Pradžios

30 Rachelė, negalėdama susilaukti vaikų, pavydėjo savo seseriai. Jokūbui ji kalbėjo: „Duok man vaikų, antraip mirsiu!“ 2 Jokūbas labai supyko ant Rachelės: „Argi aš Dievas?! Argi aš esu tasai, kuris uždarė tavo įsčias?!“ 3 Rachelė tada tarė: „Turiu tarnaitę Bilhą,+ sugulk su ja, kad ji pagimdytų man vaikų*, kad bent iš jos vaikų turėčiau.“ 4 Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą į žmonas. Jokūbas su Bilha sugulė,+ 5 ši pastojo ir pagimdė jam sūnų. 6 Rachelė džiaugėsi: „Dievas apgynė mano teises. Jis išklausė mane ir davė man sūnų.“ Todėl ji pavadino berniuką Danu*.+ 7 Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 8 Rachelė tada sakė: „Aršiose grumtynėse grūmiausi su seserimi ir ją nugalėjau!“ Berniuką ji pavadino Naftaliu*.+

9 Nebegalėdama pastoti, Lėja atidavė Jokūbui į žmonas savo tarnaitę Zilpą.+ 10 Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sūnų. 11 Lėja sakė: „Tai bent pasisekė!“ Ir pavadino berniuką Gadu*.+ 12 Paskui Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 13 „Kokia laimė! – džiūgavo Lėja. – Visos moterys sakys, kad esu laiminga!“+ Berniuką ji pavadino Ašeru*.+

14 Kartą per kviečiapjūtę vaikštinėdamas laukuose Rubenas+ užtiko mandragorų ir parnešė jų savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai: „Prašyčiau man duoti tavo sūnaus parneštų mandragorų.“ – 15 „Tau dar maža, kad atėmei iš manęs vyrą?!+ – supyko Lėja. – Dabar ir mano sūnaus mandragoras nori atimti?!“ Rachelė tarė: „Gerai, šiąnakt Jokūbas tegula su tavimi, tik duok man savo sūnaus mandragorų.“

16 Vakare, kai Jokūbas grįžo iš laukų, Lėja išėjo jo pasitikti ir pareiškė: „Tu miegosi su manimi, nes nusamdžiau tave už savo sūnaus mandragoras.“ Taigi tąnakt jis miegojo su Lėja. 17 Dievas išklausė Lėją, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų. 18 Ji sakė: „Dievas man atlygino už tai, kad atidaviau vyrui savo tarnaitę.“ Ir ji pavadino sūnų Isacharu*.+ 19 Lėja pastojo dar kartą ir pagimdė Jokūbui šeštą sūnų.+ 20 „Dievas apdovanojo mane ypatinga dovana, – sakė ji. – Dabar savo vyrui būsiu mielesnė*,+ juk pagimdžiau jam šešis sūnus.“+ Tad berniuką ji pavadino Zabulonu*.+ 21 Paskui ji pagimdė dukrą ir pavadino ją Dina.+

22 Dievas atsiminė ir Rachelę. Jis išgirdo ją ir leido susilaukti vaikų*.+ 23 Rachelė tapo nėščia ir pagimdė sūnų. „Dievas išvadavo mane iš gėdos“,+ – džiaugėsi ji. 24 Berniuką ji pavadino Juozapu*,+ sakydama: „Jehova pridėjo man dar vieną sūnų.“

25 Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną: „Leisk man keliauti į savo namus, į gimtąjį kraštą.+ 26 Leisk išeiti su žmonomis, už kurias tau dirbau, ir su vaikais. Juk žinai, kaip ištikimai tarnavau.“+ 27 Labanas jam atsakė: „O kad rasčiau malonę tavo akyse! Ženklai rodo, kad Jehova mane laimina dėl tavęs.“ 28 Tada pasiūlė: „Sakyk, kokio nori atlygio. Aš sumokėsiu.“+ 29 Jokūbas jam atsakė: „Pats matai, kaip tau tarnavau ir kokios dabar tavo kaimenės.+ 30 Prieš man atvykstant mažai teturėjai. O man atvykus Jehova laimino tave ir tavo kaimenės išaugo, pasidarė gausios. Tačiau kada aš galėsiu pasirūpinti savo paties namais?“+

31 Labanas klausė: „Kokį gi atlygį turėčiau tau mokėti?“ Jokūbas atsakė: „Atlygio man nereikia. Jei nori, kad ganyčiau ir saugočiau tavo kaimenę,+ padaryk dėl manęs vieną dalyką. 32 Apžiūrėkime šiandien visą kaimenę. Atskirk visas dėmėtas ir margas avis, taip pat visus tamsiai rudus avinėlius ir visas margas ir dėmėtas ožkas. Tebūna jos nuo šiol man kaip atlygis.+ 33 Vėliau, atėjęs mano atlygio patikrinti, pamatysi, kad elgiuosi dorai*. Jei rasi bent vieną nedėmėtą ar nemargą ožką, bent vieną avinėlį ne tamsiai rudos spalvos, galėsi laikyti juos pavogtais.“ –

34 „Puiku! – sutiko Labanas. – Tebūna, kaip sakai.“+ 35 Tą pačią dieną jis atskyrė iš kaimenės dryžuotus ir margus ožius, visas dėmėtas ir margas ožkas. Jis atskyrė visus gyvulius, turinčius baltų dėmių, ir visus tamsiai rudus avinėlius ir atidavė juos į savo sūnų rankas. 36 Labanas liepė Jokūbui laikytis nuo jo trijų dienų kelionės atstumu. Ir Jokūbas pasiliko ganyti likusią Labano kaimenę.

37 Tuomet Jokūbas prisipjovė šviežių stirako, migdolo ir platano lazdų ir išskutinėjo jose daug baltų lopelių iki pat medienos. 38 Išskutinėtas lazdas jis dėdavo į lovius ir latakus, iš kurių kaimenės gerdavo, kad gyvuliai besikergdami matytų tas lazdas priešais save.

39 Taigi gyvuliai kergėsi priešais tas lazdas ir vedė dryžuotus, dėmėtus ir margus jauniklius. 40 Tuos jauniklius Jokūbas atskirdavo ir apsukdavo kaimenes taip, kad Labano gyvuliai matytų dryžuotus ir tamsiai rudus gyvulius. Savo kaimenes jis atskyrė, su Labano gyvuliais jų nemaišė. 41 Kai tik kergdavosi stiprūs gyvuliai, Jokūbas sudėdavo lazdas į lovius jiems priešais akis, kad kergdamiesi jas matytų. 42 O kai kergdavosi silpni gyvuliai, lazdų jis nedėdavo. Taip silpnieji atiteko Labanui, o stiprieji – Jokūbui.+

43 Jokūbas labai praturtėjo. Jis įsigijo didžiules kaimenes, daug tarnų, tarnaičių, kupranugarių ir asilų.+