Amonitai — tauta, už gerumą atsilyginusi priešiškumu

ŠIUOLAIKINIS miestas Amanas, Jordanijos Hašimitų Karalystės sostinė, išsaugojo atminimą tautos, išnykusios nuo žemės paviršiaus. Ta tauta — amonitai. Kas buvo amonitai ir ko galime pasimokyti iš jų žlugimo?

Amonitai buvo teisiojo vyro Loto palikuonys (Pradžios 19:35-38, ŠvR). Kadangi Lotas buvo Abraomo sūnėnas, tu galėtum pasakyti, kad amonitai buvo izraelitų giminaičiai. Tačiau Loto palikuonys ėmė garbinti netikrus dievus. Vis dėlto Jehova Dievas nenustojo jais rūpinęsis. Kai Izraelio tauta priartėjo prie Pažadėtosios žemės, Dievas ją perspėjo: „Sergėkis kovoti prieš [amonitus] ir pradėti karą; nes aš tau neduosiu Amono žemės, nes ją daviau paveldėti Loto sūnums“ (Pakartoto Įstatymo 2:19).

Ar amonitai įvertino tokį gerumą? Priešingai, jie atsisakė pripažinti, kad Jehova yra ką nors jiems davęs. Už Dievo nuoširdų rūpinimąsi jais jie atsilygino nepaliaujamu priešiškumu Dievo tautai, izraelitams. Nors izraelitai gerbė Jehovos įsakymą ir nedarė agresyvių išpuolių prieš juos, amonitai bei jų broliai moabitai jautėsi esą pavojuje. Tiesa, amonitai nerengė karinių atakų, bet vis dėlto jie pasamdė pranašą, vardu Balaamą, ir paprašė, kad jis prakeiktų Izraelį! (Skaičių 22:1-6; Pakartoto Įstatymo 23:3-6).

Tada atsitiko keistas dalykas. Biblija praneša, kad Balaamas negalėjo ištarti savo prakeikimo. Jis galėjo ištarti tik palaiminimo žodžius jiems sakydamas: „Kas tave laimina, ir pats bus laikomas palaimintas; kas keiktų, ir pats bus laikomas prakeiktu“ (Skaičių 24:9). Visi, įskaitant amonitus, turėjo gauti iš to veiksmingą pamoką: kai reikalas liesdavo Dievo tautą, jis buvo visiškai pasiruošęs įsikišti jos naudai!

Tačiau amonitai toliau ieškojo būdų priešintis Izraeliui. Teisėjų eros metu Amonas susivienijo su Moabu bei Amaleku ir įsiveržę į Pažadėtąją žemę nužygiavo iki Jericho. Tačiau pergalė buvo trumpalaikė, nes izraelitų teisėjas Ehudas išvijo įsiveržėlius (Teisėjų 3:12-15, 27-30). Neramus atokvėpis tęsėsi iki teisėjo Jeftės dienų. Po to Izraelio tauta puolė stabmeldystėn, todėl Jehova nebesaugojo jų. Taigi maždaug 18-ai metų Dievas „juos padavė į... Amono sūnų rankas“ (Teisėjų 10:6-9). Amonitai vėl patyrė smarkų pralaimėjimą, kai izraelitai metė stabmeldystę ir atnaujino kovą vadovaujami Jeftės (Teisėjų 10:16—11:33).

Karūnavus pirmąjį karalių Saulių, teisėjų valdymo laikai Izraelyje baigėsi. Netrukus po to, kai Saulius pradėjo valdyti, vėl prasiveržė amonitų priešiškumas. Karalius Nahašas netikėtai puolė izraelitų miestą Jabešgileadą. Kai šio miesto vyrai prašė taikos, amonitas Nahašas iškėlė žiaurų reikalavimą: „Aš padarysiu su jumis sandorą tuo būdu, kad išlupsiu jums visiems dešinę akį.“ Istorikas Juozapas Flavijus tvirtina, kad tai iš dalies buvo tarsi apsigynimo priemonė, nes „jeigu jų kairiosios akys būtų uždengtos skydų, kare jie būtų visiški bejėgiai“. Tačiau tikrasis šio beširdiško ultimatumo tikslas buvo padaryti iš šių izraelitų pasityčiojimo objektą (1 Samuelio 11:1, 2).

Į Jehovos gerumą amonitai vėl atsakė priešiškumu. Jehova neliko nepastebėjęs šio pikto grasinimo. „Kai tik Saulius išgirdo šituos [Nahašo] žodžius, jį pagavo Viešpaties Dvasia, ir jis užsidegė labai dideliu pykčiu.“ Vadovaujamas Dievo dvasios, Saulius surinko 330000 kovotojų pajėgas ir visiškai sutriuškino amonitus, kad „nė dviejų iš jų nebeliko vienoje vietoje“ (1 Samuelio 11:6, 11).

Savanaudiškas amonitų rūpinimasis tik savo pačių interesais, jų kietaširdiškumas ir godumas galiausiai privedė prie visiško jų žlugimo. Kaip buvo išpranašavęs Jehovos pranašas Sofonijas, jie tapo „kaip Gomora, ... tyruma per amžius; ... nes jie piktžodžiavo ir didžiavosi prieš kareivijų Viešpaties tautą“ (Sofonijo 2:9, 10).

Pasaulio vadovai šiandien turėtų atkreipti dėmesį į tai, kas atsitiko Amonui. Dievas panašiai rodo tautoms tam tikrą gerumą leisdamas joms gyventi jo pakojyje, žemėje. Bet užuot rūpinusiosi žeme, savanaudiškos tautos niokoja ją, netgi sukeldamos planetai branduolinio sunaikinimo grėsmę. Užuot rodžiusios gerumą Jehovos garbintojams žemėje, tautos dažnai rodo priešiškumą žiauriai juos persekiodamos. Todėl amonitų atvejis moko mus, kad Jehova taip lengvai nepraleis to, kai už jo gerumą atsilyginama priešiškumu. Ir savo numatytu laiku jis imsis veiksmų, kaip jis tai darė senovės laikais. (Palygink Psalmių 2:6-12, ŠvR.)

[Iliustracija 19 puslapyje]

Romėnų statinių griuvėsiai Amane, Rabos, amonitų sostinės, vietoje

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracija 20 puslapyje]

Amonitai gyveno šioje vietoje

[Šaltinio nuoroda]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Pictorial Archive (Near Eastern History) Est.