Atleisk iš širdies

„Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų“ (MATO 18:35, Brb red.).

1, 2. a) Kaip visiems žinoma nusidėjėlė parodė dėkingumą Jėzui? b) Kaip Jėzus apibūdino tokį poelgį?

JI TIKRIAUSIAI buvo paleistuvė ir niekas nesitikėjo pamatyti tokią moterį religingo žmogaus namuose. Jei kas nors nustebo išvydęs ją ten, tai dar labiau buvo apstulbintas jos elgesio. Ji priėjo prie doriausio vyro ir iš dėkingumo už jo darbus nuplovė savo ašaromis kojas, paskui nušluostė plaukais.

² Tas vyras, Jėzus, neatstūmė šios moters, „žinomos mieste nusidėjėlės“. O namų šeimininko, fariziejaus Simono, niekaip neapleido mintis, kad ji nusidėjėlė. Jėzus pasinaudojo proga ir papasakojo palyginimą apie skolintoją ir skolininkus. Vieno skola buvo didelė, prilygstanti maždaug dviejų metų darbininko užmokesčiui. Kitas tebuvo skolingas dešimtadalį tos sumos — mažiau nei trijų mėnesių uždarbis. Jiems neturint iš ko atiduoti, skolintojas „dovanojo abiem“. Be abejo, didesnis skolininkas buvo paskatintas labiau mylėti dovanotoją. Palyginęs tai su geru moters poelgiu, Jėzus paminėjo tokį principą: „Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ Paskui jis tarė jai: „Atleidžiamos tau nuodėmės“ (Luko 7:36-48).

3. Kaip turime ištirti save?

³ Paklausk savęs: ‛Jei kaip ana moteris arba kaip tie skolininkai susilaukčiau gailestingumo, ar vėliau būčiau griežtas kitiems ir neatleisčiau jiems?’ Galbūt atsakytumei: ‛Žinoma, ne!’ Vis dėlto ar tu tikras, kad esi linkęs dovanoti? Ar tai būdinga tavo prigimčiai? Ar dažnai tai darydavai noriai ir ar kiti mano, kad tu atlaidus? Pasvarstykime, kodėl turime rimtai ištirti save.

Būtina atleisti kaip ir mums atleidžiama

4. Kokį faktą apie save turėtume pripažinti?

⁴ Labai gerai žinome esą netobuli. Paklaustas tikriausiai prisipažintumei, kad taip yra ir gal net prisimintumei žodžius iš 1 Jono 1:8: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ (Romiečiams 3:23; 5:12). Kai kurių nuodėmės galbūt labai didelės, papiktinančios. Tačiau net jei tu ne toks, be abejo, daug kartų ir įvairiopai pažeidei Dievo normas — nusidėjai. Argi ne?

5. Už ką reikia būti dėkingiems Dievui?

⁵ Tačiau net esant tokiai padėčiai tau tinka Pauliaus žodžiai: „Taip pat ir jus, mirusius nuodėmėmis ir kūno neapipjaustymu, jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus“ (Kolosiečiams 2:13; Efeziečiams 2:1-3). Atkreipk dėmesį į žodžius ‛dovanojo visus nusikaltimus’. Tai daug pasako. Visiems mums dera kaip Dovydui maldauti: „Dėl savo vardo, Viešpatie, atleisk mano kaltę, nors ji ir didžiulė“ (Psalmių 25:11).

6. Ar galime būti tikri, kad Jehova atleis?

⁶ Kodėl tau ir kiekvienam iš mūsų gali būti atleista? Todėl, kad Jehova linkęs dovanoti. Tai jo asmenybės bruožas (Išėjimo 34:6, 7; Psalmių 86:5). Žinoma, Dievas tikisi, kad mes kreipsimės į jį malda ir prašysime atleisti (2 Kronikų 6:21; Psalmių 103:3, 10, 14). Jis net pasirūpino Jėzaus išperkamąja auka — teisėtu pagrindu tokiam atleidimui (Romiečiams 3:24; 1 Petro 1:18, 19; 1 Jono 4:9, 14).

7. Kaip mes turime sekti Jehova?

⁷ Noriai atleidžiantis Dievas turėtų būti pavyzdys, kaip pats privalai elgtis su kitais. Paulius apie tai rašė: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4:32). Aišku, Paulius pabrėžė, kad turime mokytis iš Dievo pavyzdžio, nes kitoje eilutėje jis tęsia: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai“ (Efeziečiams 5:1). Ar įžvelgi, koks yra ryšys? Pasak Pauliaus svaraus argumento, Jehova Dievas dovanojo tau, todėl privalai sekti Juo ir būti ‛gailestingas, atlaidus kitam’. Tačiau paklausk savęs: ‛Ar aš taip darau? Jei man tai nebūdinga, ar aš stengiuosi Dievo pavyzdžiu atleisti?’

Turime mokytis atleisti

8. Iš kokių žmonių susideda mūsų susirinkimas?

⁸ Kaip puiku būtų, jei krikščionių susirinkime nedaug kartų teprireiktų atleisti sekant Dievo pavyzdžiu. Iš tikrųjų yra kitaip. Be abejo, mūsų krikščionys broliai bei seserys stengiasi sekti Jėzaus parodytu meilės pavyzdžiu (Jono 13:35; 15:12, 13; Galatams 6:2). Jie jau seniai ir nepaliaujamai stengiasi nemąstyti, nekalbėti, nesielgti taip, kaip įprasta šiame sugedusiame pasaulyje. Krikščionis tikrai nori būti nauju žmogumi (Kolosiečiams 3:9, 10). Tačiau negalime pamiršti, kad mūsų pasaulinis ir kiekvienas atskiras susirinkimas sudarytas iš netobulų žmonių. Jie apskritai yra geresni nei anksčiau, bet vis dar netobuli.

9, 10. Kodėl mūsų neturi stebinti nesutarimai tarp brolių?

⁹ Dievas Biblijoje atvirai pasako, kad nesitikėtume tobulumo iš susirinkimo brolių bei seserų. Pavyzdžiui, atkreipk dėmesį į Pauliaus žodžius iš Kolosiečiams 3:13: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.“

¹⁰ Įsidėmėtina, jog ir šiose Biblijos eilutėse primenamas ryšys tarp Dievo atlaidumo ir mūsų pareigos dovanoti kitiems. Kodėl sunku taip daryti? Todėl, kad, pasak Pauliaus, kas nors gali ‛turėti skundą prieš kitą’. Jis žinojo, kad taip būna. Net pirmajame amžiuje taip būdavo tarp „šventųjų“ krikščionių, turėjusių ‛viltį danguje’ (Kolosiečiams 1:2, 5). Tad ar manytume, kad kitaip turėtų būti dabar, kai dauguma tikrųjų krikščionių neturi dvasios liudijimo, jog yra „Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“? (Kolosiečiams 3:12) Todėl jei susirinkime būna skundų — nuoskaudų dėl tikrų ar įsivaizduojamų skriaudų — nereikia manyti, kad tai negirdėta blogybė.

11. Apie ką mus perspėja Kristaus mokinys Jokūbas?

¹¹ Jėzaus įbrolis Jokūbas irgi minėjo, kad bent retsykiais galime pakliūti į padėtį, kai teks atleisti savo broliams. „Kas tarp jūsų išmintingas ir prityręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tuomet nesigirkite ir nemeluokite tiesai“ (Jokūbo 3:13, 14). „Kartus pavyduliavimas ir savanaudiškumas“ tikrųjų krikščionių širdyse? Iš Jokūbo žodžių aišku, kad taip buvo pirmojo amžiaus susirinkime ir bus šiandien.

12. Kokie sunkumai kilo senovės Filipų susirinkime?

¹² Pagalvokime apie dviejų pateptųjų krikščionių, puikiai triūsusių petys į petį su Pauliumi, atvejį. Turbūt skaitei apie Evodiją ir Sintichę, Filipų susirinkimo seseris. Nors mes nežinome įvykio detalių, tačiau iš Filipiečiams 4:2, 3 eilučių aišku, kad tarp jų kilo nesutarimas. Gal viskas prasidėjo nuo neapgalvotos nemalonios pastabos, užgavus giminaitį ar nuo kokio nors pavyduliavimo? Vienaip ar kitaip nesantaika buvo tokia stipri, kad apie ją išgirdo Paulius net būdamas toli Romoje. Tarp tų dviejų dvasinių seserų tvyrojo šalta tyla, sueigose jos vengė susitikti, o savo draugams gal kalbėjo šiurkščius žodžius viena apie kitą.

13. Kuo tikriausiai viskas baigėsi tarp Evodijos bei Sintichės ir ko tai mus moko?

¹³ Ar tai nėra įprastas incidentas, galbūt atsitikęs tavo susirinkime arba su tavimi? Gal kaip tik tokia problema iškilo dabar. Ką daryti? Anuo metu Paulius ragino tas dvi pasiaukojusias seseris „būti vienos minties Viešpatyje“. Galbūt jos sutiko aptarti reikalą ir viską išsiaiškinti, dovanoti ir tikrai sekti Jehovos atlaidumo pavyzdžiu. Nėra pagrindo manyti, kad Evodijai ir Sintichei nepavyko susitaikyti, tad ir mums gali pasisekti. Ir šiandieną galime sėkmingai išmokti būti atlaidūs.

Susitaikyk — atleisk

14. Kodėl dažniausiai įmanoma ir tiesiog yra geriausia užmiršti asmeninius nesutarimus?

¹⁴ Ko reikia, kad atleistumei iškilus nesutarimams su kitu krikščionimi? Tiesą sakant, nėra kokio nors vieno paprasto metodo, bet Biblija pateikia naudingų pavyzdžių ir praktiškų pasiūlymų. Pagrindinis patarimas, kurį nelengva priimti ir taikyti, yra skatinimas tiesiog užmiršti viską ir nebegalvoti apie tai. Įsivyravus tokiai nesantaikai kokia buvo tarp Evodijos ir Sintichės, kiekviena pusė mano, kad kaltas tik kitas arba bent kad ano kaltė didžiausia. Tad ir tu, pakliuvęs į tokią padėtį, tikriausiai neabejoji, jog pirmiausia nusikalto arba daugiausiai žalos pridarė kitas krikščionis. Tačiau ar negalėtumei tiesiog atleisti ir užmiršti? Suprask, kad jei anas krikščionis ir būtų pirmasis arba vienintelis kaltininkas, nors tai mažai tikėtina, kaip tik tu privalėtumei dovanojęs nieko nebeminėti.

15, 16. a) Kaip Michėjas apibūdina Jehovą? b) Ką reiškia, kad Dievas „dovanoja nusižengimą“?

¹⁵ Neužmirškime, kad Dievas yra mums pavyzdys atleisti (Efeziečiams 4:32—5:1). Apie jo atlaidumą pranašas Michėjas rašė: „Kur yra Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam“ (Michėjo 7:18).

¹⁶ Nors Biblijoje sakoma, kad Jehova „dovanoja nusižengimą“, bet joje nerašoma, jog jis negali prisiminti kalčių tarsi būtų netekęs atminties. Pagalvok apie Samsoną ir Dovydą, padariusius didelių nuodėmių. Ir po ilgo laiko Jehova neužmiršo jų kalčių; net mes žinome apie jas iš Biblijos. Vis dėlto mūsų atlaidus Dievas buvo gailestingas aniems vyrams ir paminėjo juos mums kaip sektinus tikėjimo pavyzdžius (Žydams 11:32; 12:1).

17. a) Kokia analogija gali padėti mums atleisti kitiems klaidas ar užgaulę? b) Kaip mes seksime Jehova nekreipdami dėmesio į skriaudas? (Žiūrėk išnašą.)

¹⁷ Dovydui ne kartą prašant, Jehova iš tikrųjų ‛atleido’a nusižengimus (2 Samuelio 12:13; 24:10). Ar galime sekti Dievu ir noriai užmiršti savo netobulų bendratikių užgaules ir įžeidimus? Įsivaizduok sėdįs kylančiame reaktyviniame lėktuve. Netoli pakilimo tako pamatai pažįstamą moterį, it nemandagią mergiūkštę iškišusią liežuvį. Tu žinai, kad ji supykusi ir galbūt tą grimasą rodo tau. O gal ji nė negalvoja apie tave. Šiaip ar taip, ta žemai stovinti moteris lėktuvui kylant atrodo tik kaip taškelis. Po valandos esi už šimto kilometrų ir jos užgaulus gestas jau liko praeityje. Tokia analogija gali daug kartų padėti mums atleisti, jei stengiamės būti panašūs į Jehovą ir išmintingai elgiamės nekreipdami dėmesio į skriaudą (Patarlių 19:11). Ar įžeidimas tebebus reikšmingas po dešimtmečio arba praėjus dviem šimtams Tūkstantmečio metų? Kodėl nepamiršus jo tuoj pat?

18. Koks patarimas taikytinas, jei negalime pamiršti užgaulės?

¹⁸ Retsykiais tu galbūt meldiesi ir stengiesi dovanoti žmogui, tačiau niekaip negali. Ką daryti? Jėzus skatino eiti pas tą asmenį, mėginti dviese išspręsti nesutarimą ir susitaikyti. „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mato 5:23, 24).

19. Koks yra tinkamas ir koks netinkamas požiūris stengiantis susitaikyti su savo bendratikiu?

¹⁹ Atkreipk dėmesį, jog Jėzus nesakė eiti pas brolį ir įtikinti jį, kad esi teisus, o jis — kaltas. Galbūt jis nusidėjo. Tačiau tikriausiai abu esate kažkiek kalti. Kad ir kaip būtų, nesistenk, kad jis pripažintų esąs nusižengęs. Jei tu taip pradėsi pokalbį, nieko gero nebus. Taip pat neturėk tikslo kapstytis po visas tikro ar tariamo įžeidimo smulkmenas. Jei ramaus, krikščioniškos meilės dvasia paremto pokalbio metu paaiškėja, jog nesutarimus sukėlė apgailėtini nesusipratimai, jums abiem reikėtų susitaikyti. Tačiau jei net ir nepasiekėte galutinio susitarimo, ar jis visuomet būtinas? Ar nebūtų geriau, jei bent sutiktumėte, kad abudu nuoširdžiai trokštate tarnauti mūsų atlaidžiam Dievui? Tai suvokdami, galbūt abu lengviau galėtumėte iš širdies tarti: „Atleisk, kad dėl mūsų netobulumo kilo toks nesutarimas. Prašau, pamirškime tai.“

20. Ko galime pasimokyti iš apaštalų pavyzdžio?

²⁰ Prisimink, jog ir apaštalai nesutardavo, jei kas nors iš jų panorėdavo didesnės garbės (Morkaus 10:35-39; Luko 9:46; 22:24-26). Tarp jų kildavo įtampa, atsirasdavo nuoskaudos ar net pasigirsdavo stiprios užgaulės. Bet jie sugebėdavo užmiršti tuos nesutarimus ir toliau darbuodavosi drauge. Vėliau vienas iš jų rašė: „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!“ (1 Petro 3:10, 11)

21. Kokia Jėzaus patarimo atleisti esmė?

²¹ Anksčiau paminėjome vieną argumentą: Dievas atleido mums daug praeities nuodėmių, todėl turime sekti juo ir dovanoti savo broliams (Psalmių 103:12; Izaijo 43:25). Tačiau yra ir dar vienas argumentas. Pamokęs pavyzdinės maldos, Jėzus pasakė: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums.“ Po metų, mokydamas savo mokinius melstis, jis nurodė esminį dalyką: „Atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“ (Mato 6:12, 14; Luko 11:4). Paskui, likus tik kelioms dienoms iki mirties, Jėzus pridūrė: „Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“ (Morkaus 11:25).

22, 23. Kokią reikšmę ateičiai turi mūsų noras atleisti?

²² Tad nuo tavo noro dovanoti savo broliams labai priklauso, kiek pats susilauksi Dievo atleidimo. Jei tarp tavęs ir kito krikščionies iškyla nesusipratimas, paklausk savęs: ‛Argi man nėra daug svarbiau gauti Dievo atleidimą, negu įrodyti, kad brolis ar sesuo buvo kalti dėl kažkokio menko įžeidimo, smulkios užgaulės ar kitokio netobulo žmogaus poelgio?’ Atsakyk pats.

²³ Tačiau ką daryti, jei problema yra didesnė nei menkas įžeidimas ar nesutarimas? Kada taikomas Jėzaus patarimas, užrašytas Mato 18:15-18? Toliau tai ir aptarsime.

[Išnaša]

Ar tu prisimeni?

◻ Kaip Jehova moko mus sekti jo atlaidumo pavyzdžiu?

◻ Ko reikėtų nepamiršti apie susirinkimo žmones?

◻ Ką daugumoje atvejų turėtume daryti susilaukę užgaulių ar skriaudų?

◻ Ką galime daryti norėdami susitaikyti su bendratikiu?

[Iliustracija 15 puslapyje]

Stenkis įveikti nesutarimus su bendratikiu; ilgainiui jie nebeturės tau jokios reikšmės