Jeremijo
11 Žodis, kurį Jehova perdavė Jeremijui: 2 „Klausykitės šių sandoros žodžių!
Kalbėk Judo vyrams ir Jeruzalės gyventojams, 3 paskelbk jiems: ‘Taip sako Izraelio Dievas Jehova. Prakeiktas, kas nesilaiko šių sandoros žodžių,+ 4 kurių laikytis įsakiau jūsų protėviams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės,+ iš tos geležies lydymo krosnies.+ Tądien jiems liepiau: „Klausykite mano balso, darykite visa, ką jums įsakau. Tada būsite mano tauta, ir aš būsiu jūsų Dievas,+ 5 tada galėsiu įvykdyti jūsų protėviams duotą pažadą – priesaiką atiduoti pienu ir medumi tekantį kraštą,+ kuriame šiandien gyvenate.“’“
Aš atsakiau: „Amen*, Jehova.“
6 Jehova man tarė: „Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse skelbk: ‘Klausykitės šios sandoros žodžių ir jų laikykitės! 7 Aš perspėjau jūsų protėvius tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir iki šiandien vis perspėju: „Klausykite mano balso.“+ 8 Bet jie neklausė, dėmesio nekreipė*. Jie užsispyrę ėjo paskui savo nedorą širdį.+ Jie nenorėjo laikytis sandoros nuostatų, kurių buvau liepęs laikytis, todėl daviau jiems patirti visa, kas toje sandoroje užrašyta.’“
9 Jehova man sakė: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai susimokė prieš mane. 10 Jie grįžo prie nuodėmių savo protėvių, kurie nuo senų laikų nenorėjo mano žodžių laikytis.+ Jie irgi ėjo paskui kitus dievus ir juos garbino.+ Izraelio namai ir Judo namai sulaužė mano sandorą, kurią buvau su jų protėviais sudaręs.+ 11 Todėl Jehova sako: ‘Štai užtrauksiu jiems nelaimę,+ ir jie neištrūks. Kai manęs šauksis, aš neišklausysiu.+ 12 Tada Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai eis pas dievus, kuriems aukas aukoja, ir šauksis jų pagalbos,+ bet jie nuo tos nelaimės negelbės. 13 Tavo dievų, Judai, – tiek, kiek tavo miestų. Kiek Jeruzalėje gatvių, tiek aukurų gėdingajam* pastatei, aukurų Baalui aukoti.’+
14 O tu už šią tautą nesimelsk. Neverk dėl jų, nemaldauk,+ nes kai nelaimėje jie manęs šauksis, aš neišklausysiu.
15 Argi mano mylimoji turi teisę būti mano Namuose,
kai tiek piktų klastų yra prirezgusi?
Nejau mėsos aukojimas atitrauks nuo tavęs* artėjančią nelaimę?
Nejau tada galėsi džiūgauti?
16 Kadaise Jehova vešliu alyvmedžiu tave vadino –
gražiu, pilnu puikiausių vaisių.
Pakilo ūžesys, ir jis padegė tave.
Tavo šakos nulaužtos.
17 Kareivijų Viešpats Jehova – tas, kuris tave pasodino,+ – paskelbė, kad siųs Izraelio ir Judo namams nelaimę už nedorybes, kurias darė, už tai, kad aukodami aukas Baalui jie mane užgavo.“+
18 Jehova, tu man visa tai apreiškei, kad žinočiau,
davei man pamatyti jų darbus.
19 Buvau lyg klusnus avinėlis, vedamas pjauti,
nemaniau, kad klastą prieš mane jie rezga:+
„Sunaikinkime tą medį su visais jo vaisiais,
nukirskime, kad gyvųjų krašte jo neliktų,
kad jo vardo niekas nebeprisimintų.“
Leisk man išvysti, kaip jiems atkeršysi,
juk tau aš savo bylą patikėjau.
21 Todėl štai ką Jehova kalba Anatoto+ žmonėms, kurie kėsinasi į tavo gyvybę ir sako: „Jehovos vardu nepranašauk,+ antraip mirsi nuo mūsų rankos“, 22 štai koks kareivijų Viešpaties Jehovos jiems skirtas žodis: „Pašauksiu juos atsiskaityti. Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo,+ jų sūnūs ir dukterys iš bado mirs.+ 23 Anatoto+ žmonių neliks nė vieno, nes užtrauksiu jiems nelaimę. Tai bus tuo metu, kai šauksiu juos atsiskaityti.“