Ar nuolat atsimeni klausimą dėl Jehovos visavaldystės?

1, 2. a) Koks svarbus klausimas turėtų rūpėti kiekvienam žmogui? b) Kodėl mums būtina suvokti šito klausimo svarbą?

DAUGELIUI šiandien svarbiausia yra pinigai. Jų mintys sukasi apie tai, kaip susikrauti dar daugiau turto ar bent jau neprarasti turimo. Kitiems svarbiausia šeima, sveikata ar asmeniniai laimėjimai.

² Tačiau kur kas labiau nei visi šie dalykai žmogui turėtų rūpėti, kad būtų apginta Jehovos teisė į visavaldystę. Privalu saugotis neišleisti to iš akių. Įvairūs kasdieniai reikalai gali mus taip įtraukti, kad klausimą dėl Jehovos visavaldystės tiesiog pamiršime. Arba jį užgožti gali visokios mūsų bėdos ir sunkumai. Tačiau jei gerai suvoksime, kaip svarbu, kad būtų apginta Jehovos teisė visa valdyti, būsime geriau pasirengę tuos savo sunkumus pakelti. Be to, tai mus dar labiau suartins su Jehova.

KODĖL ŠIS REIKALAS TOKS SVARBUS?

3. Ką kadaise tvirtino Šėtonas?

³ Kadaise Šėtonas iškėlė abejones, ar Jehova tikrai turi teisę valdyti visatą. Piktasis nori įteigti, kad Dievas yra blogas valdovas ir nuo savo kūrinių slepia kai ką gera. Pasak jo, žmonės būtų daug laimingesni, jeigu imtų valdžią į savo rankas (Pr 3:1–5). Vėlesniuose Šėtono žodžiuose galima įžvelgti dar ir tokį kaltinimą: joks žmogus nėra iš širdies atsidavęs Dievui; bėdų prispaustas kiekvienas atsižadės ištikimybės Jehovos valdžiai (Job 2:4, 5). Dievas nutarė duoti pakankamai laiko žmonėms patirti, koks kartus iš tiesų yra gyvenimas be jo valdymo.

4. Kodėl klausimas dėl Jehovos visavaldystės turi būti atsakytas?

⁴ Aišku, Jehova žino, kad Šėtono kaltinimai melagingi. Kodėl tad jis leidžia piktajam taip ilgai įrodinėti savo? Atminkime, kad į šį reikalą buvo įtraukti visi protu apdovanoti kūriniai. (Perskaityk Psalmyno 83:18, NW.a) Po to, kai Dievo valdymą atmetė pirmoji žmonių pora, tokių neklusniųjų radosi vis daugiau ir daugiau. Dėl to tiek žmonės, tiek angelai gali imti svarstyti: gal Šėtono žodžiuose iš tikrųjų yra dalis tiesos? Kol į piktojo klausimą nebus galutinai atsakyta, tarp Dievo kūrinių negalės vyrauti tikra taika ir vienybė. Tačiau kai Jehovos teisė į viešpatystę galiausiai bus apginta, jo valdžiai paklus visi, kas gyvas. Stos visuotinė taika ir ji išliks per amžius (Ef 1:9, 10).

5. Kaip mus liečia klausimas dėl Jehovos visavaldystės?

⁵ Jau greitai Dievo visavaldystė bus apginta, Šėtono ir žmonių valdymas visiškai žlugs ir bus pašalintas. Kaip danguje, taip ir žemėje įsitvirtins Dievo valdžia – Karalystė, valdoma jo paskirto Mesijo. Jehovos tarnai jau bus įrodę, kad žmonės gali likti Dievui atsidavę ir ištikimai remti jo valdžią (Iz 45:23, 24). Ar ir tu nori būti tarp tų ištikimųjų? Be abejo, nori. Kad liktume Jehovai ištikimi, turime gerai suvokti, koks svarbus yra klausimas dėl Dievo visavaldystės, ir nuolat laikyti jį mintyse.

SVARBIAU UŽ MŪSŲ IŠGELBĖJIMĄ

6. Kiek svarbus yra Dievo teisės valdyti apgynimas?

⁶ Kaip jau minėjome, klausimas dėl Dievo teisės visa valdyti yra be galo svarbus ir liečia kiekvieną žmogų. Tai daug svarbiau negu mūsų asmeninė gerovė. Bet ar taip sakydami turime omenyje, kad mūsų išgelbėjimas yra nereikšmingas ar kad Jehovai mes nerūpime? Tikrai ne. Pažiūrėkime, kodėl galima taip teigti.

7, 8. Kodėl galima sakyti, kad Jehovos teisės visa valdyti apgynimas neatsiejamas nuo jo pažadų išsipildymo?

⁷ Jehova labai myli žmones. Iš tos meilės jis nepagailėjo paaukoti savo viengimio Sūnaus, kad mes turėtume viltį būti išgelbėti ir gyventi amžinai (Jn 3:16; 1 Jn 4:9). Jeigu Jehova nesilaikytų žmonijai duotų pažadų, Šėtonas turėtų pagrindą vadinti jį melagiu. Piktasis būtų teisus tvirtindamas, kad Dievas neduoda savo kūriniams viso, kas geriausia, ir valdo neteisingai. Būtų teisūs ir tie, kurie pašaipiai sako: „Tai kaip ten tas pažadas, neva jis bus čia? Juk nuo tada, kai užmigo mūsų protėviai, visa pasilieka taip, kaip buvo nuo pat kūrinijos atsiradimo“ (2 Pt 3:3, 4). Todėl galime neabejoti, jog Dievas tesės savo žodį ir apgindamas savo teisę valdyti visatą pasirūpins ir tuo, kad jam klusnūs žmonės būtų išgelbėti. (Perskaityk Izaijo 55:10, 11.) Atminkime: Jehovos viešpatavimas yra grįstas meile. Tad būkime tikri, kad ištikimus savo tarnus jis visada mylės ir brangins (Iš 34:6, NW).

⁸ Pripažindami klausimo dėl Jehovos visavaldystės svarbą, mes jokiu būdu nemenkiname žmonijos išgelbėjimo ar mūsų pačių vertės Dievo akyse. Tiesiog viską sudėliojame į savo vietas. Turėti tokį teisingą požiūrį yra būtina, jei norime neišleisti iš akių minėto svarbaus klausimo ir stoti Dievo valdžios pusėn.

JIS IŠMOKO SVARBIĄ PAMOKĄ

9. Kuo Šėtonas apkaltino Jobą? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

⁹ Kad žmogui būtina atminti, kas svarbiau, byloja Jobo knyga, viena seniausių Biblijoje. Šioje knygoje randame Šėtono tvirtinimą, kad jeigu tik Jobą prispaus didelės bėdos, jis išsižadės Dievo. Šėtonas norėjo, kad pats Jehova siųstų Jobui kančių. Dievas, žinoma, nesutiko, tačiau leido, kad tai padarytų piktasis. Jehova tarė: „Štai visa, ką jis turi, – tavo rankose.“ (Perskaityk Jobo 1:7–12.) Neilgai trukus Jobas prarado savo tarnus, pragyvenimo šaltinį ir netgi visus dešimt mylimų vaikų. Šėtonas sudarė tokį įspūdį, lyg šias negandas būtų siuntęs Dievas (Job 1:13–19). Tada piktasis ištiko Jobą bjauria ir skausminga liga (Job 2:7). Vyro neviltį dar padidino skaudūs žmonos ir trijų apgailėtinų guodėjų žodžiai (Job 2:9; 3:11; 16:2).

10. a) Kaip Jobas parodė savo ištikimybę Dievui? b) Kodėl jo požiūrį reikėjo pataisyti?

¹⁰ Kas buvo toliau? Nors ir smarkiai kentėjo, Jobas nenusigręžė nuo Dievo ir taip parodė, kad Šėtono kaltinimai tušti (Job 27:5). Vis dėlto kurį laiką Jobas buvo išleidęs iš akių tai, kas svarbiau. Labiau už viską jam rūpėjo įrodyti savo teisumą; jis netgi reikalavo Dievą paaiškinti, už ką jis šitaip kenčia (Job 7:20; 13:24). Galbūt sakytume, kad tokie vargų prislėgto žmogaus žodžiai visai suprantami. Tačiau Dievas matė, kad Jobo požiūrį reikia pataisyti. Kaip Jehova tai padarė?

11, 12. Ką Jehova padėjo Jobui suprasti ir kaip Jobas reagavo?

¹¹ Jobo knygoje keturi skyriai – nuo 38 iki 41 – skirti Jehovos žodžiams. Šiuose skyriuose nerašoma, kad Dievas būtų konkrečiai pasakęs Jobui, dėl ko šis kenčia. Jehova norėjo ne paaiškinti savo tarnui visų jo negandų priežastį (tarsi Dievui būtų reikėję kaip nors pasiteisinti), o verčiau padėti Jobui suvokti, koks jis menkas lyginant su Kūrėju. Su Jehovos pagalba vyras galėjo suprasti, kad yra svarbesnių dalykų negu jo bėdos. (Perskaityk Jobo 38:18–21.) Dievo žodžiai padėjo Jobui pataisyti savo požiūrį.

¹² Gal Jehova buvo kiek per šiurkštus, duodamas vargstančiam Jobui tokį tiesmuką pamokymą? Ne. Pats Jobas taip irgi nemanė. Kad ir kentėjo, jis suprato, ko Jehova nori jį pamokyti, ir pamoką priėmė. Netgi pasakė: „Gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (Job 42:1–6). Kiek anksčiau Jobą buvo draugiškai pataisęs jaunasis Elihuvas (Job 32:5–10). Jobas įsiklausė į tai, kas jam iš meilės sakoma, ir pakoregavo savo mąstymą. Tai matydamas Jehova džiaugėsi ir kalbėdamas su kitais paminėjo ištikimąjį savo tarną geru žodžiu (Job 42:7, 8).

13. Kuo naudinga Jobui buvo prisiminti Jehovos pamokymą ir vėliau?

¹³ Jehovos duotą pamokymą Jobui buvo verta prisiminti ir vėliau, išbandymams pasibaigus. Biblijoje sakoma, kad Jehova „laimino vėlesnį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią“, tačiau, suprantama, atsigauti po tokių išgyvenimų reikėjo laiko. Nors metams bėgant vyras vėl turėjo septynis sūnus ir tris dukteris, savo žuvusių atžalų jis, be abejo, labai ilgėjosi (Job 42:12–14). Galimas dalykas, jį dar ilgai kamavo slogūs prisiminimai. Net jeigu po kurio laiko jis geriau suprato savo negandų priežastį, kartkartėmis turbūt vis tiek pamąstydavo, kodėl Dievas leido jam kentėti šitaip skaudžiai. Kad ir kaip ten buvo, Jobas galėjo prisiminti, ką Jehova jam kalbėjo. Dievo žodžiai jį tikriausiai paguodė ir padėjo jam neprarasti teisingo požiūrio (Ps 94:19).

14. Ko pasimokome iš Jobo istorijos?

¹⁴ Jobo istorija ir mums padės turėti teisingą požiūrį, taip pat suteiks paguodos. Jehova pasirūpino, kad Jobo gyvenimas būtų aprašytas „mums pamokyti [...], kad dėl savo ištvermės ir Raštų paguodos turėtume viltį“ (Rom 15:4). Taigi ko iš Jobo knygos pasimokome? Visų pirma štai ko: saugokimės susitelkti į savo bėdas tiek, kad pamirštume, koks svarbus yra Jehovos teisės į viešpatystę apgynimas. Ir nuolat turėkime omenyje, kad savo paramą Dievo valdžiai parodysime sekdami Jobo pavyzdžiu ir likdami jam ištikimi net pačių sunkiausių išbandymų akivaizdoje.

15. Ką gera duoda tai, kad per išbandymus liekame Dievui ištikimi?

¹⁵ Svarbu atminti, kad išbandymai suteikia mums galimybę parodyti, jog palaikome Jehovos visavaldystę (Pat 27:11). Jie tikrai nėra ženklas, kad Dievas mumis nepatenkintas. Jeigu sunkumus ištveriame ir liekame Jehovai ištikimi, ugdomės „išmėgintą tvirtybę“, kuri savo ruožtu stiprina mūsų viltį. (Perskaityk Romiečiams 5:3–5.) Iš pasakojimo apie Jobą suprantame, kad „Jehova yra kupinas užuojautos ir gailestingas“ (Jok 5:11). Galime neabejoti: jis dosniai apdovanos visus, kas palaiko jo visavaldystę. Tai žinodami pajėgsime kantriai ir su džiaugsmu viską ištverti (Kol 1:11).

NUOLAT ATMINKIME TAI, KAS SVARBIAU

16. Kodėl turime nuolat atminti, koks svarbus yra klausimas dėl Jehovos visavaldystės teisėtumo?

¹⁶ Reikia pripažinti, jog kartais būna nelengva išlaikyti žvilgsnį sutelktą į visuotinės svarbos dalykus. Mus gali labai prislėgti visokios savos bėdos. Netgi palyginti menkos problemos ima atrodyti didžiulės, jeigu pernelyg daug apie jas galvojame. Todėl kai sunku, turime nuolat sau priminti, koks svarbus yra klausimas dėl Jehovos visavaldystės teisėtumo.

17. Koks darbas padės mums nepamiršti to, kas svarbiau?

¹⁷ Turėti omenyje klausimą dėl Jehovos visavaldystės bus lengviau, jeigu būsime užimti jo pavestu darbu. Štai mūsų sesės Renė pavyzdys. Ji patyrė infarktą, be to, sirgo vėžiu ir ją nuolat kamavo skausmas. Gulėdama ligoninėje Renė liudijo gydytojams, kitiems darbuotojams, taip pat ligoniams ir lankytojams. Sykį ligoninėje per pustrečios savaitės evangelizacijai ji skyrė aštuoniasdešimt valandų. Net nujausdama artėjančią mirtį, Renė nepamiršo to, kas svarbiau. Tai padėjo jai neprarasti vidinės ramybės.

18. Ko mus pamoko vienos sesės pavyzdys?

¹⁸ Parodyti, kad remiame Jehovos visavaldystę, galime ir susidūrę su visokiais kasdieniais rūpesčiais ar nepatogumais. Sesei vardu Dženifer kartą teko tris dienas praleisti oro uoste. Vienas po kito skrydžiai buvo atšaukti ir ji niekaip negalėjo grįžti namo. Dženifer jautėsi išsekusi ir vieniša. Papuolęs į tokią situaciją, žmogus greit galėtų pasiduoti liūdesiui, neigiamoms emocijoms. Bet sesė meldė Jehovą padėti jai rasti progų pasidalyti gerąja naujiena su kitais, kuriuos ištiko tokia pati bėda. Kaip jai sekėsi? Sesė paliudijo daugeliui žmonių ir išplatino nemažai literatūros. Ji sako: „Jaučiau, kad tuo nelengvu metu Jehova mane laimina ir duoda užtektinai jėgų, kad pašlovinčiau jo vardą.“ Akivaizdu, jog Dženifer nepamiršo, kad už viską svarbiau yra Dievo valios vykdymas.

19. Ką byloja tai, kad remiame Jehovos visavaldystę?

¹⁹ Tikrieji Jehovos garbintojai visais laikais aiškiai suvokė, koks svarbus yra klausimas dėl Dievo teisės valdyti. Tai išskiria juos iš klaidingų religijų. Tad kiekvienas iš mūsų toliau palaikykime teisingąjį tikėjimą ir uoliai remkime Jehovos valdžią.

20. Kaip Jehova žiūri į tavo pastangas remti jo visavaldystę?

²⁰ Būk tikras, kad Jehova labai vertina tavo pastangas remti jo visavaldystę. Jis džiaugiasi, kai ištikimai jam tarnauji ir ištveri visokius mėginimus (Ps 18:26 [18:25, Brb]). Kitame straipsnyje toliau pakalbėsime, kodėl turėtume visomis jėgomis remti Dievo valdžią ir kaip galime tai daryti.