Iš kur šis mitas kilo?

„Pirmieji krikščionių filosofai perėmė graikų sampratą, kad žmogus turi nemirtingą sielą; jie manė, kad siela yra sukuriama Dievo ir su kūnu sujungiama pastojimo metu“ (The New Encyclopædia Britannica [1988], t. 11, p. 25).

Ko moko Biblija?

„Jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės“ (Psalmyno 146:4).

Biblijoje dar sakoma, jog „mirusieji nieko nebežino“. Taip pat aiškinama, kad mirusieji negali nei mylėti, nei neapkęsti ir kad kape nebėra „jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties“ (Mokytojo 9:5, 6, 10). Mes esame mirtingi, ir mums mirus jokia siela ar dvasia neišlieka. Mūsų gyvybė — tarsi žvakės liepsna. Žvakę užpūtus liepsna juk niekur neklajoja. Jos tiesiog nebėra.

Nuo pat pradžios mokymas, kad kažkuri žmogaus dalis yra nemirtinga ir kūnui mirus išlieka, iškėlė nemažai klausimų, pavyzdžiui: kur ta nemirtinga žmogaus dalis eina po jo mirties? kas atsitinka nedoriems žmonėms, kai jie miršta? Krikščionims priėmus mitą, kad žmogus turi nemirtingą sielą ar dvasią, atsivėrė kelias dar vienam mitui — apie pragaro ugnį.

Palyginkite šias Biblijos eilutes: Pradžios 3:19; Mokytojo 3:19, 20; Mato 10:28.

Iš kur šis mitas kilo?

„Didžiausią įtaką dabartinei sampratai apie pragarą iš visų klasikinio Graikijos laikotarpio filosofų padarė Platonas“ (Žoržas Minua. Histoire des enfers [Pragaro doktrinos istorija], p. 50).

„II m. e. amžiaus viduryje krikščionys, kurie buvo mokęsi graikų filosofijos, ėmė jausti poreikį reikšti savo tikėjimą jos sąvokomis [...]. Labiausiai jiems tiko platonizmas [Platono mokymai]“ (The New Encyclopædia Britannica [1988], t. 25, p. 890).

„Bažnyčia moko, kad yra pragaras ir kad jis amžinas. Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“. Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo“ (Katalikų bažnyčios katekizmas [1997], p. 221—222).

Ko moko Biblija?

„Gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. [...] Jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui“ (Mokytojo 9:5, 10).

Hebrajiškas žodis šeól, reiškiantis „mirusiųjų buveinė“, kai kuriuose Biblijos vertimuose verčiamas žodžiu „pragaras“. Tačiau ką apie mirusiųjų būklę sužinome iš pacituotų eilučių? Ar šeole jie kenčia už savo nuodėmes? Ne, „mirusieji nebežino nieko“. Būtent todėl patriarchas Jobas, baisiai varginamas sunkios ligos, maldavo Dievą: „O, kad tu mane pragare [hebrajiškai šeól] paslėptumei“ (Jobo 14:13, Vl). Argi jis būtų šito prašęs, jei šeolas būtų amžino kankinimo vieta? Taigi pragaras, kaip suprantame iš nurodytų Biblijos eilučių, yra tiesiog bendras žmonijos kapas, kur nėra jokios veiklos.

Išties, toks aiškinimas apie pragarą yra logiškas ir derinasi su visu Šventuoju Raštu. Juk ar galėtų Dievas, kuris yra meilė, amžinai kankinti žmogų už nusikaltimus, kad ir kokie sunkūs jie būtų? (1 Jono 4:8) Tad jeigu mokymas apie pragaro ugnį yra mitas, ką tuomet galima pasakyti apie mokymą, jog po mirties kai kurie eina į dangų?

Palyginkite šias Biblijos eilutes: Psalmyno 146:3, 4; Apaštalų darbų 2:25-27, Brb; Romiečiams 6:7, 23.

Iš kur šis mitas kilo?

Jėzaus apaštalams mirus, antrojo amžiaus pradžioje iškilo pirmieji Bažnyčios tėvai. Apie jų mokymus vienoje enciklopedijoje rašoma: „Pagrindinė mokymų kryptis buvo ta, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskyrusi siela gauna dangiškąjį apdovanojimą iškart po apsivalymo, jeigu jis reikalingas“ (New Catholic Encyclopedia [2003], t. 6, p. 687).

Ko moko Biblija?

„Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“ (Mato 5:5).

Jėzus savo mokiniams pažadėjo paruošti vietą danguje, tačiau paaiškino, jog ne visi teisieji ten pateks (Jono 3:13; 14:2, 3). Dievą jis meldė, kad jo valia būtų „kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Taigi teisiųjų laukia puiki ateitis: mažuma valdys su Kristumi danguje, o diduma amžinai gyvens žemėje (Apreiškimo 5:10).

Ilgainiui Bažnyčia pradėjo kitaip vertinti savo vaidmenį čia, žemėje. Prie ko tai vedė? „Oficialioji Bažnyčia vis labiau stengėsi užimti laukiamos Dievo Karalystės vietą“, — teigiama enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica. Ji ėmė stiprinti savo galią kišdamasi į politiką, tai yra nepaisė aiškaus Jėzaus nurodymo sekėjams būti „ne iš pasaulio“ (Jono 15:19; 17:14-16; 18:36). Pasidavusi Romos imperatoriaus Konstantino įtakai Bažnyčia pakeitė kai kuriuos savo mokymus, netgi mokymą apie patį Dievą.

Palyginkite šias Biblijos eilutes: Psalmyno 37:10, 11, 29; Jono 17:3; 2 Timotiejui 2:11, 12.

Iš kur šis mitas kilo?

„Peršasi išvada, kad Trejybės dogma iš esmės atsirado ketvirtojo amžiaus pabaigoje. Iš dalies tai tiesa [...]. Formuluotė „vienas Dievas trijuose asmenyse“ krikščionių gyvenime ir tikėjime nebuvo tvirtai įsigalėjusi iki pat ketvirtojo šimtmečio pabaigos“ (New Catholic Encyclopedia [1967], t. 14, p. 299).

„Nikėjos susirinkimui, kuris buvo sušauktas 325 m. gegužės 20 d., pirmininkavo [imperatorius] Konstantinas; jis aktyviai vadovavo diskusijoms ir pats pasiūlė [...] lemiamą formuluotę — susirinkimo priimtą tikėjimo išpažinimą, išreiškiantį Kristaus ryšį su Dievu: „[Kristus] savo esme lygus Tėvui“. [...] Bijodami imperatoriaus, vyskupai, išskyrus du, pasirašė tikėjimo išpažinimą — daugelis prieš savo valią“ (Encyclopædia Britannica [1970], t. 6, p. 386).

Ko moko Biblija?

„Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Jis tarė: ‘Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje’“ (Apaštalų darbų 7:55, 56).

Ką atskleidžia šis regėjimas? Šventosios dvasios, arba Dievo veikliosios jėgos, kupinas Steponas matė Jėzų, „stovintį Dievo dešinėje“. Taigi akivaizdu, kad prikeltas ir į dangų įžengęs Jėzus netapo Dievu, bet veikiau atskira dvasine būtybe. Be to, neužsimenama, kad šiame regėjime šalia Dievo būtų stovėjęs dar trečias asmuo. Apie bergždžias pastangas Šventajame Rašte rasti Trejybės dogmą patvirtinančias eilutes dominikonų kunigas Mari Emilis Buamaras savo knygoje À l’aube du christianisme—La naissance des dogmes (Krikščionybės apyaušriu: kaip atsirado dogmos) rašė: „Naujajame Testamente neįmanoma rasti teiginio, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse.“

Trejybės dogmą Konstantinas rėmė ne be reikalo: jis norėjo užkirsti kelią nesutarimams, kilusiems ketvirtojo amžiaus Bažnyčioje. Tačiau iškilo kitas klausimas: ar Marija, kuri pagimdė Jėzų, yra „Dievo Motina“?

Palyginkite šias Biblijos eilutes: Mato 26:39; Jono 14:28; 1 Korintiečiams 15:27, 28; Kolosiečiams 1:15, 16.