Žmogus gyvas ne viena duona. Kaip aš ištvėriau nacistų darbo stovyklose

Papasakojo Žozefas Hizigeris

„Ką skaitai?“ — paklausiau kameros draugo. „Bibliją“, — atsakė jis. Paskui pridūrė: „Mielai keisčiau ją į tavo savaitės duonos davinį.“

GIMIAU 1914-ųjų kovo 1-ąją Mozelyje, tuometinėje Vokietijoje. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, 1918-aisiais, Mozelis buvo grąžintas Prancūzijai. 1940-aisiais jį vėl prisijungė Vokietija. Kai 1945-aisiais baigėsi Antrasis pasaulinis karas, Mozelis dar kartą atiteko Prancūzijai. Dėl tokių permainų mano tautybė vis keitėsi, tad išmokau ir prancūzų, ir vokiečių kalbą.

Mano tėvai buvo pamaldūs katalikai. Kiekvieną vakarą prieš miegą visa šeima suklaupusi melsdavosi. Sekmadieniais ir tautinių švenčių dienomis eidavome į bažnyčią. Savo religiją branginau ir lankiau katalikų tikybos pamokas.

Įsitraukiu į skelbimo darbą

1935 metais tėvus aplankė dvi Jehovos liudytojos. Pokalbis sukosi apie bažnyčios kišimąsi į Pirmąjį pasaulinį karą. Po to apsilankymo kilo noras tyrinėti Bibliją ir sykį 1936-aisiais paklausiau kunigo, ar negalėčiau ją įsigyti. Jis pasakė, jog norint suprasti Bibliją būtina studijuoti teologiją. Tačiau jo žodžiai tik padidino mano troškimą šią knygą turėti ir skaityti.

1937-ųjų sausį mano bendradarbis Albinas Relevičius, Jehovos liudytojas, ėmė pasakoti man apie tai, ko moko Biblija. „Ar tu ją turi?“ — paklausiau. Jis, aišku, turėjo ir netrukus dovanojo man vokišką Elberfelderio vertimą, kuriame parodė Dievo vardą Jehova. Skaičiau su entuziazmu. Taip pat gretimame Tjonvilio mieste ėmiau lankyti liudytojų sueigas.

1937-ųjų rugpjūtį su Albinu dalyvavau tarptautiniame liudytojų kongrese Paryžiuje. Čia pradėjau skelbti gerąją naujieną nuo durų prie durų. Po kurio laiko buvau pakrikštytas ir 1939-ųjų pradžioje tapau pionieriumi (taip vadinami krikščionių visalaikiai tarnai). Mane paskyrė tarnauti Mece. Kiek vėliau, liepos mėnesį, gavau kvietimą padirbėti Jehovos liudytojų filiale Paryžiuje.

Karo sunkumai

Filiale tarnavau labai trumpai, nes 1939-ųjų rugpjūtį buvau pašauktas į prancūzų armiją. Kadangi dėl sąžinės kariauti atsisakiau, buvau nuteistas kalėti. Kitų metų gegužę, man tebesant kalėjime, Vokietija netikėtai puolė Prancūziją. Birželį ją nugalėjo ir aš vėl tapau vokiečiu. 1940-ųjų liepą išėjęs iš kalėjimo grįžau pas tėvus.

Valdant nacistiniam režimui studijuoti Biblijos susirinkdavome slaptai. Sargybos bokštą mums perduodavo drąsi krikščionė Mariz Anasiak, su kuria susitikdavau vienam liudytojui priklausančioje duonos parduotuvėje. To, ką patyrė Jehovos liudytojai Vokietijoje, man iki 1941 metų pavyko išvengti.

Paskui vieną dieną pas mane apsilankė gestapas. Paaiškinęs, kad liudytojų veikla uždrausta, pareigūnas paklausė, ar toliau liksiu liudytojas. Kai atsakiau „taip“, liepė eiti kartu. Mama išsigandusi nualpo. Tai matydamas gestapininkas leido man likti ir ja pasirūpinti.

Gamykloje, kur dirbau, savo viršininko nepasveikinau šūksniu „Heil Hitler!“ Taip pat atmečiau pasiūlymą stoti į nacistų partiją. Kitą dieną gestapas mane suėmė. Kai kvočiamas atsisakiau išduoti savo bendratikius, tardytojas taip smogė į galvą revolverio rankena, kad praradau sąmonę. 1942-ųjų rugsėjo 11-ąją Ypatingasis teismas (Sondergericht) Meco mieste nuteisė mane trejiems metams kalėjimo „už propagandą Jehovos liudytojų ir Biblijos tyrinėtojų draugijos naudai“.

Po dviejų savaičių iš Meco kalėjimo buvau išvežtas į priverčiamųjų darbų stovyklą Cveibriukene. Čia su grupe kalinių taisėme geležinkelį. Keisdavome bėgius, pritvirtindavome juos varžtais ir bėgių kelią vėl užpildavome skalda. Mūsų valgis buvo skurdus: puodelis kavos ir maždaug 70 gramų duonos rytą, o vidury dienos ir vakare dubenėlis sriubos. Paskui mane perkėlė į kalėjimą gretimame mieste. Ten dirbau batsiuvio dirbtuvėje. Po kelių mėnesių vėl grąžino į Cveibriukeną, šį kartą triūsti laukuose.

Gyvas ne viena duona

Mano kameros draugas buvo jaunas vyras iš Nyderlandų. Kiek pramokęs jo kalbos, įstengiau jam paaiškinti, ką tikiu. Vyras taip sparčiai augo dvasiškai, kad net pasiprašė pakrikštijamas upėje. Kai išbridome iš vandens, jis apkabino mane ir tarė: „Žozefai, aš dabar tavo brolis!“ Vėliau mane grąžino prie geležinkelio darbų ir perkėlė į kitą kamerą.

Tada gyvenau su kitu kaliniu, vokiečiu. Vieną vakarą pamačiau jį skaitant nedidelę knygą. Tai buvo Biblija! Jis pasiūlė man ją už savaitės duonos davinį. „Sutinku!“ — atsakiau ir niekada nesigailėjau, nors atiduoti visos savaitės duonos normą buvo nemenka auka. Tada pradėjau suprasti, kokie reikšmingi Jėzaus žodžiai: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mato 4:4).

Bibliją įsigijau, bet reikėjo ją išsaugoti. Mums, liudytojams, turėti Bibliją buvo draudžiama, nors kiti kaliniai galėjo. Todėl skaitydavau ją naktimis, pakišęs galvą po antklode, o dieną paslėpęs po marškiniais nešiodavausi kartu. Kameroje nepalikdavau, nes sargybiniai darydavo kratą.

Tačiau sykį tik per patikrinimą prisiminiau jos nepasiėmęs. Vakare nuskubėjau į kamerą, bet Biblijos neradau. Savo rūpestį išsakiau maldoje Dievui. Paskui nuėjęs pas sargybinį paaiškinau, kad kažkas paėmė mano knygą ir norėčiau ją susigrąžinti. Sargybinis nekreipė per daug dėmesio, tad Bibliją atgavau. Kaip dėkojau už tai Jehovai!

Kartą mane nusiuntė į dušą. Nusivilkdamas nešvarius savo marškinius atsargiai numečiau Bibliją ant grindų. Kai sargybinis nusisuko, koja pastūmiau ją link dušo. Paskui patraukiau į šoną. Kai nusiprausęs išėjau, padariau tą patį — stumtelėjau Bibliją link švarių drabužių krūvos.

Buvo džiaugsmo ir liūdesio

Vieną 1943-iųjų rytą, kaliniams išsirikiavus kieme, pamačiau Albiną! Jis irgi buvo suimtas. Albinas supratingai pažvelgė į mane ir padėjo ant širdies ranką reikšdamas broliškumą. Paskui gestais parodė, jog man parašys. Kitą dieną eidamas pro šalį numetė ant žemės skiautelę popieriaus. Bet tai pastebėjo sargybinis ir abiem teko po dvi savaites praleisti vienutėje. Mūsų valgis buvo sužiedėjusi duona ir vanduo, o miegoti turėjome ant medinių lentų be jokių antklodžių.

Paskui mane perkėlė į Zygburgo kalėjimą, kur dirbau metalo dirbtuvėse. Darbas buvo sekinantis, maisto nepakakdavo. Naktimis sapnuodavau skanėstus — pyragėlius, vaisius, ir nubusdavau urzgiančiu pilvu, perdžiūvusia gerkle. Svėriau vos 45 kilogramus. Vis dėlto kasdien skaičiau savo mažytę Bibliją ir gyvenimas neatrodė beprasmis.

Pagaliau laisvė!

Vieną 1945-ųjų balandžio rytą sargybiniai staiga pabėgo, kalėjimo vartus palikę plačiai atvertus. Aš buvau laisvas, bet dėl pašlijusios sveikatos dar kurį laiką turėjau gydytis ligoninėje. Į namus grįžau tik gegužės gale. Tėvai jau buvo praradę visas viltis, kad aš gyvas. Išvydusi mane, mama apsipylė džiaugsmo ašaromis. Gaila, tėvai neilgai trukus mirė.

Atnaujinau ryšį su Tjonvilio bendruomene. Kaip džiaugiausi vėl galėdamas matyti savo tikėjimo brolius ir seseris! Jie liko ištikimi Dievui, nors patyrė daugybę išbandymų. Mano brangus draugas Albinas mirė Rėgensburge, Vokietijoje. Kaip vėliau sužinojau, mano pusbrolis Žanas Hizigeris tapo liudytoju ir atsisakęs karo tarnybos dėl religinių įsitikinimų buvo nubaustas mirtimi. Žanas Kerua, su kuriuo darbavausi Paryžiaus filiale, penkerius metus kalėjo vienoje vokiečių darbo stovykloje.a

Greitai Meco mieste vėl įsijungiau į skelbimo veiklą. Tuo metu dažnai bendraudavau su Minzanių šeima. Jų dukra Tina pasikrikštijo 1946-ųjų lapkričio 2-ąją. Ji buvo uoli gerosios naujienos skelbėja ir man labai patiko. 1947-ųjų gruodžio 13-ąją mudu susituokėme. Vėliau, 1967-ųjų rugsėjį, Tina ėmėsi visalaikės (pionieriaus) tarnybos ir tęsė ją iki pat gyvenimo pabaigos. Tina mirė 2003-iųjų birželį, sulaukusi 98-erių. Man jos labai trūksta.

Šiandien, būdamas daugiau nei 90-ies metų, galiu pasakyti, jog Dievo Žodis visada man teikė stiprybės, padėjo ištverti išbandymus. Kartais tekdavo vaikščioti nevalgius, bet protą ir širdį visuomet maitinau Dievo Žodžiu. Taip Jehova išlaikė mane tvirtą. Jo ‘žodis mane gaivino’ (Psalmyno 119:50, Brb).

[Išnaša]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mano brangus draugas Albinas Relevičius

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mariz Anasiak

[Iliustracija 22 puslapyje]

Šią Bibliją įsigijau už savaitės duonos davinį

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su savo sužadėtine Tina 1946-aisiais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Žanas Kerua su žmona Titika