Apaštalų darbai
4 Juodviem kalbant žmonėms, prisistatė aukštieji kunigai, šventyklos sargybos viršininkas ir sadukiejai, 2 pasipiktinę, kad jie moko liaudį ir skelbia apie Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų*. 3 Jie suėmė juos ir uždarė iki kitos dienos, mat jau buvo vakaras. 4 Tačiau daugelis tos kalbos klausiusių įtikėjo, ir tikinčiųjų padaugėjo iki maždaug penkių tūkstančių vyrų.
5 Kitą dieną Jeruzalėje susirinko jų vadovai, vyresnieji ir Raštų žinovai, 6 įskaitant aukštąjį kunigą Aną, taip pat Kajafą, Joną, Aleksandrą ir visus iš aukštojo kunigo giminės. 7 Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: „Kokia galia arba kieno vardu tai padarėte?“ 8 Tada Petras, kupinas šventosios dvasios, į juos prabilo:
„Tautos vadovai ir vyresnieji! 9 Jei šiandien dėl geradarystės sergančiam žmogui esame tardomi ir norite žinoti, kieno dėka jis pagijo, 10 tebūna visiems jums ir visai Izraelio liaudžiai žinoma, kad tai padaryta Jėzaus Kristaus, Nazariečio, vardu. Jūs prikalėte jį prie stulpo, bet Dievas jį iš mirusiųjų prikėlė. Tai jo dėka šis žmogus stovi jūsų akivaizdoje sveikas. 11 Jis yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, paniekinote ir kuris tapo viršutiniu kertiniu akmeniu’. 12 Ir nė viename kitame nėra išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, — tik per jį turime būti išgelbėti.“
13 Matydami Petrą ir Joną taip drąsiai kalbančius ir supratę, kad jie tėra nemokyti, paprasti žmonės, jie stebėjosi; be to, atpažino juodu buvus kartu su Jėzumi. 14 Regėdami su jais stovintį pagydytą žmogų, jie neturėjo kaip paprieštarauti. 15 Tad įsakė jiems išeiti iš sinedriono salės ir ėmė tarpusavyje tartis: 16 „Ką darysime su šiais žmonėmis? Juk per juos išties buvo padarytas akivaizdus ženklas ir tai pagarsėjo tarp visų Jeruzalės gyventojų. Mes negalime jo paneigti. 17 Bet kad tai liaudyje nepasklistų dar plačiau, prigrasinkime juos niekam šituo vardu nebekalbėti.“
18 Tuomet jie juodu pasišaukė ir paliepė niekur Jėzaus vardu nekalbėti ir nemokyti. 19 Bet Petras ir Jonas jiems atsakė: „Ar teisinga Dievo akivaizdoje klausyti jūsų, o ne Dievo, patys spręskite. 20 O mes negalime liautis kalbėję apie tai, ką matėme ir girdėjome.“ 21 Taigi, dar sykį prigrasinę, jie paleido juos, nes nerado dingsties nubausti, taip pat dėl žmonių, mat visi šlovino Dievą už tai, kas buvo įvykę; 22 žmogui, patyrusiam tą išgydymo ženklą, buvo daugiau negu keturiasdešimt metų.
23 Paleisti juodu nuėjo pas saviškius ir papasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji. 24 Kai anie tai išklausė, visi kaip vienas pakėlė balsus kreiptis į Dievą:
„Visavaldi, tu esi tas, kuris padarei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose, 25 ir kuris per šventąją dvasią ištarei mūsų protėvio Dovydo, savo tarno, lūpomis: ‘Ko įsišėlo tautos, ko žmonės tuštybes rezga? 26 Žemės karaliai išsirikiavo ir valdovai visi kaip vienas susibūrė prieš Jehovą ir jo pateptąjį*.’ 27 Išties, ir Erodas*, ir Poncijus Pilotas su kitataučiais ir Izraelio žmonėmis susibūrė šiame mieste prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį patepei, 28 kad padarytų, kas tavo ranka ir valia buvo iš anksto skirta įvykti. 29 Todėl dabar, Jehova, pažvelk į jų grasinimus ir suteik savo vergams visą drąsą skelbti tavo žodį, 30 kai tu ištiesta ranka gydysi ir tavo šventojo tarno Jėzaus vardu bus daromi ženklai bei stebuklai.“
31 Jiems karštai pasimeldus, vieta, kur jie buvo susirinkę, sudrebėjo. Visi iki vieno prisipildė šventosios dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.
32 Įtikėjusiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Nė vienas nesakė, jog tai, ką tùri, yra jo, — visa jiems buvo bendra. 33 Apaštalai su didžia galia liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą; ir su jais visais buvo didi malonė. 34 Nė vienas iš jų nestokojo, nes visi, kuriems priklausė žemės sklypai ar namai, tuos parduodavo ir, ką pardavę gaudavo, atnešę 35 padėdavo apaštalams prie kojų. Tada būdavo padalijama kiekvienam, kiek kam reikėjo. 36 Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (išvertus — „paguodos sūnus“), iš Kipro kilęs levitas, 37 turėjo žemės. Ją pardavė ir atnešęs pinigus padėjo apaštalams prie kojų.