Odesos katakombų požeminiai labirintai
ŠVIEŽIAI nutinkuotoje tik ką rekonstruoto buto sienoje atsirado ilgas įtrūkis. „Vėl tos katakombos, tai dėl jų mūsų namas vis pakrypsta“, — atsiduso savininkas.
Odesoje, gražiame Ukrainos mieste prie Juodosios jūros, kad ir kas atsitiktų — trūktų vandentiekio vamzdis arba kelyje atsirastų įgriuva — kaltė suverčiama po miestu esantiems tuneliams. Manoma, kad šitas labirintas, susidedantis iš maždaug pustrečio tūkstančio kilometrų požeminių kasinių, yra didžiausios katakombos pasaulyje.
„Kaip tuneliai čia atsirado? — stebėjomės. — Kokį poveikį labirintas daro viršum jo gyvenantiems žmonėms?“ Ekskursija į požemius atsakė į mūsų klausimus.
Kelionė požemiu
Mūsų ekskursijos autobusas su grupe smalsių atostogautojų ir studentų išvyko iš Odesos traukinių stoties. Kol važiavome iki katakombų, gidė mums kai ką apie jas papasakojo.
Sužinojome, jog katakombos, atrodo, buvo pradėtos kasti XIX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai miestui prireikė nebrangių ir nesunkiai išgaunamų statybinių medžiagų. Čia pat po kojomis gulėjo klodai lengvų, patvarių geltonų klinčių. Taip jų gavyba augančiam miestui tapo pelningu verslu. Šachtininkams kasant uolienas, katakombos pradėjo įgauti formą.
Po miestu sparčiai plėtėsi padrikas žemėlapyje nepažymėtas labirintas. Tuneliai po žeme buvo kasami daugiau nei 35 metrų gylyje. Kartais skirtingame aukštyje jie susikryžiuodavo. Kai klintys išsekdavo, darbininkai šachtas palikdavo ir imdavo kasti naujas. Ilgainiui šis tunelių tinklas pasiekė atokų užmiestį.
Pagaliau mūsų autobusas privažiavo Nerubaiskojė kaimelį kiek į šiaurę nuo Odesos. Netrukus jau stovėjome prie klintinės sienos su sunkiais metaliniais vartais, už kurių buvo įeiga į katakombas. Mūsų gidė pasakė: „Dabar įeisime į teritoriją, kur per Antrąjį pasaulinį karą buvo įsikūrę sovietų partizanai. Galėsite suprasti, kokiomis sąlygomis jie tada gyveno.“ Pasak katakombų žinovo Andrijaus Krasnožono, viena partizanų grupė šiuose požemiuose išbuvo 13 mėnesių.
„Reikia nepamiršti, — pridūrė gidė, — kad atskirose katakombų dalyse vienu ar kitu metu gyveno daugybė įvairių žmonių: banditų, piratų, politinių pabėgėlių. Visų jų sąlygos buvo vienodos.“
Įėjome į niūrų, tamsoje skendintį koridorių. „Šie tuneliai partizanams buvo ne tik šiaip slėptuvė, bet ir, kiek leido aplinkybės, jie čia turėjo visus įmanomus patogumus, — pasakojo gidė. — Poilsio kambaryje prie žvakių vyrai žaisdavo šaškėmis, šachmatais, domino. Pagrindinio tunelio uolienoje buvo iškirsti vyrų ir moterų gyvenamieji kambariai. Kiekvieno kambario sienoje buvo iškalta kažkas panašaus į lentyną. Apklota šienu ji atstojo lovą. Ligoninės flygelyje buvo tikros lovos ir operacinė. Moterys virdavo valgį malkomis kūrenamoje krosnyje, sumūrytoje iš geltonų klinčių, o dūmai išeidavo į viršutinį tunelį.“
Mūsų tunelio lubos panėšėjo į didžiulę natūralią kempinę, tačiau palietę pamatėme, kad ji nėra minkšta. Ten, kur buvo iškirsti uolienos blokai, sienomis zigzagais leidosi pjūklo žymės. Pačios sienos buvo nelyginant švitrinis popierius. „Išeidami iš katakombų partizanai persirengdavo, kad iš kvapo vokiečiai jų neatpažintų, — aiškino gidė. — Dėl požemiuose tvyrančios drėgmės drabužiai įgaudavo savitą tvaiką.
Gyvenimas požemyje turėjo ir kitų ypatumų, — sakė ji, — pavyzdžiui, čia tekdavo būti visiškoje tamsoje.“ Gidė spustelėjo šviesos jungiklį ir mes panirome į tamsą. „Ne visada jie galėjo deginti žibalines lempas“, — paaiškino. Kol apgraibomis ėjome palei sieną, gidė tęsė: „Uolienos sugeria garsą, todėl jeigu pasimesite, niekas jūsų šauksmų negirdės.“ Laimei, ji vėl įjungė šviesas!
„Sargybiniai keisdavosi kas dvi valandos, — gidė pasakojo toliau, — nes ilgai pabuvus tamsoje ir visiškoje tyloje gali pasireikšti klausos haliucinacijos.“ Per angą tunelio lubose buvo matyti aukščiau esantis tunelis, iškirstas skersai mūsiškio. Buvo smalsu, iš kur jis ateina ir kur veda. Padvelkė nuotykiu. „Žemėlapyje sužymėta tik apie 1700 kilometrų katakombų, — paminėjo gidė, — todėl yra dar daug darbo.“
Neseniai tyrinėtojai atrado naujų tunelių. Juose buvo šimtmečio senumo laikraščių, ikirevoliucinio laikotarpio žibalinių lempų ir caro laikų pinigų. Šitie dešimtmečiais neliesti radiniai priklausė tiems, kas praeityje laikinai gyveno giliose, tamsiose ir ilgose Odesos katakombose. (Atsiųsta.)
[Rėmelis/iliustracija 25 puslapyje]
ARCHITEKTŪROS LOBIAI
Odesos centre ligi šiol tebestovi gražūs iš vietinių žaliavų, geltonų klinčių, sumūryti statiniai. Kai kuriuose namuose rūsių durys atsidaro tiesiai į katakombas. Iš klinčių tebestatomi ir nauji pastatai.
[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]
Ligoninės lovos, kuriomis sovietų kariuomenė naudojosi Antrojo pasaulinio karo metu
[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]
Manoma, jog Odesos katakombas sudaro apie pustrečio tūkstančio kilometrų požeminių tunelių