mwbr18.12 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
GRUODŽIO 3–9 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 9–11
„Aršus persekiotojas tampa uoliu liudytoju“
(Apaštalų darbų 9:1, 2) Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą 2 ir paprašė jį laiškų Damasko sinagogoms, kad galėtų surišęs atvesdinti į Jeruzalę visus, ką tik rastų priklausančius Keliui, – tiek vyrus, tiek moteris.
„Atėjo ramybės laikotarpis“
KELIAUNINKŲ būrys traukia į Damaską. Jie nusiteikę agresyviai, turi piktų kėslų. Šie vyrai neapkenčia Jėzaus mokinių. Suradę juos, temps iš namų, suriš, viešai žemins, paskui gabens į Jeruzalę ir perduos negailestingam sinedriono teismui.
2 Būrį veda aršus persekiotojas Saulius. Dar visai neseniai jis pritariamai stebėjo, kaip įtūžusių fanatikų minia akmenimis užmėtė ištikimą Jėzaus mokinį Steponą (Apd 7:57–8:1). Kurį laiką siautęs Jeruzalėje, Saulius skuba ir kitur kurstyti neapykantos ugnies. Tą tikėjimą, dar vadinamą Keliu, jis laiko pavojinga atskala ir nori išrauti su šaknimis (Apd 9:1, 2; skaityk straipsnelį „Sauliaus įgaliojimai Damaske“, p. 61).
(Apaštalų darbų 9:15, 16) Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes tas žmogus yra mano rinktinis indas, – jis neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio sūnums. 16 Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo.“
Jehova – mūsų Puodžius
4 Stebėdamas žmones, Jehova žiūri ne į išorę. Jis tyrinėja širdį, vidinius bruožus. (Perskaityk 1 Samuelio 16:7b.) Tai aiškiai matėsi, kai Dievas rinko krikščionių bendruomenę. Prie savęs ir Jėzaus jis patraukė daug tokių, kurie, kitų požiūriu, galbūt atrodė nieko verti (Jn 6:44). Vienas iš jų buvo fariziejus vardu Saulius – „piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša“ (1 Tim 1:13). Tačiau Tas, kuris, pasak Biblijos, išbando širdį, žiūrėjo į Saulių ne kaip į bevertį molį (Pat 17:3). Jehova matė, kad iš jo galės suformuoti „rinktinį indą“, kuris neš gerąją naujieną „tautoms, karaliams ir Izraelio sūnums“ (Apd 9:15). Kiti žmonės, į kuriuos Dievas žvelgė kaip į būsimus indus „garbingam reikalui“, anksčiau girtavo, elgėsi amoraliai, vogė (Rom 9:21; 1 Kor 6:9–11). Įgiję tikslų Dievo Žodžio pažinimą, jie įtikėjo ir leidosi Jehovos formuojami.
(Apaštalų darbų 9:20–22) ir tuojau pradėjo skelbti sinagogose apie Jėzų, – kad jis yra Dievo Sūnus. 21 Visi jo klausantys didžiai stebėjosi ir sakė: „Argi ne šitas Jeruzalėje aršiai persekiojo tuos, kurie šaukiasi to vardo, o dabar ir čia yra atvykęs to paties, – suiminėti jų ir gabenti pas aukštuosius kunigus?“ 22 O Saulius vis labiau stiprėjo ir glumino Damaske gyvenančius žydus nuosekliai įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.
„Atėjo ramybės laikotarpis“
15 Turbūt nesunku nuspėti, kas dėjosi, kai Saulius ėmė Damasko sinagogose skelbti apie Jėzų, – žmonės nustebo, sutriko, kai kas, be abejo, pasipiktino. „Argi ne šitas Jeruzalėje aršiai persekiojo tuos, kurie šaukiasi to vardo?“ – klausinėjo jie (Apd 9:21). Saulius jiems aiškino, kodėl jo požiūris pasikeitė, „nuosekliai įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus“ (Apd 9:22). Vis dėlto logiški argumentai atveria duris ne į kiekvieno asmens protą ir širdį, ypač jeigu jį varžo tradicijų ir išdidumo pančiai. Bet Saulius rankų nenuleido.
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 9:4) Saulius krito ant žemės ir išgirdo balsą, jam sakantį: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“
„Atėjo ramybės laikotarpis“
5 Sulaikęs Saulių kelyje į Damaską, Jėzus jo paklausė: „Kodėl mane persekioji?“ (Apd 9:4) Atkreipkime dėmesį: pasakyta „mane“, o ne „mano mokinius“. Vadinasi, persekiojamų mokinių vargai Jėzui yra tarsi jo paties vargai (Mt 25:34–40, 45).
6 Tad jeigu tenka kentėti dėl tikėjimo, neabejok, kad Jehova ir Jėzus žino, kaip tau nelengva (Mt 10:22, 28–31). Išmėginimui gal ir nebus tuoj pat užkirstas kelias. Prisimink: Jėzus matė, kaip buvo susidorota su Steponu, kaip Saulius Jeruzalėje brovėsi į namus ir suiminėjo uolius jo sekėjus (Apd 8:3). Tos represijos nenutrūko, bet tai nereiškia, kad Jėzus nieko nedarė. Jehova per Jėzų Kristų ir Steponui, ir kitiems krikščionims davė jėgų likti ištikimiems.
(Apaštalų darbų 10:6) Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namas prie jūros.“
nwtsty Apd 10:6 komentaras
odininką, Simoną: odininkas pirmiausia nuo gyvulio kailio turėdavo pašalinti plaukus, mėsos ir riebalų liekanas. Tam jis naudodavo kalkių skiedinį. Paskui odą raugindavo, kad būtų tinkama dirbiniams gaminti. Visas tas procesas skleisdavo baisią smarvę, taip pat reikalavo daug vandens, todėl galime suprasti, kodėl Simonas gyveno prie jūros, tikriausiai netoli Jopės. Pagal Mozės įstatymą, asmuo, dirbantis su gyvulių lavonais, būdavo nešvarus (Kun 5:2; 11:39). Dėl to dauguma žydų į odininkus žiūrėjo paniekinamai ir šalia jų negyvendavo. Talmude buvo aiškinama, jog odininko darbas yra žemesnis net už mėšlavežio. Tačiau Petras nepasidavė paplitusiai neigiamai nuostatai ir apsistojo pas Simoną. Dėl to jam buvo lengviau priimti kitą užduotį – apsilankyti pas pagonį. Kai kurių biblistų nuomone, graikiškas žodis, reiškiantis „odininkas“ (byrseus), buvo kitas Simono vardas.
GRUODŽIO 10–16 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 12–14
„Barnabas su Pauliumi ruošia mokinius tolimose vietovėse“
(Apaštalų darbų 13:2, 3) Jiems beeinant viešą tarnybą Jehovai ir bepasninkaujant, šventoji dvasia tarė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam juos pašaukiau.“ 3 Tada, papasninkavę ir pasimeldę, jie uždėjo ant jų rankas ir išleido.
„Kupini džiaugsmo ir šventosios dvasios“
4 Kodėl šventoji dvasia tam ypatingam darbui pašaukė Barnabą ir Saulių? (Apd 13:2) Biblijoje nepasakyta. Tik žinome, kad juos paskyrė Dievas per savo dvasią. Taip pat neminima, jog kuris iš Antiochijos pranašų ir mokytojų tokiam sprendimui būtų paprieštaravęs. Priešingai, visi vieningai pritarė ir nėmaž nepavydėjo jiems tokios garbės. Pamėgink įsivaizduoti, ką širdyje jautė Barnabas ir Saulius, kai jų dvasiniai broliai pasninkavo, meldėsi ir paskui „uždėjo ant jų rankas ir išleido“ (Apd 13:3). Mes irgi turime visokeriopai remti tuos, kurie gauna įvairių teokratinių užduočių, pavyzdžiui, tampa bendruomenės prižiūrėtojais. Pavydo jiems nejaučiame; tokius žmones ‘branginame, mylime dėl jų darbo’ (1 Tes 5:13).
(Apaštalų darbų 13:12) Pamatęs, kas įvyko, prokonsulas įtikėjo, – jis buvo apstulbintas Jehovos mokslo.
(Apaštalų darbų 13:48) Kitataučiai tai girdėdami džiaugėsi ir šlovino Jehovos žodį; ir įtikėjo visi, kurių nuostata tinkama amžinam gyvenimui.
(Apaštalų darbų 14:1) Ikonijuje juodu nuėjo į žydų sinagogą ir kalbėjo taip, kad įtikėjo didelė daugybė – tiek žydų, tiek graikų.
„Drąsiai kalbėjo Jehovos vardu“
5 Iš pradžių Paulius ir Barnabas sustojo Ikonijuje. Tai vienas pagrindinių Galatijos miestų, graikų kultūros salelė. Jame gyveno nemažai žydų ir prozelitų. Kaip buvo pratę, tiedu misionieriai nuėjo į sinagogą ir ėmė skelbti Dievo žodį (Apd 13:5, 14). Jie „kalbėjo taip, kad įtikėjo didelė daugybė – tiek žydų, tiek graikų“ (Apd 14:1).
(Apaštalų darbų 14:21, 22) Paskelbę tame mieste gerąją naujieną ir nemažai žmonių padarę mokiniais, jie leidosi atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją, 22 stiprindami mokinių sielas, ragindami juos pasilikti tikėjime ir sakydami: „Į Dievo karalystę turime įeiti per daugelį suspaudimų.“
Ištikimai tarnaukime Dievui net užėjus suspaudimams
4 Apsilankę Derbėje, Paulius su Barnabu „leidosi atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją, stiprindami mokinių sielas, ragindami juos pasilikti tikėjime ir sakydami: ‘Į Dievo karalystę turime įeiti per daugelį suspaudimų’“ (Apd 14:21, 22). Iš pirmo žvilgsnio šie žodžiai gali pasirodyti keistoki. Mintis, kad teks ištverti „daugelį suspaudimų“, juk ne džiugina, o veikiau kelia nerimą. Kaip tad suprasti, kad Paulius su Barnabu mokinius stiprino?
5 Į Pauliaus žodžius įsiskaitykime atidžiau. Jis nesakė, kad tiesiog turime kentėti daugelį suspaudimų. Ne, jis sakė: „Į Dievo karalystę turime įeiti per daugelį suspaudimų.“ Paulius skatino bendratikius mąstyti apie tai, koks nuostabus atlygis jų laukia už ištikimą tarnystę. Tasai atlygis – ne iliuzija. Jėzus juk sakė: „Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt 10:22).
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 12:21–23) Paskirtą dieną Erodas, apsivilkęs karališkuoju apdaru, atsisėdo teismo pakyloje ir sakė jiems prakalbą. 22 Susirinkusieji ėmė šaukti: „Tai dievo, o ne žmogaus balsas!“ 23 Bemat Jehovos angelas jį ištiko, nes jis neatidavė šlovės Dievui; ir jis mirė kirminų suėstas.
Apaštalų darbų knygos apžvalga
12:21–23; 14:14–18. Erodas su pasitenkinimu priėmė liaupses, kurios turėjo būti skirtos Dievui. O Paulius ir Barnabas pasielgė visai kitaip: ryžtingai užprotestavo, kai minia ruošėsi juos pašlovinti. Ir mes negeisime garbės, kad ir ką nuveiktume Jehovos tarnyboje.
(Apaštalų darbų 13:9) Tada Saulius, dar vadinamas Pauliumi, tapęs kupinas šventosios dvasios, įdėmiai į jį pažvelgė
nwtsty Apd 13:9 komentarai
Saulius, dar vadinamas Pauliumi: nuo to karto Saulius imtas vadinti Pauliumi. Apaštalas buvo žydas, nuo gimimo turintis Romos pilietybę (Apd 22:27, 28; Fil 3:5). Tad greičiausiai dar vaikystėje jam buvo duoti du vardai – hebrajiškas Saulius ir romėniškas Paulius. Tais laikais buvo įprasta žydams, ypač gyvenantiems ne Izraelyje, turėti du vardus (Apd 12:12; 13:1). Kai kurie Pauliaus giminaičiai taip pat turėjo romėniškus ar graikiškus vardus (Rom 16:7, 21). Paulius, „kitataučių apaštalas“, gavo užduotį gerąją naujieną skelbti nežydams (Rom 11:13). Jis tikriausiai nusprendė prisistatyti savo romėnišku vardu, galbūt manydamas, jog tas vardas bus labiau priimtinas (Apd 9:15; Gal 2:7, 8). Kai kurie mano, kad šiuo vardu jis pasivadino Sergijaus Pauliaus garbei, bet tai mažai tikėtina, nes šitaip Saulius visiems prisistatydavo ir išvykęs iš Kipro. Dar kitų nuomone, Paulius vengė vartoti savo hebrajišką vardą, nes graikams jis skambėjo panašiai kaip graikiškas žodis, reiškiantis asmenį (arba gyvūną), kuris vaikšto pasipūtęs.
Paulius: graikiškojoje Biblijos dalyje lietuvių kalba vardas „Paulius“ (kilęs iš lotyniško Paulus, „mažas“) pavartotas 184 kartus kalbant apie apaštalą Paulių ir vieną sykį – minint Kipro prokonsulą Sergijų Paulių (Apd 13:7).
GRUODŽIO 17–23 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 15–16
„Vieningas sprendimas, paremtas Dievo Žodžiu“
(Apaštalų darbų 15:1, 2) Kai kurie, atvykę iš Judėjos, ėmė brolius mokyti: „Jei pagal Mozės paprotį nebūsite apipjaustyti, negalėsite būti išgelbėti.“ 2 Kilus nemenkam nesutarimui ir ginčui tarp jų ir Pauliaus su Barnabu, buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš jų dėl šio klausimo nueis į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.
„Nemenkas nesutarimas ir ginčas“
8 Lukas toliau rašo: „Kilus nemenkam nesutarimui ir ginčui tarp jų ir Pauliaus su Barnabu, [Antiochijos bendruomenės vyresniųjų] buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš jų dėl šio klausimo nueis į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius“ (Apd 15:2). Žodžiai „nesutarimas ir ginčas“ byloja, jog abi pusės karštai ir atkakliai gynė savo požiūrį. Antiochijos bendruomenės vyresniesiems patiems išspręsti klausimo nepavyko. Siekdami išsaugoti taiką ir vienybę broliai pasielgė išmintingai – nutarė vykti „į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius“, kuriuos galima pavadinti tuomete vadovaujančiąja taryba. Ko iš Antiochijos bendruomenės vyresniųjų pasimokome?
(Apaštalų darbų 15:13–20) Jiems baigus kalbėti, prabilo Jokūbas: „Vyrai, broliai, paklausykite manęs. 14 Simeonas papasakojo, kaip Dievas pirmą sykį pažvelgė į kitataučius, kad suburtų iš jų tautą savo vardui. 15 Su tuo derinasi ir Pranašų žodžiai. Parašyta: 16 ‘„Paskui aš sugrįšiu ir atstatysiu sugriuvusius Dovydo namus; aš atstatysiu jų griuvėsius, juos prikelsiu, 17 kad likutis šitų žmonių uoliai ieškotų Jehovos drauge su tais iš visų tautų, kurie vadinami mano vardu“, – sako Jehova, darantis tuos dalykus, 18 žinomus nuo seno.’ 19 Todėl mano sprendimas būtų neapsunkinti kitataučių, kurie gręžiasi į Dievą, 20 tik parašyti jiems, kad susilaikytų nuo dalykų, suterštų stabmeldyste, nuo ištvirkavimo, nuo pasmaugtų gyvūnų mėsos ir nuo kraujo.
Tikrieji krikščionys gerbia Dievo Žodį
6 Reikalą išspręsti padėjo žodžiai, užrašyti Amoso 9:11, 12. Jie cituojami Apaštalų darbų 15:16, 17 ir čia skamba šitaip: „‘Aš sugrįšiu ir atstatysiu sugriuvusius Dovydo namus; aš atstatysiu jų griuvėsius, juos prikelsiu, kad likutis šitų žmonių uoliai ieškotų Jehovos drauge su tais iš visų tautų, kurie vadinami mano vardu’, – sako Jehova.“
7 „Betgi čia neparašyta, kad įtikėjusiems kitataučiams apsipjaustyti nebūtina!“ – kas nors paprieštaraus. Tiesiogiai neparašyta, bet krikščionys, kilę iš judėjų tarpo, argumentą puikiai suprato. Apipjaustytus kitataučius žydai laikė nebe „ateiviais“, o broliais (Iš 12:48, 49). S. Bagsterio išleistame angliškame Septuagintos vertime Esteros 8-o skyriaus 17-oje eilutėje, pavyzdžiui, galima skaityti: „Daugelis kitataučių apsipjaustė ir tapo žydais.“ Taigi Šventojo Rašto pranašystė, kad Izraelio namų likutis (žydai ir apipjaustyti prozelitai) sykiu su žmonėmis „iš visų tautų“ (neapipjaustytais kitataučiais) Dievo vardo šlovei sueis į vieną tautą, buvo labai aiški ir nedviprasmiška. Iš kitataučių, norinčių tapti krikščionimis, nebebuvo tinkama reikalauti, kad apsipjaustytų.
(Apaštalų darbų 15:28, 29) Mat šventajai dvasiai ir mums pasirodė tinkama neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: 29 susilaikyti nuo to, kas paaukota stabams, nuo kraujo, nuo pasmaugtų gyvūnų mėsos ir nuo ištvirkavimo. Jums gerai klosis, jeigu saugositės šitų dalykų. Likite sveiki!“
(Apaštalų darbų 16:4, 5) Keliaudami per miestus, jie perduodavo Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius, kurių turėjo būti laikomasi. 5 Taip bendruomenės stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.
Paulius keliauja „stiprindamas bendruomenes“
18 Paulius drauge su Timotiejumi darbavosi ne vienus metus. Šiems keliaujantiesiems tarnams vadovaujančioji taryba patikėjo nemažai užduočių. Lukas pasakoja: „Keliaudami per miestus, jie perduodavo Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius, kurių turėjo būti laikomasi“ (Apd 16:4). Aišku, bendruomenės tuos nurodymus noriai vykdė, todėl „stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi“ (Apd 16:5).
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 16:6–9) Jie ėjo per Frygiją ir Galatijos kraštą, nes šventoji dvasia uždraudė jiems skelbti žodį Azijoje. 7 Nuėję iki Myzijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, bet Jėzaus dvasia jų neleido, 8 todėl eidami palei Myziją nusileido į Troadę. 9 Naktį Paulius išvydo regėjimą: kažkoks makedonas stovi ir jį maldauja: „Persikelk į Makedoniją ir padėk mums!“
Mokykimės budrumo iš Jėzaus apaštalų
8 Kodėl šis pasakojimas vertas dėmesio? Įdomu štai kas. Dievo dvasia Paulių sulaikė tik tada, kai jis jau buvo pakeliui į Azijos provinciją. Kitąkart Paulių keisti kryptį Jėzus paskatino tik tada, kai jis jau artinosi prie Bitinijos. Galiausiai tik tada, kai apaštalas jau buvo atvykęs į Troadę, Jėzus jį nukreipė į Makedoniją. Jėzus, bendruomenės Galva, panašiai gali vadovauti ir mums (Kol 1:18). Pavyzdžiui, tu galvoji apie pionieriaus tarnybą arba ketini persikelti ten, kur reikia daugiau skelbėjų. Tikėtina, kad Jėzus per šventąją dvasią tave ims vesti tik tada, kai pats ryžtingai žengsi savo tikslo link. Štai vairuotojas gali pasukti į dešinę ar į kairę tik jeigu automobilis rieda. Panašiai ir mus, norinčius tarnyboje nuveikti daugiau, Jėzus kryptingai veda tik tada, jeigu judame pirmyn – stengiamės savo užsibrėžtą tikslą pasiekti.
(Apaštalų darbų 16:37) Bet Paulius jiems atsakė: „Mus, Romos piliečius, viešai nuplakė nenuteistus ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori atsikratyti mumis slapčia? Na jau ne! Tegul ateina ir patys mus išveda.“
nwtsty Apd 16:37 komentaras
Mus, Romos piliečius: Paulius ir tikriausiai Silas buvo Romos piliečiai. Pagal Romos įstatymą kiekvienas pilietis turėjo teisę į teisingą teismą ir negalėjo būti viešai baudžiamas nenuteistas. Romos pilietybė asmeniui garantuodavo tam tikras teises ir privilegijas, kad ir kokioje imperijos vietoje jis būtų. Romos pilietis buvo pavaldus Romos miesto, o ne provincijos miestų įstatymams. Jeigu jam būdavo iškeliami kokie kaltinimai, jis galėjo sutikti būti teisiamas ir pagal vietos įstatymus, bet taip pat turėjo teisę kreiptis į Romos tribunolą. O nuteistas mirties bausme, galėjo pateikti malonės prašymą imperatoriui. Apaštalas Paulius gerąją naujieną skelbė visoje Romos imperijoje. Biblijoje paminėti trys kartai, kai jis pasinaudojo Romos piliečio teisėmis. Pirmuoju atveju čia, Filipuose, Paulius magistratams pareiškė, kad jį nuplakdami šie pažeidė jo teises. Apie kitus du atvejus rašoma Apd 22:25; 25:11.
GRUODŽIO 24–30 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 17–18
„Skelbdamas ir mokydamas sek apaštalu Pauliumi“
(Apaštalų darbų 17:2, 3) Taigi Paulius, kaip buvo pratęs, nuėjo pas juos ir tris šabus su jais diskutavo remdamasis Raštais, 3 aiškino ir Raštų žodžiais įrodinėjo, kad Kristus turėjo kentėti ir prisikelti iš mirusiųjų, ir sakė: „Kristus – tai tas Jėzus, apie kurį aš jums skelbiu.“
nwtsty Apd 17:2, 3 komentarai
diskutavo: Paulius gerąją naujieną ne tik skelbė, bet ir aiškino, pateikė įrodymų remdamasis hebrajiškais šventaisiais raštais. Jis skaitė iš Raštų ir tas ištraukas aptarinėjo, savo argumentus pritaikydamas klausytojams. Graikiškas veiksmažodis dialegomai reiškia „dalyvauti pokalbyje, aptarti, diskutuoti“; jis nurodo bendravimą su žmonėmis. Šis graikiškas žodis taip pat vartojamas Apd 17:17; 18:4, 19; 19:8, 9; 20:7, 9.
Raštų žodžiais įrodinėjo: graikiškas veiksmažodis paraidžiui reiškia „dėti šalia“. Tuo galbūt norima pasakyti, kad Paulius hebrajiškuose šventuosiuose raštuose užrašytas pranašystes apie Mesiją kruopščiai lygino su Jėzaus gyvenimo įvykiais; jis norėjo parodyti, kaip tos pranašystės išsipildė Jėzui.
(Apaštalų darbų 17:17) Taigi jis diskutavo su žydais bei kitais Dievo garbintojais sinagogoje, taip pat kasdien turgavietėje su tais, kurie ten būdavo.
nwtsty Apd 17:17 komentaras
turgavietėje: maždaug 5 hektarų Atėnų turgavietė (gr. agora) buvo į šiaurės vakarus nuo Akropolio. Turgavietėje ne tik vyko prekyba, bet ir virė ekonominis, politinis, kultūrinis miesto gyvenimas. Atėniečiai mėgdavo susirinkti toje viešoje vietoje ir dalyvauti intelektualiose diskusijose.
(Apaštalų darbų 17:22, 23) Paulius atsistojo Areopago viduryje ir ėmė kalbėti: „Atėnų vyrai, matau, kad jūs visais atžvilgiais pranokstate kitus dievybių baime. 23 Antai vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau ir aukurą su užrašu ‘Nežinomam Dievui’. Taigi, ką jūs nepažinodami garbinate, tą aš jums ir skelbiu.
nwtsty Apd 17:22, 23 komentaras
Nežinomam Dievui: graikiški žodžiai Agnostoi theoi buvo dalis užrašo ant paminėto aukuro Atėnuose. Dievybių baimę atėniečiai išreikšdavo statydami daugybę šventyklų bei aukurų; būta aukurų netgi tokioms abstrakčioms dievybėms kaip Šlovė, Kuklumas, Energija, Įtikinimas, Gailestis. Bijodami, kad kokia dievybė liks nepagerbta ir dėl to nesuteiks malonių arba užsirūstins, jie pastatė aukurą „Nežinomam Dievui“. Vadinasi, atėniečiai pripažino, kad gal yra koks dievas, apie kurį jie nieko negirdėjo. Paulius tuo sumaniai pasinaudojo – paminėjo tą aukurą norėdamas jiems paskelbti apie tikrąjį Dievą, kurio iki tol jie nepažinojo.
Ką vertinga radome
(Apaštalų darbų 18:18) Dar pabuvęs ilgesnį laiką, Paulius atsisveikino su broliais ir kartu su Priscile ir Akvilu išplaukė į Siriją. Kenchrėjoje jis nusikirpo galvos plaukus, nes buvo davęs įžadą.
Apaštalų darbų knygos apžvalga
18:18. Kokį įžadą Paulius padarė? Kai kurių biblistų manymu, Paulius buvo davęs nazyro įžadą (Sk 6:1–21). Bet Biblijoje apie tai konkrečiai nepasakyta. Taip pat nerašoma, ar įžadą Paulius davė prieš savo atsivertimą ar vėliau ir ar laikas, skirtas įžadui tesėti, dar tik prasidėjo ar jau baigėsi. Vienaip ar kitaip, padaryti tokį įžadą nebuvo nuodėmė.
(Apaštalų darbų 18:21) ir atsisveikindamas pasakė: „Jeigu Jehova panorės, aš pas jus dar sugrįšiu.“ Jis išplaukė iš Efezo
nwtsty Apd 18:21 komentaras
Jeigu Jehova panorės: šiuo pasakymu apaštalas Paulius išreiškė mintį, kad prieš ką nors darant ar planuojant svarbu atsižvelgti į Dievo valią (1 Kor 4:19; 16:7; Hbr 6:3). Jėzaus mokinys Jokūbas taip pat patarė sakyti: „Jeigu Jehova panorės, gyvensime ir darysime tą ar aną“ (Jok 4:15). Tai neturi būti tušti žodžiai; asmuo, nuoširdžiai sakantis „jeigu Jehova panorės“, turi ir stengtis veikti pagal Jehovos valią (Apd 21:14; 1 Kor 4:19). Tų žodžių nebūtina tarti garsiai, dažniau mes tai pasakome širdyje.
GRUODŽIO 31–SAUSIO 6 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | APAŠTALŲ DARBŲ 19–20
„Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės“
(Apaštalų darbų 20:28) Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kuriai šventoji dvasia paskyrė jus prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savo Sūnaus krauju.
„Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę“
5 Apaštalas rašė, kad vyresnieji turi ‘ganyti jiems patikėtą Dievo kaimenę’. Buvo itin svarbu suvokti, jog kaimenė priklauso Jehovai ir Jėzui Kristui. Gavę užduotį prižiūrėti Dievo avis, vyresnieji už savo darbą turėjo atsiskaityti. Įsivaizduok, kad geras draugas tavęs paprašo, kol bus išvykęs, pasaugoti jo vaikus. Argi mažaisiais nuoširdžiai nesirūpintum? Argi paliktum alkanus? O jei kuris susirgtų, argi neslaugytum? Panašiai yra įpareigoti vyresnieji: jiems pavesta ganyti „Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savojo Sūnaus krauju“ (Apd 20:28, Jr). Taigi vyresnysis neturi pamiršti, jog kiekviena avis nupirkta brangiu Kristaus Jėzaus krauju. Žinodamas esąs atskaitingas, jis kaimenę maitina, saugo, avimis rūpinasi.
(Apaštalų darbų 20:31) Tad budėkite ir atminkite, kad trejus metus, naktį ir dieną, nepaliaudamas su ašaromis kiekvieną protinau.
Vyresnieji – „jūsų džiaugsmo bendradarbiai“
15 Ganytojų darbas nelengvas. Ne vieną bemiegę naktį jie praleidžia galvodami apie bendratikius ir dėl jų melsdamiesi (2 Kor 11:27, 28). Tačiau jie su džiaugsmu rūpinasi Dievo kaimenės avimis, panašiai kaip Paulius. Korintiečiams jis rašė: „Aš savo ruožtu kuo mieliausiai eikvosiu, ką turiu, ir pats leisiuosi išeikvojamas jūsų sielų labui“ (2 Kor 12:15). Apaštalas nuoširdžiai brolius mylėjo, atidavė jiems visą save. (Perskaityk 2 Korintiečiams 2:4; Fil 2:17; 1 Tes 2:8.) Tokio ganytojo bendratikiai negalėjo nemylėti (Apd 20:31–38).
(Apaštalų darbų 20:35) Aš jums visaip parodžiau, kad taip plušant reikia padėti silpniesiems ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti negu imti.’“
„Esu švarus – nekaltas dėl niekieno kraujo“
20 Šie žiaurūs kaimenės išnaudotojai elgėsi visai kitaip nei apaštalas Paulius. Nenorėdamas tapti bendruomenei našta, jis pats sunkiu darbu pelnėsi duoną. Paulius stengėsi dėl bendratikių, o ne siekdamas naudos sau. Efezo vyresniuosius irgi ragino būti pasiaukojančius. „Reikia padėti silpniesiems, – sakė jis, – ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti negu imti’“ (Apd 20:35).
vertinga ką radome
(Apaštalų darbų 19:9) Bet kai kurie darėsi vis labiau užkietėję, netikėjo ir visų akivaizdoje burnojo prieš Kelią, todėl Paulius, pasitraukęs nuo jų ir atskyręs mokinius, kasdien kalbėjo Tirano mokyklos auditorijoje.
„Jehovos žodis galingai augo ir ėmė viršų“
11 Manoma, kad mokyklos auditorijoje Paulius kasdien mokė nuo kokios vienuoliktos ryto iki ketvirtos vakaro (Apd 19:9). Tomis valandomis tikriausiai būdavo labai karšta ir viskas aprimdavo – daugelis nutraukdavo darbus, eidavo pavalgyti, pailsėti. Jeigu Paulius iš tikrųjų laikėsi tokio tvarkaraščio ištisus dvejus metus, mokydamas žmones iš viso praleido gerokai per 3000 valandų, daugiau kaip po 125 valandas per mėnesį. Nenuostabu, kad Jehovos žodis plito ir tarpo. Paulius buvo veiklus, prisitaikydavo prie aplinkybių. Jis mokė tokiu laiku, kokiu efeziečiams buvo patogiausia. Ir tokios pastangos davė puikių rezultatų. „Visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį“ (Apd 19:10). Kaip gerai apaštalas paliudijo!
(Apaštalų darbų 19:19) Nemažai užsiiminėjusių magija sunešę savo knygas jas visų akivaizdoje sudegino. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių.
„Jehovos žodis galingai augo ir ėmė viršų“
15 Efeze magija buvo giliai įsišaknijusi. Žmonės tikėjo kerais, turėjo įvairių amuletų, burtų knygų. Pasklidus žiniai apie Skėvo sūnų pažeminimą, daugelį pagavo Dievo baimė. Ne vienas įtikėjo ir atsisakė okultizmo darbų. Nemažai efeziečių sunešė magijos knygas ir viešai sudegino, nors šios buvo labai brangios. Lukas rašo: „Taip Jehovos žodis galingai augo ir ėmė viršų“ (Apd 19:17–20). Kokia įstabi tiesos pergalė prieš klaidatikystę ir demonizmą! Tie dievobaimingi žmonės parodė mums gerą pavyzdį. Šių dienų pasaulis irgi skendi okultizme. Jei namuose atrastume dar kokį daiktą, susijusį su okultizmu, nedelsdami jo atsikratykime. Neturėkime nieko bendra su tokiais bjauriais dalykais, net jei ir tektų patirti nuostolį.