Pasiryžusi pasiekti tikslą
PAPASAKOJO MARTA CHAVES SERNA
Kartą, kai buvau šešiolikos, darbuodamasi namuose praradau sąmonę. Atsigavau lovoje. Sutrikusi, stipriai skaudama galva keletą minučių nieko nei mačiau, nei girdėjau. Išsigandau. Kas man atsitiko?
SUSIRŪPINĘ tėvai nuvežė pas gydytoją. Ji prirašė vitaminų ir pasakė, kad traukuliai prasidėjo dėl miego stygiaus. Po poros mėnesių ištiko kitas priepuolis, paskui — trečias. Kreipėmės į kitą mediką. Šis nusprendė, jog liga nervinio pobūdžio, ir paskyrė raminamųjų.
Tačiau priepuoliai vis dažnėjo. Prarasdavau sąmonę, griūdavau ir susižalodavau. Kartais susikandžiodavau liežuvį, burną. Kai atgaudavau sąmonę, siaubingai skaudėdavo galvą ir pykindavo. Mausdavo visą kūną. Dažnai negalėdavau prisiminti, kas atsitiko prieš prasidedant priepuoliui. Kol atsigaudavau, dieną arba dvi tekdavo pragulėti lovoje. Tačiau tikėjau, kad tai laikina ir netrukus viskas bus gerai.
Kas paskatino užsibrėžti tikslą
Kai buvau dar maža, mūsų šeima pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Mus lankė specialiųjų pionierių, arba visalaikių tarnų, pora. Mokyti Biblijos tiesų kitus jie skirdavo kas mėnesį daugybę valandų. Matydavau, kad tarnyba šiai porai teikia džiaugsmo. O kai pradėjau kalbėti apie Biblijos pažadus su savo mokytoja ir bendramoksliais, pajutau džiaugsmą ir pati.
Netrukus daug mūsų šeimos narių tapo Jehovos liudytojais. Kaip man patiko skelbti gerąją naujieną! Būdama septynerių, užsibrėžiau tikslą tapti specialiąja pioniere. Kai sukako šešiolika, žengiau svarbų žingsnį — pasikrikštijau. Tada prasidėjo tie priepuoliai.
Pionieriška tarnyba
Nors sveikata buvo ne itin gera, maniau galėsianti imtis visalaikės tarnybos. Bet kartais per savaitę ištikdavo net du priepuoliai, todėl kai kas Jehovos liudytojų bendruomenėje manė, jog toks įsipareigojimas man būtų per sunkus. Nuliūdau, jaučiau nusivylimą. Tačiau po kurio laiko į mūsų bendruomenę atvyko sutuoktinių pora, tarnaujanti Jehovos liudytojų bendrijos Meksikos filiale. Jie sužinojo apie mano troškimą tarnauti pioniere ir labai padrąsino bei įtikino, kad liga neturi nuo to sulaikyti.
Taigi nuo 1988-ųjų rugsėjo 1 dienos buvau paskirta tarnauti reguliariąja pioniere gimtajame San Andres Čiautlos mieste, Meksikoje. Kas mėnesį daug valandų skelbiau gerąją naujieną. Kai dėl priepuolių negalėdavau to daryti viešai, rašydavau savo teritorijoje gyvenantiems žmonėms laiškus įvairiomis dvasinėmis temomis ir skatindavau juos studijuoti Bibliją.
Liga diagnozuota
Tuo laiku tėvai, labai aukodamiesi (turiu omenyje finansinę padėtį), nuvežė mane pas neurologą. Jis nustatė, jog sergu epilepsija. Prirašyti vaistai padėjo ir apie ketverius metus jaučiausi geriau. Tada pajėgiau lankyti ir Pionierių tarnybos mokyklą. Padrąsinimas, kurį ten gavau, sustiprino ryžtą tarnauti, kur didesnis evangelizuotojų poreikis.
Tėvai žinojo, kaip trokštu išplėsti tarnybą. Kadangi sveikata pagerėjo, leido man išvykti į Sitakvaro miestą (Mičoakano valstija) maždaug už 200 kilometrų nuo namų. Bendradarbiaudama su kitais pionieriais visalaikę tarnybą pradėjau vertinti dar labiau.
Tačiau po dvejų metų priepuoliai atsinaujino. Reikėjo gydytis, todėl nusivylusi ir prislėgta grįžau pas tėvus. Vėl nuėjau pas neurologą. Jis nustatė, kad vaistai, kuriuos vartojau, pažeidė kepenis. Kadangi už specialistų konsultacijas mokėti nebeišgalėjome, pradėjau ieškoti alternatyvaus gydymo. Sveikata blogėjo, todėl teko nutraukti pionierišką tarnybą. Kiekvienas priepuolis buvo žingsnis atgal. Bet kai skaitydavau Psalmyną ir kreipdavausi į Jehovą malda, jaučiau, kaip jis guodžia ir stiprina (Psalmyno 94:17-19).
Pasiekiau tikslą
Liga progresavo, kartais per dieną ištikdavo net du priepuoliai. Bet paskui viskas pasikeitė. Gydytojas prirašė specialių vaistų ir pradėjau geriau jaustis ilgesnius laiko tarpus. Todėl nuo 1995-ųjų rugsėjo vėl ėmiausi pionieriškos tarnybos. Sveikata stabilizavosi ir, kai dvejus metus nebeištiko joks priepuolis, parašiau prašymą tarnauti specialiąja pioniere. Tai reiškė, jog ryžtuosi skelbimo darbui skirti dar daugiau valandų ir tarnauti ten, kur reikės. Tik įsivaizduokite, kaip pasijutau gavusi paskyrimą! Pasiekiau tikslą, užsibrėžtą dar vaikystėje.
2001 metų balandžio 1-ąją pradėjau tarnybą vienoje kalnų gyvenvietėje Hidalgo valstijoje. Dabar tarnauju viename Gvanachuato valstijos miestelyje. Turiu labai reguliariai vartoti vaistus ir nepervargti. Griežtai laikausi mitybos reikalavimų, ypač vengiu riebalų, kofeino ir konservuoto maisto. Taip pat stengiuosi nepasiduoti stiprioms emocijoms — pykčiui ar pernelyg dideliam nerimui. Bet toks griežtas režimas man naudingas. Per tą laiką, kai darbuojuosi specialiojoje pionieriškoje tarnyboje, ištiko tik vienas priepuolis.
Kadangi esu netekėjusi ir neturiu šeimyninių įsipareigojimų, su džiaugsmu tęsiu šią tarnybą. Mane guodžia tai, kad ‘Jehova nėra neteisingas. Jis nepamirš mūsų darbų, mūsų meilės, kurią parodėme jo vardui’. Būdamas labai mylintis jis nereikalauja, ko negalime jam duoti! Pripažindama šitą tiesą, galiu ramiai mąstyti apie tai, kad, jeigu dėl silpnos sveikatos būsiu priversta vėl nutraukti pionierišką tarnybą, Jehovą džiuginsiu, kiek pajėgiu, iš visos širdies jam tarnaudama (Hebrajams 6:10; Kolosiečiams 3:23).
Be abejo, kasdien dalindamasi tikėjimu su kitais, stiprinu ir save. Taip pat ši veikla padeda nuolat mąstyti apie dalykus, kuriais Jehova visokeriopai laimins ateityje. Juk Biblijoje žadama, kad naujajame pasaulyje nebus ligų, nei „aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4; Izaijo 33:24; 2 Petro 3:13).
[Iliustracijos 26 puslapyje]
Maždaug septynerių (viršuje); maždaug šešiolikos netrukus po krikšto
[Iliustracija 27 puslapyje]
Skelbiame su drauge