TREČIA DALIS
Nuoskaudos. Jei turime „skundą prieš kitą“
„Viena sesė iš mūsų bendruomenės apkaltino mane, kad pasisavinau jos pinigus. Apie tai sužinojo ir kiti bendruomenės nariai. Vieni stojo už mane, kiti už ją. Vėliau ta sesė sakė gavusi daugiau informacijos ir išsiaiškinusi, kad aš nekalta. Nors ji ir atsiprašė, širdyje buvo labai skaudu ir maniau, kad niekada jai to neatleisiu“ (Linda).
AR TOKIE jausmai tau pažįstami? Gal ir tave kas nors iš bendratikių yra labai įskaudinęs? Kitų poelgiai kai kuriuos taip papiktino, kad jie net atsitolino nuo bendruomenės ir apleido dvasinę veiklą. Gal ir tau taip nutiko?
Argi kas galėtų atskirti mus nuo Dievo meilės?
Atleisti mus įskaudinusiam bendratikiui nėra lengva. „Kaip jis taip galėjo? – stebiesi. – Juk krikščionys turi mylėti vieni kitus!“ (Jono 13:34, 35) Kai neteisingai su tavimi pasielgia tikėjimo draugas, nusivylimas daug didesnis ir skauda daug labiau (Psalmyno 55:13 [55:12]).
Biblijoje rašoma, kad tokių dalykų vis dėlto galime tikėtis: kartais būna, jog vienas krikščionis turi „skundą prieš kitą“ (Kolosiečiams 3:13). Nors tai ir žinome, kai su tuo susiduriame asmeniškai, jausmus įveikti ne taip paprasta. Kas galėtų mums padėti? Pagalbos paieškokime Biblijoje. Aptarkime tris vertingus principus.
Jehova viską mato. Jehova mato, kas vyksta. Jis mato, jei su mumis kas nors neteisingai pasielgia, ir supranta, kaip dėl to jaučiamės (Hebrajams 4:13). Mūsų skausmui jis neabejingas (Izaijo 63:9). Kai ištinka vargai, kai esame spaudžiami ar įskaudina koks žmogus, Jehova mūsų nepalieka. Jis neleidžia, kad kas nors atskirtų mus nuo jo meilės (Romiečiams 8:35, 38, 39). Ir mes nuo jo meilės neatsiskirkime. Neleiskime, kad kas nors įsiterptų tarp mūsų ir Jehovos.
Atleisti nereiškia toleruoti blogį. Jeigu atleidžiame žmogui, kuris padarė mums bloga, tai nereiškia, kad blogį toleruojame, kad į neteisybę žiūrime pro pirštus. Jehova juk pačiai nuodėmei irgi nepritaria. Vis dėlto, jeigu tik yra pagrindas, jis mielai atleidžia (Psalmyno 103:12, 13; Habakuko 1:13). Jehova nelaiko pykčio amžiais (Psalmyno 103:9; Mato 6:14). Jis nori, kad mes sektume jo pavyzdžiu ir būtume atlaidūs.
Atleidus palengvėja. Įsivaizduok, kad paimi akmenį, sveriantį kilogramą ar du, ir ištiesęs ranką jį laikai. Iš pradžių akmuo turbūt neatrodys sunkus. O kaip bus, jei laikysi jį keletą minučių, valandą ar dar ilgiau? Ranka, be abejo, labai pavargs. Pats akmuo, aišku, nepasunkėja, bet kuo ilgiau jį laikai, tuo darosi sunkiau. Taip yra ir su nuoskauda. Kuo ilgiau ją laikome, net jei ji ir nedidelė, tuo sunkiau darosi. Todėl Jehova ragina atsikratyti nuoskaudų ir atleisti. Jei taip darysime, mums patiems palengvės (Patarlių 11:17).
Kai atleidžiame, mums patiems palengvėja.
„Jaučiausi taip, lyg su manimi kalbėtųsi pats Jehova“
Kas padėjo Lindai įveikti pyktį ir atleisti sesei, kuri buvo ją įskaudinusi? Viena, ką ji darė, – permąstė, kas apie atlaidumą rašoma Biblijoje (Psalmyno 130:3, 4). Vienas Biblijos principas ją ypač paskatino susimąstyti: jeigu mes atleidžiame savo artimui, Jehova atleidžia ir mums (Efeziečiams 4:32–5:2). Apie tai, kokį poveikį padarė tie Dievo Žodžio apmąstymai, ji sako: „Jaučiausi taip, lyg su manimi kalbėtųsi pats Jehova.“
Laikui bėgant Lindai pavyko užmiršti visas nuoskaudas. Tai sesei ji iš širdies atleido ir dabar jos yra geros draugės. Jehovos tarnyboje Lindai puikiai sekasi. Jehova nori ir tau padėti užmiršti visas nuoskaudas.