus Kristus? Sykį keli netikintieji norėjo sužinoti jo kelionės planus. „Keliauk iš čia į Judėją“, – jie patarė Jėzui. Šis atsiliepė: „Jūs eikite sau į iškilmes [Jeruzalėje]. Aš į šitą šventę [„dar“, Vl] neisiu, nes mano metas dar neatėjo.“ Netrukus Jėzus iškeliavo į tą šventę. Bet kodėl taip atsakė? Aniems žmonėms nereikėjo žinoti, ką jis veiks ir kur bus. Nors netiesos Jėzus nekalbėjo, kad apsaugotų save ir mokinius, atskleidė ne viską. Tai nebuvo melas, nes apaštalas Petras apie Kristų rašė: „Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos“ (Jono 7:1–13; 1 Petro 2:22).
(Jono 8:58) Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: dar prieš atsirandant Abraomui aš jau buvau.“
nwtsty Jn 8:58 komentaras
aš jau buvau: priešiškai nusiteikę žydai norėjo užmėtyti Jėzų akmenimis už tai, kad jis sakė matęs Abraomą, nors, jų žodžiais tariant, dar neturėjo „nė penkiasdešimt metų“ (Jn 8:57). Atsakydamas Jėzus norėjo paaiškinti, kad pirmiau, nei gimė Abraomas, jis jau buvo galinga dvasinė esybė danguje. Kai kas Jėzaus žodžius „aš jau buvau“ (gr. ego eimi) verčia „Aš Esu“ tvirtindami, kad Jėzus tapatino save su Dievu. Jie teigia, kad čia pavartota graikiška frazė yra aliuzija į Iš 3:14 Septuagintoje ir kad šiose abiejose eilutėse ji turi būti verčiama vienodai. Tačiau Jėzaus paaiškinimas, užrašytas Jn 8:54, 55, rodo, jog jis neturėjo nė minties tapatintis su savo Tėvu.