Sekmadienis, rugsėjo 14 d.
Kad su visais šventaisiais gerai suvoktumėte plotį, ilgį, aukštį, gylį (Ef 3:18).
Jei ruošiesi pirkti namą, tikriausiai norėsi jį apeiti ir gerai apžiūrėti. Skaityti ir studijuoti Bibliją – tai tarsi vaikščioti po tokį namą. Greitai ją skaitydami sužinome tik esminius faktus – „Dievo apreikštojo žodžio pradmenis“ (Hbr 5:12). To neužtenka. Turėtume, taip sakant, įžengti vidun ir patyrinėti detales. Kad kuo geriau permanytume Biblijos mokymus, reikia įžvelgti, kaip joje aprašyti dalykai tarpusavyje susiję. Mums svarbu žinoti ne tik kuo tikime, bet ir kodėl tuo tikime. Kad Dievo Žodį puikiai išmanytume, būtina perprasti ir giliausias Biblijos tiesas. Apaštalas Paulius ragino bendratikius tyrinėti Dievo Žodį taip stropiai, kad suvoktų tiesos „plotį, ilgį, aukštį, gylį“. Tik taip jie galėjo „įsišaknyti ir įsitvirtinti“ ir išsiugdyti stiprų tikėjimą (Ef 3:14–19). Tas pamokymas svarbus mums visiems. w23.10 18 ¶1–3
Pirmadienis, rugsėjo 15 d.
Broliai, mokykitės iš pranašų, kurie kalbėjo Jehovos vardu, – sekite jų kantrybės ir ištvermės varguose pavyzdžiu (Jok 5:10).
Biblijoje randame daugelį kantrybės pavyzdžių. Ar nesinori kai kuriuos iš jų patyrinėti per asmenines studijas? Antai Dovydą dar jaunuolį Jehova patepė būsimuoju Izraelio karaliumi. Tačiau jam teko laukti nemažai metų, kol sėdo į valdovo sostą. Arba prisimink Simeoną ir Oną. Jie abu ilgai laukė žadėtojo Mesijo ir visą tą laiką ištikimai tarnavo Dievui (Lk 2:25, 36–38). Gilindamasis į tokius pavyzdžius pasvarstyk: iš kur šis žmogus sėmėsi kantrybės? kuo tai buvo jam naudinga? kaip galiu juo sekti? Verta pagalvoti ir apie tuos, kas kantrybės pristigo (1 Sam 13:8–14). Apie juos skaitydamas taip pat kelk klausimus, pavyzdžiui: kodėl jis kantrybės stokojo? kokios buvo pasekmės? w23.08 25 ¶15
Antradienis, rugsėjo 16 d.
Mes įtikėjome ir supratome, kad tu esi Dievo Šventasis (Jn 6:69).
Apaštalas Petras buvo nusistatęs likti Dievui ištikimas, kad ir kas nutiktų. Kartą Jėzus pasakė kai ką sunkiai suprantamo (Jn 6:68). Kai kurie mokiniai pasipiktino. Nė nepasiteiravę, ką tie žodžiai reiškia, jie nusprendė su Jėzumi nebevaikščioti. Tačiau Petras nuo Mokytojo nenusigręžė. Jis suvokė, kad tik Jėzus „turi amžino gyvenimo žodžius“. Jėzus žinojo, kad atėjus lemtingam išbandymų metui Petras ir kiti mokiniai išgąsčio apimti jį paliks. Tačiau buvo tikras, kad Petro tikėjimas neužges (Lk 22:31, 32). Jėzus sakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mk 14:38). Tad netgi tada, kai Petras išsigynė jį pažįstąs, Jėzus apaštalu nenusivylė. Prisikėlęs jis susitiko su Petru, reikia manyti, atskirai nuo kitų (Mk 16:7; Lk 24:34; 1 Kor 15:5). Kokį palengvėjimą Petras turėjo tada pajausti! w23.09 22 ¶9–10