Biblijoje randame daugelį kantrybės pavyzdžių. Ar nesinori kai kuriuos iš jų patyrinėti per asmenines studijas? Antai Dovydą dar jaunuolį Jehova patepė būsimuoju Izraelio karaliumi. Tačiau jam teko laukti nemažai metų, kol sėdo į valdovo sostą. Arba prisimink Simeoną ir Oną. Jie abu ilgai laukė žadėtojo Mesijo ir visą tą laiką ištikimai tarnavo Dievui (Lk 2:​25, 36–38). Gilindamasis į tokius pavyzdžius pasvarstyk: iš kur šis žmogus sėmėsi kantrybės? kuo tai buvo jam naudinga? kaip galiu juo sekti? Verta pagalvoti ir apie tuos, kas kantrybės pristigo (1 Sam 13:​8–14). Apie juos skaitydamas taip pat kelk klausimus, pavyzdžiui: kodėl jis kantrybės stokojo? kokios buvo pasekmės? w23.08 25 ¶15

Apaštalas Petras buvo nusistatęs likti Dievui ištikimas, kad ir kas nutiktų. Kartą Jėzus pasakė kai ką sunkiai suprantamo (Jn 6:68). Kai kurie mokiniai pasipiktino. Nė nepasiteiravę, ką tie žodžiai reiškia, jie nusprendė su Jėzumi nebevaikščioti. Tačiau Petras nuo Mokytojo nenusigręžė. Jis suvokė, kad tik Jėzus „turi amžino gyvenimo žodžius“. Jėzus žinojo, kad atėjus lemtingam išbandymų metui Petras ir kiti mokiniai išgąsčio apimti jį paliks. Tačiau buvo tikras, kad Petro tikėjimas neužges (Lk 22:​31, 32). Jėzus sakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14:38). Tad netgi tada, kai Petras išsigynė jį pažįstąs, Jėzus apaštalu nenusivylė. Prisikėlęs jis susitiko su Petru, reikia manyti, atskirai nuo kitų (Mk 16:7; Lk 24:34; 1 Kor 15:5). Kokį palengvėjimą Petras turėjo tada pajausti! w23.09 22 ¶9–10

Dievas jį įtikėjusiems žmonėms nuodėmes dovanoja ir jų nebeįskaito (Ps 32:​1, 2). Dėl tikėjimo Jehova laiko tokius žmones nenusikaltusiais ir teisiais. Nors ir pripažinti teisiais, Abraomas, Dovydas ir kiti Dievo garbintojai buvo netobuli, nuodėmingi. Vis dėlto dėl tikėjimo jie Jehovai buvo tarsi be kaltės, ypač lyginant su tais, kuriems jis buvo svetimas (Ef 2:12). Apaštalas Paulius savo laiške pabrėžia, kad be tikėjimo draugystė su Dievu neįmanoma. Tikėjimo reikėjo Abraomui, Dovydui, jis būtinas ir mums. w23.12 3 ¶6–7