Apvalyti nuo klaidatikystės

1—3. Ką Jėzus darė pamatęs, kad šventykla suteršta?

JERUZALĖS šventyklą Jėzus labai brangino. Juk tai buvo Jehovos — tikrojo Dievo — garbinimo centras. Jėzus žinojo, kad Jehovos garbinimas privalo būti tyras, nesuterštas. Bet 33 mūsų eros metų nisano 10 dieną Dievo Sūnus atėjo į šventyklą ir rado ją suterštą. Kas buvo ne taip? (Perskaityk Mato 21:12, 13.)

² Pagonių kieme godūs prekijai ir pinigų keitėjai neteisėtai pelnėsi iš žmonių, norinčių ką nors paaukoti Jehovai.a Pasipiktinęs Jėzus „išvarė visus šventykloje parduodančius ir perkančius, išvartė pinigų keitėjų stalus“. (Palygink Nehemijo 13:7-9.) Tuos savanaudžius Jėzus išpeikė, kam iš jo Tėvo namų padarė „plėšikų urvą“. Jis akivaizdžiai parodė, kaip brangina šventyklą ir teisingą Dievo garbinimą. Jo Tėvo garbinimas privalo būti tyras, be jokių priemaišų.

³ Po daugelio šimtmečių, kai Jėzus jau buvo Dievo Karalystės Karalius, jis vėl apvalė šventyklą, tik šįkart ne kokį pastatą, o šventyklą perkeltine prasme. Tas valymas palietė visus, kas nori garbinti Jehovą taip, kaip jam priimtina. Kokia prasme Jėzus atėjo į šventyklą ir ką joje rado?

„Levio palikuonių“ apvalymas

4, 5. a) Kokiu būdu nuo 1914-ųjų iki 1919-ųjų pateptieji krikščionys buvo gryninami? b) Ar tuo Dievo tarnų gryninimas baigėsi? Paaiškink.

⁴ Kaip jau kalbėjome 2-ame knygos skyriuje, 1914-aisiais gavęs sostą Jėzus su savo Tėvu atėjo patikrinti dabartinės „šventyklos“, tai yra pažiūrėti, ar Jehova žemėje garbinamas tyrai.b Karalius Jėzus pamatė, kad „Levio palikuonis“, pateptuosius krikščionis, reikia išgryninti, apvalyti (Mal 3:1-3). Jehova savo garbintojus grynino nuo 1914-ųjų iki 1919-ųjų. Tuo laikotarpiu Dievo tarnai patyrė įvairių mėginimų, sunkumų. Jehova nuo jų neapsaugojo — leido pateptiesiems apsivalyti. Atlaikę visus mėginimus jie tapo grynesni, dar geriau pasiruošę vykdyti Karaliaus Jėzaus nurodymus.

⁵ Dievo tarnų gryninimas ir apvalymas tuo nesibaigė. Per visą paskutinių dienų laikotarpį Jehova ir jo paskirtas Karalius Jėzus nuolatos rūpinasi, kad tikrieji krikščionys būtų tyri, tinkami būti Jehovos šventykloje. Šiame ir tolesniuose dviejuose skyriuose aptarsime, kaip mūsų Karalius mus grynina. 11-ame skyriuje pakalbėsime apie tai, kaip jis padėjo išsiaiškinti įvairias elgesio normas, 12-ame bus rašoma apie organizacinės tvarkos tobulinimą, o dabar panagrinėsime, kaip buvome apvalomi nuo klaidingų įsitikinimų. Beje, Jėzus ne tik pasirūpino, kad nuo klaidatikystės būtume apvalyti, bet ir nuolatos užtikrina, kad ja vėl nesusiterštume. Kai kurių jo veiksmų mes net nematome. Pasigilinkime į tai.

„Išlikite švarūs!“

6. Remiantis Jehovos žodžiais, pasakytais žydų tremtiniams, kuo neturime susiteršti?

⁶ Tai, kad būtina atmesti bet kokią tikėjimo nešvarą, rodo Jehovos žodžiai žydų tremtiniams, VI amžiuje prieš mūsų erą susiruošusiems išeiti iš Babilono. (Perskaityk Izaijo 52:11.) Į Jeruzalę grįžtantiems žydams pirmiausia rūpėjo atstatyti šventyklą ir atkurti tikrąjį Dievo garbinimą (Ezr 1:2-4). Jehova uždraudė savo tautai išsinešti bet ką, kas būtų susiję su babiloniečių tikėjimu. Dievas izraelitams tai pabrėžė net kelis kartus: „Nelieskite nieko nešvaraus!“, „Lauk iš ten!“, „Išlikite švarūs!“ Iš šių Jehovos žodžių aišku: jo garbintojai privalo būti švarūs, tai yra nesusiteršę jokiais klaidingais mokymais nei klaidatikių tradicijomis.

7. Ką Jėzus pasitelkė, kad savo sekėjus apvalytų ir padėtų jiems išlikti tyriems?

⁷ Tam, kad savo sekėjus apvalytų ir padėtų jiems išlikti tyriems, Jėzus pasitelkė 1919-aisiais paskirtą ištikimą ir nuovokų vergą (Mt 24:45). Tiesa, tuo metu Biblijos tyrinėtojai jau buvo atsikratę daugybės neteisingų religinių mokymų. Vis dėlto ne visų. Kristus savo sekėjus, vadovaujamus ištikimojo vergo, vedė šviesėjančiu keliu. Jie vis aiškiau suprato, kokių įsitikinimų ir tradicijų dar turi atsisakyti (Pat 4:18). Pateiksime porą pavyzdžių.

Ar krikščionims dera švęsti Kalėdas?

8. Ką Biblijos tyrinėtojai apie Kalėdas pripažino nuo seniai, tačiau ko dar nesuvokė?

⁸ Biblijos tyrinėtojai jau nuo seniai pripažino, kad Kalėdų kilmė pagoniška ir kad Jėzus gimė ne gruodžio 25-ąją. Štai 1881-aisiais Sargybos bokšte buvo rašoma: „Milijonai žmonių į bažnyčią atėjo iš pagonybės. Bet pasikeitė tik pavadinimai: pagonių žyniai tapo krikščionių dvasininkais, pagoniškos šventės gavo krikščioniškus vardus. Viena tokių švenčių — Kalėdos.“c 1883-iaisiais Sargybos bokšto straipsnyje „Kada gimė Jėzus?“ paaiškinta, kad Jėzus tikriausiai gimė spalio pradžioje.d Vis dėlto Biblijos tyrinėtojams tada atrodė, kad švęsti Kalėdas — nieko blogo. Jas švęsdavo net ir Bruklino Betelio šeima. Bet 1927 metais Biblijos tyrinėtojų požiūris į šią šventę ėmė keistis.

9. Ką Biblijos tyrinėtojai apie Kalėdų šventę suprato 1927 metais?

⁹ Iš naujo patyrinėję Kalėdų kilmę ir papročius Dievo tarnai suprato, kad ši šventė Dievui garbės neteikia. Žurnalo The Golden Age (Aukso amžius) 1927 metų gruodžio 14 dienos numeryje išėjo straipsnis „Kalėdų kilmė“. Straipsnyje buvo dėstomi faktai: Kalėdos yra pagoniška šventė, per Kalėdas sureikšminami malonumai, ši šventė susijusi su stabmeldyste, be to, Kristus jos švęsti neliepė. Pabaigoje padaryta išvada: „Faktas, kad ši šventė patinka pasauliui, kūnui ir Velniui, yra galutinis argumentas jos nešvęsti tiems, kas visiškai paskirti Jehovos tarnystei.“ Suprantama, nuo 1927-ųjų Betelio šeima Kalėdų nebešventė.

10. a) Kas apie Kalėdas buvo paaiškinta 1928-ųjų gruodį? (Taip pat prašom žiūrėti papildomą informaciją „Kalėdų kilmė ir prasmė“.) b) Dėl kokių dar švenčių krikščionys buvo perspėti? (Prašom žiūrėti papildomą informaciją „Atskleidžiama tiesa apie kitas šventes“.)

¹⁰ Kitais metais Biblijos tyrinėtojams apie Kalėdas buvo paaiškinta dar daugiau. 1928 metų gruodžio 12 dieną brolis Ričardas Barberis, tuo metu dirbęs organizacijos centrinėje būstinėje, per radiją pasakė kalbą apie pagonišką šventės kilmę ir pabrėžė, kad šios šventės švęsti neturėtų nė vienas krikščionis. Kaip Dievo tarnai reagavo į tokį vadovaujančių brolių nurodymą? Brolis Čarlzas Brandlainas apie savo šeimą prisimena: „Ar mums buvo sunku atsisakyti tų pagoniškų dalykų? Visiškai ne. [...] Tai tas pats, kas nusivilkti purviną drabužį ir jį išmesti.“ Panašiai pasakoja ir brolis Henris Kantvelis, vėliau tarnavęs keliaujančiuoju prižiūrėtoju: „Džiaugėmės galėdami ko nors atsisakyti ir taip parodyti, kad Jehovą mylime.“ Tikrieji krikščionys noriai leidosi Kristaus apvalomi — atmetė šią iš pagonybės kilusią šventę (Jn 15:19; 17:14).e

11. Kaip parodome, kad esame klusnūs savo Karaliui?

¹¹ Argi tai ne puikus pavyzdys mums? Kiekvienam verta pamąstyti: ar noriai einu Dievo organizacijos rodoma kryptimi? ar mielai priimu ištikimojo vergo patarimus? Jeigu tokį vadovavimą priimame, esame klusnūs savo Karaliui, nes tai jis paskyrė vergą maitinti mus reikiamu metu (Apd 16:4, 5).

Ar kryžius — krikščionims priimtinas simbolis?

12. Kokio požiūrio į kryžių Biblijos tyrinėtojai ilgus metus laikėsi?

¹² Ilgus metus Biblijos tyrinėtojai kryžių laikė priimtinu krikščionybės simboliu. Tiesa, jie suprato, kad stabų garbinti nedera, todėl kryžiaus negarbino (1 Kor 10:14; 1 Jn 5:21). Dar 1883-iaisiais Sargybos bokšte buvo aiškiai pasakyta: „Bet kokia stabmeldystė Dievui bjauri.“ Vis dėlto iš pradžių Biblijos tyrinėtojai nemanė, kad kryžiaus reikia atsisakyti. Pavyzdžiui, jie turėjo susikūrę savo ženkliuką su kryžiumi ir karališku vainiku. Jį nešioti laikė garbe. Ženkliukas primindavo, kad jei liks ištikimi iki mirties, gaus gyvenimo vainiką. Nuo 1891-ųjų kryžius su vainiku buvo vaizduojamas ir Sargybos bokšto viršelyje.

13. Ką Kristaus sekėjai ėmė aiškiau suprasti apie kryžių? (Taip pat prašom žiūrėti papildomą informaciją „Ryškėja tiesa apie kryžių“.)

¹³ Kryžiaus ir vainiko simbolį Biblijos tyrinėtojai labai brangino. Tačiau trečiojo dešimtmečio pabaigoje Kristaus sekėjams tiesa apie kryžių ėmė aiškėti. Apie kongresą, vykusį 1928 metais Detroite (Mičigano valstija, JAV), brolis Grantas Sjuteris, vėliau tarnavęs Vadovaujančiojoje taryboje, kalbėjo: „Kongrese buvo pasakyta, kad kryžiaus ir vainiko simbolis yra ne tik nebūtinas, bet ir nepriimtinas.“ Per tolesnius kelerius metus krikščionys vis aiškiau suprato, kad jei nori Dievą garbinti tyrai, privalo kryžiaus visiškai atsisakyti.

14. Kaip Dievo tarnai reagavo į atskleistą tiesą apie kryžių?

¹⁴ Ar Dievo tarnai noriai priėmė tiesą apie kryžių? Gal kryžiaus ir vainiko simbolį jie ir toliau brangino? „Kai tik sužinojome, ką jis iš tikro reiškia, tuoj pat jo atsisakėme“ — savo prisiminimais dalijosi ilgametė Jehovos garbintoja Lila Roberts. Ką apie pasikeitusį požiūrį į kryžių manė daugelis, ištikima krikščionė, vardu Ursula Serenko, sakė: „Paaiškėjo, kad tai, ką mes taip branginome ir laikėme Viešpaties mirties ir krikščioniško atsidavimo simboliu, iš tikrųjų yra pagoniškas ženklas. Mes džiaugėmės, kad, kaip sakoma Patarlių 4:18, mūsų takas vis labiau ryškėjo.“ Tikrieji Kristaus sekėjai nuolankiai sutiko atsisakyti to, kas Jehovos garbinimą teršia.

15, 16. Ką turime daryti, kad Jehovos šventyklos kiemai būtų nesuteršti?

¹⁵ Iš ano laikmečio krikščionių turime ko pasimokyti. Visada pasitikėkime Kristaus ištikimu ir nuovokiu vergu — jis rūpinasi, kad būtume tyri ir Dievą garbintume taip, kaip dera. Todėl gavę perspėjimą apie papročius ir tradicijas, suterštas klaidatikyste, iškart pakluskime. Juk mes, kaip ir anie krikščionys, norime, kad niekas neterštų Jehovos šventyklos kiemų.

¹⁶ Kai kuriais atvejais Kristus, saugodamas Jehovos tarnų tyrumą, veikia nematomai. Jis nuolat sergi bendruomenes nuo asmenų, kurie Dievo garbinimą suterštų. Kaip jis tai daro? Pažiūrėkime, ką atskleidžia Biblija.

Atskiriami „nedorėliai nuo teisiųjų“

17, 18. Ką palyginime apie tinklą reiškia, kad (a) tinklas leidžiamas į ežerą, (b) užgriebiama įvairiausių žuvų, (c) gerosios žuvys surenkamos į indus, (d) netikusios žuvys išmetamos?

¹⁷ Karalius Jėzus Kristus atidžiai stebi Dievo tarnų bendruomenes visoje žemėje ir kartu su angelais daro tam tikrą atranką. Kaip tai vyksta, iki galo nežinome. Vis dėlto šį tą suprantame iš Jėzaus palyginimo apie tinklą. (Perskaityk Mato 13:47-50.) Ką Jėzus šiuo palyginimu norėjo pasakyti?

¹⁸ Tinklas leidžiamas į ežerą. Ežeras — tai žmonija. Į šį „ežerą“ leidžiamas tinklas, kai skelbiama geroji naujiena apie Karalystę. Užgriebiama įvairiausių žuvų. Į gerąją naujieną atsiliepia patys įvairiausi žmonės. Nors juos tiesa sudomina, bet tikraisiais krikščionimis tampa tik kai kurie. Kiti stoti į Jehovos garbintojų gretas nesiryžta.f Gerosios žuvys surenkamos į indus. Doraširdžiai žmonės, norintys tyrai garbinti Jehovą, surenkami į „indus“, tai yra bendruomenes. Netikusios žuvys išmetamos. Per visą paskutinių dienų laikotarpį Kristus su angelais daro atranką — atskiria „nedorėlius nuo teisiųjų“.g Kitaip tariant, žmonės, kurių širdies nuostata netinkama, kurie galbūt nesutinka atsisakyti klaidingų įsitikinimų, papročių, tradicijų, — tokie į bendruomenes neįleidžiami, antraip jas užterštų.h

19. Ką jauti mąstydamas apie tai, kaip Kristus rūpinasi, kad Dievo tauta liktų tyra ir Dievo garbinimas nebūtų suterštas?

¹⁹ Kaip saugiai jaučiamės Karaliaus Jėzaus Kristaus globoje! Kai pirmame amžiuje Jėzus apvalė Jeruzalės šventyklą, visi pamatė, koks uolus jis yra dėl Jehovos namų. Esame tikri, jog tokiu pat uolumu mūsų Karalius dega ir šiandien: atidžiai rūpinasi, kad Dievo garbinimas būtų tyras, nesuterštas. Su Dievo Karalystės Karaliumi eikime išvien — venkime bet kokios klaidatikystės!