PORTRETAI IŠ PRAEITIES
Ispanija išveja moriskus
Sakoma, jog šioje liūdnoje istorijoje beveik kiekvieną ispanų žingsnį diktavo Bažnyčia, ir ta istorija išties verta dėmesio.
ISPANIJOS monarchija siekė šalyje įtvirtinti krikščionybę ir visus priversti laikytis vienodų įstatymų. Čia gyvenantys moriskai buvo laikomi bedieviais. To pakako, kad jų buvimas krašte būtų pripažįstamas kaip baisus Dievo įžeidimas. Po daugelio metų valdžia priėmė sprendimą. Kokį? Moriskus reikia išvaryti!a
PRIVERSTINIS ATSIVERTIMAS
Ilgus šimtmečius maurai — musulmonų mažuma, vadinama mudecharais — valdant katalikams Ispanijoje gyveno palyginti taikiai. Buvo metas, kai tai vienur, tai kitur valdžia jiems suteikdavo teisę laikytis savų įstatymų, papročių, išpažinti savo religiją.
Bet 1492 metais katalikybę išpažįstantys monarchai Ferdinandas II ir Izabelė užkariavo paskutinę Pirėnų pusiasalyje musulmonų valdomą teritoriją Granadą. Vietiniams gyventojams, maurams, nugalėtojai suteikė panašias teises kaip ir mudecharams. Tačiau netrukus katalikiškieji valdovai ėmė vis labiau persekioti ten gyvenusią musulmonų mažumą, reikalaudami, kad jie priimtų katalikybę. Nesitaikstydami su tuo, jog nesilaikoma ankstesnių susitarimų, 1499-aisiais maurai sukilo. Vyriausybės kariuomenė sukilimą numalšino, ir pamažu visoje šalyje musulmonai privalėjo arba atsiversti, arba emigruoti. Tuos, kurie neišvyko ir perėjo į katalikybę, ispanai praminė moriskais.
„NEI GERI KRIKŠČIONYS, NEI LOJALŪS VALDINIAI“
1526 metais islamas jau buvo uždraustas visoje Ispanijoje. Tačiau daug moriskų ir toliau slapta išpažino savo tikėjimą. Iš esmės šitaip jie ir išsaugojo kultūrinį savitumą.
Iš pradžių moriskų formaliai išpažįstama katalikybė atrodė priimtina. Juk šie visuomenės nariai buvo nepakeičiami amatininkai, auksinių rankų meistrai ir mokėjo mokesčius. Bet nenoras asimiliuotis kėlė visuotinį pasipiktinimą, todėl juos diskriminavo tiek valdžia, tiek paprasti žmonės. Tokią nepakantą galėjo pakurstyti didėjančios katalikų dvasininkų abejonės moriskų nuoširdžiu atsivertimu.
Neilgai trukus tolerancija peraugo į prievartą. 1567 metais karalius Pilypas II paskelbė įsaką, draudžiantį moriskų gimtąją kalbą, nacionalinius drabužius, papročius ir tradicijas. Tai išprovokavo naują maištą ir kraujo praliejimą.
Paskaičiuota, jog, visko netekę, iš Ispanijos buvo priversti bėgti maždaug 300 000 moriskų.
Ispanijos valdovams, pasak istorikų, tapo aišku, jog „moriskai nėra nei geri krikščionys, nei lojalūs valdiniai“. Todėl juos apkaltino sąmokslu su valstybės priešais — barbarų piratais, prancūzų protestantais ir turkais, — mat moriskai rėmė svetimšalių invaziją. Išankstinė nuostata ir baimė, kad moriskai gali tapti išdavikais, galiausiai 1609 metais pastūmėjo Pilypą III išleisti įsaką dėl jų ištrėmimo iš šalies.b Paskesniais metais žmonės, įtariami esant moriskais, buvo persekiojami. Tokiomis gėdingomis priemonėmis Ispanija tapo grynai katalikiška šalimi.
a Išvertus iš ispanų kalbos moriskai reiškia „mažieji maurai“. Šis terminas jokios menkinamos reikšmės neturi. Istorikai taip pavadino musulmonų kilmės žmones, atsivertusius į katalikybę ir po paskutinės musulmonų karalystės žlugimo 1492-aisiais likusius gyventi Pirėnų pusiasalyje.
b Istorikų nuomone, konfiskavus moriskų turtą, bent jau vienas iš Ispanijos valdovų turėjo smarkiai pralobti.