1 Karalių

8 Tuomet Saliamonas sušaukė+ Izraelio seniūnus, giminių vyriausiuosius ir Izraelio kilčių vadus.+ Visi jie susirinko pas karalių Saliamoną į Jeruzalę, kad iš Dovydo miesto, iš Siono,+ perkeltų Jehovos Sandoros Skrynią.+ 2 Taigi septintą, tai yra etanimo*, mėnesį visi Izraelio vyrai karaliaus Saliamono akivaizdoje susirinko į šventę*.+ 3 Visiems Izraelio seniūnams susirinkus, kunigai pakėlė Skrynią ir nešė.+ 4 Jie nešė Jehovos Skrynią, Susitikimo Palapinę+ ir visus Palapinėje buvusius šventuosius reikmenis. Visa tai gabeno kunigai ir levitai. 5 Karalius Saliamonas ir visa Izraelio bendruomenė, susirinkusi pas jį priešais Skrynią, aukojo tiek daug avių ir jaučių,+ kad negalėjai nei suskaityti, nei suskaičiuoti.

6 Kunigai Jehovos Sandoros Skrynią atnešė į jai skirtą vietą,+ į galinę Namų patalpą, Šventų Švenčiausiąją, ir pastatė po kerubų sparnais.+

7 Kerubų sparnai buvo išskleisti viršum Skrynios – taip kerubai dengė Skrynią ir jos kartis.+ 8 Kartys+ buvo tokios ilgos, kad iš Šventosios, stovint priešais galinę patalpą, matėsi jų galai, bet iš lauko žiūrint jų nesimatė. Ten jos yra ir šiandien. 9 Skrynioje buvo tik dvi akmens plokštės,+ kurias Mozė prie Horebo įdėjo+ tuomet, kai su izraelitais, keliaujančiais iš Egipto krašto,+ Jehova sudarė sandorą.+

10 Paskui kunigai išėjo iš šventovės ir Jehovos Namus pripildė debesis.+ 11 Kunigai dėl to debesies negalėjo eiti savo tarnystės, nes Jehovos Namus buvo pripildžiusi Jehovos šlovė.+ 12 Tada Saliamonas prabilo: „Jehova sakė gyvensiąs tirštoje tamsumoje.+ 13 Aš pastačiau tau didingus Namus, įruošiau vietą, kad joje gyventum per amžius.“+

14 Tada, visai Izraelio bendruomenei stovint, karalius atsigręžė į žmones ir ėmė visą Izraelio bendruomenę laiminti.+ 15 Jis kalbėjo: „Tebūna pašlovintas Jehova, Izraelio Dievas, kuris savąja ranka įvykdė tai, ką savo lūpomis buvo pažadėjęs mano tėvui Dovydui, sakydamas: 16 ‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą Izraelį iš Egipto, neturėjau tarp Izraelio giminių išsirinkęs jokio miesto, kuriame stovėtų Namai mano vardui.+ Tačiau išsirinkau Dovydą, kad jis valdytų mano tautą Izraelį.’ 17 Mano tėvas Dovydas visa širdimi troško pastatyti Namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui.+ 18 Bet Jehova mano tėvui Dovydui pasakė: ‘Tu troškai pastatyti Namus mano vardui ir tavo širdies troškimas buvo geras, 19 tačiau ne tu statysi man Namus. Namus mano vardui pastatys sūnus, kuris tau gims.’+ 20 Jehova tą pažadą tesėjo: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, atsisėdau į Izraelio sostą, kaip Jehova ir buvo sakęs. Taip pat pastačiau Namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui,+ 21 įruošiau buveinę Skryniai, kurioje yra Jehovos sandora,+ sudaryta su mūsų protėviais, kai jis vedė juos iš Egipto krašto.“

22 Paskui visõs Izraelio bendruomenės akivaizdoje Saliamonas atsistojo priešais Jehovos aukurą, iškėlė rankas į dangų+ 23 ir prabilo: „O Jehova, Izraelio Dieve, nėra kito Dievo kaip tu+ nei aukštai danguje, nei žemai žemėje – Dievo, kuris laikytųsi savo sandoros ir mylėtų ištikimąja meile+ savo tarnus, visa širdimi esančius su tavimi.+ 24 Tu laikeisi pažado, duoto mano tėvui, savo tarnui Dovydui. Savo lūpomis tą pažadą ištarei ir savo ranka šiandien jį įvykdei.+ 25 Tad dabar, Jehova, Izraelio Dieve, ištesėk, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, tardamas: ‘Niekada nenutiks taip, kad neliktų tau palikuonio, sėdinčio Izraelio soste mano akivaizdoje, – jei tik tavo sūnūs rūpestingai žiūrės, kokiu keliu eina, ir tarnaus man taip, kaip tu man tarnavai.’+ 26 Todėl, Izraelio Dieve, meldžiu: tesėk šį pažadą, duotą mano tėvui, savo tarnui Dovydui.

27 Bet ar tikrai Dievas gyvens žemėje?+ Štai net dangus, net dangų dangūs negali tavęs sutalpinti.+ Tad kaip sutalpins tave šie Namai, kuriuos tau pastačiau?+ 28 Išklausyk savo tarno maldą ir prašymą, o Jehova, manasis Dieve. Atsiliepk į pagalbos šauksmą, į maldą, kuria tavo tarnas šiandien kreipiasi į tave. 29 Tegu dieną naktį tavo akys žvelgia į šiuos Namus, į vietą, apie kurią sakei: ‘Čia bus mano vardas’,+ – kad išgirstum savo tarno maldą, kai tavo tarnas melsis atsigręžęs į šią vietą.+ 30 Išklausyk savo tarno maldavimus ir maldavimus savo tautos, Izraelio žmonių, kai jie melsis atsigręžę į šią vietą. Išgirsk danguje,+ savo buveinėje, išgirsk ir atleisk.+

31 Jeigu kas būtų apkaltintas, kad savo artimui nusidėjo, jeigu dėl to jį prisaikdintų, jei susaistytų priesaika ir jis, tos priesaikos saistomas,* ateitų prie tavo aukuro į šiuos Namus,+ 32 išgirsk jį danguje ir išspręsk savo tarnų bylą: nedorėlį pasmerk ir suversk jo darbus jam ant galvos, o teisųjį išteisink ir atlygink jam pagal jo teisumą.+

33 Jei tavo tauta Izraelis nuodėmiautų ir už tai būtų priešo sutriuškinta,+ bet paskui gręžtųsi į tave ir šlovintų tavo vardą,+ prašytų ir maldautų tavo malonės šiuose Namuose,+ 34 išgirsk danguje ir atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę. Sugrąžink juos į kraštą, kurį atidavei jų protėviams.+

35 Jei dangus užsivertų ir nebeduotų lietaus+ dėl to, kad jie nuodėmiavo,+ bet paskui jie melstųsi atsigręžę į šią vietą, šlovintų tavo vardą ir paliktų nedorus darbus, už kuriuos baudi,+ 36 išgirsk juos danguje ir atleisk savo tarnų, savosios tautos Izraelio, nuodėmę, – juk tu nurodysi jiems teisingą kelią, kuriuo turėtų eiti.+ Ir sugrąžink lietų į kraštą,+ kurį davei savo tautai paveldėti.

37 Jei kraštą nualintų badas,+ maras, svilinantis vėjas ar rūdligė*,+ nusiaubtų būriai skėrių, visa ryjantys skėriai, jei kurį nors krašto miestą apgultų priešas, jei užkluptų kokia neganda ar liga,+ 38 kad ir ko melstų, kad ir ko prašytų+ pavienis žmogus ar visa tavo tauta Izraelis (juk kiekvienas žino, kas slegia jo širdį+) ir tiestų rankas šių Namų link, 39 išgirsk danguje, savo buveinėje,+ atleisk+ ir nedelsk veikti, atlygink kiekvienam pagal jo darbus,+ nes tu pažįsti širdis – tu vienintelis žinai, kas iš tikrųjų glūdi kiekvieno žmogaus širdyje,+ – 40 kad jie tavęs bijotų per visas savo gyvenimo dienas krašte, kurį davei jų protėviams.

41 Taip pat jei svetimšalis, ne Izraelio, ne tavo tautos žmogus, atkeliautų iš tolimo krašto dėl tavojo vardo+ 42 (o jie tikrai išgirs apie tavo didį vardą+ ir apie tavo iškeltą galingą ranką), jei jis ateitų ir melstųsi atsigręžęs į šiuos Namus, 43 išklausyk jį danguje, savo buveinėje,+ ir suteik visa, ko svetimšalis prašo, kad visos tautos žemėje pažintų tavąjį vardą ir tavęs bijotų,+ kaip ir tavo tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardas yra šiuose Namuose, kuriuos tau pastačiau.

44 Jei tavo tautos žmonės eitų į karą su priešu, kad ir kur juos siųstum,+ ir melstųsi+ Jehovai atsigręžę į miestą, kurį išsirinkai,+ į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui,+ 45 išgirsk danguje jų maldą ir maldavimą ir padėk jiems.

46 Jeigu jie tau nusidėtų (juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų+) ir tu, ant jų užsirūstinęs, atiduotum juos priešams, o šie išsivestų juos į nelaisvę, į savo kraštą – ar tai būtų čia pat, ar toli,+ – 47 ir jei savo pavergėjų krašte jie susiprotėtų,+ jei priešų krašte būdami gręžtųsi į tave,+ maldautų tavo malonės+ ir išpažintų: ‘Nusidėjome, blogai pasielgėme, darėme tai, kas nedora’,+ 48 jei krašte priešų, išsivedusių juos į nelaisvę, gręžtųsi į tave visa širdimi+ ir visa siela, jei melstųsi tau atsisukę į kraštą, kurį esi atidavęs jų protėviams, į miestą, kurį išsirinkai, į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui,+ 49 išgirsk jų maldą ir jų prašymą danguje, savo buveinėje,+ apgink jų teises 50 ir atleisk savo tautai, kuri tau nusidėjo, dovanok visą kaltę, kurią užsitraukė. Pažadink jų pavergėjų gailestį, kad tie jų pasigailėtų+ 51 (juk jie tavo paveldas,+ tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto,+ tos geležies lydkrosnės+). 52 Tebūna tavo akys atviros, kai tavo tarnas prašo,+ kai tavoji tauta Izraelis maldauja. Išklausyk, kada tik jie į tave kreiptųsi*.+ 53 Juk kadaise, kai vedei mūsų protėvius iš Egipto, tu juos išskyrei iš visų žemės tautų, išsirinkai savuoju paveldu+ ir per savo tarną Mozę tai paskelbei, o visavaldi Jehova.“

54 Baigęs visą šią maldą, išsakęs Jehovai visus prašymus, Saliamonas pakilo iš tos vietos, kur priešais Jehovos aukurą klūpėjo ištiesęs rankas į dangų.+ 55 Jis atsistojo ir palaimino visą Izraelio bendruomenę, garsiu balsu tardamas: 56 „Tebūna pašlovintas Jehova, kuris suteikė savo tautai Izraeliui ramybę, kaip buvo pažadėjęs.+ Nė vienas žodis iš visų gerųjų pažadų, kuriuos per savo tarną Mozę jis buvo davęs, neliko neištesėtas.+ 57 Tebūna Jehova, mūsų Dievas, su mumis, kaip buvo su mūsų protėviais.+ Teneapleidžia mūsų ir tenepalieka.+ 58 Tepatraukia jis mūsų širdis prie savęs,+ kad visada eitume jo keliais ir laikytumės jo įsakymų, nuostatų ir sprendimų, kurių laikytis jis prisakė mūsų protėviams. 59 Ir visi šie žodžiai, kuriais Jehovą maldavau malonės, tebūna dieną naktį arti Jehovos, mano Dievo, kad jis kasdien, kai tik prireikia, gintų savo tarno ir savosios tautos Izraelio teises, 60 idant visos tautos žemėje žinotų, kad Jehova yra tikrasis Dievas+ ir kito nėra.+ 61 Tad būkite visa širdimi+ atsidavę Jehovai, savajam Dievui, laikykitės jo nuostatų, vykdykite jo įsakymus, kaip šiandien ir darote.“

62 Paskui karalius ir visas Izraelis atnašavo Jehovos akivaizdoje daugybę aukų.+ 63 Saliamonas kaip bendrystės auką+ Jehovai paaukojo 22 000 galvijų ir 120 000 avių. Taip karalius ir visi izraelitai pašventino Jehovos Namus.+ 64 Tądien karalius pašventino ir kiemo vidurį priešais Jehovos Namus. Ten jis atnašavo deginamąsias aukas, javų atnašas ir riebiąsias bendrystės aukų dalis, nes varinis aukuras,+ stovintis Jehovos akivaizdoje, buvo per mažas ir ant jo negalėjo sutilpti visos deginamosios aukos, javų atnašos ir riebiosios bendrystės aukų dalys.+ 65 Taigi karalius Saliamonas ir visas Izraelis, didžiulė bendruomenė, suėjusi iš visur – nuo Lebo Hamato* iki Egipto sausvagės*,+ – šventė Jehovos akivaizdoje septynias dienas ir tada dar septynias, iš viso keturiolika dienų.+ 66 Galiausiai* jis paleido žmones namo. Jie palaimino karalių ir patraukė į savo namus linksmi, džiugia širdimi, nes Jehova buvo parodęs didį gerumą+ savo tarnui Dovydui ir savo tautai Izraeliui.