mwbr18.10 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas

SPALIO 1–7 D.

IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 9–10

„Jėzus rūpinasi savo avimis“

(Jono 10:​1–3) Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas eina į avių aptvarą ne pro vartus, o lipa per kur kitur, tas vagis ir plėšikas. ² Kas įeina pro vartus, tas yra avių ganytojas. ³ Vartų sargas jam atidaro, ir avys jo balso klauso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda.

(Jono 10:11) Aš esu gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas guldo už avis savo sielą.

(Jono 10:14) Aš – gerasis ganytojas. Aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane

nwtsty vaizdinė medžiaga

Avių aptvaras

Avių aptvaras buvo skirtas apsaugoti avis nuo vagių bei plėšrių gyvūnų. Piemenys savo bandas ten sugindavo nakčiai. Biblijos laikais avių aptvarą dažniausiai sudarė tik akmeninės sienos su vienais vartais; tie statiniai galėjo būti įvairių formų bei dydžių (Sk 32:16; 1 Sam 24:4 [23:3, Brb]; Sof 2:6). Jonas kalba, kad į aptvarą reikėdavo įeiti „pro vartus“, kuriuos saugodavo „vartų sargas“ (Jn 10:​1, 3). Jei avių aptvaras priklausydavo bendruomenei, ten būdavo suvaromos kelios bandos. Per naktį jas saugojęs vartų sargas ryte įleisdavo piemenis. Kiekvienas piemuo pašaukdavo savo avis ir šios atpažinusios jo balsą susirinkdavo (Jn 10:​3–5). Jėzus paminėjo šį paprotį norėdamas vaizdžiai paaiškinti, kaip jis rūpinasi savo mokiniais (Jn 10:​7–14).

w11 5/15 p. 7, pstr. 5

Krikščionių šeimos, budėkite!

⁵ Ko gi šeimos galva pasimoko iš Kristaus pavyzdžio? Jėzus yra ganytojas, o jo sekėjai – avys. Ganytojas apie savo avis žino viską, jų ryšys pagrįstas abipusiu pasitikėjimu. Avys atskiria ganytojo balsą, paklūsta jo šaukiamos. „Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane“, – pasakė Jėzus. Jis puikiai, ne paviršutiniškai pažįsta savo bendruomenę. Graikiškas žodis, čia verčiamas „pažinti“, reiškia „asmeniškus, artimus tarpusavio santykius“. Taigi Gerasis Ganytojas pažįsta kiekvieną savo avį. Jis žino jų poreikius, trūkumus, jų gerąsias ypatybes. Nepraleidžia pro akis net ir menkiausių dalykų. Ir avys ganytoją iš tolo pažįsta, visiškai juo pasikliauja.

(Jono 10:​4, 5) Visas savąsias išsivaręs, eina pirma jų; avys seka jam iš paskos, nes pažįsta jo balsą. ⁵ Paskui svetimą jos tikrai neseks, bet bėgs nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso.

cf p. 124, pstr. 17

„Be palyginimų jis jiems nekalbėdavo“

¹⁷ Vienas tyrinėtojas aprašo tai, ką matė savo akimis: „Vidurdienį kartais apsistodavome pailsėti prie šulinio, – tokių įprasta aptikti Judėjoje. Trys ar keturi piemenys čia atgindavo savo bandas. Avys susimaišydavo, ir mes smalsiai stebėdavome, kaip piemenys atskirs savąsias. Kai gyvuliai atsigerdavo ir prisilaigydavo, piemenys vienas po kito pasukdavo į skirtingas slėnio puses, kiekvienas savaip juos šaukdamas; ir kiekvieno avys, atsiskyrusios nuo viso būrio, patraukdavo paskui savo ganytoją. Bandos nueidavo tvarkingai, kaip ir buvo atėjusios“ (George A. Smith, The Historical Geography of the Holy Land). Taigi Jėzus vargu ar būtų radęs geresnį palyginimą pailiustruoti savo minčiai: jeigu atpažįstame jo balsą, klausome jo mokymų ir leidžiamės jo vedami, esame „gerojo ganytojo“ globoje.

(Jono 10:16) Turiu ir kitų avių, – jos ne iš šito aptvaro. Ir jas turiu atvesti. Jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

nwtsty Jn 10:16 komentaras

atvesti: čia pavartotas graikiškas veiksmažodis ago priklausomai nuo konteksto gali reikšti „atvesti“ arba „vadovauti“. Viename graikiškame rankraštyje, kuris datuojamas apie 200 m. e. m., pavartotas giminingas graikiškas žodis synago, dažnai verčiamas „surinkti“. Jėzus, gerasis ganytojas, surenka, veda, saugo ir maitina „šitame aptvare“ esančias avis (Lk 12:32 jos vadinamos mažąja kaimene), taip pat savo „kitas avis“. Visos jos tampa „viena kaimene“, prižiūrima „vieno ganytojo“. Šitaip metaforiškai pabrėžiama, jog tarp Jėzaus sekėjų klestės vienybė.

Ką vertinga radome

(Jono 9:38) Žmogus tarė: „Tikiu, Viešpatie“, ir išreiškė jam pagarbą.

nwtsty Jn 9:38 komentaras

išreiškė jam pagarbą: arba „parpuolė prieš jį; nusilenkė jam“. Kai graikiškas veiksmažodis proskyneo vartojamas kalbant apie kokio dievo ar dievybės garbinimą, jis verčiamas „garbinti“ (Mt 4:10; Lk 4:8). O šiame kontekste aklas nuo gimimo vyras, kuris buvo išgydytas, pripažino Jėzų Dievo atstovu ir išreiškė jam pagarbą. Jėzų jis laikė ne Dievu ar kokia dievybe, o išpranašautuoju „Žmogaus Sūnumi“, Mesiju, turinčiu Dievo duotą galią (Jn 9:35). Jis tikriausiai nusilenkė taip, kaip tai darydavo žmonės, paminėti hebrajiškuosiuose raštuose. Sutikę pranašą, karalių ar kitą Dievo atstovą, jie nusilenkdavo (1 Sam 25:​23, 24; 2 Sam 14:​4–7; 1 Kar 1:16; 2 Kar 4:​36, 37). Dažniausiai žmonės Jėzui išreikšdavo pagarbą iš dėkingumo, suvokdami, kad Dievas jam yra palankus (Mt 2:2; 8:2; 14:33; 15:25).

(Jono 10:22) Tuo metu Jeruzalėje vyko pašventinimo iškilmės. Buvo žiema.

nwtsty Jn 10:22 komentaras

Pašventinimo iškilmės: hebrajiškas šios šventės pavadinimas yra Chanuka (išvertus „iškilmingas atidarymas, pašventinimas“). Ji buvo švenčiama aštuonias dienas nuo kislevo 25-osios (apie žiemos saulėgrįžos metą), minint Jeruzalės šventyklos pašventinimą iš naujo 165 m. p. m. e. Keletą metų prieš tai Sirijos karalius Antiochas IV Epifanas parodė panieką Jehovai, žydų Dievui, suteršdamas Jo šventyklą. Pavyzdžiui, ant aukuro, kur kasdien buvo atnašaujamos deginamosios aukos, jis pastatė pagonių aukurą, o 168 m. p. m. e. kislevo mėnesio 25 dieną visiškai išniekino šventyklą ant aukuro aukodamas kiaulę ir viską apšlakstydamas jos sultiniu. Jis sudegino šventyklos vartus, sugriovė kunigų kambarius, išsigabeno auksinį aukurą, atnašinės duonos stalą ir auksinį žibintuvą. Tada Jehovos šventyklą paskyrė Olimpo dievui Dzeusui. Po dvejų metų Judas Makabiejus atkovojo miestą ir šventyklą. Kai šventykla buvo apvalyta, jis ją iš naujo pašventino 165 m. p. m. e. kislevo 25-ąją – praėjus lygiai trejiems metams nuo tada, kai Antiochas ant aukuro atnašavo savo pasibjaurėtiną auką Dzeusui. Nuo tada vėl imta kasdien atnašauti aukas Jehovai. Biblijoje neužsimenama, kad Jehova būtų davęs Judui Makabiejui pergalę ir nurodęs atnaujinti šventyklą. Tačiau kartais Jehova panaudodavo kitataučius, pavyzdžiui, Persijos karalių Kyrą, įgyvendinti tam tikrus su Jo garbinimu susijusius tikslus (Iz 45:1). Tad visai tikėtina, jog Jehova savo valiai įvykdyti galėjo pasitelkti jam pasiaukojusios tautos žmogų. Iš Biblijos sužinome, jog šventykla turėjo stovėti ir veikti, kad išsipildytų pranašystės apie Mesiją, jo tarnybą bei auką. Be to, levitai turėjo atnašauti aukas, kol Mesijas paaukos už žmoniją didesnę auką – savo gyvybę (Dan 9:27; Jn 2:17; Hbr 9:​11–14). Kristaus sekėjams nebuvo nurodyta švęsti Pašventinimo šventės (Kol 2:​16, 17). Tačiau niekur nerašoma, kad Jėzus ar jo mokiniai būtų smerkę jos šventimą.

SPALIO 8–14 D.

IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 11–12

„Būk atjautus kaip Jėzus“

(Jono 11:​23–26) Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels.“ ²⁴ Morta atsakė: „Žinau, kad jis prisikels per prisikėlimą paskutiniąją dieną.“ ²⁵ Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, atgis. ²⁶ Ir kiekvienas gyvenantis ir mane tikintis nemirs per amžius. Ar tuo tiki?“

nwtsty Jn 11:​24, 25 komentarai

Žinau, kad jis prisikels: Morta manė, kad Jėzus kalba apie būsimą prisikėlimą paskutiniąją dieną (Jn 6:39). Jos tikėjimas buvo išties pagirtinas. Kai kurie jos dienų religiniai vadovai, vadinami sadukiejais, neigė būsiant prikėlimą, nors apie jį aiškiai kalbama šventuosiuose raštuose (Dan 12:13; Mk 12:18). O fariziejai tikėjo sielos nemirtingumu. Tačiau Morta žinojo, kad Jėzus mokė apie prikėlimą ir net kai kuriuos buvo prikėlęs, bet nuo jų mirties nebuvo praėjusios kelios dienos kaip kad Lozoriaus atveju.

Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas: Jėzaus mirtis ir prisikėlimas atvėrė galimybę mirusiesiems grįžti į gyvenimą. Jehova prikeltajam Jėzui davė galią ne tik prikelti mirusiuosius, bet ir suteikti amžiną gyvenimą (Jn 5:26). Apr 1:18 Jėzus save vadina gyvuoju, kuris turi „mirties bei hado raktus“. Todėl Jėzus yra gyvųjų ir mirusiųjų gelbėtojas. Jis pažadėjo atverti kapus ir suteikti mirusiesiems gyvenimą – vieniems danguje kaip savo bendravaldžiams, kitiems naujoje žemėje, kurią valdys jo vadovaujama dangiškoji valdžia (Jn 5:​28, 29; 2 Pt 3:13).

(Jono 11:​33–35) Matydamas ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius, Jėzus širdyje sudejavo, susijaudino; ³⁴ jis paklausė: „Kur jį paguldėte?“ Tie atsakė: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk.“ ³⁵ Jėzus apsiašarojo.

nwtsty Jn 11:​33–35 komentarai

verkiančią: taip išverstas graikiškas žodis dažnai reiškia garsiai verkti, raudoti. Tas pats veiksmažodis pavartotas kalbant apie Jėzų, kai jis pranašavo apie būsimą Jeruzalės sunaikinimą (Lk 19:41).

sudejavo, susijaudino: tai, kad originalo kalboje tie du žodžiai pavartoti kartu, atskleidžia labai stiprius Jėzaus jausmus. Graikiškas veiksmažodis, išverstas „sudejavo“ (embrimaomai), paprastai reiškia stiprias emocijas, bet šiame kontekste akivaizdu, jog Jėzus jas ir parodė. Graikiškas žodis (tarasso), išverstas „susijaudino“, tiesiogiai reiškia sielojimąsi. Pasak vieno biblisto, šiame kontekste jis gali reikšti „sukelti vidinę sumaištį, didelį skausmą ar sielvartą“. Tas pats veiksmažodis pavartotas Jn 13:21, apibūdinant Jėzaus reakciją į mintį, kad Judas jį išduos.

širdyje: pažod. „dvasioje“. Graikiškas žodis pneuma čia pavartotas, matyt, norint įvardyti žmogaus širdyje kylančią paskatą ką nors sakyti ar daryti.

apsiašarojo: veiksmažodis (dakryo) yra kilęs iš daiktavardžio, kuris reiškia „ašaros“ ir pavartotas Lk 7:38; Apd 20:​19, 31; Hbr 5:7; Apr 7:17; 21:4. Šiuo žodžiu, atrodo, labiau pabrėžiamos ašaros, o ne garsus verkimas. Graikiškojoje Biblijos dalyje šis graikiškas žodis pavartotas tik čia; Marijos ir žydų verkimas Jn 11:33 apibūdintas kitu žodžiu. Jėzus žinojo prikelsiąs Lozorių, bet jam pasidarė labai graudu, kai pamatė artimus draugus sielvartaujančius. Iš meilės ir atjautos jiems jis graudžiai pravirko ir neslėpė ašarų. Šis pasakojimas aiškiai rodo, kad Jėzus labai užjaučia tuos, kas neteko artimo žmogaus.

(Jono 11:​43, 44) Tai ištaręs, jis garsiu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ ⁴⁴ Ir numirėlis išėjo. Jo kojos ir rankos buvo apvyniotos aprišalais, o veidas aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

Ką vertinga radome

(Jono 11:49) Bet vienas iš jų, Kajafas, tais metais buvęs vyriausiuoju kunigu, jiems pasakė: „Jūs nieko neišmanote

nwtsty Jn 11:49 komentaras

vyriausiasis kunigas: kol Izraelis buvo nepriklausoma šalis, vyriausiasis kunigas savo pareigas eidavo iki mirties (Sk 35:25). Tačiau kai Izraelį užkariavo Roma, jos vietininkai turėjo teisę patys skirti vyriausiąjį kunigą ir jį atleisti. Romėnų paskirtas Kajafas buvo labai diplomatiškas ir savo poste išliko ilgiau už prieš jį buvusius – nuo maždaug 18 iki 36 mūsų eros metų. Sakydamas, kad Kajafas buvo vyriausiuoju kunigu „tais metais“, tai yra 33-iaisiais, Jonas tiesiog paminėjo, kad ir tais įsimintinais metais, kai Jėzus buvo nužudytas, Kajafas ėjo vyriausiojo kunigo pareigas.

(Jono 12:42) Vis dėlto įtikėjo jį netgi daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos.

nwtsty Jn 12:42 komentarai

vyresnybė: taip išverstas graikiškas žodis tikriausiai nurodo žydų aukščiausiojo teismo, sinedriono, narius. Jis pavartotas Jn 3:1 kalbant apie Nikodemą, to teismo narį.

pašalinti iš sinagogos: arba ekskomunikuoti. Graikiškas žodis aposynagogos pavartotas tik Jn 9:22; 12:42 ir 16:2. Pašalinto asmens visi vengtų ir niekintų kaip visuomenės atstumtąjį. Toks atskyrimas nuo kitų žydų jo šeimai turėtų sunkių ekonominių padarinių. Sinagogos, kurių svarbiausia paskirtis buvo mokymas, tam tikru mastu atlikdavo ir vietinių teismų funkciją – turėdavo galią skirti bausmę nuplakti ar pašalinti iš sinagogos (Mt 10:17).

SPALIO 15–21 D.

IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 13–14

„Daviau jums pavyzdį“

(Jono 13:5) paskui įsipylė į praustuvę vandens ir ėmė plauti mokiniams kojas ir šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo susijuosė.

nwtsty Jn 13:5 komentaras

plauti mokiniams kojas: senovės Izraelyje pats įprasčiausias apavas buvo sandalai, kuriuos sudarė padai, prie pėdos ir kulkšnies tvirtinami dirželiais. Keliaujant dulkėtais takais ir laukais kojos susipurvindavo, todėl prieš įeidamas pas ką nors į namus žmogus sandalus nusiaudavo, o svetingas šeimininkas pasirūpindavo, kad svečio kojos būtų nuplautos. Biblijoje ne kartą užsimenama apie šį paprotį (Pr 18:​4, 5; 24:32; 1 Sam 25:41; Lk 7:​37, 38, 44). Laikydamasis šio papročio Jėzus nuplovė savo mokiniams kojas, kad savo pavyzdžiu pamokytų juos būti nuolankius ir tarnauti vieni kitiems.

(Jono 13:​12–14) Nuplovęs jiems kojas ir apsivilkęs viršutinius drabužius, jis vėl atsisėdo prie stalo ir jiems tarė: „Ar suprantate, ką jums padariau? ¹³ Jūs kreipiatės į mane ‘Mokytojau’ ir ‘Viešpatie’, ir teisingai darote, nes aš tas ir esu. ¹⁴ Tad jei aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas, jūs irgi turite vienas kitam kojas plauti.

nwtsty Jn 13:​12–14 komentaras

turite: arba „privalote“. Čia pavartotas graikiškas veiksmažodis, dažnai reiškiantis „būti kam nors skolingam“ finansine prasme (Mt 18:​28, 30, 34; Lk 16:​5, 7). Šiame ir kituose kontekstuose vartojamas platesne prasme – privalėti kam nors ką padaryti (1 Jn 3:16; 4:11; 3 Jn 8).

(Jono 13:15) Daviau jums pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.

w99 3/1 p. 31, pstr. 1

Nuolanki didžiausio žmogaus paslauga

Numazgodamas mokiniams kojas, Jėzus veiksmingai pamokė nuolankumo. Iš tiesų krikščionys neturi manyti esą tokie svarbūs, kad kiti visad privalo jiems tarnauti. Taip pat jie neturi siekti garbės ir prestižo. Jiems reiktų sekti Jėzumi, kuris „atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Taip, Jėzaus pasekėjai turėtų trokšti kuo nuolankiau tarnauti vienas kitam.

Ką vertinga radome

(Jono 14:6) Jėzus jam pasakė: „Aš esu kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.

nwtsty Jn 14:6 komentaras

Aš esu kelias, ir tiesa, ir gyvenimas: Jėzus yra „kelias“, nes tik per jį įmanoma artintis malda prie Dievo, tik per jį žmonės gali susitaikyti su Dievu (Jn 16:23; Rom 5:8). Jėzus yra „tiesa“, nes kalbėjo tiesą ir ja vadovavosi savo gyvenime. Be to, Jėzui išsipildė pranašystės, rodančios, jog jis yra svarbiausias asmuo įgyvendinant Dievo tikslus (Jn 1:14; Apr 19:10). Kitaip sakant, tos pranašystės per jį tapo „taip“ (2 Kor 1:20). Jėzus yra „gyvenimas“, nes savo išperkamąja auka atvėrė žmonijai galimybę įgyti „tikrąjį gyvenimą“ – „amžinąjį gyvenimą“ (1 Tim 6:​12, 19; Ef 1:7; 1 Jn 1:7). Jis taip pat bus „gyvenimas“ milijonams žmonių, kurie bus prikelti ir galės amžinai gyventi rojuje (Jn 5:​28, 29).

(Jono 14:12) Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir darys už juos didesnių, nes aš einu pas Tėvą.

nwtsty Jn 14:12 komentaras

už juos didesnių: Jėzus nenorėjo pasakyti, kad jo mokinių daromi stebuklai bus įspūdingesni nei jo paties. Ne, jis nuolankiai pripažino, kad jo sekėjai gerąją naujieną skelbs ir mokys didesniu mastu – darbuosis daug ilgiau negu jis, daug platesniame lauke ir su gerąja žinia pasieks daug daugiau žmonių. Kaip suprantame iš Jėzaus žodžių, jis tikėjosi, kad jo sekėjai tęs jo darbą.

SPALIO 22–28 D.

IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 15–17

„Jūs pasauliui nepriklausote“

(Jono 15:19) Jei jūs priklausytumėte pasauliui, pasaulis saviškius brangintų. Kadangi jūs pasauliui nepriklausote – aš jus iš pasaulio išsirinkau, todėl pasaulis jūsų ir nekenčia.

nwtsty Jn 15:19 komentaras

pasaulis: šiame kontekste graikiškas žodis kosmos reiškia neteisingą, nuo Dievo nusisukusią visuomenę, kuriai Dievo tarnai nepriklauso. Jonas vienintelis iš evangelistų pacitavo Jėzaus žodžius, kad jo sekėjai pasauliui nepriklauso. Dar du kartus panašiai Jėzus pasakė paskutinį sykį melsdamasis su savo ištikimais apaštalais (Jn 17:​14, 16).

(Jono 15:21) Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta to, kuris mane siuntė.

nwtsty Jn 15:21 komentaras

dėl mano vardo: Biblijoje „vardas“ kai kada reiškia patį asmenį, jo reputaciją ir visa, kas su tuo žmogumi susiję. Kalbant apie Jėzaus vardą, jis taip pat simbolizuoja valdžią ir pareigas, kurias Jėzui suteikė jo Tėvas (Mt 28:18; Fil 2:​9, 10; Hbr 1:​3, 4). Čia Jėzus paaiškina, kodėl pasaulio žmonės elgsis netinkamai su jo mokiniais: nes jie nepažįsta to, kuris jį siuntė. Jeigu jie pažinotų Dievą, tai suprastų ir pripažintų Jėzaus vardo reikšmę (Apd 4:12). Juk jis yra Dievo paskirtas Valdovas, karalių Karalius, kuriam turi paklusti kiekvienas žmogus, jei nori įgyti amžiną gyvenimą (Jn 17:3; Apr 19:​11–16; palygink Ps 2:​7–12).

(Jono 16:33) Aš jums visa tai kalbėjau, kad per mane turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs – aš nugalėjau pasaulį!

it-1-E p. 516

Drąsa

Krikščioniui reikia drąsos, kad nesusiterštų pasaulio, priešiško Dievui Jehovai, pažiūromis bei elgsena ir liktų Dievui ištikimas net patirdamas pasaulio neapykantą. Jėzus Kristus savo mokiniams pasakė: „Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs – aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16:33). Dievo Sūnus niekada nepasidavė pasaulio įtakai, nė kiek su juo nesupanašėjo ir taip nugalėjo pasaulį. Mąstydami apie puikų Jėzaus Kristaus pavyzdį bei jo nepriekaištingo gyvenimo vaisius galime įgyti drąsos sekti juo – laikytis skyrium nuo pasaulio, juo nesusitepti (Jn 17:16).

Ką vertinga radome

(Jono 17:​21–23) kad jie visi būtų viena – kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, tebūna ir jie mumyse, kad pasaulis tikėtų, jog tu mane siuntei. ²² Ir aš suteikiau jiems šlovę, kurią esi man suteikęs, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena. ²³ Aš juose, ir tu manyje, kad jie būtų tobulai suvienyti ir pasaulis žinotų, jog tu mane siuntei ir myli juos taip, kaip myli mane.

nwtsty Jn 17:​21–23 komentarai

viena: Jėzus maldoje prašė, kad jo sekėjai būtų „viena“, vieningai darbuotųsi dėl to paties tikslo, kaip ir jis su savo Tėvu yra „viena“ – juos sieja darbų ir minčių vienybė (Jn 17:22). 1 Kor 3:​6–9 Paulius rašė apie tokią krikščionių vienybę, kai jie bendradarbiauja tarpusavyje ir su Dievu.

tobulai suvienyti: šioje eilutėje Jėzus tobulą vienybę susieja su Tėvo rodoma meile. Tai derinasi su mintimi iš Kol 3:14: „Užsivilkite meilę – ji yra tobulas vienybės saitas.“ Tobula vienybė yra santykinė. Nereikia manyti, kad išnyksta visi asmenybių skirtumai, suvienodėja visų gabumai, įpročiai, sąžinė. Tai tiesiog reiškia, kad Jėzaus sekėjai veikia išvien, vienaip tiki bei moko (Rom 15:​5, 6; 1 Kor 1:10; Ef 4:3; Fil 1:27).

(Jono 17:24) Tėve, aš noriu, kad tie, kuriuos esi man davęs, būtų su manimi – ten, kur esu aš; kad jie matytų manąją šlovę, kurią esi man suteikęs, mat tu mylėjai mane prieš pasaulio užgimimą.

nwtsty Jn 17:24 komentaras

pasaulio užgimimas: graikiškas žodis, verčiamas „užgimimas“, Hbr 11:11 perteikiamas žodžiu „pradėti“ ir vartojamas su žodžiu „palikuonį“. Pasakymas „pasaulio užgimimas“ tikriausiai reiškia Adomo ir Ievos vaikų gimimą. Jėzus „pasaulio užgimimą“ sieja su Abeliu, galbūt pirmu iš žmonių, kuris yra vertas išpirkos ir kurio pirmo vardas įrašytas „gyvenimo knygoje nuo pasaulio užgimimo“ (Lk 11:​50, 51; Apr 17:8). Be to, tie Jėzaus maldos žodžiai taip pat patvirtina, kad Dievas mylėjo savo viengimį Sūnų daug anksčiau, negu Adomas su Ieva susilaukė palikuonių.

SPALIO 29–LAPKRIČIO 4 D.

IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | JONO 18–19

„Jėzus liudijo tiesą“

(Jono 18:36) Jėzus atsakė: „Manoji karalystė nėra iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano pavaldiniai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet manoji karalystė nėra iš čia.“

(Jono 18:37) Pilotas jo paklausė: „Tai tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pats sakai, kad esu karalius. Aš tam esu gimęs ir tam atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuriam tiesa svarbi, klauso mano balso.“

nwtsty Jn 18:37 komentarai

liudyčiau: graikiškojoje Biblijos dalyje pavartoti graikiški žodžiai, verčiami „liudyti“ (martyreo), „liudijimas“ (martyria) ir „liudytojas“ (martys), turi plačią reikšmę. Pagrindinė šių žodžių reikšmė yra liudyti tai, ką pats matei ar sužinojai, bet jie taip pat gali reikšti „skelbti; patvirtinti; gerai atsiliepti“. Jėzus ne tik liudijo ir skelbė tiesą, kurios tikrumu buvo įsitikinęs, bet ir gyveno taip, kad pasitvirtintų, jog jo Tėvo pranašiški žodžiai ir pažadai yra tikri (2 Kor 1:20). Dievo tikslas, susijęs su Karalyste ir jos valdovu Mesiju, buvo iš anksto smulkiai nusakytas. Jėzaus gyvenimas ir jo pasiaukojama mirtis parodė, jog jam išsipildė visos pranašystės apie Mesiją, įskaitant Įstatymo sandoros pirmavaizdžius, arba „šešėlius“ (Kol 2:​16, 17; Hbr 10:1). Taigi galime teigti, jog Jėzus liudijo tiesą žodžiais ir darbais.

tiesa: Jėzus turėjo omenyje ne tiesą apskritai, o tiesą apie Dievo tikslus. Viena esminių detalių Dievo tiksluose – tai, kad Jėzus, „Dovydo sūnus“, yra Dievo Karalystės Vyriausiasis Kunigas ir Karalius (Mt 1:1). Jėzus paaiškino, kodėl jis atėjo į žemę ir gyveno tarp žmonių: liudyti tiesą apie tą Karalystę. Dar prieš Jėzui gimstant, taip pat jam gimus Judėjos Betliejuje – mieste, kur gimė Dovydas, – panašią žinią paskelbė angelai (Lk 1:​32, 33; 2:​10–14).

(Jono 18:38a) Pilotas jam tarė: „Kas yra tiesa?“

nwtsty Jn 18:38a komentaras

Kas yra tiesa? Pilotas, matyt, turėjo omenyje tiesą plačiąja prasme, o ne tą, apie kurią kalbėjo Jėzus (Jn 18:37). Jeigu Pilotas būtų klausęs nuoširdžiai, Jėzus, žinoma, būtų jam atsakęs. Tačiau tai tikriausiai buvo retorinis klausimas, atskleidęs Piloto skeptišką ar net cinišką požiūrį. Jis tartum sakė: „Tiesa? Kas tai? Tokio dalyko tiesiog nėra!“ Pilotas net nelaukė atsakymo ir išėjo pas žydus.

Ką vertinga radome

(Jono 19:30) Paragavęs rūgštaus vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią.

nwtsty Jn 19:30 komentaras

atidavė dvasią: arba „nustojo kvėpuoti“. „Dvasia“ (gr. pneuma) čia gali reikšti „kvėpavimas“ arba „gyvybės jėga“. Tai patvirtina paraleliniuose pasakojimuose Mk 15:37 ir Lk 23:46 pavartotas graikiškas veiksmažodis ekpneo (pažod. „iškvėpti“), išverstas „išleido paskutinį atodūsį“. Kai kurių manymu, žodis „atidavė“ gali reikšti, jog Jėzus nustojo stengtis likti gyvas, nes jau viską buvo įvykdęs. Kad ir kaip būtų, jis noriai „atidavė save mirčiai“ (Iz 53:12; Jn 10:11).

(Jono 19:31) Kad kūnai neliktų ant stulpų per šabą, mat buvo Pasirengimas ir ta šabo diena buvo didžioji, žydai paprašė Pilotą, kad nubaustiesiems būtų sulaužytos kojos ir kūnai nuimti.

nwtsty Jn 19:31 komentaras

ta šabo diena buvo didžioji: nisano 15-oji, diena po Paschos, visada būdavo šabas, nesvarbu, kokia tai savaitės diena (Kun 23:​5–7). Kai šis ypatingas šabas sutapdavo su savaitiniu šabu (septinta žydų savaitės diena, kuri prasidėdavo penktadienį po saulėlydžio ir baigdavosi šeštadienį po saulėlydžio), tai būdavo didžioji šabo diena. Toks šabas buvo po Jėzaus mirties; jis mirė penktadienį. Nuo 31 iki 33 metų nisano 14-oji penktadienis buvo tik 33-iaisiais. Tai patvirtina išvadą, kad Jėzus tikriausiai mirė 33-iųjų nisano 14-ąją.