Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
© 2023 Watch Tower Bible and Tract Society of Pennsylvania
GEGUŽĖS 1–7 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 METRAŠČIŲ 17–19
„Mokykimės į kitus žiūrėti taip kaip Jehova“
Mokykimės iš to, kas kadaise parašyta
7 Dabar pakalbėkime apie Asos sūnų Juozapatą. Jis turėjo daug puikių savybių. Pasitikėdamas Jehova jis padarė nemažai gera. Tačiau neišvengė ir blogų sprendimų. Pavyzdžiui, savo sūnų jis apvesdino su Ahabo, nedorojo šiaurinės karalystės karaliaus, dukterimi. Juozapatas, be to, nepaisė pranašo Michėjo įspėjimo ir drauge su Ahabu išžygiavo prieš aramėjus. Tame mūšyje Juozapatas vos išvengė žūties (2 Met 18:1–32). Karaliui grįžus į Jeruzalę, pranašas Jehuvas jo paklausė: „Argi tau dera padėti nedorėliams ir mylėti tuos, kurie nekenčia Viešpaties?“ (Perskaityk 2 Metraščių 19:1–3.)
Mąstykime apie neblėstančią Jehovos meilę
8 Jehova nori, kad žinotume, jog jis mus myli, nors ir esame netobuli. Jis žvelgia į tai, kas mumyse gera (2 Met 16:9). Tai akivaizdu iš jo elgesio su karaliumi Juozapatu. Kartą šis pasielgė neišmintingai ir drauge su karaliumi Ahabu išžygiavo prieš aramėjus atkariauti Ramot Gileado. Keturi šimtai netikrų pranašų žadėjo jiems sėkmingą žygį. Tačiau Jehovos pranašas Michėjas išpranašavo triuškinantį pralaimėjimą. Taip ir buvo: karalius Ahabas žuvo, o Juozapatas galais ne galais išsigelbėjo. Karaliui grįžus į Jeruzalę, regėtojo Hananio sūnus Jehuvas pasakė, kad toks jo poelgis užrūstino Jehovą. Vis dėlto čia pat jis pridūrė: „Tačiau tu padarei ir gera“ (2 Met 18:4, 5, 18–22, 33, 34; 19:1–3).
9 Savo karaliavimo pradžioje Juozapatas buvo liepęs kai kuriems pareigūnams, levitams ir kunigams eiti per Judo miestus ir mokyti žmones Jehovos įstatymo. Šis karaliaus potvarkis davė puikių rezultatų, Jehovos ėmė bijotis net aplinkinės tautos (2 Met 17:3–10). Nors Juozapatas ir pasielgė kvailai susidėdamas su Izraelio karaliumi Ahabu, Jehova gerų jo darbų nepamiršo. Ši Biblijos istorija puikiai pailiustruoja, kad net ir tada, kai dėl savo žmogiško netobulumo suklystame, Jehova nesiliauja mūsų mylėjęs, jei tik visa siela stengiamės jį džiuginti.
Ką vertinga radome
Tarnauk Jehovai visa širdimi
10 Asos sūnus Juozapatas sekė savo tėvo pėdomis (2 Met 20:31, 32). Jis irgi ragino tautą nepaliauti ieškoti Jehovos. Karalius po visą kraštą išsiuntinėjo savo atstovus, kad šie mokytų žmones iš „Viešpaties Įstatymo knygos“ (2 Met 17:7–10). Juozapatas netgi keliavo į Efraimo aukštumas, priklausančias šiaurinei Izraelio karalystei, kad ir tenykščius sugrąžintų pas Jehovą (2 Met 19:4). Biblijoje sakoma, kad karalius ieškojo Viešpaties „visa širdimi“ (2 Met 22:9).
11 Šiandieną visi galime prisidėti prie pasaulinio mokymo darbo, kurį prižiūri pats Jehova. Ar stengiesi kiekvieną mėnesį skirti laiko mokyti kitus Dievo Žodžio tiesų? Ar meldi Jehovą, kad padėtų tau rasti žmonių, kurie norėtų studijuoti Bibliją ir galiausiai taptų jo garbintojais? Dievui tikrai nebus sunku tave palaiminti ir išklausyti tavo maldą. Tik pats turi negailėti jėgų. Pamąstyk, ar esi pasiryžęs paaukoti dalį laisvo laiko ir vesti kam nors Biblijos studijas. Kaip Juozapatas keliavo į Efraimo žemę, kad padėtų žmonėms grįžti prie teisingo tikėjimo, taip ir mes galime stengtis pagelbėti neaktyviems bendratikiams. O vyresnieji turėtų aplankyti bendruomenės teritorijoje gyvenančius atskirtuosius, kurie, galimas dalykas, paliko nuodėmingą kelią, ir pasiūlyti jiems pagalbą.
GEGUŽĖS 8–14 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 METRAŠČIŲ 20–21
„Tikėkite Jehova, savo Dievu“
Santvarkos galą pasitikime vieningi
8 Vėliau, karaliaus Juozapato dienomis, prieš Dievo tautą iš aplinkinių kraštų susibūrė „didelė kariauna“. Priešas atrodė tikrai grėsmingas (2 Met 20:1, 2). Bet Dievo tarnai nebandė jo įveikti savo jėgomis. Jie kliovėsi Jehovos pagalba, meldė jo vadovavimo. (Perskaityk 2 Metraščių 20:3, 4.) Žmonės nepakriko kas sau, neėmė kiekvienas laužyti galvos, ką dabar daryti. Biblijoje sakoma: „Visas Judas stovėjo prieš Viešpatį drauge su savo mažyliais, žmonomis ir vaikais“ (2 Met 20:13). Visi kartu, ir jaunuoliai, ir senoliai, pasitikėjo Jehova ir norėjo laikytis jo nurodymų. Dievas todėl apsaugojo juos nuo priešo antpuolio (2 Met 20:20–27). Argi tai ne puikus pavyzdys, ką Jehovos garbintojų tauta turi daryti, kai prislegia sunkumai?
Jaunavedžiai, tarnyba Jehovai tebūna jūsų gyvenimo ašis
7 Jehova įkvėpė levitą vardu Jahazielis karaliui pasakyti: „Išsirikiuokite, stovėkite ir stebėkite, kaip Jehova jus išgelbės“ (2 Met 20:13–17). Tokia kovos taktika daugeliui tik juoką sukeltų. Tačiau ji buvo ne žmogaus sumanyta, o paties Jehovos. Tad Juozapatas savo Dievu visiškai pasikliovė ir darė kaip liepta. Jis su kariuomene išėjo pasitikti priešo ir priekyje pastatė ne įgudusius kovotojus, o beginklius giesmininkus. Jehova karaliaus nenuvylė. Priešo kariuomenę jis visiškai sutriuškino (2 Met 20:18–23).
Ką vertinga radome
it-1-E p. 1271, pstr. 1–2
Jehoramas
Matyt, iš dalies dėl žmonos Atalijos įtakos Jehoramas elgėsi nedorai ir nėjo savo tėvo Juozapato pėdomis (2 Kar 8:18). Jis nužudė savo šešis brolius ir kai kuriuos Judo didžiūnus, taip pat nugręžė savo pavaldinių širdis nuo Jehovos prie svetimų dievų (2 Met 21:1–6, 11–14). Jo valdymo laikotarpis pasižymėjo įvairiais neramumais – problemų nestigo tiek viduje, tiek iš išorės. Iš pradžių prieš Judą sukilo Edomas, o netrukus ir Libna (2 Kar 8:20–22). Pranašas Elijas savo laiške Jehoramą įspėjo: „Jehova stipriai smogs tavo tautai, tavo sūnums, žmonoms ir viskam, kas yra tavo. Daugybė ligų tave vargins. Susirgsi ir vidurių liga; kasdien tau darysis vis blogiau, kol viduriai išeis laukan“ (2 Met 21:12–15).
Viskas taip ir įvyko. Jehova leido, kad arabai ir filistinai užpultų Judą ir paimtų į nelaisvę Jehoramo žmonas bei sūnus. Išsaugojo tik jauniausiąjį Jehoramo sūnų – Jehoahazą (Ahaziją), kad įvykdytų savo sandorą dėl Karalystės, kurią buvo sudaręs su Dovydu. „Paskui Jehova siuntė Jehoramui nepagydomą vidurių ligą. Po dvejų metų jo viduriai dėl ligos išėjo laukan ir jis mirė.“ Toks buvo šio nedoro žmogaus galas ir „niekas nesielvartavo dėl to, kad jis mirė“. Jehoramas buvo palaidotas „Dovydo mieste, tačiau ne karalių kapuose“. Į sostą sėdo jo sūnus Ahazijas (2 Met 21:7, 16–20; 22:1; 1 Met 3:10, 11).
GEGUŽĖS 15–21 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 METRAŠČIŲ 22–24
„Jehova už drąsą atlygina“
Jehoašas, pasirinkęs blogus draugus, paliko Jehovą
JERUZALĖJE, kur stovėjo Dievo šventykla, tada buvo baisus metas. Ką tik žuvo karalius Ahazijas. O tai, kaip netrukus pasielgia jo motina Atalija, tiesiog pribloškia. Ji nužudo Ahazijo sūnus, savo pačios vaikaičius! Ar žinai kodėl? – – Kad neliktų nė vieno įpėdinio ir ji galėtų užgrobti sostą.Vis dėlto Atalija nė nenutuokė, kad vienas jos vaikaitis, mažasis Jehoašas, liko gyvas. Ar norėtum sužinoti kaip? – – Vaikelio teta, vardu Jehošeba, paslėpė jį Dievo šventykloje, kur vyriausiuoju kunigu tarnavo jos vyras Jehojada. Taigi abu jie pasirūpino, kad Jehoašui nenutiktų nieko bloga.
Jehoašas, pasirinkęs blogus draugus, paliko Jehovą
Dievo namuose berniukas buvo slepiamas šešerius metus. Čia jis mokėsi daugelio dalykų apie Jehovą Dievą ir jo įstatymus. Kai Jehoašui suėjo septyneri, Jehojada nusprendė, kad jau yra pats laikas berniuką paskelbti karaliumi. Ar tau įdomu sužinoti, kaip Jehojadai pavyko įgyvendinti šį sumanymą ir kaip viskas baigėsi Jehoašo močiutei, piktajai karalienei Atalijai? – –
Jehojada slapčia susikvietė sargybinius, kokius paprastai turėdavo Izraelio valdovai, ir papasakojo jiems, kaip abu su žmona išgelbėjo karaliaus Ahazijo sūnų. Tada Jehojada parodė sargybiniams Jehoašą. Šie suprato, kad prieš juos yra teisėtasis karalius. Taigi jie kai ką sugalvojo.
Jehojada išvedė Jehoašą prieš žmones ir jį karūnavo. Minia plojo rankomis ir šaukė: „Tegyvuoja karalius!“ Sargybiniai jį apsupo iš visų pusių, kad niekas negalėtų jam pakenkti. Išgirdusi džiūgavimus Atalija atėjo pasižiūrėti, kas vyksta. Kai išvydo jaunąjį karalių, ėmė šaukti, esą tai sąmokslas. Bet Jehojada įsakė sargybiniams nubausti ją mirtimi (2 Karalių 11:1–16).
it-1-E p. 379, pstr. 5
Laidotuvės, kapai
Vyriausiasis kunigas Jehojada už savo ištikimybę Dievui buvo labai pagerbtas – palaidotas „Dovydo mieste prie karalių“. Tai vienintelis Biblijoje minimas atvejis, kai žmogui, nepriklausančiam karališkajai šeimai, buvo padaryta išimtis (2 Met 24:15, 16).
Ką vertinga radome
it-2-E p. 1223, pstr. 13
Zacharijas
12. Vyriausiojo kunigo Jehojados sūnus. Po Jehojados mirties karalius Jehoašas ėmė vadovautis netikusiais Judo didžiūnų patarimais, paliko Jehovą ir visiškai nepaisė jo siųstų pranašų. Zacharijas, kuris buvo Jehoašo pusbrolis (2 Met 22:11), perspėjo izraelitus apie pragaištingas atskalūnybės pasekmes, bet žmonės nekreipė dėmesio į jo žodžius ir netgi jį nužudė – šventyklos kieme užmėtė akmenimis. Mirdamas Zacharijas ištarė: „Temato tai Jehova ir teatmoka!“ Šie jo žodžiai išsipildė: Judo kraštą nuniokojo Sirija, o patį Jehoašą, „keršydami už kunigo Jehojados sūnų̃ kraują“, nužudė du jo tarnai. Septuagintoje (Biblijos vertimas į graikų kalbą) ir Vulgatoje (vertimas į lotynų kalbą) išversta, kad Jehoašas buvo nužudytas keršijant už Jehojados „sūnaus“ kraują. O masoretų tekste ir Pešitoje (vertimas į sirų kalbą) rašoma – „sūnų“. Daugiskaita čia pasirinkta veikiausiai iš pagarbos, nes Jehojados sūnus Zacharijas buvo ir pranašas, ir kunigas – ypatingas žmogus (2 Met 24:17–22, 25).
GEGUŽĖS 22–28 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 METRAŠČIŲ 25–27
„Jehova tau gali duoti daug daugiau“
it-1-E p. 1266, pstr. 6
Jehoašas
Be to, Jehoašas leido Judo karaliui nusamdyti šimtą tūkstančių jo karių žygiui prieš edomitus. Vis dėlto netrukus tie kariai buvo išsiųsti namo, nes taip padaryti Judo karaliui patarė „Dievo vyras“. Ir nors kariai jau buvo gavę 100 sidabro talentų (660600 JAV dolerių), į savo kraštą jie grįžo degdami pykčiu. Jie, matyt, tikėjosi gerai pasipelnyti iš karo grobio. Todėl, grįžę namo į šiaurinę karalystę, ėmė puldinėti pietinės karalystės miestus – nuo Samarijos (iš čia jie veikiausiai pradėdavo savo žygius) iki Bet Horono (2 Met 25:6–10, 13).
„Ragaukit ir patirkit, koks geras Jehova“
16 Aukokis dėl Jehovos. Jehova nereikalauja, kad atsisakytume visų patogumų (Mok 5:19, 20). Tačiau jeigu patogų gyvenimą brangintume labiau už dvasinę veiklą, ar nepadarytume klaidos, kaip žmogus, apie kurį Jėzus kalbėjo viename savo palyginime? Asmeninė gerovė jam rūpėjo labiau nei Dievas. Kaip tas vyras apsiriko! (Perskaityk Luko 12:16–21.) Prancūzijoje gyvenantis Kristianas atvirauja: „Jehovai ir savo šeimai skyriau per mažai laiko.“ Bet vienu metu abu su žmona jie nusprendė tapti pionieriais. Dėl to sutuoktiniams teko palikti darbą. Kad užsidirbtų pragyvenimui, pora įkūrė nedidelę valymo paslaugų įmonę ir išmoko gyventi kukliau. Ar vertėjo taip aukotis? Kristianas sako: „Dabar tarnyboje patiriame daug daugiau džiaugsmo: matome, kaip mūsų studijuotojai ir susidomėję žmonės noriai semiasi žinių apie Jehovą.“
Ką vertinga radome
Ar tikėjimo kelyje turi patarėją?
UZIJAS dar visai jaunas, šešiolikmetis, tapo Judo, pietinės karalystės, valdovu. Karaliavo daugiau kaip 50 metų – nuo 829 iki 778 m. p. m. e. Nuo pat jaunumės jis „darė, kas dora Viešpaties akyse“. Kieno skatinamas šis valdovas ėjo teisingu keliu? Štai ką byloja istoriniai duomenys: „[Uzijas] buvo pasišventęs ieškoti Dievo, kol buvo gyvas Zacharijas, mokęs jį bijoti Dievo. Kol jis ieškojo Viešpaties, Dievas jam teikė sėkmę“ (2 Metraščių 26:1, 4, 5).
Apie karaliaus patarėją Zachariją tiek ir težinome, kiek čia parašyta. Bet galime neabejoti, jog jis, „mokęs bijoti Dievo“, darė gerą įtaką jaunajam monarchui, kad šis elgtųsi teisingai. Viename leidinyje rašoma, kad Zacharijas tikriausiai „išmanė šventus dalykus, turėjo aiškią dvasinę įžvalgą, gebėjo perteikti savo žinias“ (The Expositor’s Bible). Apie Zachariją vienas biblistas rašo: „Jis gerai žinojo pranašystes [...], buvo šviesaus proto, dievobaimingas, teisus vyras ir, reikia manyti, Uzijas laikė jį dideliu autoritetu.“
GEGUŽĖS 29–BIRŽELIO 4 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 METRAŠČIŲ 28–29
„Tarnauk Jehovai, net jei šeimoje neturi gero pavyzdžio“
Sekime artimų Jehovos draugų pavyzdžiu
8 Kitaip nei Rūta, jaunasis Ezekijas gimė Jehovos garbintojų tautoje. Bet ne visi izraelitai buvo Dievui ištikimi. Ezekijo tėvas karalius Ahazas nuo Jehovos atsimetė. Judo karalystės gyventojus jis padarė stabmeldžiais, suteršė Jehovos šventyklą Jeruzalėje. Kai kuriuos savo sūnus, Ezekijo brolius, Ahazas net paaukojo gyvus ant netikro dievo aukuro (2 Kar 16:2–4, 10–17; 2 Met 28:1–3). Ezekijo vaikystė išties buvo nelengva.
Sekime artimų Jehovos draugų pavyzdžiu
9 Matydamas, kokios baisybės aplinkui dedasi, Ezekijas galėjo jausti kartėlį, pykti ant Jehovos. Šiomis dienomis kai kurie žmonės, nors ir nepatyrę tokių blogybių kaip Ezekijas, vis tiek mano turį svarių priežasčių niršti ant Jehovos arba giežti apmaudą ant jo organizacijos (Pat 19:3). Kiti, užaugę blogoje aplinkoje, yra įsitikinę esą pasmerkti blogai elgtis ir kartoti tėvų klaidas (Ez 18:2, 3). Ar taip galvoti teisinga?
10 Ne, neteisinga. Tokį atsakymą diktuoja Ezekijo patirtis. Ant Jehovos jokiu būdu nedera pykti, nes ne jis sukelia blogį ir nelaimes, šiandien varginančias žmones (Job 34:10). O kaip dėl prasto auklėjimo? Tėvai, tiesa, gali padaryti savo vaikams didelę įtaką – tiek gerą, tiek blogą (Pat 22:6; Kol 3:21). Bet tai nereiškia, kad namų aplinka nulemia visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Jehova juk davė mums laisvą valią – galimybę patiems rinktis, kaip gyvensime ir kokie žmonės būsime (Įst 30:19). Kaip tokia galimybe pasinaudojo Ezekijas?
11 Nors Ezekijas buvo vieno iš blogiausių Judo karalių sūnus, pats tapo vienu geriausių karalių. (Perskaityk 2 Karalių 18:5, 6.) Tėvo pavyzdys, žinoma, buvo blogas, bet Ezekijas turėjo ir gerų pavyzdžių. Tuo metu pranašais tarnavo ištikimi Dievo tarnai Izaijas, Michėjas ir Ozėjas. Galime įsivaizduoti, kaip karalius Ezekijas įdėmiai klausosi šių vyrų žodžių, įkvėptų šventosios dvasios, dedasi į širdį Jehovos pamokymą ir pataisymą. Tai paskatino jį uoliai imtis pertvarkų ir ištaisyti daugelį tėvo klaidų. Ezekijas išvalė šventyklą, visame krašte išnaikino svetimų dievų stabus, meldė Jehovą atleidimo už tautos nuodėmes (2 Met 29:1–11, 18–24; 31:1). Sunkiais momentais, pavyzdžiui, tada, kai Jeruzalę norėjo pulti Asirijos karalius Sanheribas, Ezekijas parodė nepaprastą tikėjimą ir drąsą. Jis buvo tikras, kad Jehova tautą išgelbės, ir stiprino žmones savo žodžiais ir pavyzdžiu (2 Met 32:7, 8). Vėliau, kai Ezekiją vienu atveju buvo užvaldęs išdidumas ir jį reikėjo pataisyti, karalius nusižemino ir iš širdies atgailavo (2 Met 32:24–26). Matome, jog Ezekijas neleido, kad sunki praeitis sugriautų jo ateitį. Savo elgesiu jis parodė esąs Jehovos draugas ir paliko mums sektiną pavyzdį.
Ką vertinga radome
Natanas – žmogus, visad palaikęs Jehovos pusę
Natanas, ištikimas Jehovos tarnas, su džiaugsmu pritarė Dovydo sumanymui įkurti pirmą nuolatinį Jehovos garbinimo centrą. Tačiau akivaizdu, kad tuomet, užuot kalbėjęs Dievo vardu, pranašas išreiškė savo paties jausmus. Dar tą pačią naktį Dievas siuntė Nataną pas karalių su kitokia žinia: jis šventyklos Jehovai nestatysiąs. Tai padarys vienas iš jo sūnų. Natanas vis dėlto pranešė, jog Dievas sudaro su Dovydu sandorą, laiduojančią, kad jo sostas „bus amžinai tvirtas“ (2 Sam 7:4–16).
Natano nuomonė dėl šventyklos nesiderino su Dievo valia. Bet nuolankusis pranašas nemurmėjo ir Jehovos sumanymą palaikė be jokių prieštarų. Koks puikus pavyzdys! Jeigu reikia, mes irgi noriai leiskimės Dievo pataisomi. Tolesnė šio pranašo veikla byloja, kad Jehovos malonės jis neprarado. Iš visko sprendžiant, Dievas įkvėpė Nataną, o kartu ir regėtoją Gadą, nurodyti Dovydui, kaip keturi tūkstančiai levitų turės šventykloje šlovinti Jehovą muzikos instrumentais (1 Met 23:1–5; 2 Met 29:25).
BIRŽELIO 5–11 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 METRAŠČIŲ 30–31
„Sambūriai mums teikia visokeriopą naudą“
it-1-E p. 1103, pstr. 2
Ezekijas
Ezekijo uolumas. Kai būdamas 25-erių sėdo į sostą, Ezekijas iškart ėmė rūpintis, kad Jehova Judo krašte būtų garbinamas taip, kaip pridera. Pirmiausia jis atidarė ir sutvarkė Jehovos šventyklą. Tada sukvietė kunigus ir levitus ir jiems pasakė: „Aš visa širdimi trokštu sudaryti sandorą su Jehova, Izraelio Dievu.“ Įstatymo sandora, aišku, vis dar galiojo, tačiau niekas jos nepaisė, todėl Ezekijas ištikimybės Dievui skatinamas norėjo ją atnaujinti. Nieko nelaukdamas jis atkūrė levitų tarnystę ir pasirūpino, kad muzikantai ir giesmininkai vėl vykdytų savo pareigas. Buvo nisanas – mėnuo, kai izraelitai turėjo švęsti Paschą, tačiau šventykla, kunigai bei levitai apeiginiu požiūriu buvo nešvarūs. Nisano 16-ąją šventykla jau buvo apvalyta, visi jos reikmenys pašventinti. Tada už visą Izraelį turėjo būti atliktas permaldavimas. Iš pradžių miesto pareigūnai atnešė aukas už Judo karalystės, šventovės ir tautos nuodėmes, o paskui tūkstančius aukų sugabeno visi kiti žmonės (2 Met 29:1–36).
it-1-E p. 1103, pstr. 3
Ezekijas
Kadangi izraelitai buvo nešvarūs ir švęsti Paschos įprastu laiku negalėjo, Ezekijas pasinaudojo Įstatymo išimtimi, kuri leido tiems, kas susitepę, Paschą švęsti po mėnesio. Į šventę jis kvietė ne tik Judo, bet ir Izraelio gyventojus. Karaliaus laiškais nešini šaukliai išvaikščiojo visą Izraelį – nuo Beer Šebos iki Dano. Daugelis šauklius išjuokė, tačiau buvo ir tokių, ypač iš Ašero, Manaso ir Zabulono žemių, kurie nusižemino ir į Jeruzalę atėjo. Atėjo ir nemažai iš Efraimo ir Isacharo. Į Jeruzalę švęsti Paschos taip pat atkeliavo daug svetimtaučių. Tiems, kas iš šiaurinės karalystės ryžosi ateiti pagarbinti Jehovos, nebuvo lengva. Jie, kaip ir šaukliai, veikiausiai susidūrė su priešiškumu ir patyčiomis, nes dešimties giminių Izraelio karalystė dvasine prasme buvo degradavusi, įnikusi į stabmeldystę. Maža to, kraštą bet kada galėjo užpulti Asirija (2 Met 30:1–20; Sk 9:10–13).
it-1-E p. 1103, pstr. 4–5
Ezekijas
Po Paschos žmonės septynias dienas šventė Neraugintos duonos šventę ir džiaugsmas buvo toks didelis, kad visa bendruomenė nusprendė pratęsti šventę dar septynias dienas. „Jeruzalėje buvo daug džiaugsmo, nes nuo Izraelio karaliaus Saliamono, Dovydo sūnaus, dienų nieko panašaus Jeruzalėje nebuvo įvykę.“ Net ir tais neramiais laikais žmonės galėjo pajausti Jehovos malonę (2 Met 30:21–27).
Tai nebuvo koks laikinas emocijų antplūdis – žmonės buvo rimtai nusiteikę grįžti prie Jehovos ir garbinti jį kaip pridera. Apie tai byloja tolesni jų veiksmai. Prieš išsiskirstydami po namus šventės dalyviai visame Judo ir Benjamino krašte, taip pat Efraimo ir Manaso žemėse sudaužė šventstulpius, išgriovė šventavietes ir aukurus, iškirto Ašeros stulpus (2 Met 31:1). Pats Ezekijas parodė tautai pavyzdį – sukapojo Mozės padirbintą varinę gyvatę, nes izraelitai buvo pradėję ją garbinti ir jai aukoti (2 Kar 18:4). Po šventės Ezekijas dėjo pastangas, kad Jehova ir toliau būtų garbinamas taip, kaip priklauso, – jis atkūrė kunigų ir levitų skyrius ir pasirūpino, kad jie turėtų visko, ko reikia, savo tarnystei atlikti. Jis paragino tautą sunešti levitams ir kunigams dešimtines ir pirmąsias derliaus gėrybes, kaip liepia Įstatymas. Žmonės į šį raginimą atsiliepė noriai ir su džiaugsmu (2 Met 31:2–12).
Ką vertinga radome
„Šituos dalykus žinodami, laimingi esate, jeigu juos ir darote“
14 Apie tai, kiek esame nuolankūs, byloja ir mūsų noras išklausyti, ką sako kiti. Jokūbo 1:19 randame tokį raginimą: „Kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis.“ Jehova čia mums rodo patį geriausią pavyzdį (Pr 18:32; Joz 10:14). Pažiūrėkime, ką galime sužinoti iš Dievo ir Mozės pokalbio, užrašyto Išėjimo 33:11–14 (perskaityk). Nors Jehovai nebuvo būtina sužinoti Mozės nuomonę, jis leido jam išsisakyti. Koks žmogus išklauso neretai klystančio asmens samprotavimus ir dar sutinka su jo pasiūlymais? O Jehova kantriai išklauso kiekvieną, kas tvirtai tikėdamas jam meldžiasi.
15 Kiekvienam verta pagalvoti: „Jeigu Jehova nuolankiai išklauso žmones, kaip kad išklausė Abraomą, Rachelę, Mozę, Jozuę, Manoachą, Eliją ir Ezekiją, ar juo labiau aš neturėčiau daryti to paties? Gal galėčiau savo broliams ir sesėms rodyti daugiau pagarbos – išklausyti jų nuomonę vienu ar kitu klausimu ir net priimti gerus jų pasiūlymus? Galbūt kuriam nors bendratikiui ar namiškiui turėčiau būti dėmesingesnis? Ar esu pasiryžęs negailėti tam pastangų?“ (Pr 30:6; Ts 13:9; 1 Kar 17:22; 2 Met 30:20).
BIRŽELIO 12–18 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 METRAŠČIŲ 32–33
„Stiprinkime bendratikius sunkiu metu“
it-1-E p. 204, pstr. 5
Asirija
Sanheribas. Sanheribas, Sargono II sūnus, užpuolė Judo karalystę 14-aisiais Ezekijo valdymo metais (732 m. p. m. e.) (2 Kar 18:13; Iz 36:1). Taip atsitiko dėl to, kad Ezekijas sukilo prieš Asirijos karalių, kuris Izraelio tautai buvo uždėjęs sunkų jungą (tą jungą žmonėms teko vilkti dėl Ezekijo tėvo Ahazo netikusio sprendimo) (2 Kar 18:7). Reaguodamas į maištą, Sanheribas perėjo Judo kraštą ir užėmė 46 miestus (palygink su Iz 36:1, 2). Iš Lachišo, kur buvo įsirengęs stovyklą, karalius siuntė pasiuntinius pas Ezekiją ir pareikalavo sumokėti duoklę – 30 aukso talentų (maždaug 11 560 000 JAV dolerių) ir 300 sidabro talentų (maždaug 1 982 000 JAV dolerių) (2 Kar 18:14–16; 2 Met 32:1; palygink su Iz 8:5–8). Nors nurodytą sumą gavo, per savo pasiuntinius Sanheribas pareikalavo, kad Jeruzalė pasiduotų (2 Kar 18:17–19:34; 2 Met 32:2–20). Tačiau kai Jehovos angelas per vieną naktį užmušė 185 000 asirų karių, išdidusis karalius buvo priverstas pasitraukti ir grįžti į Ninevę (2 Kar 19:35, 36). Ten Sanheribą nužudė du jo sūnūs ir karaliumi vietoj jo tapo kitas jo sūnus Asarhadonas (2 Kar 19:37; 2 Met 32:21, 22; Iz 37:36–38). Šie įvykiai, išskyrus 185 000 asirų karių žūtį, taip pat paminėti Sanheribo ir Asarhadono molinėse prizmėse.
Kas šiandieną yra „septynetas ganytojų, aštuonetas karališkų vadų“?
12 Jei kokia problema mums rodosi per sunki, Jehova visada pasirengęs ištiesti pagalbos ranką. Tačiau jis tikisi, kad ir patys darysime, ką galime. Štai Ezekijas „tarėsi su savo didžiūnais bei galiūnais dėl uždarymo šaltinių, esančių už miesto sienų. Jie tam pritarė. [...] Ryžtingai ėmęsis darbo, Ezekijas atstatė visą išgriuvusią sieną, sustiprino bokštais ir iš lauko pusės pastatė kitą sieną. Be to, [...] įsakė padirbti daugybę ginklų bei skydų“ (2 Met 32:3–5). Jehova dabar ganė ir saugojo savo tautą pasitelkęs narsius vyrus – karalių Ezekiją, jo didžiūnus ir ištikimus pranašus.
Kas šiandieną yra „septynetas ganytojų, aštuonetas karališkų vadų“?
13 Ezekijas buvo išties rūpestingas ganytojas. Jis suprato, jog reikia padaryti kai ką svarbesnio nei vien uždaryti šaltinius ir sutvirtinti miesto sienas – būtina tautiečius padrąsinti. Surinkęs žmones, karalius jiems kalbėjo: „Nebijokite ir nedrebėkite prieš Asirijos karalių [...], nes mūsų daugiau negu jų. Jo – tik trapus petys, o su mumis – Viešpats, mūsų Dievas, padedantis mums ir kovojantis mūsų kovas.“ Ezekijas priminė, kad už tautą kovos pats Jehova. Kaip šie žodžiai sustiprino visų tikėjimą, uždegė širdis! Karalius, jo didžiūnai ir galiūnai, taip pat pranašai Michėjas ir Izaijas iš tikrųjų pasirodė esą puikūs ganytojai, kaip Jehova ir buvo išpranašavęs (2 Met 32:7, 8; perskaityk Michėjo 5:4, 5 [5:5, 6, Brb]).
Ką vertinga radome
Kas yra tikra atgaila?
11 Manaso maldavimus Jehova išklausė. Matydamas, kaip šis žmogus širdyje pasikeitė ir kaip dėl savo praeities graužiasi, Dievas grąžino jam karaliaus sostą. Kitaip nei Ahabas, Manasas išties nuoširdžiai atgailavo. Apie tai liudija ir jo tolesni darbai. Karalius ėmėsi energingai kovoti su klaidatikyste ir stengėsi vėl suburti liaudį garbinti tikrąjį Dievą Jehovą. (Perskaityk 2 Metraščių 33:15, 16.) Pagalvok, kiek ryžto ir tikėjimo jam reikėjo! Juk ne vieną dešimtmetį pats vedė iš kelio savo šeimą, dvariškius ir kitus žmones. Dabar, sulaukęs senatvės, jis stengėsi bent iš dalies ištaisyti savo blogo elgesio padarinius. Tikriausiai Manaso geras pavyzdys padarė įtaką ir jo vaikaičiui Jošijui. Suaugęs šis tapo doru, teisingu karaliumi (2 Kar 22:1, 2).
12 Ko iš pasakojimo apie Manasą pasimokome? Jis nusižemino, prašė Dievą atleidimo ir visiškai pakeitė savo gyvenseną. Karalius stengėsi ištaisyti padarytą žalą, ėmėsi deramai tarnauti Jehovai ir kvietė tai daryti kitus žmones. Manaso patirtis aiškiai liudija, koks Jehova geras ir atlaidus (Ps 86:5). Ši istorija gali įkvėpti vilties net didžiausiems nusidėjėliams. Tiems, kas dėl savo blogų darbų nuoširdžiai atgailauja, Dievas pasiruošęs dovanoti.
BIRŽELIO 19–25 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | 2 METRAŠČIŲ 34–36
„Ar įsiklausau į Jehovos žodžius?“
it-1-E p. 1157, pstr. 4
Hulda
Kai išgirdo žodžius iš Įstatymo knygos, kurią vyriausiasis kunigas Hilkijas rado šventykloje per remonto darbus, Jošijas siuntė pasiuntinius pasiteirauti Jehovos dėl to, kas rastoje knygoje parašyta. Šie nuėjo pas pranašę Huldą. Pranašė pasakė, kad Jehova nuo jo nusigręžusiai tautai siųs visas knygoje suminėtas nelaimes. Bet kadangi Jošijas nusižemino prieš Jehovą, Hulda jam perdavė, kad visų tų nelaimių jis nematys ir atguls į kapą ramybėje (2 Kar 22:8–20; 2 Met 34:14–28).
Būk uolus Jehovos namų šlovei!
20 Kada karaliaus Jošijo pavedimu buvo taisoma šventykla, vyriausiasis kunigas Hilkijas „rado Viešpaties Įstatymo, duoto per Mozę, knygą“. Kunigas padavė ją karaliaus raštininkui Šafanui ir šis ėmė ją skaityti Jošijui. (Perskaityk 2 Metraščių 34:14–18.) Kaip tos knygos žodžiai paveikė karalių? Jošijas čia pat iš širdgėlos persiplėšė drabužius ir liepė vyrams eiti pasiteirauti Jehovos. Per Huldą, savo pranašę, Dievas pasakė smerkiąs kai kuriuos Jude įsigalėjusius religinius papročius. Nors visai tautai pranašavo nelaimę, atkreipė dėmesį į Jošijo pastangas šalinti stabmeldystę. Taigi karalius Jošijas neprarado Jehovos palankumo (2 Met 34:19–28). Ko mes pasimokome iš viso šito? Aišku, esame pasiryžę elgtis taip, kaip Jošijas, – nedelsdami paklusti Jehovos nurodymams. Juk suprantame, kas gali mums, Dievo garbintojams, atsitikti, jei pasiduotume atskalūniškai minčiai ir būtume jam nebeištikimi. O jeigu uoliai palaikome tyrą garbinimą, žinokime, kad mes, kaip kadaise Jošijas, esame Jehovai mieli.
Ką vertinga radome
Mokykimės iš to, kas kadaise parašyta
15 Galiausiai aptarkime, ko pasimokome iš Judo karaliaus Jošijo. Apskritai jis buvo geras valdovas, bet kartą skaudžiai suklydo ir net sumokėjo už tai savo gyvybe. (Perskaityk 2 Metraščių 35:20–22.) Jošijas išžygiavo prieš Egipto karalių Nekoją. Šis aiškiai pasakė neketinąs su Judu kariauti, bet Jošijas vis tiek pradėjo mūšį. Biblijoje rašoma, kad Egipto karaliaus žodžiai atėjo „iš Viešpaties burnos“. Tad kodėl Jošijas užsimojo kariauti su Egiptu? Biblijoje tai nepaaiškinta.
16 Galbūt kyla klausimas: iš kur Jošijas galėjo žinoti, kad Nekojo žodžiai iš tikrųjų buvo perspėjimas nuo paties Jehovos? Karalius galėjo teirautis ištikimo Dievo pranašo Jeremijo (2 Met 35:23, 25). Tačiau Šventajame Rašte neparašyta, kad jis būtų tai daręs. Be to, Egipto karalius žygiavo į Karkemišą kariauti su kita tauta, tad grėsmės Judo sostinei Jeruzalei nekėlė. Ir Nekojas visai neketino įžeidinėti Jehovos ar jo tautos. Akivaizdu, Jošijas visų šių veiksnių neapsvarstė ir apsisprendė neprotingai. Kokią pamoką čia įžvelgiame? Kai iškyla kokia nors problema ar turime dėl ko nors svarbaus apsispręsti, pirmiausia stenkimės sužinoti, kokia tuo klausimu yra Jehovos nuomonė.
17 Atsidūrę keblioje padėtyje pirmiausia pagalvokime, kokie Biblijos principai mums tiktų ir kaip galėtume juos pritaikyti. Galbūt reikės skirti nemažai laiko, kad viską gerai pergalvotume ir patyrinėtume, kas ta tema rašoma mūsų organizacijos leidiniuose. Gal net norėsime prašyti vyresniųjų patarimo. Jie, visai tikėtina, atkreips mūsų dėmesį ir į kitus Biblijos principus, apie kuriuos nė nepagalvojome. Tarkim, sesuo, turinti netikintį vyrą, suplanuoja kurią nors dieną išeiti į tarnybą. Tačiau sutuoktinis pageidauja, kad tuo laiku ji niekur neitų. Jis sako, kad pastaruoju metu jie mažai laiko praleidžia kartu ir tą dieną būtų smagu ką nors nuveikti drauge. Sesuo gerai žino, kad dirbti evangelizuotojo darbą yra jos kaip krikščionės priedermė (Apd 4:20). Ji tikriausiai prisimins, jog Šventajame Rašte prisakyta klausyti Dievo ir paklusti įsakymui daryti žmones Kristaus mokiniais (Mt 28:19, 20; Apd 5:29). Tačiau jai nedera pamiršti ir dar vieno Biblijos paliepimo – būti supratinga ir paklusnia žmona (Ef 5:22–24; Fil 4:5). Sesuo tikriausiai svarstys: „Ar vyras reikalauja, kad visai neičiau į tarnybą? O gal tiesiog nori, kad tik tą vieną dieną pakeisčiau planus ir pabūčiau su juo?“ Vykdyti Jehovos valią mums, aišku, labai svarbu. Tačiau norime, kad ir visose kitose srityse sąžinė neturėtų mums ko prikišti. Tad nepristikime pusiausvyros ir prieš ką nors nuspręsdami viską kruopščiai apgalvokime.
BIRŽELIO 26–LIEPOS 2 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | EZROS 1–3
„Jehovai naudingas gali būti ir tu“
Semkis įkvėpimo iš Zacharijo regėjimo
ŽYDAI negali patikėti tuo, kas vyksta. Karalius Kyras paskelbia įsaką, leidžiantį jiems grįžti iš Babilonijos į gimtąjį kraštą. Tremtyje jie išbuvo keletą dešimtmečių, o dabar Persijos valdovas ragina juos keliauti į tėvų žemę ir atstatyti „Jehovos, Izraelio Dievo, Namus“ (Ezr 1:1, 3). Įsivaizduok, kiek visiems džiaugsmo! Netrukus Izraelio krašte ir vėl bus prakilniai garbinamas tikrasis Dievas Jehova!
Kovos vežimai ir karūna – tavo saugumo garantas
2 Zacharijas žinojo, kad į Jeruzalę parėję žydai yra tvirto tikėjimo. Jų „dvasią Dievas [...] buvo įkvėpęs“ palikti savo namus ir verslą Babilone, jiems pažįstamame krašte, ir iškeliauti į šalį, kurios daugelis iš jų nė nebuvo matę (Ezr 1:2, 3, 5). Jeigu atstatyti Jehovos šventyklą tiems žydams nebūtų rūpėję, kažin ar jie būtų leidęsi į sunkią, daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų kelionę per kalnus ir tyrlaukius.
Ką vertinga radome
Ezros knygos apžvalga
1:3–6. Kai kurie izraelitai negalėjo grįžti iš Babilono. Panašiai ir daug Jehovos liudytojų negali imtis visalaikės tarnybos ar darbuotis ten, kur didesnis poreikis. Bet gali palaikyti bei padrąsinti visalaikius tarnus ir savanoriškomis aukomis paremti Karalystės skelbimo bei mokinių ruošimo darbą.