PSALMYNAS
PIRMA KNYGA
(1–41 psalmės)
1 Laimingas, kas nesielgia, kaip pataria nedorėliai,
kas neina nusidėjėlių taku,+
nesėdi drauge su šaipūnais,+
3 Jis lyg medis, pasodintas prie vandens tėkmių,
lyg medis, kuris veda vaisių metui atėjus,
kurio lapai nevysta.
Visa, ką jis daro, jam sekasi.+
4 Kitaip yra su nedorėliais –
jie it pelai, pustomi vėjo.
3 Jie sako: „Nusiplėškime jų pančius,
nusimeskime virves!“
4 Bet dangaus soste sėdintis iš jų tik pasijuoks,
Jehova iš jų pasišaipys.
5 Tada į juos piktai prabils,
išgąsdins savo degančia rūstybe:
6 „Tai aš daviau savo karaliui valdžią+ Sione,+
savo šventajame kalne!“
7 Jehovos potvarkį pagarsinsiu.
11 Tarnaukite Jehovai su baime,
džiaukitės drebėdami.
12 Sūnų pripažinkite*,+ kad neužrūstintumėt Dievo
ir nepražūtumėte savo kelyje,+
nes jo pyktis greitai įsiplieskia.
Laimingi, kas glaudžiasi prie jo!
Dovydo psalmė. Kai jis bėgo nuo savo sūnaus Abšalomo.+
3 Kodėl, Jehova, mano priešininkų šitiek daug?+
Kodėl gi prieš mane tokia daugybė kyla?+
7 Pakilk, Jehova! Mano Dieve, gelbėk!+
Tu smogsi mano priešams į nasrus,
sutrupinsi dantis nedorėliams.+
8 Išgelbėjimas ateina nuo Jehovos.+
Savo tautą tu laimini. (Sela.)
Vadovui. Pritariant styginiams. Dovydo psalmė.
Pasigailėk, išgirski mano maldą!
2 Kiek dar trypsit mano garbę, žmonių sūnūs?
Kiek dar jums patiks tuštybės? Kiek dar regsite apgaules? (Sela.)
3 Žinokite, kad ištikimą savo tarną Jehova pagerbs*.
Kai šauksiuosi Jehovos, jis išgirs.
4 Nirškite, tiktai nenusidėkit.+
Lovoje gulėdami išsikalbėkit širdyje, tačiau tylėkit. (Sela.)
6 „Kas duos mums pamatyti geresnių dienų?“ – ne vienas svarsto.
Nušvisk mums savo maloningu veidu, o Jehova!+
7 Tu mano širdžiai džiaugsmo suteikei daugiau nei tiems,
kurie apsčiai grūdų ir jauno vyno turi.
Vadovui. Skambant nehilotui*. Dovydo psalmė.
Mano Karaliau, mano Dieve, tau meldžiuosi!
4 Tu juk nemėgsti nedorybės, Dieve,+
ir piktavalis pas tave nesisvečiuos,+
5 joks pasipūtėlis akivaizdoje tavo nestovės.
Jehovai bjaurūs ir smurtautojai*, ir apgavikai.+
7 O aš, patyręs tavo ištikimą meilę,+ įžengsiu į tavus Namus+
ir atsigręžęs į šventovę, tavo šventąją buveinę, iš pagarbos* tau nusilenksiu.+
8 Dėl mano priešų vesk mane, Jehova, savo teisumu
ir prieš mane nuo kelio savojo pašalink kliūtis.+
9 Juk tuo, ką kalba jie, negalima tikėti.
10 Pasmerks juos Dievas,
per savo kėslus jie pražus.+
Tebus šalin jie pavaryti dėl kalčių daugybės,
nes jie maištauja prieš tave.
11 O prie tavęs kas glaudžiasi, tie džiaugsis,+
jie džiūgaus visados.
Tu juos užstosi,
ir kas brangina tavo vardą, džiaugsis tavyje.
12 Juk tu, Jehova, teisųjį palaiminsi,
malone jį apgaubsi lyg skydu.+
Vadovui. Pritariant styginiams. Pagal šeminitą*. Dovydo psalmė.
6 Nebark manęs įpykęs, o Jehova,
nebausk įniršęs!+
2 Jehova, pagailėk manęs, nes aš nykstu.
Ar dar ilgai, Jehova?+
5 Juk mirusieji neminės tavęs.
7 Nuo sielvarto man temsta akys,+
man akys blausiasi dėl tų, kurie ramybės man neduoda.
8 Šalin jūs nuo manęs, piktadariai,
nes mano verksmą Jehova išgirs.+
9 Taip, Jehova išgirs mano maldavimą,+
ir mano maldą Jehova priims.
10 Teks kęsti gėdą mano priešams, jie bus išgąsdinti,
staiga jie bus pažeminti ir trauksis.+
Dovydo rauda, kurią jis giedojo Jehovai dėl benjamino Kušo žodžių.
7 Jehova, mano Dieve, prie tavęs glaudžiuosi.+
Nuo persekiotojų vaduok ir gelbėk,+
2 nes jie į gabalus mane suplėšys it koks liūtas,+
pagriebę nusineš, ir niekas neateis man į pagalbą.
3 Jehova, mano Dieve, jei esu tuo kaltas –
jei mano rankos darė neteisybę,
4 jei geradariui atsilyginau piktu+
ir jei be priežasties nedraugą apiplėšiau*, –
5 tesiveja mane ir tepačiumpa priešas,
tesumina į žemę mano gyvastį
ir mano garbę tegu dulkėse prapuldo. (Sela.)
6 Pakilk supykęs, o Jehova,
ir mano priešų įtūžį atremk,+
pabuski dėl manęs, pareikalauki teisingumo.+
7 Teapsupa tave tautų būrys –
prieš jas tu atsigręši iš aukštybių.
8 Jehova tautoms skelbs nuosprendį.+
Pagal mano teisumą teisk mane, Jehova,
pagal mano ištikimybę.+
Juk tu, teisusis Dieve,+ ištiri širdį,+ giliausius jausmus*.+
10 Dievas – mano skydas,+ doraširdžių Gelbėtojas,+
11 Dievas – teisingas Teisėjas,+
Dievas kasdien skelbia nuosprendžius.
12 Jei kas neatgailauja,+ jis galanda kalaviją,+
lenkia, ruošia lanką,+
13 rengia mirtinus ginklus,
daro ugnines strėles.+
14 Pažvelkite į žmogų, nedorybę įsčiose nešiojantį, –
pradėjęs pikta, jis pagimdo melą.+
15 Jis kasa duobę, rausia ją giliai,
bet pats į duobę tą įpuola.+
16 Jo piktadarybė grįš jam ant galvos,+
ant viršugalvio kris paties padaryta skriauda.
Vadovui. Gitito* melodija. Dovydo psalmė.
8 Jehova, mūsų Viešpatie, koksai šlovingas visoj žemėj tavo vardas!
Savo didybę tu aukščiau už dangų iškėlei.*+
2 Vaikų ir kūdikių lūpomis+ apreiškei savo galybę,
apreiškei dėlei priešininkų –
kad priešą ir kerštautoją nutildytum.
3 Kai žvelgiu į tavo dangų, tavo rankų darbą,
į mėnulį ir žvaigždes, kurias tu padarei,+ –
4 kas tas mirtingasis, kad jį prisimeni,
kas tas žmogaus sūnus, kad tu juo rūpiniesi?+
6 Savo rankų darbus davei jam valdyti,+
visa po kojų padėjai:
7 gyvulių kaimenes ir bandas,
laukų žvėris,+
8 padangių sparnuočius, jūrų žuvis
ir visa, kas jūrų takais keliauja.
9 Jehova, mūsų Viešpatie, koksai šlovingas visoj žemėj tavo vardas!
Vadovui. Mut labeno* melodija. Dovydo psalmė.
א [alefas]
2 Aš džiūgausiu ir džiaugsiuos tavimi, Aukščiausiasis,
giedosiu gyrių tavo vardui.+
ב [betas]
3 O mano priešai trauksis,+
jie klups akivaizdoje tavo ir pražus,
4 nes mano teises tu gini ir sprendi mano bylą,
į sostą atsisėdęs tu teisi teisingai.+
ג [gimelis]
5 Tautas tu sudraudi,+ nedorėlius pragaišini
ir amžių amžiams jų vardus išdildai.
6 Iš priešų liko amžini griuvėsiai,
tu jų miestus išrovei.
Jau niekas jų nebeatmins.+
ה [hė]
ו [vavas]
10 Kas vardą tavąjį pažįsta, tavimi pasitiki.+
Tu niekad neapleidi tų, kurie tavęs, Jehova, ieško.+
ז [zainas]
11 Giedokite Jehovai – tam, kuris gyvena Sione,
ir garsinkite tautose jo darbus.+
ח [chetas]
13 Jehova, pagailėk manęs, pažvelk, kaip priešai engia!
Nuo mirties vartų mane tu pakelsi,+
14 kad garsinčiau Siono dukters vartuose tavo šlovingus darbus,+
kad tavo išgelbėjimu džiaugčiausi.+
ט [tetas]
15 Tautos įpuola į savo iškastą duobę,
jų kojos įkliūva į pačių suregztas pinkles.+
16 Jehova apsireiškia – daro teismą.+
Į spąstus, savo rankomis paspęstus, nedorėlis įkliūva.+
(Higajonas*. Sela.)
י [jodas]
17 Nedorėliai į kapą* žengia,
ten žengia visos tautos, kurios pamiršta Dievą.
כ [kafas]
19 Pakilk, Jehova! Neleisk mirtingajam paimti viršų!
Tebūna tautos teisiamos tavo akivaizdoj.+
20 Jehova, įvaryk joms baimės!+
Težino tautos, kad jos – tiktai mirtingi žmonės. (Sela.)
ל [lamedas]
10 Kodėl, Jehova, atsitolinai?
Kodėl nelaimės metą tu pasislėpei nuo mūsų?+
4 Dėl savo didelės puikybės nedorėlis į nieką nesigilina.
„Dievo nėra“, – tokios jo mintys.+
Iš priešų jis tik pasišaipo.
פ [pė]
8 Jis tyko prie gyvenviečių,
iš pasalų nekaltą žmogų puola ir nužudo.+
ע [ainas]
Jo akys tik ir dairosi aukos.+
Pagriebęs jį, tinklan įtraukia,+
10 sutriuškinta auka ant žemės krinta.
Štai taip nelaimėliai į jo nagus įpuola.
ק [kofas]
12 Pakilk, Jehova!+ Pakelki ranką, Dieve!+
Vargdienių neužmirški!+
13 Kodėl nedorėlis iš Dievo drįsta tyčiotis?
„Manęs atsiskaityti nepašauksi!“ – širdyje jis taria.
ר [rešas]
ש [šynas]
16 Per amžių amžius Jehova yra Karalius.+
Jo žemėj priešiškų tautų neliko.+
ת [tavas]
Vadovui. Dovydo.
2 Žiūrėk: nedorėlis jau lenkia lanką,
jau deda strėlę prie templės
ir iš tamsos į doraširdį taikosi.
4 Jehova yra šventykloje, savo šventoj buveinėj.+
Jehovos sostas – danguje.+
Jo akys stebi, skvarbus jo žvilgsnis* tiria žmonių sūnus.+
5 Jehova ištiria ir teisų, ir nedorą žmogų.+
Jis* nekenčia tų, kas mėgsta smurtą.+
6 Ant nedorėlių jis siųs žabangų* lietų.
Ugnis, siera+ ir svilinantis vėjas – jiems skirta taurė.
7 Juk Jehova yra teisus,+ ir teisūs darbai jam patinka.+
Dorieji regės jo veidą.+
Vadovui. Pagal šeminitą*. Dovydo psalmė.
12 Gelbėk, Jehova, nes ištikimųjų nebeliko,
pradingo ištikimieji iš žmonių tarpo.
3 Jehova sunaikins pataikūnes lūpas
ir liežuvį pagyrūną+ –
4 tuos, kurie sako: „Liežuviu mes galim viską,
lūpos vykdo mūsų valią.
Kas tad viešpataus mums?“+ –
5 „Vargdieniai skriaudžiami,
vargšai dūsauja,+
todėl aš pakilsiu, – sako Jehova, –
ir užstosiu nuo tų, kurie juos niekina.“
6 Jehovos žodžiai tyri+ –
lyg sidabras, molio krosnyje išgrynintas, septyniskart valytas.
7 Vargdienius tu sergėsi, Jehova,+
kiekvieną jų apsaugosi nuo šios kartos – per amžius bus jie saugūs.
8 Žmonių sūnūs aukština niekšybę,
todėl nedorėliai laisvai sau vaikštinėja.+
Vadovui. Dovydo psalmė.
13 Ar dar ilgai, Jehova, užmaršty mane laikysi? Nejaugi amžinai?
Kiek dar slėpsi savo veidą nuo manęs?+
2 Ar dar ilgai reikės kamuotis,
kas dieną kęsti širdgėlą?
Ar mano priešas ir toliau ims viršų?+
3 Pažvelki į mane ir atsiliepk, Jehova, mano Dieve,
suteik akims šviesos, mirties miegu kad neužmigčiau,
4 kad priešas nesakytų: „Aš jį nugalėjau!“
ir engėjas nesidžiaugtų mano žlugimu.+
5 Pasitikiu ištikimąja tavo meile.+
Netvers širdis džiaugsmu, kad tu mane išgelbėjai.+
6 Jehovai aš giedosiu, nes jis atlygina man su kaupu.+
Vadovui. Dovydo.
Darbai jų nedori, jų elgesys pasibjaurėtinas,
nėra kas gera darytų.+
2 Jehova iš dangaus žvelgia į žmonių sūnus,
žiūri, ar bėra kas nuovokus, kas Jehovai tarnautų.+
3 Visi jie nuklydę,+
visi iki vieno sugedę.
Nėra kas gera darytų,
nėra nė vieno.
4 Nejau piktadariai nesusiprotės?
Jie ryja mano tautą tartum duoną,
Jehovos jie nesišaukia.
6 Jūs, piktadariai, mėginate vargdienio užmojus nieku paversti,
betgi jo prieglobstis yra pats Jehova.+
7 Teateina iš Siono išgelbėjimas Izraeliui!+
Kai Jehova parves savo tautos tremtinius,
Jokūbas džiaugsis, Izraelis džiūgaus.
Dovydo psalmė.
15 Jehova, kas gali tavo Palapinėje svečiuotis?
Kas gali pasilikti tavo šventajame kalne?+
kas elgiasi teisiai+
ir širdyje kalba tiesą,+
3 kas savo liežuviu nešmeižia,+
nedaro pikta artimui,+
nejuodina bičiulių,+
o bijančius Jehovos gerbia,
kas žodžio* laikosi net nuostolį patirdamas,+
5 kas neima palūkanų iš skolininko+
ir nesileidžia paperkamas liudyt prieš nekaltąjį.+
Toksai žmogus bus visada saugus*.+
Dovydo miktamas*.
16 Sergėk mane, Dieve, – prie tavęs glaudžiuosi.+
2 Jehovai aš tariau: „Tu – Jehova, tu – visas mano gėris.
4 Kas skuba pas kitus dievus, tas daugina savo skausmus.+
Liejamųjų kraujo atnašų jiems neaukosiu,
mano lūpos jų vardų netars.+
5 Jehova – manasis turtas, man skirta dalis,+ mana taurė.+
Tu saugai mano paveldą.
6 Puikių žemių man atmatuota,
savo paveldu esu labai patenkintas.+
7 Šlovinsiu Jehovą, kuris pamokymų man teikia.+
Štai mano mintys* net nakčia mane pataiso.+
9 Todėl širdis manoji džiūgauja, visa esybė* džiaugiasi,
aš gyvenu ramus.
11 Tu man parodai gyvenimo taką.+
Džiaugsmo apstybė yra su tavimi,+
tavo dešinėje – amžina laimė.
Dovydo malda.
17 Išgirsk mane, Jehova, kai maldauju teisingumo,
sukluski, kai šaukiuos pagalbos,
ir maldą išklausyk, – juk aš meldžiuosi be klastos.+
2 Tegul man iš tavęs teisingas nuosprendis ateina,+
temato tavo akys, kas teisu.
Pažvelk – jokių aš kėslų nerezgiau
ir lūpomis nenusidėjau.
4 Takais plėšikų paskui daugelį neinu,
nes tavo lūpų žodžio aš klausau.+
6 Tavęs šaukiuosi, Dieve, ir žinau, kad atsiliepsi.+
Palenkęs ausį prie manęs, klausykis mano žodžių+
7 ir įstabiais darbais parodyk savo ištikimą meilę.+
O Gelbėtojau mūsų, gelbėk tuos, kas glaudžias tavo dešinėj,
nuo tų, kas prieš tave sukyla!
9 Saugoki mane nuo nedorų žmonių, nuo užpuolikų,
nuo priešų mirtinų, kurie mane apspitę.+
10 Širdis jų surambėjusi,*
jų lūpos kalba įžūliai.
11 Dabar jie mus apstoja+
ir taikosi parblokšti.
12 Nedorėlis – it liūtas, pasirengęs sudraskyti,
it jaunas liūtas, tykantis pasaloje.
13 Pakilk, Jehova, stok prieš jį+ ir parklupdyk!
Mane kalaviju savuoju gelbėk nuo nedorėlio.
Tu jiems teiki gėrybių gausą+
ir jie palieka paveldą sūnų daugybei.
15 O aš – aš teisume gyvendamas regėsiu tavo veidą.
Tavo akivaizdoj pabudęs,* laimingas būsiu.+
Vadovui. Giesmė, kurios žodžiais Jehovos tarnas Dovydas kreipėsi į Jehovą tą dieną, kai Jehova išgelbėjo jį iš visų priešų ir iš Sauliaus rankų. Jis sakė:+
18 Kaip aš myliu tave, Jehova, mano stiprybe!+
2 Jehova – mano uola, mano tvirtovė ir vaduotojas.+
Mano Dievas – uola,+ kur prieglobstį randu,
jis – manasis skydas ir išgelbėjimo ragas*, saugiausia priebėga*.+
3 Šauksiuosi Jehovos, Šlovingojo,
ir būsiu išgelbėtas nuo priešų.+
4 Mirties virvės mane pančiojo,+
niekšai gąsdino it potvynio srautai,+
5 kapo* pančiai mane raizgė,
mirties pinklės buvo pasitikusios.+
6 Nelaimėje šaukiaus Jehovos,
Dievą savąjį meldžiau pagalbos,
ir mano balsą jis šventykloje išgirdo,+
pasiekė šauksmas jo ausis.+
12 Iš šviesumos jam priešaky
pro debesis kruša pabiro ir žarijos pasipylė.
15 Upių vagos atsidengė,+
žemės pamatai atsivėrė nuo tavo, Jehova, grūmojimo,
nuo smarkaus tavo šnervių pūstelėjimo.+
16 Iš aukštybių jis ištiesė ranką
ir sugriebęs ištraukė mane iš gelmių,+
17 išgelbėjo nuo galingo priešo,+
nuo persekiotojų, už mane stipresnių.+
18 Nelaimės dieną jie prieš mane pakilo,+
bet mano ramstis buvo Jehova.
21 Jehovos keliais aš einu
ir nedarau pikta – nuo Dievo nesitraukiu.
22 Visi jo sprendimai priešais mane,
jo įstatų aš nepaniekinsiu.
25 Su ištikimu tu elgiesi ištikimai,+
su doru žmogumi – dorai,+
26 tyram tu pasirodai esąs tyras,+
o suktą pergudrauji.+
28 Tu, Jehova, uždegi mano žibintą,
manasis Dievas nušviečia mano tamsybę.+
Jis – skydas visiems, kas prie jo glaudžiasi.+
31 Kas kitas yra Dievas, jei ne Jehova?+
Kas kitas yra uola, jei ne mūsų Dievas?+
33 Jis man duoda elnio kojas,
užveda mane į pačias aukštumas.+
34 Mano rankas jis lavina kovai,
galiu net vario lanką sulenkti.
36 Taką mano žingsniams tu praplatini,
mano kojos neklups.+
37 Persekiosiu savo priešus ir pavysiu,
tol negrįšiu, kol nesudorosiu.
38 Juos sutriuškinsiu, kad nebepakiltų,+
man po kojomis jie kris.
39 Kovai tu mane stiprybe apginkluosi,
priešininkus parklupdysi prieš mane.+
41 Jie šaukiasi pagalbos, bet nėra kas gelbėtų,
šaukiasi paties Jehovos, bet jis neatsiliepia.
42 Sutrinsiu juos į dulkes ir paleisiu vėjais,
it gatvių purvą išdrabstysiu.
43 Nuo tautiečių kaltinimų mane ginsi,+
skirsi man tautas valdyti,+
ir tauta, kurios nepažinojau, man tarnaus.+
44 Vos apie mane išgirdę, jie norės paklusti,
svetimšaliai gūždamiesi pas mane ateis.+
45 Svetimšalius bus persmelkusi baimė,
drebėdami išeis jie iš savų tvirtovių.
46 Jehova – gyvasis Dievas. Tebūna gyrius mano Uolai!+
Dievui, mano Gelbėtojui, tebūnie šlovė!+
Tu iškeli mane aukštai, kad užpuolikai nepasiektų,+
nuo smurtaujančio žmogaus gini.
Vadovui. Dovydo psalmė.
2 Diena po dienos kalba jų liejasi,
naktis po nakties jie savo žinią skleidžia
3 be jokio šnekesio, be žodžių.
Jis danguje pastatė palapinę saulei.
5 Tarsi jaunikis ji iš savo kambario išeina,
tarsi galiūnas džiūgaudama nuskuba savu keliu.
Nuo jos kaitros negali niekas pasislėpti.
7 Jehovos įstatymas tobulas,+ jis atgaivina sielą.+
Jehovos priesakai* patikimi+ – nepatyrusį padaro išmintingą.+
8 Jehovos įsakai teisingi, jie džiugina širdį.+
Jehovos įsakymas tyras, akims jis teikia šviesos.+
9 Jehovos baimė+ tauri, ji tveria per amžius.
Jehovos sprendimai tikri, visi iki vieno teisingi.+
Kas jų laikosi, tas gauna didį atlygį.+
12 O savas klaidas ar kas įžvelgia?+
Atleisk man nuodėmes, kurių pats nesuvokiu.
Vadovui. Dovydo psalmė.
3 Teatmena visas tavo atnašas,
tavo deginamąją auką mielai tepriima* (sela),
4 tesuteikia, ko trokšta tavo širdis,+
visus tavo užmojus sėkmingus tepadaro.
Tegul tau duoda Jehova, ko tik prašai!
6 Dabar žinau, kad Jehova savo pateptąjį sergi,+
danguje, savo šventovėje, išklauso,
8 Anie parklumpa, krinta,
o mes pakylame ir atsitiesiame.+
9 Jehova, sergėki karalių!+
Tą dieną, kai šauksimės pagalbos, jis atsilieps.+
Vadovui. Dovydo psalmė.
21 Kaip džiaugiasi karalius tava galybe, o Jehova!+
Kaip džiūgauja, kad tu jį gelbsti!+
2 Ko troško jo širdis, tu suteikei,+
jo lūpų prašymo neatmetei. (Sela.)
4 Gyvenimo tave jis prašė, ir davei,+
davei gyventi jam ilgai – per amžių amžius.
7 Karalius pasikliauja Jehova.+
Aukščiausiasis ištikimai jį myli, tad jis yra saugus.+
8 Tava ranka suranda visus priešus,
tavoji dešinė suranda tuos, kurie tavęs nekenčia.
9 Atėjus metui apsireikši ir juos paversi krosnimi liepsnojančia.
Jehovos pyktis juos praris, ugnis juos sunaikins.+
10 Tu pragaišinsi jų vaikus iš žemės,
palikuonius jų – iš žmonijos,
11 mat jie sumanė pikta prieš tave.+
Jie rezga užmačias, bet nieko nelaimės.+
13 Pakilk, Jehova, parodyk savo galią!
Mes giesmėmis galybę tavo apgiedosim.
Vadovui. „Elnės auštant“ melodija*. Dovydo psalmė.
22 Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?+
Kodėl taip atitolinai išgelbėjimą nuo manęs?
Kodėl esi toli nuo sielvartingo mano šauksmo?+
2 Mano Dieve, šaukiuosi tavęs dieną, bet tu neatsakai,+
ir visą naktį negaliu nurimti.
3 Esi tu šventas,+
tavasis sostas – Izraelio gyriaus apsupty.
4 Mūsų tėvai tavim pasitikėjo,+
pasitikėjo – ir juos gelbėjai,+
5 tavęs jie šaukėsi – ir tu juos vadavai,
6 Bet aš esu tik kirminas, o ne žmogus,
žmonių išjuoktas, paniekintas tautos.+
7 Mane matydami jie tyčiojasi,+
šaipydamiesi kraipo galvą:+
8 „Jis Jehova pasitikėjo. Tai tegu Dievas jį ir gelbsti,
tegu vaduoja, jei jis Dievui toks brangus!“+
9 Tu išvedei mane iš įsčių,+
kai dar buvau prie motinos krūtinės, sergėjai.
10 Aš tavo globai nuo gimimo patikėtas,
nuo motinos įsčių esi manasis Dievas.
14 Aš – tarsi išlietas vanduo,
visi mano kaulai išnarstyti.
Tu guldai mane į mirties dulkes.+
17 Visus savo kaulus galiu suskaityti.+
O jie žiūri, spokso į mane.
19 Bet tu, Jehova, nuo manęs neatsitolink.+
Tu – mana stiprybė. Skubėk man į pagalbą!+
20 Gelbėki mane nuo kalavijo,
brangią mano gyvastį – iš šunų letenų!+
21 Trauk mane iš liūto nasrų,+ gelbėk nuo laukinio jaučio* ragų.
Atsiliepk ir gelbėk!
23 Šlovinkite Jehovą, kas pagarbiai jo bijote!
Visi Jokūbo palikuoniai, liaupsinkite jį!+
Drebėkite prieš jį, visi Izraelio vaikai!
24 Juk vargdienio kančios jis neniekino ir nesibodėjo,+
savo veido nuo jo neslėpė,+
išgirdo jo pagalbos šauksmą.+
25 Dideliame sambūryje tave šlovinsiu,+
tavęs bijančių akivaizdoje savo įžadus tesėsiu.
Te jūsų širdys plaka amžinai!
27 Visi žemės pakraščiai atmins Jehovą ir į jį gręšis.
Tau lenksis visos tautų kiltys.+
28 Juk Jehova yra Karalius,+
tautoms jis viešpatauja.
29 Žemės turtingieji* puotaus ir jam lenksis,
prieš jį klaupsis visi žengiantys į dulkes –
nė vienas jų negali savo gyvasties išsaugoti.
30 Jų palikuoniai jam tarnaus,
nauja karta išgirs apie Jehovą.
31 Žmonės ateis ir apsakys jo teisumą,
gimsiančiai tautai – jo darbus.
Dovydo psalmė.
4 Nors tamsiausiu slėniu vaikštau,+
nieko pikta nebijau,+
nes tu su manimi.+
Tavo rankoj vėzdas ir ganytojo lazda, todėl jaučiuosi saugiai*.
Taurė mano sklidina.+
6 Žinau, gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane visas gyvenimo dienas,+
visas savo dienas aš būsiu Jehovos Namuose.+
Dovydo psalmė.
24 Jehovos yra žemė ir visa, kas joje,+
žemė ir jos gyventojai.
2 Tai jis įkurdino pasaulį ant jūrų,+
įtvirtino ant upių.
3 Kas tad gali kopti į Jehovos kalną?+
Kas gali užžengti į jo šventąją buveinę?
4 Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra,+
kuris melagingai neprisiekinėja mano gyvastimi*,
netaria apgaulingos priesaikos.+
5 Štai tokį žmogų Jehova palaimins.+
Jo Gelbėtojas,+ Dievas, jį pripažins teisiu.
6 Tokia yra giminė* jo ieškančių,
tavo veido ieškančių, Jokūbo Dieve. (Sela.)
8 Kas tasai šlovingasis Karalius?
10 Kas jis, tas šlovingasis Karalius?
Jehova, kareivijų Viešpats, – jis yra šlovingasis Karalius.+ (Sela.)
Dovydo.
א [alefas]
25 Visa esybe, o Jehova, į tave gręžiuosi!
ב [betas]
2 Tavimi pasitikiu, manasis Dieve.+
ג [gimelis]
3 Kas deda viltis į tave, tikrai neapsigėdins.+
Bus gėda išdavikams, lengvabūdžiams.+
ד [daletas]
ה [hė]
5 Padėk tavos tiesos laikytis, mokyki mane,+
juk tu – manasis Dievas, mano Gelbėtojas.
ו [vavas]
Visą dieną į tave dedu aš viltis.
ז [zainas]
ח [chetas]
7 Mano jaunystės nuodėmes, mano kaltes pamirški.
ט [tetas]
י [jodas]
כ [kafas]
10 Visi takai Jehovos – tai ištikimoji meilė ir ištikimybė
ל [lamedas]
11 Dėl savo vardo, o Jehova,+
dovanok man, nors kaltė didžiulė.
מ [memas]
12 Kuris žmogus Jehovos bijo?+
Štai tokį mokys jis, kaip pasirinkt teisingą kelią.+
נ [nūnas]
ס [samechas]
ע [ainas]
פ [pė]
16 Atsigręžki, pagailėk manęs!
Esu toks vienišas, suvargęs.
צ [cadė]
17 Man širdį drasko vis daugiau skausmų.+
Iš sielvarto mane vaduoki!
ר [rešas]
19 Tik pažiūrėk, kokia daugybė priešų,
kaip baisiai jie manęs nekenčia!
ש [šynas]
20 Apsaugok mano gyvastį, vaduok mane!+
Tegul neteks man kęsti gėdos – aš prie tavęs glaudžiuosi!
ת [tavas]
22 Dieve, išvaduoki* Izraelį iš visų vargų!
Dovydo.
26 Išteisinki mane, Jehova, nes einu dorumo keliu.+
Nedvejodamas aš pasitikiu Jehova.+
6 Plausiuosi rankas savo nekaltume
ir aplink tavo aukurą, Jehova, žengsiu –
visus nuostabius tavo darbus apsakysiu.
9 Nepražudyk manęs drauge su nusidėjėliais,+
mano gyvasties – drauge su smurtautojais*,
10 kurių rankos daro begėdystes,
kurių dešinė pilna kyšių.
11 O aš eisiu dorumo keliu.
Gelbėk* mane ir būk man maloningas.
Dovydo.
Jehova – mano gyvenimo tvirtovė,+
tai ko man baimintis?
Net jei karas prieš mane kiltų,
liksiu ramus.
4 Vieno Jehovą teprašau,
tik vieno tetrokštu –
būti Jehovos Namuose per visas gyvenimo dienas,+
gėrėtis Jehovos žavumu,
5 Juk nelaimės dieną jis paslėps mane savo pastogėj,+
priglaus slėptuvėj – savo Palapinėj,+
pastatys aukštai ant uolos.+
6 Nors priešai aplinkui, aš žengsiu iškėlęs galvą.
Prie jo Palapinės džiūgaudamas aukas aukosiu,
giedosiu Jehovai gyrių.
7 Išgirsk, Jehova, kai tavęs šaukiuosi!+
Pagailėk manęs ir išklausyk!+
8 Širdy man skamba tavo žodžiai:
„Ieškokit mano veido.“
Todėl, Jehova, tavo veido aš ieškosiu.+
9 Neslėpki savo veido nuo manęs,+
neatstumk savo tarno įpykęs.
Tu – mano pagalba.+
Nenusisuk, nenusigręžk, Dieve, mano gelbėtojau!
12 Neatiduok manęs priešininkams į rankas,+
nes melagingi liudytojai prieš mane sukilo+
ir smurtu alsuoja.
Dėk viltis į Jehovą!
Dovydo.
28 Tavęs šaukiuosi, Jehova, mano Uola,+
nebūk man kurčias!
Juk jeigu neatsiliepsi,
būsiu kaip tie, kurie žengia į duobę.+
2 Išgirsk mano maldavimus, kai pagalbos šaukiuosi,
kai tiesiu rankas į tavo šventovės Švenčiausiąją!+
3 Nenušluok manęs kartu su nedorėliais, piktadariais+ –
su tais, kurie artimui kalba draugingai, o širdyje piktybes rezga.+
4 Atmokėk jiems, ko nusipelnė,+
už visa bloga jiems atlygink –
už tai, ką jų rankos padarė,
už visus jų darbus.+
Jis parblokš juos ir jų nebepakels.
6 Tebūnie pašlovintas Jehova už tai,
kad mano pagalbos šauksmą išgirdo!
Jis man padėjo, ir širdis mano džiaugiasi,
tad šlovinsiu jį giesme.
8 Jehova – savo tautos stiprybė,
jis – tvirtovė, išgelbėjimas savo pateptajam.+
9 Gelbėk savąją tautą, laimink savo paveldą.+
Ganyk juos ir nešiok per amžius.+
Dovydo psalmė.
29 Atiduokite Jehovai, kas pridera, galingųjų sūnūs,
atiduokite Jehovai, kas pridera, nes jis šlovingas ir galingas.+
2 Atiduokite Jehovai šlovę, priderančią jo vardui.
Lenkitės Jehovai šventais apdarais pasipuošę*.
3 Jehovos balsas girdėti virš vandenų,
šlovingasis Dievas griaudžia.+
Jehova – viršum gausybės vandenų.+
4 Jehovos balsas galingas,+
Jehovos balsas didingas.
5 Jehovos balsas skaldo kedrus,
Libano kedrus Jehova trupina.+
7 Jehovos balsas įskelia ugnies liepsnas,+
8 Jehovos balsas šiurpina dykvietes,+
Jehova šiurpina Kadešo tyrus.+
9 Jehovos balsas šiurpina elnes, priverčia jas apsivaikuoti
ir plikai nušluoja girias.+
O jo šventykloje visi šaukia: „Šlovė Dievui!“
Psalmė. Namų pašventinimo giesmė. Dovydo.
2 Tavo pagalbos, Jehova, mano Dieve, šaukiausi ir tu mane išgydei.+
3 Jehova, tu mane nuo kapo* atitraukei,+
mano gyvastį išsaugojai, sulaikei, kad duobėn nenužengčiau.+
Nors vakare žmogus ir lietų ašaras, ryte bus vėl džiaugsmingas.+
6 Kai gyvenau ramus, sakiau sau:
„Niekad neparklupsiu.“
7 Jehova, savo malone padarei mane tvirtą it kalnas,+
o kai savo veidą paslėpei, mane persmelkė baimė.+
8 Tavęs, Jehova, šaukiausi.+
Jehovą maldavau malonės.
9 Kas tau iš to, jei aš mirčiau, jei duobėn nužengčiau?+
Argi dulkės tave šlovins?+ Argi apsakys tavo ištikimybę?+
10 Išgirsk, Jehova, ir pagailėk manęs!+
Jehova, ateik man į pagalbą!+
11 Mano sielvartą tu pavertei džiaugsmo šokiu,
ašutinę man nuvilkai, džiugesiu aprengei,
12 kad tau giedočiau, kad netylėčiau*.
Jehova, mano Dieve, šlovinsiu tave per amžius.
Vadovui. Dovydo psalmė.
Vaduok mane dėl savojo teisumo!+
2 Palenkęs ausį išklausyk mane,
skubėk man į pagalbą.+
Būki man kalnų tvirtovė,
priebėga, kurioj galėčiau išsigelbėt.+
3 Tu man uola esi, esi tu man tvirtovė.+
Mane lydėsi, vesi dėlei savo vardo,+
4 iš pinklių, slapčiomis man paspęstų, vaduosi,+
nes tu – mana tvirtovė.+
5 Tau į rankas aš atiduodu savo dvasią.+
Jehova, tiesos Dieve,*+ mane tu atpirkai.
6 Neapkenčiu aš tų, kas lenkiasi stabams – beverčiams ir niekingiems,
ir kliaujuosi tik Jehova.
7 O kaip aš džiaugsiuosi ištikimąja tavo meile!
Tu pažvelgei į mano vargą,+
mano skausmą permatei.
8 Ir priešui į rankas neįdavei –
tu atvedei mane į saugią* vietą.
Mano kaltė išsekino jėgas
ir mano kaulai nyksta.+
11 Mane išjuokia priešai,+
pajuokia net kaimynai,
pažįstami sutikti bijo,
lauke pamatę bėga nuo manęs šalin.+
12 Nebėr man vietos jų širdy – aš pamirštas, lyg būčiau miręs.
Jaučiuosi lyg sukultas indas.
13 Girdžiu aš daug piktų šnekų,
aplinkui viskas kelia siaubą.+
Jie prieš mane – visi kaip vienas,
kėsinasi man gyvastį atimti.+
15 Mano dienos* tavo rankose.
Iš priešų, persekiotojų nagų mane vaduoki!+
16 Nušvisk savajam tarnui maloningu veidu,+
ištikimąja savo meile gelbėk!
17 Tegul neteks man kęsti gėdos – tavęs, Jehova, aš šaukiuosi!+
18 Tebus užčiauptos lūpos melagingos,+
kurios paniekinamai, išdidžiai ir įžūliai prieš teisų žmogų kalba.
19 Gerumas tavo – koks jis didis!+
Tu dievobaimingiesiems jo esi prikaupęs.+
Ir žmonės mato: geras tu visiems, kas prie tavęs ateina glaustis.+
20 Juos pas save paslėpsi it slėptuvėje+
nuo pikta rezgančių žmonių,
savo pastogėje priglobsi,
kad jų nepultų piktavaliai.+
21 Jehovai tebūnie šlovė!
Patyriau miesto apgulty,+ kad nuostabi ištikimoji Dievo meilė.+
22 Tariau sau išsigandęs:
„Pražūsiu, tavo akys jau nebematys manęs.“+
Bet kai tavęs šaukiausi, maldavau, tu išgirdai.+
23 Mylėkite Jehovą, jo ištikimieji!+
Dovydo maskilas*.
32 Laimingas žmogus, kuriam nusižengimas atleistas, kuriam nuodėmė dovanota*.+
3 Kol tylėjau, nyko mano kaulai nuo nepaliaujamų dejonių,+
4 dieną naktį tavo ranka slėgė mane,+
kaip vanduo per vasaros kaitrą išseko mano jėgos*. (Sela.)
Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus Jehovai.“+
Ir mano kaltę, mano nuodėmes tu atleidai.+ (Sela.)
6 Todėl kiekvienas ištikimasis tau melsis,+
kol tik leisiesi surandamas,+
ir potvynio vandenys jo nepasieks.
9 Nebūk kaip arklys ar mulas, be išmanymo.+
Jų siautulį tik apynasriu ir kamanomis sutramdai,
tik šitaip jie tau paklūsta.“
11 Džiaukitės Jehova ir būkite linksmi, teisieji,
džiūgaukite, visi doraširdžiai!
33 Džiūgaukite, teisieji, džiaukitės Jehova!+
Juk doriesiems pridera jį šlovinti.
2 Dėkokite Jehovai pritardami lyra,
giedokit gyrių skambant arfai dešimtstygei.
4 Jehovos žodis juk teisingas+
ir visa, ką jis daro, – patikima.
5 Jam brangu, kas teisu ir teisinga.+
Ištikimosios Jehovos meilės pilna žemė.+
7 Jūrų vandenis jis lyg į užtvanką sutelkia,+
lyg į sandėlius surenka siautulingus vandenis.
8 Tesibijo Jehovos visa žemė,+
žemės gyventojai jį tegerbia,
9 nes jis tarė – ir įvyko,+
įsakė – ir atsirado.+
11 O Jehovos užmojai pasilieka amžiais,+
jo širdies sumanymai – per kartų kartas.
13 Jehova žvelgia iš dangaus
ir mato visus žmonių sūnus,+
14 iš savo buveinės
žiūri į žemės gyventojus.
15 Jis tarsi indą žiedžia kiekvieno širdį,
tiria visus žmogaus darbus.+
20 Mes laukiame Jehovos,
jis – mūsų gelbėtojas, mūsų skydas.+
21 Širdis juo džiaugiasi,
nes mes pasitikime jo šventu vardu.+
Dovydo. Kai jis apsimetė pamišėliu+ Abimelecho akivaizdoje ir jo išvarytas pasišalino.
א [alefas]
34 Visuomet Jehovą šlovinsiu,
mano lūpos visada jį liaupsins.
ב [betas]
ג [gimelis]
ד [daletas]
ה [hė]
5 Į jį kas žvelgė, tie džiaugsmu nušvito,
iš gėdos rausti jiems neteko.
ז [zainas]
ח [chetas]
ט [tetas]
8 Ragaukit ir patirkit, koks geras Jehova.+
Laimingas tas žmogus, kuris prie Dievo glaudžiasi!
י [jodas]
9 Bijokite Jehovos, jo šventieji!
Netrūksta nieko tiems, kurie jo bijo.+
כ [kafas]
ל [lamedas]
מ [memas]
12 Kas mylite gyvenimą?
Kas trokštat nugyventi daug gerų dienų?+
נ [nūnas]
ס [samechas]
ע [ainas]
פ [pė]
צ [cadė]
ק [kofas]
ר [rešas]
ש [šynas]
ת [tavas]
21 Nedorėlį pražudo neganda,
ir tie, kurie nekenčia teisiojo, bus pasmerkti.
22 O savo tarnų gyvastį Jehova atperka.
Kas glaudžiasi prie jo, tas bus išteisintas.+
Dovydo.
35 Jehova, mano bylą gink prieš tuos, kurie mane užpuolė!+
Kovok su tais, kurie su manimi kovoja!+
3 Prieš mano persekiotojus išeik su ietimi ir su dviašmeniu kovos kirviu.+
Sakyk man: „Aš – išgelbėjimas tavo.“+
4 Kas mano gyvastį medžioja, tebus sugėdinti, pažeminti.+
Kas pražudyt mane kėsinasi, tegu gėdingai trauksis.
5 Tebus jie tartum vėjo nešami pelai,
Jehovos angelas juos teišpusto.+
6 Tamsus, slidus tebus jų takas,
Jehovos angelui juos persekiojant.
7 Be priežasties jie pinkles man paspendė,
be priežasties jie iškasė man duobę.
9 O aš – aš džiaugsiuos Jehova
ir džiūgausiu, kad jis mane išgelbsti.
10 Visa mano esybė šauks:
„Jehova, kas galėtų tau prilygti?
11 Štai piktavaliai liudytojai eina prieš mane,+
jie klausinėja to, ko nežinau,
12 už gera man piktu atmoka,+
todėl manoji siela gedi.
13 O aš vilkėjau ašutinę, kai jie sirgo,
varginau save – pasninkavau
ir atsako į maldą nesulaukdamas
14 klajojau, lyg netekęs brolio ar bičiulio,
iš širdgėlos sulinkęs, tarsi motinos gedėčiau.
15 Bet vos tik suklupau, draugėn jie būrėsi nudžiugę,
jie būrėsi manęs patykoti, parblokšti.
Mane jie draskė į skutus ir nenurimo.
17 Ar dar ilgai, Jehova, tik žiūrėsi?+
18 Aš tau dėkosiu sambūryje didžiame+
ir minioje tave aš girsiu.
19 Tenesidžiaugia tie, kurie mane dėl nieko puola,
tegu nepiktdžiugiauja*+ tie, kurie be priežasties manęs nekenčia.+
20 Juk gero jie nelinki,
tiktai klastauja prieš taikingus krašto žmones.+
21 Jų plačios burnos kaltina mane,
jie sako: „Va! Mes patys savo akimis tai matėm!“
22 Tu tai matei, Jehova, – netylėk!+
Manęs, Jehova, nesišalink!+
23 Pabusk ir užsistoki už mane,
Jehova, mano Dieve, ginki mano bylą!
24 Pagal teisumą savąjį, Jehova, mano Dieve, teisk mane,+
neleisk jiems piktdžiugiauti!
25 Tegu jie sau nemano: „Va, pasiekėm savo!“,
tegu nesako: „Jį prarijom!“+
26 Visi jie tebūnie sugėdinti, pažeminti –
visi, kurie nelaime mano džiaugiasi.
Ir prieš mane kurie puikuojas, gėda teapsivelka ir negarbe.
27 O tie, kuriuos mano teisumas džiugina, tedžiūgauja
ir visados tesako:
Vadovui. Jehovos tarno Dovydo.
36 Nuodėmė šnabžda nedorėliui giliai širdy
ir jis nemato reikalo bijoti Dievo.+
2 Apie save jis mano taip gerai,
kad savo nuodėmės nei pastebi, nei jos atsižada.+
3 Jo lūpų žodžiai užgaulūs ir klastingi,
jam trūksta nuovokos daryti tai, kas gera.
4 Net savo guolyje jis rezga pikta,
eina negeru keliu,
blogybių nesišalina.
5 Ištikimoji tavo meilė, o Jehova, siekia dangų,+
ištikimybė tavo – ligi debesų.
Jehova, tu ir žmogų, ir gyvulį globoji*.+
7 Kokia brangi, Dieve, tavo ištikimoji meilė!+
Tavo sparnų paūksmėje žmonių sūnūs prieglobstį suranda.+
11 Tenemindo manęs išdiduolio koja,
teneveja šalin nedorėlio ranka.
12 Štai guli pakirsti piktadariai,
jie parblokšti, jie nebegali atsikelti.+
Dovydo.
א [alefas]
ב [betas]
4 Užvis labiausiai džiaukis Jehova
ir jis suteiks, ko širdyje tu trokšti.
ג [gimelis]
6 Jis padarys, kad tavo teisumas kaip aušra nušvistų
ir tavo teisingumas – kaip saulė vidudienį.
ד [daletas]
Neapmaudauk dėl žmogaus,
kuris savo piktus kėslus vykdo.+
ה [hė]
ו [vavas]
10 Dar valandėlė, ir nedorėlio nebeliks.+
Žvalgysiesi, kur jis buvo,
ir ten jo neberasi.+
ז [zainas]
12 Nedoras žmogus rezga pikta prieš teisųjį,+
griežia ant jo dantį.
13 Bet Jehova iš nedorėlio juokiasi –
žino, kad ateis jo pražūties diena.+
ח [chetas]
14 Nedorėliai traukia kalavijus, lenkia lankus,
kad susidorotų su vargdieniu ir vargšu,
kad nužudytų tuos, kurių elgesys doras.
15 Bet jų kalavijas patiems smigs į širdį,+
jų lankai bus sulaužyti.
ט [tetas]
16 Geriau truputis, kurį turi teisusis,
nei visas nedorėlių sukauptas perteklius.+
17 Juk nedorėlių ranka bus palaužta,
o teisiuosius Jehova palaikys.
י [jodas]
18 Jehova žino, ką doriems žmonėms tenka patirti.
Jų paveldas išliks per amžius.+
19 Nelaimės dieną jiems neteks kęsti gėdos,
badui užėjus jie valgys ligi soties.
כ [kafas]
ל [lamedas]
21 Nedorėlis skolinasi ir negrąžina,
o teisusis duoda dosniai.+
22 Dievo palaimintieji paveldės žemę,
o tų, kuriuos jis prakeikia, laukia pražūtis.+
מ [memas]
נ [nūnas]
26 Jis visada mielai skolina,+
ir jo vaikų laukia palaiminimas.
ס [samechas]
27 Šalinkis pikta, daryk gera,+
tada gyvensi per amžius.
ע [ainas]
פ [pė]
צ [cadė]
32 Nedorėlis tyko teisiojo,
kėsinasi jį nužudyti,
33 bet Jehova neatiduos teisiojo jam į rankas,+
nekalto žmogaus nepasmerks.+
ק [kofas]
34 Dėk viltis į Jehovą, laikykis jo kelio,
tai jis tave pagerbs – duos paveldėti žemę,
ir tu matysi, kaip nedorėliai pražūva.+
ר [rešas]
35 Mačiau aš blogą, negailestingą žmogų,
tarytum vešlų medį savo dirvoje išsikerojusį,+
36 bet jis staiga prapuolė – jo neliko.+
Ieškojau jo, bet neradau.+
ש [šynas]
38 O nusidėjėliai visi bus sunaikinti,
nedorėliai neturi ateities.+
ת [tavas]
Dovydo psalmė, priminimas.
38 Jehova, nebark manęs įpykęs,
nebausk įniršęs.+
2 Tavo strėlės smigo į mane giliai
ir tavo ranka mane prislėgė.+
3 Nebėra nieko sveiko mano kūne nuo tavo rūstybės,
visi mano kaulai sukrėsti, nes tau nusidėjau.+
4 Virš galvos esu apsemtas nuodėmių,+
lyg nepakeliama našta mane jos slegia.
5 Dvokia ir pūliuoja mano žaizdos,
nes pasielgiau kvailai.
6 Suvargęs, visas susigūžęs,
kiaurą dieną slankioju niūrus.
7 Mano strėnos dega,
nėra nieko sveiko mano kūne.+
8 Atbukęs, visiškai sugniužęs,
iš širdgėlos balsu vaitoju.
9 Jehova, tau žinomi visi mano troškimai,
ir mano dūsavimas nuo tavęs nėra paslėptas.
10 Širdis mano daužosi, aš netekęs jėgų,
mano akys užgesusios.+
11 Draugai ir bičiuliai, mano žaizdą matydami, vengia manęs,
artimieji laikosi atokiai.
12 Tie, kurie tyko mano gyvybės, spendžia spąstus,
tie, kurie trokšta man pakenkti, tariasi pražudyti,+
ištisą dieną jie rezga klastas.
14 Esu kaip žmogus, kuris nieko negirdi,
kuris neturi žodžių apsiginti.
15 Tik tavęs, o Jehova, aš laukiu.+
Jehova, mano Dieve, mane tu išklausysi.+
16 Juk sakiau: „Tegul jie nesidžiaugia,
tenesipuikuoja prieš mane, kai mano koja slysta.“
17 Dar kiek, ir būčiau žuvęs.
Mano skausmas niekur nesitraukė.+
19 Bet mano priešai smarkūs ir galingi,*
daugybė yra tų, kurie be priežasties manęs nekenčia.
20 Už gera jie piktu atmoka,
už tai, kad siekiu gera, mane puola.
21 Nepalik manęs, Jehova!
Nesilaikyk atokiai, Dieve!+
22 Jehova, mano gelbėtojau,+
atskubėk man į pagalbą!
Vadovui. Pagal Jedutūną*.+ Dovydo psalmė.
39 Tariau: „Aš būsiu apdairus
ir saugosiuos, kad liežuviu nenusidėčiau,+
laikysiu savo lūpas pažabojęs,+
kol nedorų žmonių yra aplink mane.“
3 Širdis krūtinėje užkaito,
įsiliepsnojo manyje ugnis bemąstant*.
Tada aš prabilau:
4 „Jehova, duoki man žinoti mano pabaigą
ir skaičių man priklausančių dienų,+
kad susivokčiau, koks aš laikinas.
Nors laikosi tvirtai, žmogus tėra tik kvėpsnis.+ (Sela.)
6 Išties žmogus šmėžuoja kaip šešėlis,
veltui vargsta,
turtą kraunasi, tačiau kam visa atiteks, nežino.+
7 Tad ko, Jehova, man belaukti?
Į tave dedu aš viltis.
8 Iš visų kalčių mane vaduok+
ir nepaversk manęs kvailųjų pajuoka.
10 Patrauki savo rykštę nuo manęs,
nes tavo rankos plakamas nykstu.
11 Tu žmogų drausmini už nuodėmę nubausdamas,+
ir kaip drabužį kandys sukapoja, taip tu sunaikini, kas jam brangu.
Išties žmogus tėra tik kvėpsnis.+ (Sela.)
13 Nugręžki savo rūstų žvilgsnį, leisk man pralinksmėti,
kol tebesu, kol dar neišėjau.“
Vadovui. Dovydo psalmė.
40 Aš laukte laukiau Jehovos,
ir jis palenkė prie manęs ausį, išgirdo mano šauksmą,+
2 ištraukė mane iš kliokiančios duobės,
iš purvo klampynės,
ir pastatė mano kojas ant uolos,
padarė mano žingsnį tvirtą,
3 įdėjo man į lūpas naują giesmę+ –
gyrių mūsų Dievui.
Daugelis matys, ką Jehova padarė,
ir, baimės pagauti, juo kliausis.
5 Kiek daug dėl mūsų padarei,
Jehova, mano Dieve!
Tau niekas nė iš tolo neprilygsta.+
Tavo nuostabių darbų, tavo sumanymų – daugybė!+
Nors apsakyti ir išpasakoti juos mėginčiau,
jų suskaičiuoti nepavyktų.+
Deginamųjų aukų ir atnašų už nuodėmę tu neprašei.+
Tu, Jehova, tai gerai žinai.
10 Tavojo teisumo neslepiu širdy,
garsinu tavo ištikimybę ir išgelbėjimą,
didžiame sambūryje netyliu – kalbu apie tavo ištikimąją meilę ir tiesą.“+
Jų daugiau negu plaukų man ant galvos,
todėl drąsa mane apleido.
13 Meldžiu, Jehova, gelbėk!+
Jehova, atskubėk man į pagalbą!+
14 Visi, kas tyko mano gyvasties,
tebus sugėdinti, pažeminti.
Kas džiaugiasi nelaime mano,
tegu gėdingai trauksis.
15 Tešiurps iš gėdos tie,
kurie man sako: „Taip tau ir reikia!“
Ir kas išgelbėjimą tavąjį brangina, tesakys:
„Šlovė Jehovai!“+
17 Esu vargdienis, vargšas.
Jehova manim tepasirūpins.
Juk tu – pagalba mano ir vaduotojas.+
Nedelsk, manasis Dieve!+
Vadovui. Dovydo psalmė.
41 Laimingas tas, kas rūpinasi vargšais.+
Nelaimės dieną Jehova jį gelbės.
Jis žemėj bus vadinamas laimingu.+
5 O mano priešai pikta linki:
„Kada gi pagaliau jis mirs ir vardas jo pradings?“
6 Jei kuris ir aplanko, nėra nuoširdus –
tiktai susigraibsto, kas bloga,
ir tauškia išėjęs.
7 Visi, kurie manęs nekenčia, šnibždasi
ir rezga pikta prieš mane:
8 „Kažkas baisaus turėjo jam nutikti.
Jei atgulė, nebepakils.“+
10 Bet tu, Jehova, būki maloningas ir mane pakelk,
kad jiems galėčiau atmokėti.
11 Jei mano priešas neturės ko džiaugtis,
žinosiu – tu man palankus.+
Amen. Amen.
ANTRA KNYGA
(42–72 psalmės)
Vadovui. Koracho sūnų+ maskilas*.
42 Kaip elnė ilgisi vandens tėkmių,
taip mano siela ilgisi tavęs, o Dieve.
2 Trokšta mano siela Dievo, gyvojo Dievo.+
Kada gi ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje?+
4 Aš savo sielą lieju atmindamas,
kaip eidavau kadaise su minia,
kaip iškilmingai priešaky visų į Dievo Namus žengdavau,
aidint padėkos ir džiaugsmo šūksniams,
tautai švenčiant iškilmę.+
5 Kodėl tu tokia liūdna, manoji siela?+
Kodėl tu tokia nerami?
Kantriai lauk Dievo!+
Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją.+
6 Mano Dieve, liūdi mano siela,+
todėl iš Jordano krašto, nuo Hermono viršukalnių,
nuo Micaro* kalno
mano mintys pas tave vis grįžta.+
7 Gelmė šaukia gelmę
tavo krioklių šniokštimu.
Siautulingos tavo bangos mane užliejo.+
8 Dieną Jehova apreikš man savo ištikimąją meilę,
nakčia apie jį giedosiu – melsiuosi savo gyvenimo Dievui.+
9 Dievui, savo uolai, tarsiu:
„Kodėl mane pamiršai?+
Kodėl turiu vaikščioti liūdnas, priešo engiamas?“+
11 Kodėl tu tokia liūdna, manoji siela?
Kodėl tu tokia nerami?
Kantriai lauk Dievo!+
Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.+
43 Išteisinki mane, o Dieve,+
gink mano bylą+ prieš neištikimą tautą,
gelbėk mane nuo klastingo, nedoro žmogaus.
2 Juk tu – mano Dievas, mano tvirtovė.+
Kodėl mane atstūmei?
Kodėl turiu vaikščioti liūdnas, priešo engiamas?+
4 Tada prie Dievo aukuro aš žengsiu,+
prie Dievo, savo neprilygstamo džiaugsmo.
Aš šlovinsiu tave lyra,+ Dieve, mano Dieve.
5 Kodėl tu tokia liūdna, manoji siela?
Kodėl tu tokia nerami?
Kantriai lauk Dievo!+
Juk aš dar šlovinsiu jį, savo Gelbėtoją, savo Dievą.+
Vadovui. Koracho sūnų+ maskilas*.
44 Dieve, savo ausimis girdėjome –
protėviai mums pasakojo,+ –
kokių darbų tu nuveikei jų dienomis,
senovės laikais.
2 Savo paties ranka tu išvarei tautas+
ir mūsų protėvius jų vietoje įkurdinai,+
tautas sutriuškinai ir išvijai.+
3 Ne savo kalaviju jie kraštą paėmė,+
pergalę laimėjo ne jų ranka,+
o tavo dešinė, tavo ranka,+ ir tavojo veido šviesa,
nes tu buvai jiems maloningas.+
4 Tu – mano Karalius, o Dieve!+
Duok įsakymą – tegu Jokūbas laimi didžią pergalę*!
6 Ne lanku aš pasitikiu,
ne kalavijas mane gelbsti.+
7 Tai tu mus išgelbėjai nuo priešų+
ir pažeminai tuos, kurie mūsų nekenčia.
8 Dieve, šlovinsime tave visą dieną,
girsime tavo vardą per amžius! (Sela.)
9 Bet dabar tu mus atstūmei ir paniekinai,
su mūsų kariais nebežygiuoji,
10 nuo priešo priverti mus bėgti.+
O tie, kurie nekenčia mūsų, grobia sau, ką panorėję.
11 Atiduodi mus lyg avis į pjovyklą,
po tautas išblaškai.+
12 Savo tautą parduodi kone už dyką+
ir jokio pelno negauni.
13 Darai mus pajuoka kaimynams,
pašaipa ir patyčia aplinkiniams.
15 Visą dieną kenčiu pažeminimą,
iš gėdos neturiu kur dėtis
16 nuo jų pašaipų ir užgaulių;
kenčiu, nes mūsų priešas kerštauja.
17 Nors visa tai mus užgriuvo, tavęs nepamiršome
ir tavo sandoros+ nesulaužėme.
18 Mūsų širdis nuo tavęs nenusigręžė,
žingsniai nuo tavo tako nenukrypo,
19 bet tu sutriuškinai mus ten, kur renkasi šakalai,
juodžiausiu šešėliu mus apgaubei.
Juk širdies paslaptis jis žino.+
22 Dėl tavęs mus diena iš dienos žudo,
laiko pjautinomis avimis.+
23 Kelkis, Jehova! Kodėl miegi?+
Pabusk! Neatstumk mūsų amžiams.+
24 Kodėl slepi savo veidą?
Kodėl pamiršti mūsų vargą ir priespaudą?
25 Mes parpuolę į dulkes,
pasliki gulime ant žemės.+
26 Pakilk, ateik mums į pagalbą!+
Vaduok* mus dėl savo ištikimosios meilės!+
Vadovui. „Lelijų“ melodija. Koracho sūnų+ maskilas*. Meilės giesmė.
45 Mana širdis gerom naujienom tvinsta.
Tariu: „Mano giesmė – apie karalių.“+
Liežuvis mano tebūnie miklus rašiklis+ raštininko rankoj.+
2 Iš visų žmonių sūnų, karaliau, tu gražiausias,
iš tavo lūpų plaukia maloningi žodžiai,+
todėl tau Dievas suteikė palaiminimą amžiams.+
Tegul nuveikia* tavo dešinė didžių darbų.
6 Amžių amžiais Dievas bus tavasis sostas.+
Karališkasis tavo skeptras – teisingumo skeptras.+
7 Tu branginai teisumą+ ir bodėjais nedorybe,+
tad Dievas, tavo Dievas, džiugesio aliejum+ patepė tave+ gausiau nei tavo bičiulius.
8 Mira, cinamonu ir agarmedžiu tavo apdarai prakvipę,
ir stygų skambesys, atsklindantis iš dramblio kaulo rūmų, linksmina tave.
9 Karalių dukterys – tarp tavo prakilniųjų.
Ofyro auksu+ pasipuošus karalienė stovi tavo dešinėj.
10 Klausykis, mano dukra, sukluski ir dėmėkis!
Užmirški savo tautą ir tėvo namus.
11 Geidaus karalius tavo grožio,
nes jis – tavasis viešpats.
Tad nusilenki jam.
12 Tyro dukra atneš tau dovaną
ir turtingiausi žmonės sieks tavos malonės.
13 Štai karalaitė rūmuose* – tokia žavinga!
Išpuoštas auksu jos drabužis.
14 Austiniu* apdaru pasidabinusią atves ją pas karalių.
Tavo akivaizdon ją atlydės mergelių palyda.
15 Bus atvestos jos į karaliaus rūmus,
ateis su džiugesiu ir su linksmybe.
Vadovui. Koracho sūnų.+ Atlikti alamotu*. Giesmė.
2 Todėl nebijosime, nors žemė drebėtų,
nors kalnai griūtų į jūrų gelmes,+
3 nors vandenys riaumotų ir putotų+
ir nuo jų šėlsmo kalnai sverdėtų. (Sela.)
5 Šio miesto niekas nesugriaus, nes jame pats Dievas.+
Su aušra ateis jam Dievas į pagalbą.+
6 Tautos šėlo, karalystės krito,
žemė nuo jo balso tirpo.+
8 Ateikite pažiūrėti, kokie Jehovos darbai,
kokių nuostabių dalykų jis žemėje daro.
9 Karus visoje žemėje jis nutraukia,+
sulaužo lanką, sutrupina ietį,
kovos vežimus* sudegina liepsnose.
10 „Pasiduokite ir pripažinkit, kad aš esu Dievas!
Vadovui. Koracho sūnų+ psalmė.
47 Plokite rankomis, visos tautos,
džiugiai šlovinkite Dievą pergalės šūksniais!
3 Tautas valdyti jis mums atiduoda,
gentis po kojomis pakloja,+
4 jis parenka mums paveldą,+
kad mylimas Jokūbas turėtų kuo didžiuotis.+ (Sela.)
5 Pakilo Dievas aidint džiaugsmo šūksniams,
gaudžiant ragui Jehova pakilo.
6 Giedokite Dievui, giedokite!
Giedokite mūsų Karaliui, giedokite!
7 Juk Dievas – visos žemės Karalius.+
Giedokite su išmone!
8 Dievas tapo tautų Karaliumi,+
Dievas sėdi savo šventame soste.
9 Tautų vadai susibūrė,
su Abraomo Dievo tauta drauge susirinko.
Žemės valdovai* Dievui priklauso.
Koks jis šlovingas!+
Giesmė. Koracho sūnų+ psalmė.
48 Mūsų Dievas Jehova yra didis ir labiausiai girtinas
savo mieste, savo šventajame kalne.
4 Štai karaliai susibūrė
ir drauge atžygiavo.
5 Išvydę miestą jie apstulbo, suglumo,
baimės apimti leidosi bėgti.
6 Drebulys juos pagavo,
skausmai juos suėmė tarsi gimdančią moterį.
7 Rytų vėju tu sudaužai Taršišo laivus.
8 Jehovos, kareivijų Viešpaties, mieste, savojo Dievo mieste,
pamatėme tai, apie ką buvom girdėję:
Dievas įtvirtino jį amžiams.+ (Sela.)
9 Dieve, tavo šventykloje
mename tavo ištikimąją meilę.+
10 Kaip tavasis vardas, taip ir tavo šlovė
siekia žemės pakraščius.+
Tavo dešinė, Dieve, pilna teisumo.+
apžiūrėkit jo tvirtoves,
kad galėtumėt apie jį papasakoti ateities kartoms.
14 Šis Dievas – mūsų Dievas+ per amžių amžius.
Vadovui. Koracho sūnų+ psalmė.
49 Klausykitės, visos tautos,
sukluskite, pasaulio gyventojai –
2 prastuoliai ir didžiūnai,*
turtuoliai ir vargšai!
3 Mano lūpos išmintį kalbės,
širdies apmąstymai+ bus kupini išmanymo.
4 Į patarlę įsiklausysiu
ir savo mįslę, lyra pritardamas, išaiškinsiu.
5 Kodėl nelaimės dienomis turėčiau aš bijoti,+
kai savo nedorybėmis mane apninka priešai,
6 kurie tik turtais savo kliaujasi,+
kurie puikuojasi didžiuliais lobiais?+
7 Juk nė vienas iš jų savo brolio negali išpirkti,
negali sumokėti Dievui išpirkos už jį.+
8 Mat išpirka už gyvastį labai didžiulė;
tiek niekad neįstengs jie sumokėti,
9 kad žmogus gyventų amžinai ir duobės neregėtų.+
11 Širdy jie trokšta, kad jų namai stovėtų amžiais,
palapinės – per kartų kartas,
žemes jie savo vardu pavadina.
13 Štai toks galas laukia kvailių+
ir tų, kurie jais seka, kurie tuščiais jų žodžiais gėrisi. (Sela.)
14 Lyg avys jie bus genami į kapą*,
mirtis juos ganys.
Rytą jiems viešpataus dorieji.+
16 Nesijaudink, jei žmogus turtėja,
jei prabangos jo namuose daugėja.
18 Kol gyvas, jis savimi didžiuojasi+
(net ir kiti giria tą, kuris pralobęs+),
19 bet galiausiai prisidės jisai prie savo protėvių kartos,
šviesos daugiau neberegės.
20 Jei žmogus šito nesuvokia, kad ir kaip gerbiamas būtų,
jis ne geresnis už pragaištantį gyvulį.+
Asafo+ psalmė.
2 Iš Siono, iš tobulos grožybės,+ Dievas švyti.
3 Mūsų Dievas ateis, jis netylės.+
4 Dangaus aukštybes ir žemę jis šaukia+
į savo tautos teismą:+
5 „Surinkite mano ištikimuosius,
kurie su manimi sudaro sandorą per auką.“+
6 Dangus skelbia jo teisumą,
nes Dievas pats yra Teisėjas.+ (Sela.)
7 „Klausykis, mano tauta, aš kalbėsiu,
liudysiu prieš tave, Izraeli.+
Esu aš Dievas, tavo Dievas.+
8 Ne dėl aukų tave drausminu,
ne dėl tavo deginamųjų aukų – jos nuolat man prieš akis.+
9 Nereikia man nei jaučio iš tavo aptvarų,
nei ožių iš tavo gardų.+
10 Mano yra visi miško žvėrys,+
visi gyvūnai ant tūkstančio kalvų.
11 Pažįstu kiekvieną kalnų paukštį,+
mano yra visa, kas laukuose knibžda.
12 Net jei alkanas būčiau, tau nesakyčiau,
nes žemė ir visa, kas joje, yra mano.+
13 Negi aš valgysiu jaučių mėsą?
Negi gersiu ožių kraują?+
Tada tave išgelbėsiu ir tu mane šlovinsi.“+
16 O nedorėliui Dievas tars:
„Kaip tu drįsti kalbėti apie mano nuostatus,+
šnekėti apie mano sandorą?+
19 Duodi valią lūpoms pikta kalbėti,
apgaulė prilipusi prie tavo liežuvio.+
21 Kai šitaip elgeisi, tylėjau,
todėl manei, kad aš esu toks kaip tu.
Bet dabar tave drausminsiu,
dabar tave kaltinsiu.+
22 Susimąstykit jūs, kurie pamirštat Dievą!+
Antraip jus sudraskysiu, ir nebus kas gelbsti.
23 Kas padėką aukoja, mane pagerbia.+
Kuris teisingu keliu eina,
pamatys, kaip Dievas jį išgelbės.“+
Vadovui. Dovydo psalmė. Kai pranašas Natanas atėjo pas Dovydą, šiam nusidėjus su Batšeba.+
51 Dėl savo ištikimosios meilės, Dieve, pagailėk manęs,+
dėl savo didžio gailestingumo ištrink mano kaltes.+
Tad visa, ką sakai, yra tiesa
ir tavo teismas teisingas.+
6 Žinau, tau patinka žmogaus nuoširdumas.+
Pamokyk manąjį vidinį žmogų išminties.
11 Nevaryk manęs nuo savo veido,
neatimk iš manęs savo dvasios šventos.
14 Dieve, mane gelbstintis Dieve,+ nuo kraujo kaltės mane vaduoki,+
ir mano liežuvis džiugiai apsakys tavo teisumą.+
17 Tikra auka Dievui – atgailaujanti dvasia.
Širdies atgailaujančios ir nusižeminusios, Dieve, tu nepaniekinsi.+
18 Iš savo maloningumo daryk gera Sionui,
statyk Jeruzalės sienas.
19 Tuomet džiugins tave teisumo aukos –
deginamosios aukos ir atnašos.
Tuomet ant tavo aukuro bus aukojami jaučiai.+
Vadovui. Dovydo maskilas*. Kai edomitas Doegas nuėjęs pranešė Sauliui, kad Dovydas buvo atėjęs į Ahimelecho namus.+
52 Ko giriesi savo nedorais darbais, galiūne?+
Juk ištikimoji Dievo meilė lieka per visas dienas.+
3 Pikta tu mėgsti labiau negu gera,
meluoti smagiau tau nei tiesą sakyti. (Sela.)
4 Patinka tau pragaištį nešantys žodžiai,
klastingasis liežuvi!
5 Užtat pargriaus tave Dievas visiems laikams,+
čiups tave ir išplėš iš tavo palapinės,+
išraus iš gyvųjų krašto.+ (Sela.)
6 Teisieji tai matydami apstulbs+
ir iš nedorėlio juoksis:+
7 „Štai žmogus, kuris prie Dievo nenorėjo glaustis,+
tik savo didžiais turtais kliovėsi,+
pasitikėjo savo piktais kėslais!“
8 O aš būsiu lyg vešlus alyvmedis Dievo Namuose,
per amžių amžius ištikimąja Dievo meile pasikliausiu.+
9 Už tai, ką padarei, aš amžiais tave girsiu,+
ir tavo ištikimieji matys,
Vadovui. Atlikti mahalatu*. Dovydo maskilas*.
Jų darbai neteisūs – nedori, pasibjaurėtini,
nėra kas gera darytų.+
3 Visi jie nuklydę,
visi iki vieno sugedę.
Nėra kas gera darytų,
nėra nė vieno.+
4 Nejau piktadariai nesusiprotės?
Jie ryja mano tautą tartum duoną,
Jehovos jie nesišaukia.+
5 Bet siaubas juos pagaus –
toks siaubas, kokio dar nėra patyrę*.
Dievas tavo užpuolikų* kaulus išbarstys
ir dėl tavęs turės jie kęsti gėdą – Jehovos jie paniekinti.
6 Teateina iš Siono išgelbėjimas Izraeliui!+
Kai Jehova parves savo tautos tremtinius,
Jokūbas džiaugsis, Izraelis džiūgaus.
Vadovui. Pritariant styginiams. Dovydo maskilas*. Kai zifiečiai nuėję pranešė Sauliui: „Dovydas slapstosi pas mus.“+
2 Dieve, išgirsk mano maldą,+
išklausyk žodžius, sklindančius iš mano lūpų!
4 Dievas – mano pagalba,+
Jehova yra su tais, kurie mane palaiko.
5 O mano priešams jų pačių piktybėmis jis atmokės.+
Padaryk jiems galą,* Dieve, juk tu ištikimas!+
Vadovui. Pritariant styginiams. Dovydo maskilas*.
Jie piktybėmis mane apipila,
įnirtingai mane puola.+
4 Širdis krūtinėje man daužosi+
ir smelkia mirties baimė,+
5 siaubas ima, krečia drebulys,
šiurpsta visas mano kūnas.
6 Todėl sakau: „O kad turėčiau balandžio sparnus!
Išskrisčiau ir ramus gyvenčiau.
8 Užuovėjon skubėčiau
nuo vėjo šėlsmo slėptis, nuo audros.“
9 Sutrikdyk juos, Jehova, sužlugdyk jų užmačias,*+
nes mieste matau, kaip smurtas ir nesantaika
10 dieną naktį vaikštinėja mūrų viršumi.
12 Ne priešas mane užgaulioja+ –
tai dar galėčiau pakęsti,
ne priešininkas kyla prieš mane –
nuo jo dar galėčiau pasislėpti,
mano bičiulis, mano artimas draugas.+
14 Mus siejo nuoširdi draugystė
ir su visa minia kartu mes eidavome į Dievo Namus.
15 Teužklumpa priešus pražūtis!+
Gyvi jie tenužengia į kapą*,
nes blogis apsigyvenęs tarp jų ir juose.
16 O aš šauksiuosi Dievo,
ir Jehova mane išgelbės.+
17 Nei vakarą, nei rytą, nei vidudienį nurimti negaliu, dejuoju,+
bet mano balsą jis išgirs,+
18 ir nors daugybė eina prieš mane,
Juk Dievo jie nebijo,+
taisytis neketina.
21 Jo žodžiai net už sviestą slidesni,+
bet širdis karinga,
jo žodžiai už aliejų švelnesni,
bet kerta tartum kalavijas.+
Teisiajam palūžti jis niekada neleis.+
23 Dieve, tu įstumsi juos į giliausią duobę.+
Kraugeriai ir klastūnai nesulauks nė pusės savo dienų.+
O aš tavimi pasitikėsiu.
Vadovui. „Tylaus karvelio tolumoje“ melodija. Dovydo miktamas*. Kai filistinai sučiupo jį Gate.+
56 Pagailėk manęs, o Dieve, nes į mane mirtingasis kėsinasi!
Visą dieną priešai su manim kovoja, vargina mane,
2 jie kiaurą dieną taikosi mane pastverti.
Su manimi kovoja daugel įžūlių žmonių.
3 Kai baimė suima,+ aš kliaujuos tavimi.+
4 Dievu aš kliaujuosi ir šlovinu jo pažadus,
Dievu aš kliaujuosi ir nebijau.
Ką gali padaryti man žmogus?+
5 Jie visą dieną man pakenkt mėgina
ir prieš mane tik pikta rezga.+
7 Šalin juos vyk, nes jie – nedorėliai,
pargriauk tautas sava rūstybe, Dieve!+
Ar visos jos nesurašytos tavo knygoj?+
9 Tą dieną, kai pagalbos šauksiuos, priešai pasitrauks.+
Žinau, kad Dievas mano pusėje!+
10 Dievu aš kliaujuosi ir šlovinu jo pažadus,
aš kliaujuos Jehova ir šlovinu jo pažadus,
11 Dievu aš kliaujuosi ir nebijau.+
Ką gali padaryti man žmogus?+
13 Juk iš mirties mane išvadavai,+
neleidai klupti mano kojai,+
kad vaikščiočiau gyvųjų šviesoje, akivaizdoje tavo, Dieve.+
Vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas*. Kai nuo Sauliaus jis pabėgo į olą.+
57 Pagailėk manęs, Dieve, pagailėk,
nes prie tavęs glaudžiuosi,+
tavo sparnų šešėlyje slepiuosi, kol neganda praeis!+
2 Aukščiausiojo Dievo šaukiuosi,
Dievo, kuris mane išvaduos –
3 iš dangaus atsiųs pagalbą ir mane išgelbės.+
Priešui jis neleis manęs pastverti. (Sela.)
Savo didžią meilę* ir ištikimybę Dievas teatsiųs.+
4 Liūtai mane iš visų pusių apstoję.+
Kai guluosi, šalia yra tie, kurie taikosi mane praryti,
jų dantys – ietys ir strėlės,
jų liežuvis – aštrus kalavijas.+
5 Būk išaukštintas, Dieve, virš dangaus,
šlovė tavoji virš visos žemės tepakyla!+
Vidur tako iškasė man duobę,
bet galiausiai patys jon įpuolė.+ (Sela.)
7 Mano širdis tvirta, o Dieve,+
tvirta mano širdis.
Aš tau giedosiu, stygomis pritarsiu.
8 Pabusk, mano širdie*!
Pabuskit, arfa, lyra!
10 Juk didi ištikimoji tavo meilė – kaip aukštas dangus,+
ištikimybė tavo siekia debesis.
11 Būk išaukštintas, Dieve, virš dangaus,
šlovė tavoji virš visos žemės tepakyla!+
Vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas*.
58 Kaip jūs tylėdami apginsit teisingumą, žmonių sūnūs?+
Ar jūs galėsite teisingai teisti?+
3 Nedorėliai jau nuo motinos įsčių paklydę,
nuo gimimo maištingi ir melagiai.
4 Jų nuodai – kaip nuodai gyvačių,+
jie kurti lyg kobra, kuri užsikemša ausis
5 ir negirdi kerėtojų balso,
įgudusių kerėtojų nesiklauso.
6 Dieve, išmušk jiems dantis!
Tiems liūtams žandikaulius sutrupink, o Jehova!
7 Teišnyksta jie lyg sausvagėj vanduo.
Telenkia Dievas lanką ir strėlėmis juos teišguldo.
8 Tesutyžta jie kaip sraigė šliauždama,
teneišvysta saulės lyg negyvas gimęs kūdikis.
9 Nuo žagarų dar jūsų puodams neįkaitus,
Dievas šalin nupūs ir žalią šaką, ir liepsnojančią.+
11 Tada žmonės sakys: „Tikrai teisusis gauna atlygį!+
Tikrai yra Dievas, žemės Teisėjas!“+
Vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Dovydo miktamas*. Kai Saulius siuntė vyrus patykoti Dovydo prie namų ir nužudyti.+
2 Vaduok nuo pikta darančių,
nuo kraują liejančių mane išgelbėk!
4 Nepadariau jiems nieko pikta, bet atskuba ir prieš mane rikiuojasi.
Pakilk – tavęs šaukiuosi – ir pažvelk!
5 Jehova, kareivijų Dieve, esi tu Izraelio Dievas.+
Pabusk ir pažiūrėk, ką daro tautos.
Piktų klastūnų nepasigailėk nė vieno.+ (Sela.)
7 Pravėrę burnas, jie pursloja,
jų lūpos – tarsi kalavijai.+
Jie sako: „Kas tai girdi?“+
9 Stiprybe mano, tavęs aš lauksiu!+
Saugiausia priebėga* man Dievas.+
10 Dievas, mylintis ištikimąja meile, atskubės man į pagalbą,+
Dievas duos man pamatyti, kaip pralaimi priešai.+
11 Bet jų nesunaikink iš karto, kad tautiečiai nepamirštų.
Sava galybe išblaškyk juos, o Jehova!
Parblokšk juos, skyde mūsų!+
12 Tegul įkliūva jie į savo išdidumo spąstus+
dėl savo lūpų nuodėmingų žodžių,
dėl prakeiksmų, melų, kuriuos jie kalba.
13 Galiausiai pražudyk juos užsirūstinęs,+
juos pražudyk – tegul jų nebelieka.
Visi težino, kad tai Dievas viešpatauja tautoje Jokūbo ir lig žemės pakraščių.+ (Sela.)
15 Teklaidžioja ieškodami sau maisto+
ir tealksta, nakvynės teneranda.
16 O aš giedosiu apie tavąją galybę+
ir apie ištikimą tavo meilę džiaugsmingai pasakosiu iš pat ryto,
nes tu esi saugiausia priebėga,+
nelaimei gresiant pas tave galiu atbėgti.+
17 Stiprybe mano, tau giedosiu.+
Saugiausia priebėga man Dievas – Dievas, mylintis ištikimąja meile.+
Vadovui. „Liudijimo lelijos“ melodija. Dovydo miktamas*. Pamokymui. Kai jis kovojo su Aram Naharaimais ir Aram Coba ir kai Joabas grįžęs Druskos slėnyje nukovė 12 000 edomitų.+
60 Dieve, tu mus atstūmei ir mūsų gynybos gretas suardei,+
ant mūsų užsirūstinai. Dabar mus vėl priimki!
2 Žemę tu sudrebinai, suskaldei.
Užtaisyki jos plyšius – ji griūva!
3 Tautai savajai davei patirti vargo,
girdei mus vynu ir ėmėm svirduliuoti.+
4 Iškelki* ženklą bijantiems tavęs,
kad bėgtų gelbėdamiesi nuo lanko. (Sela.)
5 Išklausyk mus! Savo dešine vaduok!
Tebūna tavo numylėtiniai apsaugoti.+
6 Dievas savo šventume* kalbėjo:
„Aš džiūgausiu! Aš duosiu paveldėt Sichemą,+
Sukotų slėnį atmatuosiu!+
7 Ir Gileadas, ir Manasas+ man priklauso,
Efraimas – šalmas* mano galvai,
Judas – manoji valdovo lazda.+
8 Moabas – mano praustuvė,+
ant Edomo numesiu savo sandalą,+
Filistijoje aidės mano pergalės šūksniai.“+
9 Kas įves mane į apgultą* miestą?
Kas atlydės į Edomą?+
10 Argi ne tu, mūsų Dieve, nors mus ir atstūmei?
Argi ne tu, Dieve, nors ir nebežygiuoji su mūsų pulkais?+
11 Padėk mums bėdoje,
nes tikėtis, kad žmogus išgelbės, – tuščia.+
Vadovui. Pritariant styginiams. Dovydo.
61 Išgirsk mano pagalbos šauksmą, Dieve,
įsiklausyk į mano maldą.+
Užveski ant uolos, kuri aukštesnė už mane!+
3 Tu – mano prieglobstis
ir tvirtas bokštas, saugantis nuo priešo.+
5 Tu mano įžadus girdėjai, Dieve,
man paveldą davei kaip tiems, kas bijo tavo vardo.+
6 Karaliui tu pridėsi daug dienų,+
jo metai tęsis per kartų kartas,
Savo ištikimąja meile ir ištikimybe saugok jį.+
Vadovui. Pagal Jedutūną*. Dovydo psalmė.
62 Manoji siela tyliai laukia Dievo –
iš jo ateina man išgelbėjimas.+
3 Kiek žmogų pulsite, kėsinsitės į jo gyvybę?+
Grėsmingi jūs lyg siena griūvanti, lyg mūras trupantis.*
4 Jie tariasi tarpusavy – nuversti jį ketina,
meluoti jiems patinka.
Nors lūpos jų palaiminimą skelbia, širdy jie keikia.+ (Sela.)
6 Tik jis mano uola, išgelbėjimas mano, saugiausia mano priebėga,
todėl lieku aš tvirtas.+
7 Iš Dievo aš išgelbėjimo ir garbės sulaukiu,
tvirta uola ir prieglobstis man Dievas.+
8 Pasitikėkite juo, žmonės, visados
ir jo akivaizdoje liekit savo širdį,+
nes Dievas – mūsų prieglobstis.+ (Sela.)
9 O žmonių sūnūs yra tik kvėpsnis,
žmonijos sūnūs – tik regimybė.+
Jei ant svarstyklių juos visus sudėtum, už kvėpsnį jie mažiau tesvertų.+
10 Tad nemanykit ką laimėsią lupikaudami,
į plėšikavimą nedėkite vilčių.
Jei jūsų turtų ir daugėtų, teneprisiriša prie jų širdis.+
Dovydo psalmė. Kai jis buvo Judo dykumoje.+
Alpsta mano kūnas, kaip tavęs ilgiuosi
krašte sausringame, nualintame, be vandens.+
2 Atėjęs į šventovę, akis pakėliau į tave,
regėjau tavo šlovę ir galybę.+
4 Aš šlovinsiu tave, kol gyvas būsiu,
rankas iškėlęs šauksiuos tavo vardo.
5 Esu pasotintas, man tekusi dalis – riebiausia ir geriausia,
tad mano lūpos girs tave su džiugesiu.+
8 Į tave aš įsitvėręs,
savo dešine mane laikai.+
9 O tie, kas tyko mano gyvasties,
nužengs į žemės gelmę.
10 Jie kalavijui bus atiduoti
ir taps grobiu šakalams*.
11 Dievu karalius džiaugsis
ir kiekvienas, kas Dievu prisiekia, džiūgaus*,
nes melagiams bus užčiauptos lūpos.
Vadovui. Dovydo psalmė.
64 Išgirski, Dieve, mano balsą, kai meldžiuosi,+
ir sergėk mano gyvastį nuo priešų siaubo.
2 Užstok mane nuo sąmokslaujančių nedorėlių,+
piktadarių gaujos.
3 Liežuvį jie galanda tartum kalaviją,
žodžius aštriausius ruošia lyg strėles
4 ir, pasalą surengę, taiko į nekaltą žmogų,
staiga be baimės į jį šauna.
5 Jie užsispyrę daro pikta*
ir tariasi paslėpti spąstus.
„Niekas nė nepastebės“, – jie sako.+
7 Bet Dievas juos pašaus+ –
staiga strėlė juos pervers.
8 Jų pačių liežuvis juos į pražūtį nuves.+
Kas tai matys, iš jų šaipysis*.
Vadovui. Dovydo psalmė. Giesmė.
65 Šlovė tavęs, o Dieve, laukia Sione.+
Tau duotus įžadus tesėsime.+
2 Pas tave, maldos klausytojau, ateina visokiausi žmonės.+
5 Ir tu mus išklausysi, Dieve, mūsų gelbėtojau, –
tu padarysi įstabių darbų+ teisumo dėlei.
Tu – žemės pakraščių
ir tolimųjų užjūrių Viltis.+
6 Sava galybe kalnus pastatei tvirtai,
esi stiprybe apsisiautęs.+
8 Ženklai tavieji stulbins net žemės pakraščių gyventojus+
ir nuo rytų lig vakarų bus džiūgaujama dėl tavęs.
Juk Dievo upė sklidina vandens.
Javams tu leidi užderėti,+
nes taip esi paruošęs žemę.
Visi jie linksmai šūkauja ir gieda.+
Vadovui. Giesmė. Psalmė.
66 Šlovink Dievą džiaugsmo šūksniais, žeme!+
2 Giedokit gyrių jo šlovingam vardui!
Šlovinkite jį ir girkit!+
3 Tarkit Dievui: „Įstabių darbų tu padarei!+
Didi tava galybė,
tad priešai gūšis prieš tave.+
5 Ateikit šen, pažvelkite į Dievo darbus –
kiek nuostabių dalykų dėl žmonių sūnų padarė!+
7 Sava galybe jis per amžius viešpatauja,+
tautas jo akys stebi,+
tad užsispyrėliai tenesiaukština.+ (Sela.)
8 Šlovinkite mūsų Dievą, tautos!+
Tegul jam skamba gyrius!
10 Tu, Dieve, mus ištyrei,+
išgryninai mus lyg sidabrą.
11 Tu mus į tinklą įvarei,
nepakeliamą naštą mums užkrovei,
12 mirtingajam važiuot per mūsų galvas leidai.
Mes perėjom per ugnį ir per vandenį,
kol mus galiausiai išvedei į saugią vietą.
13 Su deginamosiomis aukomis+ į tavo Namus įžengsiu
ir ištesėsiu duotus įžadus+ –
14 tai, ką lūpos pažadėjo,+
ką bėdoje mano burna kalbėjo.
15 Nupenėtus galvijus kaip deginamąją auką atnašausiu,
jaučius ir ožius aukosiu,
kils dūmas deginamų avinų. (Sela.)
16 Dievo bijantieji, eikit šen ir paklausykit –
aš apsakysiu, ką jis dėl manęs yra padaręs.+
17 Balsu aš jo šaukiausi
ir šlovinau jį liežuviu.
18 Jei pikta būčiau rezgęs širdyje,
nebūtų Jehova manęs išklausęs.+
20 Tebūna šlovinamas Dievas! Mano maldos jis neatstūmė,
ištikimosios meilės nuo manęs nesuturėjo.
Vadovui. Pritariant styginiams. Psalmė. Giesmė.
67 Dievas mūsų pagailės ir mus palaimins,
jo veidas mums nušvis.+ (Sela.)
3 Tešlovina tave, o Dieve, tautos!
Visos tautos tešlovina tave!
4 Tesidžiaugia tautos, tedžiūgauja,+
nes tavo teismas bus teisingas,+
tu žemės tautoms vadovausi. (Sela.)
5 Tešlovina tave, o Dieve, tautos!
Visos tautos tešlovina tave!
7 Dievas mus laimins,
ir žmonės jo bijosis lig žemės pakraščių.+
Vadovui. Dovydo psalmė. Giesmė.
68 Tepakyla Dievas, teišsilaksto jo priešai,
tebėga iš jo akivaizdos visi, kas jo nekenčia.+
2 Kaip vėjas išsklaido dūmus, taip tu juos išblaškyk.
Kaip vaškas prieš ugnį sutirpsta,
taip tesunyksta prieš Dievą nedorėliai.+
Jo vardas Jahas*.+ Džiūgaukite jo akivaizdoje!
O užsispyrėliams* tenka gyventi išdžiūvusioj žemėj.+
7 Dieve, kai vedei savo tautą*,+
kai žygiavai per dykumą (sela),
8 žemė drebėjo,+
dangus Dievo akivaizdoje lietų liejo
ir Sinajaus kalnas drebėjo prieš Dievą, Izraelio Dievą.+
9 Išpylei gausų lietų, Dieve,
atgaivinai savo pailsusią tautą*.
10 Jie palapinėse, tavo stovykloje, gyveno.+
Iš savo gerumo, Dieve, tu vargšais pasirūpinai.
12 Bėga, bėga karaliai ir jų kariuomenės!+
Moterys, namie palikusios, gauna grobio dalį.+
13 Jūs, kurie gulėjot tarp laužaviečių stovykloj*,
sparnus balandžio sidabruotus gausit
su geriausio* aukso plunksnom!
16 Kodėl gi tu, kalne su daugybe viršūnių, žvelgi pavydžiai
Jehova tikrai gyvens jame per amžius!+
17 Dievo kovos vežimų – dešimtys tūkstančių, tūkstančių tūkstančiai.+
Nuo Sinajaus Jehova atėjo šventon vieton.+
Taip, Dieve Jahai, paėmei net užsispyrėlių,+ kad tarp jų gyventum.
19 Šlovė Jehovai! Jis kasdien neša mūsų naštą.+
Šlovė Dievui, mūsų gelbėtojui! (Sela.)
20 Tikrasis Dievas yra mus gelbstintis Dievas.+
Jehova, Visavaldis, mus vaduoja iš mirties.+
21 Dievas sutriuškins savo priešų galvas,
plaukuotą pakaušį kiekvieno, kuris eina nuodėmės keliais.+
22 Jehova tarė: „Iš Bašano+ aš juos sugrąžinsiu,
sugrąžinsiu iš jūros gelmių.
23 Lai tavo kojos mirksta priešų kraujyje,+
lai tavo šunys jo prisilaižo!“
24 Žmonės stebi tavo pergalės eiseną, Dieve,
stebi, kaip mano Dievas, mano Karalius, žygiuoja šventon vieton.+
26 Garbinkite Dievą į būrį susirinkę,
garbinkit Jehovą visi, kas kilę iš Izraelio Šaltinio!+
27 Štai jaunėlis Benjaminas,+ kuris pavergia* žmones,
taip pat Judo didžiūnai, lydimi triukšmingos minios,
Zabulono didžiūnai ir Naftalio didžiūnai.
28 Tavasis Dievas paskelbė: tu būsi galingas.
Parodyk savo galybę, Dieve – tu, kuris darbuojiesi dėl mūsų!+
Tautas, kurios kariauti mėgsta, išblaškyki!
32 Giedokit Dievui, žemės karalystės,+
gyrių giedokite Jehovai! (Sela.)
33 Senojo dangaus aukštybėmis jis joja+
ir balsas, jo galingas balsas, griaudžia.
34 Pripažinkite galybę Dievo!+
Štai jo didybė viršum Izraelio,
jo galybė – danguose*.
35 Dievas savo šventovėje pagarbią baimę kelia.+
Jis, Izraelio Dievas,
galybės ir stiprybės savo tautai teikia.+
Šlovė Dievui!
Vadovui. „Lelijų“ melodija. Dovydo.
69 Gelbėk, Dieve, nes mano gyvastį tuoj vandenys paglemš!+
2 Aš įklimpau į gilų liūną, nėra kur kojoms atsiremti,+
į vandenų gilybę patekau
ir nunešė mane srovė.+
Kiek daug turiu klastingų priešų,
linkinčių mirties!
Aš priverstas grąžinti, ko nesu pavogęs.
5 Mano kvailystę, Dieve, tu žinai,
kaltė manoji nuo tavęs nepaslėpta.
6 Tegul netenka per mane iš gėdos rausti tiems, kas deda viltis į tave,
o Visavaldi, kareivijų Viešpatie Jehova!
Ir ieškantiems tavęs tegul netenka per mane pažeminimo kęsti,
Izraelio Dieve!
8 Aš savo broliams svetimas tapau,
aš nebesavas savo motinos sūnums.+
10 Kai nusižeminęs pasninkavau,*
mane jie užgauliojo.
11 Vietoj drabužio ašutinę kai vilkėjau,
jiems priežodžiu tapau.
12 Kas sėdi miesto vartuose, mane apšnekinėja,
girtuokliai stūgauja apie mane dainas.
13 Tad kol yra malonės metas,
tave, Jehova, tepasiekia mano maldos.+
Ir dėl didžios ištikimosios meilės, Dieve, atsiliepk,
nes tu – tikrasis gelbėtojas.+
14 Ištrauk mane iš klampynės,
kad joje nenuskęsčiau,
vaduok nuo tų, kurie manęs nekenčia,
iš vandenų gilių ištrauk.+
15 Neleiski, kad srovė mane nuneštų,+
kad gelmės pasiglemžtų,
neleiski, kad mane prarijęs šulinys* savo nasrus užčiauptų.+
16 Ir atsiliepki man, Jehova, nes gera tava ištikimoji meilė,+
atsigręžki į mane, nes tu apstus gailestingumo.+
17 Neslėpki savo veido – aš tavo tarnas!+
Nedelski atsiliepti, nes man labai sunku.+
18 Ateik ir išvaduok,
išpirk mane iš priešų.
19 Juk žinai, kaip užgaulioja, žemina ir niekina mane,+
ir visus mano priešus matai.
20 Nuo užgaulių širdis mano plyšo – nepagydoma mano žaizda*.
22 Tegul spąstais jiems tampa jų pačių stalas,
jų gerovė – žabangais.+
24 Išliek ant jų savo pyktį,
tavo degantis įniršis juos tepasiekia.+
26 Juk tą, kurį tu užgavai, jie persekioja,
ir tų, kuriuos tu sužeidei, kančias vis apšneka.
27 Tad kaltę ant kaltės jiems krauk,
teisumo tavojo jie tenegauna nė dalies!
29 O aš suvargęs, aš kenčiu,+
tad, Dieve, gelbėk ir globok mane!
30 Giedosiu gyrių Dievo vardui,
jį aukštinsiu ir jam dėkosiu.
31 Jehovai tai patiks labiau nei jaučiai,
labiau negu raguotieji jautukai skeltanagiai.+
32 Romieji tai matys ir džiaugsis.
Tad, ieškantieji Dievo, teatgyja jūsų širdys!
33 Juk Jehova vargšus išklauso.+
Savųjų, esančių nelaisvėje, jis nepaniekins.+
34 Tegul jį šlovina dangus ir žemė,+
jūros ir visa, kas tik knibžda jų vandenyse,
35 nes Dievas išgelbės Sioną,+
Judo miestus atstatys.
Jie ten gyvens, tą kraštą užvaldys.
Vadovui. Dovydo. Priminimas.
70 Dieve, gelbėki mane!
Jehova, atskubėk man į pagalbą!+
2 Kas tyko mano gyvasties,
tebus sugėdinti, pažeminti.
Kas džiaugiasi nelaime mano,
tegu gėdingai trauksis.
3 Ir gėdos apimti tebėgs šalin
man sakantys: „Taip tau ir reikia!“
4 O ieškantys tavęs tedžiūgaus,
tesidžiaugs tavim.+
Ir kas išgelbėjimą tavąjį brangina, tesakys:
„Šlovė tebūna Dievui!“
5 Esu vargdienis, vargšas.+
Skubėki man padėti, Dieve!+
Juk tu – pagalba mano ir vaduotojas.+
Nedelski, o Jehova!+
71 Prie tavęs, Jehova, aš glaudžiuosi.
Tegul netenka raudonuoti man iš gėdos.+
2 Gelbėk ir vaduok mane dėl savojo teisumo,
palenkęs ausį išklausyk ir gelbėk!+
3 Būki man uolų tvirtovė,
kurion pabėgti visada galėčiau.
Įsakyki gelbėti mane,
juk tu – mano uola, mano tvirtovė.+
4 Iš nedorėlio nagų, manasis Dieve, išvaduok mane,+
iš neteisybę darančio žmogaus, engėjo gniaužtų!
5 Juk tu – mana viltis, Jehova, Visavaldi,
tavim nuo jaunumės pasitikiu,+
6 aš kliaujuos tavimi nuo pat gimimo.
Tai tu mane iš motinos įsčių išvedei,+
tave aš nuolat šlovinu.
7 Aš daug kam stebuklu tapau,
nes tu – saugiausias mano prieglobstis.
8 Mano lūpos sklidinos gyriaus,+
apie tavo didybę visą dieną šneku.
10 Piktai apie mane kalba priešai,
mano gyvasties tykantys tariasi tarpusavy:+
11 „Dievas jį paliko,
tad vykimės jį ir sučiupkim, nes nėra kas jį gelbsti!“+
12 Dieve, nesilaikyk nuo manęs atokiai,
mano Dieve, skubėk man į pagalbą!+
13 Tebus sugėdinti ir tepražus
visi, kas mane puola.+
Paniekinimu, negarbe tebus jie apvilkti –
visi, kas man nelaimės linki.+
14 O aš – aš kantriai lauksiu
ir prie šlovės tavosios dar pridėsiu.
15 Tavo teisumą mano lūpos apsakys+
ir visą dieną skelbs, kaip tu savuosius gelbsti,
nors pats aprėpti to nepajėgiu.+
16 Apie galybę tavo pasakoti eisiu,
Jehova, Visavaldi,
teisumą tavąjį minėsiu – vien tik tavo!
18 Dieve, nepalik manęs net kai pasensiu ir pražilsiu,+
kad būsimajai kartai galėčiau apsakyti tavo jėgą*,
galybę tavo – visiems, kas dar ateis.+
19 Tavo teisumas, Dieve, aukštybes siekia,+
didžių darbų esi padaręs.
Dieve, kas gali tau prilygti?+
20 Nors vargo ir nelaimių daug davei patirti,+
jėgas atnaujink,
21 ir vėl suteik didybės,
apglėbk mane, paguosk.
22 Tada aš arfa skambindamas šlovinsiu tave
už tai, kad tu toks ištikimas, Dieve.+
Lyra pritardamas giedosiu tau,
Šventasis Izraelio.
24 Mano liežuvis visą dieną apie teisumą tavąjį kalbės*,+
nes tie, kas pražūties man linki, bus sugėdinti, pažeminti.+
Apie Saliamoną.
72 Dieve, pamokyk karalių savo teisingumo,
karaliaus sūnų – savojo teisumo,+
2 kad spręstų tavo tautos bylą teisiai,
tavo vargdienių bylą – teisingai.+
3 Taiką teatneša tavajai tautai kalnai,
ir kalvos – teisumą.
11 Visi karaliai prieš jį lenksis,
visos tautos jam tarnaus.
12 Juk jis vaduos beturtį, besišaukiantį pagalbos,
vargdienį ir kiekvieną, neturintį kas jam padėtų.
13 Jis pagailės varguolio ir beturčio
ir gyvastį beturčių gelbės,
14 vaduos nuo* priespaudos ir smurto –
jo akyse brangus jų kraujas.
15 Tegyvuoja karalius! Tegul jam Šebos auksą neša.+
Ir žmonės už jį nuolat tesimeldžia,
telaimina jį visą dieną.
O žmonės miestuose klestės kaip žemėje žolė.+
Jame palaiminimą žmonės sau teranda,+
laimingu jį tegu vadina visos tautos.
Amen. Amen.
20 Čia baigiasi Dovydo, Jesės sūnaus,+ maldos.
TREČIA KNYGA
(73–89 psalmės)
Asafo+ psalmė.
73 Koks geras Dievas Izraeliui – tiems, kurių širdis tyra!+
2 O mano žingsniai buvo jau bemaž paklydę,
vos nepaslydo mano kojos.+
5 Jie kaip kiti mirtingieji nevargsta,+
nesikamuoja kaip kiti,+
6 todėl puikybė jiems – lyg vėrinys ant kaklo,+
smurtu jie vilki tartum drabužiu.
7 Jų akys nuo riebumo net išsprogusios,
ir įnorius širdies pranoksta jų gerovė.
8 Šaipūnai jie, jų šnekos piktos,+
jie įžūliai grasina engti,+
9 jie kalba taip, lyg būtų iš dangaus aukštybių,
ir jų liežuvis išdidžiai po žemę vaikšto.
10 Net Dievo žmonės linksta į jų pusę,
iš jų gausingų vandenų ateina atsigerti.
11 Jie sako: „Ką tas Dievas žino?+
Nejau Aukščiausiasis išmano viską?“
13 Tad veltui saugojau aš savo širdį tyrą
ir ploviausi rankas nekaltume,+
14 kentėjau vargą visą dieną+
ir gaudavau drausmės kas rytą.+
16 Nors stengiaus visa tai suprasti,
man buvo per sunku.
17 Ir tik tada, kai į šventovę Dievo įžengiau,
suvokiau, kas laukia nedorų žmonių.
19 Ir taip akimirksniu jie žlunga.+
Kokia staigi jų prapultis ir koks baisus jų galas!
20 Kaip sapną nugena žmogus pabudęs iš miegų, Jehova,
taip tu pakilęs juos šalin nuvysi.
22 Aš kvailas, neišmanėlis buvau,
tavo akivaizdoj – lyg neprotingas gyvulys.
25 Ir ką gi kitą danguje turiu?
Tave turėdamas, jau nieko žemėj nebetrokštu.+
27 Juk tie, kurie nutolę nuo tavęs, pražus.
Visiems, kurie begėdiškai* tave išduoda, padarysi galą.+
28 O man prie Dievo gera būti,+
glaudžiuosi prie Jehovos, Visavaldžio,
visus jo darbus trokštu apsakyti.+
74 Kodėl gi, Dieve, amžiams mus atstūmei?+
Kodėl gi įniršiu degi ant savo kaimenės avių?+
2 Atminki tautą, kurią senais laikais įsigijai,+
tą giminę, kurią esi atpirkęs, paveldu sau išsirinkęs.+
Atmink Siono kalną, savąją buveinę.+
4 Ženklus pergalės iškėlę,
priešai stūgavo tenai, kur burdavosi tavo žmonės,+
5 ir kirviais švaistėsi lyg miško tankumyne –
6 suskaldė kirviais, dalbomis šventyklos raižinius.+
7 Jie padegė tavo šventovę,+
išniekino buveinę vardo tavojo – ją su žeme sumynė.
8 Ir jie, ir jų vaikai širdy sau tarė:
„Sudeginsim krašte visas vietas, kur Dievą garbino!“
9 Mes nebematome jokių ženklų
ir nebėra nė vieno pranašo.
O kiek tai truks, iš mūsų nieks nežino.
10 Ak, Dieve, ar ilgai dar priešai tyčiosis?+
Nejaugi amžinai jie niekins tavo vardą?+
11 Kodėl tu neskubi ištiesti rankos, savo dešinės?+
Iš užančio ištrauk ją, padaryk jiems galą!
12 Bet, Dieve, nuo laikų seniausių tu esi Karalius mano,
tu didis gelbėtojas žemėje.+
13 Galia savąja tu sukėlei jūrą+
ir jūrų milžinams sutrynei galvas,
14 Leviatano* galvas tu sutriuškinai,
kaip maistą jį atidavei žmonėms, gyventojams dykynių.
16 Diena priklauso tau, kaip ir naktis,
17 ir žemėje visas ribas nubrėžei,+
tu metą vasarai ir žiemai nustatei.+
18 Tad prisimink, Jehova, kaip priešas šaipos iš tavęs,
kaip tavo vardą niekina kvaila tauta.+
19 Savo purplelio gyvasties neatiduok žvėrims
ir neužmirški amžiams savo vargstančios tautos.
20 Atminki savo sandorą,
nes žemės užkampiuose smurtas lindi.
22 Pakilk, o Dieve! Ginki savo bylą!
Atmink, kaip visą dieną tyčiojasi iš tavęs kvailiai.+
23 Ir nepamiršk, ką tavo priešai kalba.
Riksmai maištaujančiųjų prieš tave netyla.
Vadovui. „Nesunaikink“ melodija. Asafo+ giesmė.
75 Dėkojame tau, Dieve, dėkojame!
Tavo vardas – su mumis,+
ir žmonės garsina tavo įstabius darbus.
2 Tu sakai: „Aš metą nustatau
ir teisiu teisingai.
3 Kai žemė su visais gyventojais tirpo iš baimės,
aš tvirtai laikiau jos stulpus.“ (Sela.)
4 Pagyrūnams sakau: „Nesigirkite!“
ir nedorėliams: „Nekelkite savo galybės*!
6 Juk išaukštinimas ateina
ne iš rytų, vakarų ar iš pietų.
8 Taurė yra Jehovos rankoje,+
vynas putojantis, gerai sutaisytas.
Jis tikrai jį išlies
ir visi žemės nedorėliai turės gerti – išgerti su visom drumzlėm.“+
9 O aš amžiais tai skelbsiu,
Jokūbo Dievui giedosiu,
10 nes jis sako: „Pakirsiu visą nedorėlių galybę*,
o teisiųjų galybė bus iškelta*.“
Vadovui. Pritariant styginiams. Asafo+ psalmė. Giesmė.
3 Ten jis sulaužė ugningas lanko strėles,
skydus ir kalavijus, karo ginklus.+ (Sela.)
4 Tu skaisčiai švyti,*
didingesnis esi nei kalnai, kur medžiojami žvėrys.
5 Narsuoliai štai apiplėšti.+
Užmigo jie mirties miegu,
visi kariai bejėgiai pasirodė.+
6 Tau, Jokūbo Dieve, pagrūmojus,
užmigo vadeliotojas ir žirgas.+
7 Tu, tik tu keli pagarbią baimę.+
O kas atsilaikys prieš tavo smarkų įtūžį?+
8 Iš dangaus tu nuosprendį paskelbei.+
Žemė nusigandusi tylėjo,+
9 kai pakilo Dievas vykdyt nuosprendžio,
visų žemės romiųjų gelbėt.+ (Sela.)
11 Jehovai, savo Dievui, duokit įžadus ir juos tesėkit!+
Visi aplinkui esantys, su baime neškite jam dovaną!+
12 Jis pakerta vadų išdidumą*,
įvaro baimės žemės karaliams.
Vadovui. Pagal Jedutūną*. Asafo+ psalmė.
77 Balsu šaukiuosi Dievo,
Dievo vis šaukiuosi, ir jis mane išgirs.+
4 Tu man neleidi net akių sumerkti,
esu taip sunerimęs, nė kalbėti negaliu.
5 Mąstau apie prabėgusias dienas,+
apie seniai praėjusius metus.
8 Nejaugi ištikimą meilę amžiais suturės
ir savo pažadą paliks neištesėtą per kartų kartas?
9 Nejau užmiršo Dievas savąjį gailestingumą,+
supykęs atsisakė pagailėti? (Sela.)
11 Atminsiu Jaho darbus,
atminsiu tavo stebuklus iš praeities,
12 mąstysiu apie visa, ką esi nuveikęs,
tavuosius darbus apgalvosiu.+
13 Šventi tavi keliai, o Dieve!
Koks dievas, mūsų didis Dieve, gali tau prilygti?+
16 Tave, o Dieve, vandenys išvydo.
Sujudo vandenys tave išvydę,+
gelmės įsišėlo.
19 Per jūrą tavo kelias driekėsi,+
per vandenis gausingus – tavo takas,
bet tavo pėdsakų nebuvo nė žymės,
20 kai, Mozei ir Aaronui patikėjęs į rankas,+
it kaimenę vedei tu savo tautą.+
78 Įsiklausyk į manąjį įstatymą*, o mano tauta!
Ką mano lūpos kalba, klausyk palenkus ausį.
5 Jis davė priesaką Jokūbui,
įstatymą paskelbė Izraeliui,
jis mūsų protėviams įsakė,
kad pasakotų apie tai vaikams+
6 ir kad ateinanti karta –
vaikai, kurie dar gims, –
7 Tegul jie kliaujasi Dievu,
tenepamiršta jo darbų,+
tevykdo jo įsakymus,+
8 idant neimtų elgtis taip kaip protėviai,
maištinga, užsispyrusi karta+ –
karta, kurios širdis tvirta* nebuvo,+
nebuvo Dievui jos dvasia ištikima.
9 Lankais ginkluoti Efraimo sūnūs
mūšio dieną pasileido bėgti.
10 Jie Dievo sandorą sulaužė,+
jo įstatymo nepaisė,+
11 užmiršo Dievo darbus+
ir stebuklus, kuriuos parodęs buvo.+
13 Jis jūrą perskyrė, kad jie galėtų pereiti,
pastatė vandenis it kokią sieną.+
14 Debesimi juos dieną vedė
ir visą naktį švietė ugnimi.+
15 Dykumoje jis perskėlė uolas,
tarytum iš bedugnės davė gerti iki soties,+
16 paleido iš uolos versmes
ir vandenys tekėjo upėm.+
17 Bet Dievui dar daugiau jie nusidėjo,
maištavo prieš Aukščiausiąjį dykumoje.+
18 Jie savo širdyje mėgino Dievą,+
kai ėmė reikalauti valgio, kokio buvo įsigeidę.
19 Prieš Dievą jie burnojo,
sakė: „Ar gali Dievas dykumoj padengti stalą?“+
20 Tada jis sudavė į uolą
ir pasipylė vandenys, srautai tekėjo.+
„Bet ar jis gali savo tautai duoti duonos?
Ar gali jis parūpinti mėsos?“+
21 Ir Jehova išgirdęs tai supyko.+
Ugnis+ užsiliepsnojo ant Jokūbo,
jo įniršis užsidegė ant Izraelio,+
22 nes netikėjo jie Dievu,+
nemanė, kad išgelbėti jis gali.
23 Todėl įsakė jis padangių debesims,
dangaus vartus atvėrė
24 ir jiems mana prapliupo lyti,
dangaus grūdai pabiro.+
26 Paleidęs rytvėjį per dangų,
sava galybe iš pietų sukėlęs vėją,+
27 mėsos pažėrė tarsi dulkių,
sparnuočių – it pajūrio smilčių,
28 ir krito jie vidur stovyklos,
visur aplink palapines.
29 O žmonės rijo apsirijo –
jiems Dievas davė, ko jie geidė.+
30 Dar savo įnorių nebuvo spėję jie patenkint,
dar valgis tebebuvo burnoje,
31 kai Dievas užsirūstinęs+
pražudė jų stipriausius vyrus,+
išguldė Izraelio jaunuolius.
33 Tad jų metus jis užbaigė siaubu,+
jų dienos lyg atodūsis pranyko.
34 Bet, Dievo žudomi, jo vėl ieškojo,+
vėl atsigręžę glaudėsi prie jo,
35 atsiminė, kad Dievas – jų Uola+
36 Deja, jį lūpomis apgaudinėjo,
jam liežuviu melavo,
37 širdy nebuvo jam ištikimi,+
jo sandorą sulaužė.+
Dažnai jis tramdė savo pyktį,+
visos rūstybės neišliejo.
42 Užmiršo apie jo galingą ranką,
neatminė dienos, kai jis iš priešų juos vadavo*,+
43 kaip darė ženklus Egipte+
ir stebuklus krašte Coano,
44 kaip Nilo kanalus į kraują pavertė,+
kad žmonės iš savųjų vandenų nebegalėtų gerti.
45 Spiečius sparvų jis siuntė, kad egiptiečius jos geltų,+
varles – kad kraštą siaubtų,+
46 pasėlius jų atidavė skėriams ėdrūnams,
jų darbo vaisių – debesims skėrių.+
47 Jų vynmedžius krušos ledais išdaužė,+
jų fikusus – ledokšniais,
48 jų gyvulius atidavė jis krušai,+
jų galvijus – žaibams*.
49 Liepsnojančiu pykčiu juos plakė,
rūstybe, įtūžiu, nelaime
ir siuntė negandų nešėjus – angelų pulkus.
50 Praskynęs taką savo pykčiui,
jų nesulaikė nuo mirties,
atidavė juos marui.
51 Galiausiai Egipte visus pirmagimius išguldė,+
pražudė Chamo palapinių pirmąjį vyrystės vaisių
52 ir išvedė savuosius žmones lyg avis,+
per dykumą tarytum kaimenei jiems rodė kelią.
55 Pašalinęs tautas iš kelio,+
jis paveldą jiems atmatavo matuokle+
ir Izraelio giminėms ten davė įsikurti.+
56 Bet jie Aukščiausiojo kantrybę vis mėgino, prieš Dievą kėlė maištą,+
nepaisė priminimų,+
57 atsimetė, kaip ir jų protėviai, ir tapo išdavikais.+
Jie buvo nepatikimi kaip atsileidęs lankas.+
59 Ir Dievas tai matydamas įtūžo,+
tad visiškai paliko Izraelį.
60 Šilojuje išsižadėjo jis Padangtės+ –
tos Palapinės, kurioje gyveno tarp žmonių,+
61 ir leido, kad patektų į nelaisvę jo galybės ženklas
ir jo didybė – priešams į rankas.+
62 Ant savo paveldo didžiai supykęs,
atidavė jis kalavijui savo tautą.+
63 Jo jaunuolius ugnis prarijo,
vestuvinių dainų nebedainavo niekas jo mergelėms,*
64 jo kunigai nuo kalavijo krito,+
tačiau raudų jų našlės neraudojo.+
65 Tada pabudo Jehova tarsi iš miego,+
pabudo it galiūnas,+ nuo vyno išsiblaivęs,
66 ir puolė vyti savo priešus,+
jiems gėdą amžiną užtraukė.
67 Nuo palapinės Juozapo jis nusisuko
ir Efraimo giminės neišsirinko,
68 bet išsirinko Judo giminę,+
Siono kalną, kuris jam toks brangus.+
70 Jis išsirinko savo tarną Dovydą,+
jį nuo avidžių paėmė,+
71 nuo žindančių avių,
idant Jokūbo, jo tautos, ganytoju tarnautų,+
jo paveldą ganytų – Izraelį.+
Asafo+ psalmė.
79 Dieve, užpuolė tautos tavo paveldą,+
išniekino šventyklą, tavo šventąją buveinę,+
Jeruzalę jie pavertė griuvėsiais.+
2 Padangių paukščiams lesti jie atidavė tavo tarnų lavonus,
žemės žvėrims draskyti – tavo ištikimųjų kūnus.+
3 Jeruzalėje jie lyg vandenį jų kraują liejo,
kol nebeliko, kas juos laidoti galėtų.+
4 Mes pajuoka kaimynams tapom,+
aplink visi tik šaipos, tyčiojas iš mūsų.
5 Jehova, ar ilgai dar nirši? Nejaugi amžinai?+
Ar dar ilgai liepsnos tava rūstybė?+
6 Išlieki tūžmą ant tautų, kurios tavęs pažint nenori,
ir ant karalysčių, kurios nenori šauktis tavo vardo.+
7 Jokūbą jos prarijo,
nusiaubė jo kraštą.+
Leisk pamatyti, kaip tautoms atkeršiji
už savo tarnų kraują.+
13 O mes, tava tauta, tavos ganyklos kaimenė,+
per amžius tau dėkosim
ir tavo šlovę skelbsim per kartų kartas.+
Vadovui. „Lelijų“ melodija. Priminimas. Asafo+ psalmė.
3 O Dieve, pagailėki mūsų!+
Mums tavo veidas tenušvinta, ir būsime išgelbėti.+
4 Jehova, kareivijų Dieve, ar dar ilgai pykčiu liepsnosi, savos tautos maldas atstumsi?+
5 Valgydini ją ašaromis tarsi duona,
be saiko ašaromis girdai.
6 Kaimynams leidi vaidytis dėl mūsų
ir priešai mus pajuokia, kiek tik gali.+
7 O kareivijų Dieve, pagailėki mūsų!
Mums tavo veidas tenušvinta, ir būsime išgelbėti.+
9 Tu paruošei jam vietą,
ir jis šaknis įleido, išsiplėtė per visą kraštą,+
10 kad jo šešėlis kalnus dengė,
jo šakos tiesėsi virš Dievo kedrų.
12 Kodėl išgriovei vynuogyno mūrus?+
14 O kareivijų Dieve, grįžk!
Pažvelki iš dangaus, pasižiūrėk
ir pasirūpinki šiuo vynmedžiu+ –
15 sodinuku, kurį įsodinai savąja dešine,+
pažvelk į sūnų, kurį išauginai sau tvirtą.+
16 Jis ugnimi sudegintas,+ jis nukirstas.
Tu pagrūmoji ir pražūva žmonės.
17 Ranka tavoji tegu saugo vyrą tavo dešinėj –
žmogaus sūnų, kurį išauginai sau tvirtą.+
18 Daugiau mes nuo tavęs nenusigręšim,
mes tavo vardo šauksimės, tik sergėk mūsų gyvastį!
19 Jehova, kareivijų Dieve, pagailėki mūsų!
Mums tavo veidas tenušvinta, ir būsime išgelbėti.+
Vadovui. Gitito* melodija. Asafo.+
81 Džiugiai giedokit Dievui, savajai stiprybei!+
Džiaugsmo šūksniais šlovinkit Jokūbo Dievą!
2 Užveskit giesmę, paimkite būgnelį,
skambiąją lyrą ir arfą.
3 Ragą pūskite per jaunatį,+
per pilnatį, per mūsų šventę,+
4 nes taip daryti įsakyta Izraeliui,
Jokūbo Dievo šitoks nutarimas.+
Tada girdėjau balsą, bet jo nepažinau*:
6 „Aš nuėmiau jam naštą nuo peties,+
daugiau jam nereikės nešiot pintinės.
8 Suklusk, manoji tauta, – prieš tave aš liudysiu.
O kad manęs klausytum, Izraeli!+
9 Tarp jūsų tenebūna svetimų dievų
ir svetimtaučių dievui nesilenki,+
10 nes aš esu tavasis Dievas Jehova,
tave išvedęs iš Egipto krašto.+
Plačiai atverki burną – aš tave pasotinsiu.+
11 Deja, tauta neklausė mano balso,
paklusti nenorėjo Izraelis.+
12 Atidaviau juos užsispyrusiai jų širdžiai,
ir elgėsi jie, kaip išmanė.+
13 O kad manęs tauta manoji paklausytų!+
O kad manais keliais keliautų Izraelis!+
14 Kaipmat jų priešai būtų pavergti,
prieš jų skriaudėjus aš pakelčiau ranką.+
15 Galiausiai prieš Jehovą gūšis tie, kas jo nekenčia,
jų pražūtis bus amžina*.
Asafo+ psalmė.
82 Dievas stojasi dievų sueigoje,+
tarp dievų jis daro teismą:+
2 „Kiek dar teisite taip neteisingai+
ir pataikausite nedorėliams?+ (Sela.)
4 Vaduokite prastuolį, vargšą,
juos gelbėkite iš nedorėlio nagų.“
ir sūnūs jūs paties Aukščiausiojo,
7 tačiau numirsite, kaip miršta žmonės,+
ir krisit kaip kiti didžiūnai!’“+
8 Pakilk, o Dieve, teiski žemę,+
juk visos tautos yra tavo!
Giesmė. Asafo+ psalmė.
Galingasis, nebūk bežadis, abejingas!
3 Prieš tavo tautą gudrų sąmokslą jie rezga,
prieš tuos, kurie tau brangūs,* susimoko.
5 Visų jų užmačia vienokia,
jėgas jie telkia* prieš tave:+
6 Edomo palapinės ir izmaelitų, Moabas+ ir hagarai,+
7 Gebalas ir Amonas,+ Amalekas,
Filistija+ drauge su Tyro žmonėmis,+
8 prie jų Asirija+ dar prisidėjo.
Jie Loto palikuoniams+ ranką tiesia. (Sela.)
10 Jie prie En Doro+ buvo sunaikinti
ir tapo mėšlu dirvai.
11 Ir jų kilmingieji tebūna kaip Orebas ir Zeebas,+
o jų didžiūnai* – kaip Zebachas ir kaip Calmuna,+
12 mat sakė jie: „Užgrobkime tą kraštą, kur gyvena Dievas!“
13 Manasis Dieve, tebūna jie lyg vėtros ritami dagiai,+
lyg vėjo pustomi šiaudai.
14 Kaip liepsnos siaubia mišką,
kaip kalnus svilina ugnis,+
15 taip savo viesulu juos gainiok,+
audra savąja gąsdink.+
16 Tegul nurausta jų veidai iš gėdos,
kad imtų jie ieškoti tavo vardo, o Jehova!
17 Teliks sugėdinti, išgąsdinti jie amžiams
ir negarbę patyrę tepražus.
Vadovui. Gitito* melodija. Koracho sūnų+ psalmė.
Mano širdis ir mano kūnas džiaugsmingai šlovina gyvąjį Dievą.
3 Net paukštis ten randa namus
ir kregždė sau lizdą,
tenai kregždžiukus ji augina, –
prie tavojo aukuro, o kareivijų Viešpatie Jehova,
mano Karaliau, mano Dieve!
4 Laimingi, kas gyvena tavo Namuose!+
Tave jie nuolat giria.+ (Sela.)
Aprengia jį palaiminimais ankstyvieji lietūs.*
7 Jie eidami naujų jėgų įgauna+
ir Sione kiekvienas stoja priešais Dievą.
8 Jehova, kareivijų Dieve, išgirski mano maldą,
išklausyk, Jokūbo Dieve! (Sela.)
10 Juk tavo kiemuose viena diena vertesnė net už tūkstantį dienų kitur.+
Geriau stovėti man prie savo Dievo Namų slenksčio
nei gyventi nedorumo palapinėse.
Ir tiems, kurie dorumo kelyje,
jokių gėrybių Jehova nešykšti.+
Vadovui. Koracho sūnų+ psalmė.
85 Tu, Jehova, pagailėjai savo krašto,+
iš nelaisvės parvedei Jokūbo žmones,+
2 savo tautai dovanojai kaltę,
3 Tu sutramdei savo pyktį,
degančią rūstybę sulaikei.+
5 Nejaugi rūstausi ant mūsų amžiais?+
Nejaugi pykti nepaliausi per kartų kartas?
6 Argi tu vėl neatgaivinsi mūsų,
idant tauta tavoji džiaugtųsi tavim?+
7 Parodyki mums ištikimą meilę+
ir gelbėk mus, Jehova!
8 Klausysiuosi, ką Dievas Jehova kalbės:
jis tautai savajai, ištikimiesiems, skelbs ramybę.+
Tačiau teneima jie kliautis savimi.+
9 Tikrai čia pat išgelbėjimas tiems, kurie jo bijo,+
tad jo šlovė galės gyvuot šiame krašte.
10 Ištikimoji meilė ir ištikimybė susitiks,
teisumas ir taika pasibučiuos.+
11 Ištikimybė žels iš žemės,
teisumas iš padangių žvelgs.+
13 Teisumas žengs jo priešaky+
ir taką žingsniams jo pramins.
Dovydo malda.
Štai tavo tarnas tavimi pasitiki, tad gelbėk,
tu esi manasis Dievas!+
4 Pradžiugink savo tarną,
juk visa esybe, o Jehova, į tave gręžiuosi!
Suvienyk mano širdį, kad bijotų tavo vardo.+
12 Visa širdim giriu tave, Jehova, mano Dieve!+
Per amžius tavo vardą šlovinsiu,
13 nes pamilai mane didžia ištikimąja meile
14 Įžūlūs žmonės, Dieve, kyla prieš mane,+
nuožmi gauja į mano gyvastį kėsinasi,
o į tave jie nė nežiūri.+
17 Parodyki man savojo gerumo ženklą –
temato ir tesusigėsta tie, kurie manęs nekenčia.
Juk tu, Jehova, man esi pagalba ir paguoda.
Koracho sūnų+ psalmė. Giesmė.
87 Jo miestas kalnuose šventuosiuose įkurtas.+
2 Siono vartai brangesni Jehovai+
už visas Jokūbo buveines.
3 Apie tave, o Dievo mieste, nuostabių dalykų skelbiama.+ (Sela.)
4 Prie tų, kurie mane pažįsta*, aš Rahabą*,+ Babiloną priskaitysiu;
štai Filistija ir Tyras, o kartu ir Kušas*.
Bus sakoma, kad „šis yra ten gimęs“.
5 O apie Sioną bus sakoma:
„Visi lig vieno jame gimę.“
Jį pats Aukščiausiasis įtvirtins.
6 Surašydamas tautas, tars Jehova:
„Šis yra ten gimęs.“ (Sela.)
Giesmė. Koracho sūnų+ psalmė. Vadovui. Atlikti mahalatu*, giedoti pakaitomis. Ezeracho Hemano+ maskilas*.
2 Tave malda manoji tepasiekia,+
suklusk, išgirsk pagalbos šauksmą,+
3 nes mano siela skausmo persmelkta+
5 Aš paliktas tarp mirusių,
guliu kape lyg užmuštieji,
kurių tu nebeatmeni,
kurie nuo tavo rūpestingos rankos atskirti.
6 Mane įstūmei į giliausią duobę,
į tamsumas, į prarają.
7 Tava rūstybė sunkiai slegia+
ir tavo siautulingos bangos talžo. (Sela.)
8 Tu nuo manęs pažįstamus nustūmei,+
mane jiems bjaurų padarei.
Aš įkliuvau ir negaliu ištrūkti.
9 Nuo sielvarto pailso mano akys.+
Tavęs šaukiuosi visą dieną, o Jehova,+
ir į tave tiesiu rankas.
10 Nejaugi mirusiems darysi stebuklus?
Nejaugi tie, kuriuos mirtis pakirto, kelsis šlovinti tavęs?+ (Sela.)
11 Ar apie tavo ištikimą meilę pasakos kape,
apie ištikimybę tavąją – pragarmėje*?
12 Ar apie tavo stebuklus žinos tamsybėse,
apie teisumą – užmaršties krašte?+
13 Vis tiek tave meldžiu pagalbos, o Jehova!+
Mana malda tave kas rytą pasitinka.+
14 Kodėl, Jehova, atstumi mane?+
Kodėl laikai paslėpęs savo veidą?+
16 Mane užgriūva tavo deganti rūstybė,+
tavi siaubai mane naikina.
17 Jie visą dieną tartum vandenys mane apsiautę,
aplink mane visur apstoję*.
18 Draugus ir bičiulius tu nuo manęs toli nustūmei,+
dabar man tenka bičiuliautis su tamsa.
89 Jehova, apie ištikimą tavo meilę aš giedosiu amžiais,
tavąją ištikimybę mano lūpos apsakys visoms kartoms.
2 Tariau: ištikimoji meilė tvers per amžius+
ir danguose ištikimybė tavo liks tvirta.
3 „Aš sandorą su savo išrinktuoju sudariau,+ – tu pasakei, –
ir savo tarnui Dovydui prisiekiau:+
4 ‘Tavieji palikuoniai* amžiams bus įtvirtinti,+
tau sostą pastatysiu, kad stovėtų per kartų kartas.’“+ (Sela.)
5 Jehova, danguose stebuklai tavo giriami,
šventųjų būryje – ištikimybė tavo.
6 Tad kas aukštybėse prilygs Jehovai?+
Kuris iš jo sūnų+ yra kaip Dievas Jehova?
7 Didžiai jis gerbiamas šventųjų draugėje,+
jis kelia žavesį ir baimę įkvepia visiems aplinkui esantiems.+
8 Jehova, kareivijų Dieve!
Kas tau galia prilygtų, Jahai?+
Esi ištikimybe apsisiautęs.+
11 Dangūs tau priklauso, žemė yra tavo.+
Pasaulį ir visa, kas jame, tvirtai tu pastatei.+
15 Laimingi žmonės, kurie moka šlovinti tave džiaugsmingai!+
Jie vaikšto tavo veido šviesoje, Jehova.
16 Jie visą dieną džiaugiasi vardu tavuoju,
o tu išaukštini juos savo teisumu.
17 Tu – jų šlovingoji stiprybė.+
Tik dėl tavos malonės tapome galingi*.+
18 Juk mūsų skydas – nuo Jehovos,
nuo Izraelio Šventojo karalius mūsų.+
19 Regėjime ištikimiesiems kitados kalbėjai:
„Apdovanojau karžygį stiprybe,+
savo išrinktąjį tautoje išaukštinau.+
21 Sava ranka jį remsiu,+
galybe savo stiprinsiu.
22 Joks neteisusis jo neengs,
joks priešas duoklės neprašys.+
25 Uždėsiu ranką jo ant jūros,
jo dešinę – ant upių.+
26 Jis man sakys: ‘Tu – mano Tėvas,
mano Dievas, mano išgelbėjimo Uola.’+
30 Jei nuo įstatymo jo sūnūs nusigręš
ir mano potvarkių nesilaikys,
31 jei mano įstatus paniekins
ir mano įsakų nepaisys,
32 aš rykšte bausiu juos už neklusnumą*,+
už kaltę plaksiu.
33 Tačiau nuo jo paties ištikimosios meilės neatimsiu,+
ir nepaliksiu savo pažado neištesėto,
34 nepažeisiu savo sandoros,+
nekeisiu savo tarto žodžio.+
35 Savo šventumu prisiekiau kartą ir visiems laikams,
Dovydui aš nemeluosiu.+
36 Jo palikuoniai* amžinai gyvuos,+
jo sostas mano akyse bus toks tvarus kaip saulė,+
37 per amžius tvers lyg mėnuo –
tas patikimas liudytojas danguje.“ (Sela.)
38 Tačiau tu jį atstūmei, atmetei,+
ant savo pateptojo užsirūstinai,
39 išsižadėjai sandoros, kurią buvai sudaręs su tarnu savuoju,
vainiką jo paniekinai – nusviedei žemėn.
40 Akmeninius jo mūrus tu išgriovei,
įtvirtinimus pavertei griuvėsiais.
41 Kas tik pro šalį eina, apiplėšia jį,
kaimynai jį išjuokia.+
42 Tu jo skriaudėjams pergalę davei,*+
pradžiuginai visus jo priešus,
43 priversdamas jo kalaviją trauktis.
Laimėti mūšio jam neleidai.
44 Tu atėmei iš jo didybę,
žemėn nuvertei jo sostą,
45 jaunystę jo sutrumpinai,
jį gėda apvilkai. (Sela.)
46 Ar dar ilgai, Jehova, slėpsies? Nejaugi amžinai?+
Nejau rūstybė tavo visada liepsnos?
47 Atminki, kaip trumpai aš gyvenu!+
Nejau be reikalo sukūrei žmones?
48 Ar gali koks žmogus gyventi ir nemirti?+
Ar gali išsigelbėti* iš kapo* gniaužtų? (Sela.)
49 Jehova, kurgi ta sena ištikimoji meilė,
kurią tu, ištikimas būdamas, prisiekei Dovydui?+
50 Atmink, Jehova, kad tarnus tavus išjuokia,
kad pajuokas visų tautų man tenka kęsti*,
51 kad priešai niekina, Jehova,
kad niekina kiekvieną tavo pateptojo žingsnį.
52 Tebūna Jehova per amžius giriamas! Amen. Amen.+
KETVIRTA KNYGA
(90–106 psalmės)
Mozės, Dievo vyro,+ malda.
90 Jehova, tu – mūsų buveinė*+ per kartų kartas.
2 Pirmiau nei užgimė kalnai,
pirmiau nei žemę ir pasaulį pagimdei,+ –
nuo amžių ir per amžius esi tu Dievas.+
3 Tu sugrąžini mirtingąjį į dulkes.
„Sugrįžkite, žmonių vaikai!“ – tari.+
5 Tu potvyniu juos nuneši+ – pranyksta jie kaip sapnas.
Nors auštant jie sudygsta lyg žolė,+
6 ryte sužydi, sužaliuoja,
bet iki vakaro nuvysta ir sudžiūsta.+
9 Nuo tavo rūstavimo senka mūsų dienos
ir mūsų metai išsibaigia lyg atodūsis.
10 Gyvename septyniasdešimt metų,
jei tvirtesni – aštuoniasdešimt,+
tačiau tie metai sielvarto ir vargo kupini,
jie greitai pralekia, ir mes išeinam.+
11 Kas perpras tavo pykčio galią?
Didi tava rūstybė, kaip ir pagarba*, kurios esi tu vertas.+
13 Sugrįžk, Jehova!+ Nejau ilgai taip bus?+
Tarnų savųjų pagailėki.+
17 Jehova, mūsų Dieve, būk mums malonus
ir mūsų rankų darbą padaryk sėkmingą.
Tebus sėkmingas mūsų rankų darbas!+
3 Jis išvaduos tave iš paukštgaudžio spąstų,
išgelbės nuo pražūtingo maro.
O jo ištikimybė+ dengs tave lyg didis skydas,+ saugos tartum mūras*.
5 Tu nebijosi nei nakties siaubų,+
nei dieną skriejančios strėlės,+
6 nei maro, sėlinančio tamsoje,
nei siautėjančios pražūties vidur dienos.
8 Tu tik žiūrėsi, savo akimis matysi,
kaip vykdoma bausmė nedorėliams.
10 Jokia nelaimė neištiks tavęs+
ir neganda jokia nepriartės prie tavo palapinės,
11 mat savo angelams+ jis įsakys
saugoti tave visur, kur tik eini.+
Tegul matys, kad aš esu jo gelbėtojas.“+
Psalmė. Giesmė šabo dienai.
92 Jehova, gera tau dėkoti,+
giedoti gyrių tavo vardui, o Aukščiausiasis,
2 iš ryto pasakoti apie ištikimą tavo meilę,+
naktimis – apie ištikimybę,
3 skambant dešimtstygei arfai,
liutniai pritariant ir lyrai.+
4 Savo darbais, Jehova, džiugini mane.
Džiaugte džiaugiuosi tuo, ką tavo rankos daro.
5 Tavo darbai tokie didingi, o Jehova!+
Tavo mintys tokios gilios!+
6 Bet neišmanėlis jų nesuvokia.
Kvailas nesupranta,+
7 kad nors nedorėliai kaip piktžolės keroja,
visi piktadariai klestėte klesti,
jų laukia amžinoji pražūtis.+
8 O tu, Jehova, esi išaukštintas per amžius.
9 Pažvelk, Jehova, – tavo priešai krinta!
Žiūrėk, kaip tavo priešai žūva!
Visi piktadariai bus išblaškyti.+
10 Galybę* mano tu aukštai iškelsi lyg laukinio jaučio* ragą.
Šviežiu aliejumi aš pasitepsiu.+
11 Savo akimis matysiu nugalėtus priešus,+
savo ausimis išgirsiu, kad piktadariai, kad mano užpuolikai pralaimėjo.
13 Jehovos Namuose pasodinti,
mūsų Dievo kiemuose jie tarps,+
14 net žiloje senatvėje klestės,+
15 jie skelbs, koks Jehova teisus.
Jis – mano Uola,+ nėra jame jokio neteisumo.
93 Jehova tapo Karaliumi!+
Jis didybe apsisiautęs,
Jehova apsisiautęs galybe,
lyg juosta ja susijuosęs.
Žemė stovi tvirtai,
niekas jos nepajudins.
3 Upės patvino, Jehova,
patvino upės šniokšdamos.
Tvinsta upės ir šėlsta.
5 Tavo priesakai* labai patikimi.+
Tavo Namai, Jehova, per amžius šventumu pasipuošę.*+
94 Atpildo Dieve, Jehova,+
suspindėk, atpildo Dieve!
3 Ar dar ilgai, Jehova,
ar ilgai nedorėliai taip džiūgaus?+
4 Niekus jie pliauškia, kalba įžūliai,
visi piktadariai puikuojasi.
5 Jie tavo tautą triuškina, Jehova,+
engia tavo paveldą.
6 Jie žudo našlę, žudo svetimšalį,
gyvybę atima našlaičiui
7 ir sako: „Jahas to nemato,+
Jokūbo Dievas to nepastebi.“+
8 Atsikvošėkit, neišmanėliai!
Kada, kvailiai, įgausit proto?+
9 Nejaugi tas, kuris padarė ausį, negirdės?
Nejaugi tas, kuris sukūrė akį, nematys?+
11 Juk žino Jehova žmonių mintis,
kad jos tėra tik kvėpsnis.+
12 Laimingas tas žmogus, kurį tu, Jahai, protini+
ir mokai savojo įstatymo,+
13 nes negandų dienoms užėjus jis turės ramybę,
kol kasama duobė nedorėliui.+
15 Vėl teismas bus teisingas
ir doraširdžiai jam pritars.
16 O kas gi kitas nuo nedorėlių mane apgins?
Prieš piktadarius kas mane užstos?
17 Jei Jehova nebūtų man padėjęs,
kaipmat pražuvęs būčiau.+
22 Bet man bus Jehova saugiausia priebėga*.
Uola yra manasis Dievas, jame užuovėją randu.+
23 Piktus jų darbus jis atgręš prieš juos pačius,+
pačių jų nedorybėmis juos sudoros.
Taip mūsų Dievas Jehova juos sudoros.+
95 Ateikite ir šlovinkim linksmai Jehovą!
Mūsų Uolą, mūsų gelbėtoją, girkime džiugiai.+
2 Į jo akivaizdą ateikime su padėka,+
giedokime ir girkime jį džiaugsmo šūksniais.
3 Jehova juk didis Dievas
ir didis jis Karalius, viršesnis už visus dievus.+
4 Jo rankoj – žemės gelmės,
kalnų viršūnės jam priklauso+
5 ir jūra yra jo – jis ją padarė,+
jo rankos sausumą sukūrė.+
6 Tad klaupkimės prieš savąjį Kūrėją, prieš Jehovą,
atėję jį pagarbinkim, jam nusilenkim.+
O kad šiandien klausytumėt jo balso:+
8 „Neužkietinkit savo širdies kaip Meriboje*,+
9 kai jūsų protėviai mane mėgino.+
Nors mano darbus matė, kantrybę mano bandė.+
10 Bodėjaus ta karta visus tuos keturiasdešimt metų.
Sakiau: ‘Tai tauta, kurios širdis paklydusi,
mano kelių jie nepažįsta.’
11 Tad užsirūstinęs prisiekiau:
‘Į mano poilsį jie neįžengs!’“+
96 Giedokite Jehovai naują giesmę!+
Giedok Jehovai, visa žeme!+
4 Jehova yra didis ir labiausiai girtinas,
bijotinas labiau negu visi kiti dievai.
7 Atiduokite Jehovai, kas pridera, tautų kiltys,
atiduokite Jehovai, kas pridera, nes jis šlovingas ir galingas.+
9 Lenkitės Jehovai šventais apdarais pasipuošę.*
Drebėk prieš jį, visa žeme!
10 Skelbkite tautose: „Jehova tapo Karaliumi!+
Žemė stovi tvirtai, niekas jos nepajudins.
Jis teis tautas teisingai.“+
11 Tesidžiaugia dangūs, tedžiūgauja žemė,
tegaudžia jūra ir visa, kas joje,+
12 laukai ir visa, kas juose, tesidžiaugia.+
Kartu su jais linksmai tešūkauja visi girios medžiai+
13 Jehovos akivaizdoje, nes jis ateina*,
nes jis ateina teisti žemės.
97 Jehova tapo Karaliumi!+
4 Kai jis žaibais nutvieskia kraštą,
matydama tai žemė dreba.+
5 Kalnai lyg vaškas prieš Jehovą tirpsta+ –
prieš visos žemės Viešpatį.
6 Dangūs jo teisumą skelbia,
jo šlovę regi visos tautos.+
Jam nusilenkite, visi dievai!+
9 Juk tu esi Aukščiausiasis, Jehova, valdovas visos žemės,
už visus dievus viršesnis.+
10 Kas mylite Jehovą, neapkęskit pikta.+
12 Tad džiaukitės, teisieji, Jehova!
Dėkokite šventam jo vardui*!
Psalmė.
98 Giedokite Jehovai naują giesmę!+
3 Jis nepamiršo to, ką Izraelio šeimai pažadėjo, – ištikimai mylėti, ištikimas būti.+
Visi lig žemės pakraščių pamatė, kaip mūsų Dievas gelbsti*.+
4 Tad šlovinki Jehovą džiaugsmo šūksniais, visa žeme!
Linksminkitės, džiūgaukit, giedokit!+
5 Lyra pritardami giedokite Jehovai,
lyra jį šlovinkit, jam giesmę vinguriuokit.
6 Trimitą pūskite ir ragą,+
džiūgaukite Karaliaus, Jehovos, akivaizdoj.
7 Tegaudžia jūra ir visa, kas joje,
žemė ir jos gyventojai.
8 Upės rankomis teploja,
kalnai drauge tešūkauja iš džiaugsmo+
9 Jehovos akivaizdoje, nes jis ateina* teisti žemės.
99 Jehova tapo Karaliumi+ – tegul dreba tautos!
Jis viršum* kerubų soste sėdi+ – tegul virpa žemė!
2 Didis yra Jehova Sione,
jis – visų tautų valdovas.+
3 Tebūna šlovinamas tavo didis vardas,+
pagarbią baimę keliantis ir šventas!
4 Karalius jis yra galingas, jis myli teisingumą.+
Kas dora, tu esi nustatęs,
ir kas teisinga, kas teisu, Jokūbo tautoje įtvirtinęs.+
5 Jehovą, mūsų Dievą, aukštinkit,+ prieš jo pakojį lenkitės!+
Jis šventas.+
Jie paisė jo priesakų*, jo duotų įsakymų.+
8 Jehova, mūsų Dieve, tu juos išklausei.+
9 Jehovą, mūsų Dievą, aukštinkit+
ir priešais šventąjį jo kalną lenkitės,+
nes šventas mūsų Dievas Jehova.+
Padėkos psalmė.
100 Šlovinki Jehovą džiaugsmo šūksniais, visa žeme!+
3 Žinokite*, kad Jehova yra Dievas.+
Tai jis mus sukūrė, mes esame jo*.+
Mes – jo tauta ir jo ganyklos avys.+
Dėkokite jam, šlovinkite jo vardą,+
nes jo ištikimoji meilė amžina,
ir jo ištikimybė tveria per kartų kartas.+
Dovydo psalmė.
101 Apie meilę ištikimąją, apie teisingumą aš giedosiu.
Tau, Jehova, aš giedosiu gyrių.
2 Aš elgsiuosi protingai, doras* būsiu.
Kada tu pas mane ateisi?
Net savo namuose aš vaikščiosiu dora širdim.+
3 Nežvelgsiu niekada į tai, kas žema.
4 Suktos širdies žmogaus iš tolo vengsiu,
su tuo, kas bloga, neturėsiu nieko bendra.
Kieno širdis išpuikusi ir žvilgsnis išdidus,
to nepakęsiu.
6 Aš žvelgsiu į krašte gyvenančius ištikimuosius
ir jie bus su manim.
Tarnaus man tie, kurie keliu dorumo eina.
7 O apgavikui vietos mano namuose nebus,
man prieš akis melagis nestovės.
8 Kas rytą nuosprendį krašte įvykdysiu visiems nedorėliams
ir piktadarius išnaikinsiu iš Jehovos miesto.+
Vargdienio malda, kai jis nevilties apimtas* lieja savo sielvartą Jehovai.+
2 Neslėpki savo veido nuo manęs nelaimės dieną,+
klausyk palenkęs ausį,
nedelski atsiliepti, kai šaukiuosi.+
3 Lyg dūmas nyksta mano dienos,
lyg malkos židiny anglėja mano kaulai.+
4 Širdis man vysta, džiūsta it žolė,+
net savo valgį pamirštu.
6 Esu lyg pelikanas tyrlaukiuose,
lyg pelėdikė tarp griuvėsių.
8 Visą dieną priešai tyčiojasi iš manęs,+
keiksmu šaipūnams tapo mano vardas.
10 Tu ant manęs pyksti ir rūstauji,
tu paėmei mane ir numetei šalin.
13 Tikrai tu dar pakilsi ir Siono pagailėsi,+
nes laikas jam parodyti malonę,+
skirtasis metas jau atėjo.+
15 Jehova, vardo tavojo bijosis tautos,
tava šlovė visiems karaliams žemėje kels baimę.+
19 Žemyn jis žvelgia iš šventos aukštybės,+
žiūri Jehova į žemę iš dangaus,
20 kad belaisvio aimaną išgirstų,+
kad išvaduotų pasmerktuosius mirčiai.+
21 Jehovos vardas Sione bus garsinamas,+
bus šlovinamas jis Jeruzalėje,
22 kai tautos, karalystės susirinks
drauge tarnaut Jehovai.+
23 O man jis pirma laiko atėmė jėgas,
mano dienas sutrumpino.
24 Sakiau: „O mano Dieve,
neatimki man gyvybės, gyvenimui tik įpusėjus, –
tu, kurio metai trunka per kartų kartas.+
26 Jie pražus, o tu pasiliksi.
Lyg drabužis jie visi susidėvės,
lyg kokį apdarą tu juos pakeisi, ir jie pranyks.
27 O tu esi tas pats, ir tavo metams nėra galo.+
28 Tavo tarnų vaikai ramiai gyvens,
jų palikuoniai akivaizdoje tavo visada gyvuos.“+
Dovydo.
103 Manoji siela, šlovinki Jehovą,
mano visa esybė tešlovina jo šventą vardą.
3 Visas kaltes jis tau atleidžia+
ir tavo negales visas išgydo,+
4 ištraukia tavo gyvastį iš kapo,+
ištikimąja meile, gailestingumu tave apvainikuoja+
5 ir sotina tavo gyvenimą gėrybėmis,+
kad grįžtų tavo jaunos jėgos ir būtum it erelis.+
15 Mirtingojo dienos – kaip dienos žolyno.+
17 Tačiau su tais, kurie Jehovos bijo,
amžiams pasilieka jo ištikimoji meilė,+
jo teisumas – net su jų vaikų vaikais,+
18 su tais, kas laikosi jo sandoros,+
kas rūpestingai vykdo jo įsakymus.
22 Šlovinkit Jehovą, visi jo kūriniai,
visoje jo viešpatystėje!
Manoji siela, šlovinki Jehovą!
104 Manoji siela, šlovinki Jehovą!+
O Jehova, mano Dieve, koks tu didis!+
Tu dangų išskleidi lyg palapinę,+
3 sau kambarius aukštutinius susirenti aukštai tarp vandenų,+
iš debesų pasidarai vežimą,+
ant viesulo sparnų leki.+
6 Gelmėm ją aprengei it drabužiu,+
kad vandenys net virš kalnų stovėjo.
7 Tu pagrūmojai, ir jie bėgo,+
sugriaudėjai, ir traukėsi jie išsigandę.
8 Kalnams bekylant,+ slėniams dumbant,
jie traukėsi į vietą, kurią buvai prirengęs.
9 Tu ribą jiems nubrėžei, peržengt jos neleidai,+
kad nebeužlietų žemės.
10 Šaltinius tu išplukdai per slėnius,
jie teka tarp kalnų
11 ir lauko žvėrys iš jų geria,
malšina troškulį laukiniai asilai.
12 Virš jų lizdus padangių paukščiai suka
ir čiulba medžių šakose.
15 Ir duodi vyno – jis žmogui širdį linksmina,+
taip pat aliejaus, nuo kurio švytėte švyti veidas,
ir duonos, kuri pastiprina mirtingam žmogui širdį.+
16 Jehovos medžiai siurbia vandenį lig soties –
Libano kedrai, kuriuos jis pasodino.
17 Paukščiai krauna ten lizdus
ir gandras+ kadagynuose namus sau randa.
19 Mėnulį tu laikotarpiams žymėti padarei,
ir saulė žino savo metą nusileisti.+
20 Tu sutemas siunti ir užslenka naktis,+
tada sukrunta miško žvėrys.
22 O saulei patekėjus traukiasi šalin,
vėl tūno savo guoliuose.
23 Tada žmogus prie darbo eina
ir pluša iki vakaro.
24 Kiek daug tavų darbų, Jehova!+
Visus juos išmintingai padarei.+
Žemėj pilna tavo kūrinių.
25 Štai jūra neaprėpiama, plati.
Ten neapsakoma daugybė gyvių knibžda, mažų ir didelių.+
27 Visi jie laukia iš tavęs,
kad duotum peno jiems, kai reikia.+
28 Ką duodi, tą jie ima.+
Tu delną savąjį atgniauži, ir jie gėrybėmis pasimaitina.+
29 Kai savo veidą paslepi, jie sunerimsta.
Kai atimi jiems dvasią, krinta ir į dulkes grįžta.+
31 Jehova bus amžinai šlovingas,
darbais savaisiais džiaugsis Jehova.+
32 Į žemę jis pažvelgia, ir ji dreba,
paliečia kalnus, ir jie rūksta.+
35 Nusidėjėliai pradings iš žemės,
nedorėlių neliks.+
Manoji siela, šlovinki Jehovą! Šlovinkite Jahą!*
3 Didžiuokitės šventuoju jo vardu!+
Širdis, kuri Jehovos ieško, tesidžiaugia!+
5 Atminkite, kokie įstabūs jo darbai,
jo stebuklus ir jo paskelbtus nuosprendžius atminkite,+
6 jo tarno Abraomo palikuoniai,+
Jokūbo sūnūs, Dievo išrinktieji!+
8 Jis mena savo sandorą per amžius+
ir savo pažadą – lig tūkstančio kartų̃,+
9 tą sandorą, kurią sudarė su Abraomu,+
tą priesaiką, kuria prisiekė Izaokui,+
10 kurią padarė įstatu Jokūbui
ir sandora, galiojančia per amžius Izraeliui.
13 Nors iš tautos į tautą jie klajojo,
iš karalystės kėlėsi į karalystę,+
14 jų engti niekam jis neleido,+
jų labui drausmino net karalius:+
15 „Nelieskit mano pateptųjų
ir nieko pikta nedarykit mano pranašams!“+
16 Ant krašto jis užleido badą,+
sulaužė duonos lazdą*,
17 tačiau jis siuntė vyrą pirma jų,
jis siuntė Juozapą, parduotą į vergiją.+
18 Supančiotos jam buvo kojos,+
į geležį įtvertas kaklas,
19 kol išsipildė tai, kas buvo pasakyta,+
ir kol Jehovos žodis jį ištaurino.
20 Karalius davė įsaką jį išvaduoti,+
tautų valdovas laisvėn jį išleido
21 ir rūmų viešpačiu paskyrė,
valdytoju visų savųjų turtų,+
22 kad savo nuožiūra didžiūnams vadovautų,
kad vyresniuosius išminties pamokytų.+
23 Galiausiai į Egiptą atkeliavo Izraelis,+
prisiglaudė Jokūbas Chamo žemėj.
24 Ten Dievas tautą savąją labai pagausino,+
net už engėjus galingesnę ją padarė,+
25 o priešų širdį nuteikė, kad jos nekęstų,
klastas prieš jo tarnus kad regztų.+
26 Jis siuntė Mozę, savo tarną,+
ir Aaroną,+ savo išrinktąjį,
27 kad ženklus Egipte darytų,
kad Chamo žemėje darytų stebuklus.+
28 Ant krašto jis užtraukė tamsą, ir sutemo.+
Jo žodžiams jie nepasipriešino.
29 Jų vandenis jis pavertė krauju
ir išgaišino jų žuvis.+
30 Užplūdo kraštą varlės,+
net rūmų menės jų knibždėjo.
33 Jų vynmedžius ir figmedžius išguldė,
medžius, ten augančius, išlaužė.
34 Jis tarė žodį, ir skėriai pasklido,
rijūnų nesuskaitoma daugybė.+
35 Tie krašto augalus visus surijo,
suėdė žemės derlių.
36 Paskui jis jų pirmagimius krašte išžudė,+
jų pirmąjį vyrystės vaisių,
37 ir išvedė savuosius, sidabru ir auksu nešinus.+
Nė vienas, žengiantis jų gretose, neklupinėjo.
38 O egiptiečiai buvo baimės pagauti
ir džiaugėsi, kad jie išėjo.+
42 Mat atminė jis šventą Abraomui, savo tarnui, duotą pažadą.+
43 Kai Dievas savo žmones išvedė, visi jie džiaugėsi,+
jo išrinktieji džiūgavo.
44 Jų nuosavybėn jis atidavė tautų žemes+ –
jiems atiteko tai, ką tautos sunkiai triūsdamos įgijo,+ –
45 kad jo įsakymams paklustų,+
kad jo įstatymų laikytųsi.
Šlovinkite Jahą!*
106 Šlovinkite Jahą!*
2 Kas gali apsakyt Jehovos galią,
išpasakoti jo šlovingus darbus?+
3 Laimingi tie, kas elgiasi teisingai
ir visad daro, kas teisu!+
4 Atmink mane, Jehova, kai darysi gera savo tautai,+
apsaugok, kai savuosius gelbėsi,
5 kad aš patirčiau, koks tu geras savo išrinktiesiems,+
kad su tauta tavąja džiaugčiausi,
kad tavimi didžiuočiausi drauge su tavo paveldu.
7 Nepaisė* mūsų protėviai stebuklų, kuriuos parodei Egipte.
Užmiršę tavo didžią ištikimą meilę,
prie jūros, Raudonosios jūros, jie maištavo.+
9 Išdžiūvo Raudonoji jūra jam įsakius.
Jis per gelmes juos pervedė lyg per dykynę,+
10 išgelbėjo juos iš skriaudėjo rankų,+
iš priešo rankų išvadavo.+
11 O tuos engėjus vandenys užliejo,
nė vieno nepaliko gyvo.+
13 Bet greitai Dievo darbus jie pamiršo,+
nurodymų jo nebelaukė.
15 Jis davė, ko jie reikalavo,
bet veikiai siuntė pragaištingą ligą.+
17 Už tai Dataną žemė atsivėrusi prarijo,
palaidojo visus, kurie prie Abiramo buvo prisidėję.+
18 Tarp jų įsiplieskė ugnis,
sudegino nedorėlius liepsna.+
19 O prie Horebo buvo pasidirbę veršį
ir stabą nusiliedinę jam lenkėsi.+
20 Jie Dievo* šlovę iškeitė
į atvaizdą žolėdžio jaučio+ –
21 užmiršo Dievą,+ savo Gelbėtoją,
kuris padarė Egipte didžių dalykų,+
22 padarė Chamo žemėj įstabių darbų,+
bauginančių ženklų prie Raudonosios jūros.+
23 Jis būtų juos kaipmat pražudęs,
tačiau jo išrinktasis Mozė juos užstojo*,
jo pražūtingą įniršį numaldė.+
24 Jie kraštą puikųjį paniekino+
ir pažadu jo netikėjo,+
25 murmėjo savo palapinėse,+
Jehovos balso nesiklausė.+
26 Tada pakėlęs ranką jis prisiekė,
kad išguldys juos dykumoj,+
27 kad tarp tautų pražus jų palikuoniai,
kad bus jie išblaškyti po visus kraštus.+
30 Bet Finehasas stojo vykdyt teisingumo
ir maras siautėti paliovė.+
31 Už tai per amžius jis bus laikomas teisiuoju,
per kartų kartas.+
34 Neišnaikino jie tautų,+
kaip buvo Jehova įsakęs,+
ir elgėsi taip pat kaip jie+ –
o tie jiems tapo spąstais.+
37 Ir jie aukojo savo sūnus,
savo dukteris piktosioms dvasioms,+
38 nekaltą kraują liejo,+
sūnų ir dukterų jie liejo kraują –
vaikus stabams aukojo Kanaano,+
ir kraštas buvo suteptas krauju.
40 Užsidegė Jehovos pyktis ant savos tautos,
jis ėmė savo paveldu bjaurėtis,
41 todėl ne kartą įdavė juos kitataučiams į rankas+ –
atidavė valdyti tiems, kurie jų nekentė.+
42 Juos priešai engė,
jie buvo pavergėjų valioj.
43 Jis gelbėjo juos daugel sykių,+
bet jie vis tiek maištavo, jo neklausė,+
per savo nuodėmes žemai nupuolė.+
44 Tačiau matydamas jų vargą+
jis atsiliepdavo į jų pagalbos šauksmą+
45 ir, savo sandorą jų labui prisiminęs,
46 Jis duodavo jiems gailesčio sulaukti
net iš pavergėjų.+
Tada dėkosime šventajam tavo vardui
ir šlovinsim tave džiaugsmingai.+
48 Šlovė Jehovai, Izraelio Dievui,
per amžių amžius!+
Visa tauta tesako: „Amen!“*
Šlovinkite Jahą!
PENKTA KNYGA
(107–150 psalmės)
2 Taip tesako Jehovos išgelbėtieji* –
tie, kuriuos iš priešo rankų jis išgelbėjo,+
3 kuriuos surinko iš visų kraštų,+
iš rytų ir vakarų,
iš šiaurės ir pietų.+
4 Jie po tyrlaukius, po dykumą klajojo,
bet į miestą, kuriame galėtų įsikurti, kelio nesurado.
5 Alko jie ir troško,
iš nuovargio net alpo.
6 Bet savo bėdoje jie šaukėsi Jehovos,+
ir jis nelaimėje padėjo+ –
7 keliu teisingu vedė,+
kol atvedė į miestą, kuriame galėtų įsikurti.+
8 Tegul Jehovai už jo meilę ištikimąją dėkoja,+
už darbus įstabius, kuriuos jis daro dėl žmonių sūnų,+
9 nes jis pagirdo trokštančius
ir alkstančius pasotina gėrybėmis.+
10 Gūdžioj tamsoj gyveno kai kurie,
sukaustyti vargų ir geležinių pančių,
11 nes priešinosi Dievo žodžiams,
Aukščiausiojo pamokymų nepaisė.+
12 Per sunkumus jų širdį Dievas mokė nuolankumo.+
Jie klupo, ir nebuvo kas padėtų.
13 Bet savo bėdoje jie šaukėsi Jehovos,
ir gelbėjo jis iš nelaimės,
14 iš tamsumos gūdžios juos išvedė,
sutraukė pančius.+
15 Tegul Jehovai už jo meilę ištikimąją dėkoja,+
už darbus įstabius, kuriuos jis daro dėl žmonių sūnų,
16 nes varines duris jisai sutrupina
ir nukapoja geležies skląsčius.+
18 Jiems valgis kėlė šleikštulį,
mirties vartus jau buvo jie priėję.
19 Bet savo bėdoje jie šaukėsi Jehovos,
ir jis vadavo iš nelaimės.
20 Jis siuntė žodį ir išgydė juos,+
ištraukė iš duobės.
21 Tegul Jehovai už jo meilę ištikimąją dėkoja,
už darbus įstabius, kuriuos jis daro dėl žmonių sūnų,
22 tegul aukoja padėkos aukas+
ir džiūgaudami garsina jo darbus!
23 Kas jūroj plaukioja laivais,
kas verčiasi prekyba plačiuose vandenyse,+
24 yra Jehovos darbus matę,
jo darbus įstabius regėję gelmėse.+
25 Jam tarus žodį, štai audra atūžia+
ir jūroje bangas šokdina.
26 Tada jie lig dangaus pakyla
ir į gelmes vėl sminga.
Nelaimei gresiant, jų drąsa ištirpsta.
28 Bet savo bėdoje jie šaukiasi Jehovos,+
ir iš nelaimės jis vaduoja –
29 sutramdo audrą,
tada paliauja jūros bangos šėlti.+
30 Jie džiaugiasi nurimus jūrai,
ir jis juos atveda į išsvajotą uostą.
31 Tegul Jehovai už jo meilę ištikimąją dėkoja,
už darbus įstabius, kuriuos jis daro dėl žmonių sūnų!+
32 Teaukština jį susirinkusi tauta,+
tešlovina seniūnai, į tarybą susiėję!
33 Upes jis dykuma paverčia,
vandens versmes – išdegusia žeme,+
34 derlingą kraštą – dykviete druskinga+
už nedorybes tų, kurie tame krašte gyvena.
35 Jis dykumą paverčia ežerais,
vandens šaltiniais – sausą žemę+
36 ir alkanuosius ten įkurdina,+
kad miestą sau pasistatytų.+
38 Juos Dievas laimina, ir jų labai gausėja.
Neleidžia jis, kad bandos jų sunyktų.+
39 Bet jų ir vėl nedaug belieka,
pažemina juos priespauda, nelaimė ir kančia.
40 Jis ant didžiūnų panieką išlieja
ir paklaidina juos dykynėje be kelio,+
41 tačiau vargšus nuo priespaudos apsaugo*,+
gausias it kaimenes padaro jų šeimas.
Giesmė. Dovydo psalmė.
108 Mano širdis tvirta, o Dieve!
Visa savo esybe* tau giedosiu, stygomis pritarsiu.+
2 Pabuskit, arfa, lyra!+
Pažadinsiu aš aušrą
3 ir šlovinsiu tave, Jehova, tautose,
tau gentyse giedosiu.
4 Juk didi ištikimoji tavo meilė – kaip aukštas dangus,+
ištikimybė tavo siekia debesis.
5 Būk išaukštintas, Dieve, virš dangaus,
šlovė tavoji virš visos žemės tepakyla!+
6 Išklausyk mane! Savo dešine vaduok!
Tebūna tavo numylėtiniai apsaugoti.+
7 Dievas savo šventume* kalbėjo:
„Aš džiūgausiu! Aš duosiu paveldėt Sichemą,+
Sukotų slėnį atmatuosiu!+
8 Ir Gileadas,+ ir Manasas man priklauso,
Efraimas – šalmas* mano galvai,+
Judas – manoji valdovo lazda.+
9 Moabas – mano praustuvė,+
ant Edomo numesiu savo sandalą,+
Filistijoje aidės mano pergalės šūksniai.“+
10 Kas įves mane į įtvirtintą miestą?
Kas atlydės į Edomą?+
11 Argi ne tu, mūsų Dieve, nors mus ir atstūmei?
Argi ne tu, Dieve, nors ir nebežygiuoji su mūsų pulkais?+
Vadovui. Dovydo psalmė.
109 Dieve, mano šlove,+ netylėk!
2 Nedorėliai, klastūnai prieš mane burnoja,
plaka melagingu liežuviu,+
3 apspitę beria neapykantos žodžius,
visai be priežasties mane užpuola.+
4 Į mano meilę kaltinimais jie atsako,+
tačiau aš nepaliauju melstis.
6 Nedorą žmogų atiduok nedorėliui,
testovi kaltintojas jo dešinėje,
7 teisme jį tepasmerkia,
net jo malda tebūna palaikyta nuodėme.+
9 Telieka jo vaikai našlaičiais,
o jo žmona – našle.
10 Vaikai jo teklajoja elgetaudami,
iš savo sugriautų namų teeina maisto sau ieškoti.
11 Tepasiglemžia skolintojas visa, ką jis turi,
jo turtą svetimieji teišplėšia.
12 Te niekas neparodo jam gerumo*,
našlaičių jo vaikų tenepagaili.
13 Visi jo palikuoniai tepražūva,+
jų vardas tepranyksta su ateinančia karta.
14 Jo protėvių kaltės tenepamiršta Jehova+
ir nuodėmė jo motinos teneišdyla.
15 Te nuolat mena Jehova, ką jie yra padarę,
ir žemėje teištrina jų atminimą.+
16 Juk nesirūpino tasai žmogus daryti gera*,+
persekiojo jis vargdienį,+ vargšą ir prislėgtaširdį,
kėsinosi jį nužudyti.+
17 Patiko svaidytis jam prakeiksmais, todėl ir pats prakeiktas buvo.
Kitų nelaimino, todėl ir pats palaiminimo nesulaukė.
18 Jis apsivilko prakeiksmais tarytum drabužiu,
jie lyg vanduo į kūną sutekėjo,
įsiskverbė į kaulus lyg aliejus.
19 Tegul tie prakeiksmai jį patį lyg apsiaustas gaubs,+
tebus jie tartum juosta, kuria jis nuolat juosi.
20 Taip mano kaltintojui teatmoka Jehova+
ir tiems, kurie man pikta linki.
21 Jehova, Visavaldi,
padėk man dėlei savo vardo!+
Vaduoki, nes gera tava ištikimoji meilė.+
23 Nykstu aš kaip šešėlis,
šalin esu nublokštas it skėrys.
24 Nuo pasninko man linksta keliai,
sulysęs aš, išsekęs.
26 Padėk, Jehova, mano Dieve!
Ištikimąja savo meile gelbėk!
27 Težino jie, kad tai tava ranka,
kad tu, Jehova, gelbsti.
28 Tu laiminki, o jie tegu sau keikia
ir prieš mane pakilę tebūnie sugėdinti,
o tavo tarnas tesidžiaugia.
29 Te mano kaltintojai negarbe apsivelka,
lyg apsiaustu teapsisiaučia gėda.+
30 Širdingai šlovinsiu Jehovą savo lūpomis,
prieš susirinkusią daugybę šlovinsiu,+
31 nes vargšo dešinėj jis stovi
ir gelbsti jį nuo pasmerkėjų.
Dovydo psalmė.
110 Jehova mano Viešpačiui tarė:
„Sėskis mano dešinėje ir palūkėk,+
kol padėsiu tavo priešus lyg suolelį tau po kojų.“+
3 Tavo žmonės noriai ateis tą dieną, kai pulkus į kovą telksi.
Lyg rasos lašeliai, aušroje užgimę,
rinksis pas tave jaunuoliai, pasipuošę šventumu.
7 Pakelėje jis* iš upelio atsigers,
todėl laikys aukštai iškėlęs galvą.
א [alefas]
Šlovinsiu Jehovą iš visos širdies+
ב [betas]
tarp susirinkusių draugėn dorųjų.
ג [gimelis]
ד [daletas]
Visi, kurie darbais jo žavisi, juos tyrinėja.+
ה [hė]
ז [zainas]
4 Darbai jo neužmirštamai nuostabūs.+
ח [chetas]
Koks atjautus* ir gailestingas Jehova!+
ט [tetas]
כ [kafas]
מ [memas]
7 Tiesa ir teisingumas yra jo rankų darbas.+
נ [nūnas]
Visi jo įsakai patikimi,+
ס [samechas]
פ [pė]
ק [kofas]
Šventas ir gerbtinas yra jo vardas.+
ר [rešas]
10 Jehovos baimė – išminties pradžia.+
ש [synas]
Kas vykdo jo įsakymus, yra išties protingas.+
ת [tavas]
Šlovė jo tveria amžinai.
א [alefas]
ג [gimelis]
ה [hė]
ז [zainas]
ט [tetas]
כ [kafas]
ל [lamedas]
Ir bus teisusis minimas per amžius.+
מ [memas]
ס [samechas]
8 Širdis jo nepajudinama, nieko jis nebijo.+
ע [ainas]
Galų gale jis pergalingai žvelgs į savo priešus.+
פ [pė]
ק [kofas]
Galybė* jo iškils šlovingai.
ר [rešas]
ת [tavas]
Pražus visi nedorėlių troškimai.+
Jūs, kurie tarnaujate Jehovai, šlovinkite,
šlovinkit Jehovos vardą!
6 Jis lenkiasi į dangų ir į žemę pažiūrėti,+
7 iš dulkių pakelia varguolį,
iš pelenų krūvos* ištraukia vargšą+
8 ir pasodina prie didžiūnų,
savos tautos didžiūnų.
Šlovinkite Jahą!
114 Kai Izraelis išėjo iš Egipto,+
Jokūbo namai – iš svetimkalbės tautos,
2 Judas tapo jo šventove,
Izraelis – jo valda.+
Ko, Jordane, pasukai atgal?+
6 Kodėl, kalnai, lyg avinėliai šokinėjot?
Kodėl straksėjot, kalvos, lyg ėriukai?
115 Ne mus, Jehova, ne mus,
o savąjį vardą pašlovink+
ištikimosios savo meilės ir ištikimybės dėlei,+
2 kad tautos nesakytų:
„Kurgi tas jų Dievas?“+
3 Mūsų Dievas danguose,
jis daro, kas tik jam patinka.
4 O jų stabai tėra sidabras, auksas,
žmogaus rankų darbas.+
5 Jie turi burną, bet nekalba,+
akis – bet nemato,
6 turi ausis, bet negirdi,
nosį – bet neužuodžia,
7 turi rankas, bet negali lytėti,
kojas – bet nevaikšto,+
iš jų gerklės nesklinda balsas.+
9 O Izraeli, pasitikėki Jehova!+
Jis jūsų pagalba ir skydas.+
10 Aarono namai,+ pasitikėkite Jehova!
Jis jūsų pagalba ir skydas.
11 Kas tik Jehovos bijote, pasitikėkite Jehova!+
Jis jūsų pagalba ir skydas.+
12 Jehova mus atsimena, jis mus palaimins.
Jis palaimins Izraelio namus,+
palaimins Aarono namus.
13 Jehova palaimins tuos, kurie jo bijo, –
ir mažą, ir didelį.
14 Jehova jus pagausins,
jus ir jūsų vaikus.+
18 Jahą šlovinsime mes,
šlovinsime dabar ir amžinai.
Šlovinkite Jahą!*
116 Myliu Jehovą,
nes jis mano balsą ir mano maldavimus girdi.+
2 Jis ausį prie manęs palenkia,+
todėl jo šauksiuosi, kol gyvas būsiu.
4 Jehovos vardo aš šaukiausi:+
„Jehova, išvaduok mane!“
6 Jehova saugo tuos, kas neprityrę.+
Buvau visai bejėgis, ir jis mane pakėlė.
7 Nusiramink, manoji siela,
nes Jehova man geras.
8 Dieve, tu nuo mirties mane išgelbėjai,
mano akis – nuo ašarų, neleidai mano kojai klupti,+
9 ir aš dar vaikščiosiu krašte gyvųjų, akivaizdoj Jehovos.
10 Aš tikėjau, todėl kalbėjau,+
nors buvau labai suvargęs.
11 Išgąsčio pagautas aš tariau:
„Žmogus yra melagis!“+
12 Kuo atsilyginsiu Jehovai
už visa gera, ką dėl manęs yra padaręs?
13 Išgelbėjimo taurę imsiu,
Jehovos vardo šauksiuosi.
16 Maldauju, Jehova,
juk aš – tavo tarnas.
Esu tavo tarnas, tavo vergės sūnus.
Juk tu išlaisvinai mane iš pančių.+
17 Padėkos auką Jehovai aukosiu,+
šauksiuosi jo vardo.
18 Jehovai duotus įžadus tesėsiu+
visos tautos akivaizdoje,+
19 Jehovos Namų kiemuose,+
tavo, Jeruzale, viduryje.
117 Šlovinkit Jehovą, visos tautos,+
aukštinkit jį, visos gentys,+
2 nes jo didi ištikimoji meilė lydi mus,+
118 Dėkokite Jehovai, nes jis geras,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
2 Izraelis tesako:
„Jo ištikimoji meilė amžina.“
3 Aarono namai tesako:
„Jo ištikimoji meilė amžina.“
4 Kas tik Jehovos bijo, tesako:
„Jo ištikimoji meilė amžina.“
6 Jehova su manimi, aš nebijosiu.+
Ką gali padaryti man žmogus?+
7 Jehova su manimi, jis – mano padėjėjas*.+
Aš matysiu, kaip pralaimi tie, kurie manęs nekenčia.+
8 Geriau glaustis prie Jehovos
negu pasitikėti žmonėmis.+
9 Geriau glaustis prie Jehovos
negu pasitikėt didžiūnais.+
11 Mane apstojo, iš visų pusių apstojo,
bet aš Jehovos vardu
nuo jų atsigyniau.
12 Mane lyg bitės jos apspito,
bet supleškėjo greitai kaip erškėčiai.
Aš Jehovos vardu
nuo jų atsigyniau.+
13 Mane stumte stūmė, kad parpulčiau,
bet Jehova man padėjo.
14 Jahas – mano prieglobstis, mano stiprybė.
Jis mane išgelbėjo.+
15 Džiaugsmo ir pergalės* šūksniai
girdėti teisiųjų palapinėse.
Jehovos dešinė galingus darbus daro.+
16 Jehovos dešinė aukštai iškelta,
Jehovos dešinė galingus darbus daro.+
17 Ne mirsiu, o gyvensiu aš,
kad Jaho darbus apsakyčiau.+
19 Teisumo vartus man atverkit+ –
pro juos įžengęs Jahą šlovinsiu.
20 Tai Jehovos vartai,
pro juos teisieji žengia.+
21 Šlovinsiu tave, nes išklausei,+
nes mane išgelbėjai.
24 Ši diena – nuo Jehovos,
tad džiaugsimės ir džiūgausime.
25 Jehova, meldžiame: pagelbėk mums*!
Jehova, meldžiame: suteik mums pergalę!
26 Palaimintas, kas Jehovos vardu ateina!+
Iš Jehovos Namų jus laiminame.
27 Jehova yra Dievas,
jis siunčia mums šviesą.+
28 Tu mano Dievas, aš šlovinsiu tave,
aukštinsiu tave, manasis Dieve!+
א [alefas]
3 Tokie nedaro neteisybės,
jie žengia jo keliais.+
4 Tu, Dieve, įsakus davei,
juos reikia vykdyt rūpestingai.+
5 O kaip aš noriu būti tvirtas,+
kad tavo nuostatams nenusižengčiau
6 ir kad netektų raust iš gėdos+
įsakymus tavuosius prisiminus!
Tik niekad nepalik manęs!
ב [betas]
9 O kaip jaunuoliui išlaikyti savo taką tyrą?
Tebūna jis budrus, teklauso tavo žodžio.+
10 Visa širdim tavęs aš ieškau,
neleiski nuo įsakymų tavųjų man nuklysti.+
12 Tad būk pašlovintas, Jehova,
ir savo nuostatų mane pamokyk.
13 Lūpos mano garsina
visus tavo paskelbtus sprendimus.
ג [gimelis]
17 Būki maloningas savo tarnui!
Tada gyvensiu ir laikysiuos tavo žodžio.+
18 Atverki man akis, kad aiškiai pamatyčiau,
kiek nuostabių dalykų glūdi tavame įstatyme.
19 Esu aš svetimas šiame krašte.+
Neslėpk įsakymų savųjų nuo manęs.
20 Be perstojo kamuojas mano siela
laukdama tavų sprendimų.
21 Tu įžūliuosius sudraudi,
tuos prakeiktuosius, nuo įsakymų kurie yra nuklydę.+
22 Vaduok mane nuo paniekos ir nuo užgaulių,
juk paisau tavo priminimų.
23 Net kai didžiūnai susirinkę pikta rezga prieš mane,
apie tavuosius nuostatus galvoja tavo tarnas.
ד [daletas]
25 Guliu bejėgis dulkėse.+
Tad atgaivink mane, kaip pažadėjai!+
26 Išpasakojau tau savus kelius – mane tu išklausei.
28 Iš sielvarto užmigti negaliu.
Sustiprinki mane, kaip pažadėjai.
29 Jei krypčiau į apgaulės kelią, sustabdyk mane,+
būk maloningas man ir mokyk savojo įstatymo.
30 Ištikimybės kelią aš pasirinkau.+
Sprendimai tavo, suprantu, yra teisingi.
31 Aš tavo priminimų įsitvėriau.+
Jehova, teneteks man nusivilti*!+
32 Tavo įsakymų keliu aš bėgsiu,
nes mano širdžiai leidi juos gerai suprasti*.
ה [hė]
34 Paprotinki mane,
kad aš įstatymo laikyčiausi,
kad jam visa širdim paklusčiau.
35 Vesk mane savo įsakymų taku,+
nes man keliauti juo patinka.
36 Ir mano širdį taip palenk, kad į priminimus įsiklausyčiau
ir neieškočiau sau naudos.+
38 Tesėk, ką savo tarnui pažadėjai,
kad žmonės jaustų tau pagarbią baimę.*
39 Pašalink gėdą nuo manęs – aš jos bijausi, –
nes geri yra tavi sprendimai.+
40 Kaip aš ilgiuosi tavo įsakų!
Tad atgaivink mane savuoju teisumu.
ו [vavas]
42 Tada turėsiu ką šaipūnui atsakyti,
nes pasikliauju tavo žodžiais.
43 Neleiski, kad tiesa nuo mano lūpų pasitrauktų,
juk viltis aš dedu į tavo sprendimus.
44 Tavo įstatymo laikysiuosi aš visada,
per amžių amžius,+
45 ir vaikščiosiu ten, kur saugu*,+
nes tavo įsakus aš tyrinėju.
47 Tavais įsakymais gėriuosi,
jie man brangūs.+
ז [zainas]
49 Atminki savo tarnui duotą žodį,
kuriuo man suteikei vilties.
50 Tai man paguoda varguose,+
nes tavo žodžiai atgaivina.
53 Užsidegu pykčiu matydamas nedorėlius,
kurie įstatymą paniekina.+
54 Ir kur tik apsistoju,
apie tavuosius nuostatus aš giesmes giedu.
55 Menu net naktį tavo vardą, o Jehova,+
ir vykdau tavąjį įstatymą.
56 Taip visados darau,
nes tavo įsakų laikausi.
ח [chetas]
57 Jehova – manasis paveldas.+
Klausyti tavo žodžių prižadėjau.+
59 Aš apmąsčiau savo kelius
ir sugrįžau prie tavo priminimų.+
60 Skubu aš, nedelsiu
tavo įsakymams paklusti.+
62 Vidurnaktį keliuosi tau dėkoti+
už tavo teisius sprendimus.
64 O Jehova, žemė kupina ištikimosios tavo meilės.+
Savo nuostatų mane pamokyk.
ט [tetas]
65 Buvai, Jehova, savo tarnui geras,
kaip ir pažadėjai.
68 Esi tu geras,+ ir gera yra visa, ką darai.
Savo nuostatų mane pamokyk.+
69 Drabsto ant manęs melus įžūlūs žmonės,
bet aš visa širdim tavųjų įsakų laikausi.
י [jodas]
74 Dievobaimingieji džiaugiasi mane regėdami,
nes aš į žodį tavąjį sudėjau viltis.+
O aš mąstysiu apie tavo įsakus.*+
79 Tegrįžta pas mane visi, kas bijosi tavęs
ir kas priminimus tavuosius žino.
כ [kafas]
81 Kaip trokštu, kad ateitų man išgelbėjimas nuo tavęs!+
Juk aš į žodį tavąjį sudėjau viltis.
82 Tavųjų pažadų belaukdamos pailso mano akys.+
„Kada mane paguosi?“ – klausiu.+
84 Kiek dienų dar tavo tarnas lauks?
Kada gi mano persekiotojus nubausi?+
85 Duobes man kasa įžūlieji,
kurie įstatymo tavo nepaiso.
86 Visi tavo įsakymai patikimi.
Padėk! Mane tie žmonės persekioja nepelnytai.+
87 Manęs jie žemėje vos nepražudė,
bet tavo įsakų aš neapleidau.
88 Dėlei ištikimosios savo meilės atgaivink mane,
ir priminimais, tavo ištartais, aš vadovausiuos.
ל [lamedas]
Žemę tu įtvirtinai – ji tebestovi.+
91 Vi̇̀sa* pasilieka ligi šiol, kaip tu esi nusprendęs,
nes visa tau tarnauja.
93 Tavųjų įsakų aš niekad nepamiršiu,
nes jais mane atgaivinai.+
95 Nedorėliai mane ketina pražudyti,
bet į priminimus tavuosius aš įsiklausau.
מ [memas]
97 Kaip branginu tavo įstatymą!+
Ištisą dieną apie jį mąstau*.+
98 Tavo įsakymas padaro mane už priešus gudresnį,+
nes jis visada su manim.
100 Už senolius esu aš protingesnis,
nes vykdau tavo įsakus.
101 Į nedorumo taką kojos nekeliu,+
idant galėčiau žodžio tavojo laikytis,
102 ir nuo tavų sprendimų nesitraukiu,
nes tu – manasis mokytojas.
נ [nūnas]
106 Darysiu, ką prisiekiau, –
paklusiu tavo teisiems sprendimams.
107 Esu labai suvargęs.+
Jehova, atgaivink mane, kaip pažadėjai!+
109 Pavojus nuolat gresia mano gyvasčiai,
bet tavojo įstatymo nepamirštu.+
111 Tavieji priminimai – mano paveldas per amžius,
jie džiaugsmas mano širdžiai.+
112 Aš pasiryžęs tavo nuostatų laikytis
visados, iki pat galo.
ס [samechas]
115 Palikite mane ramybėje, piktadariai,+
ir leiskit vykdyti man Dievo savojo įsakymus.
116 Kaip pažadėjai, stiprinki mane,+
ir aš gyvensiu.
Neduoki mano vilčiai žlugti.*+
117 Palaikyk mane, ir būsiu aš išgelbėtas.+
O tavo nuostatų jau niekad neišleisiu iš akių.+
118 Nuo tų, kas tavo nuostatus palieka, tu nusigręži,+
nes jie melagiai, apgavikai.
119 Nedorėlius pašalini iš žemės lyg bevertį šlaką,+
tad branginu tavus priminimus.
120 Iš baimės prieš tave man kūnas dreba,
pagarbią baimę įkvepia tavi sprendimai.
ע [ainas]
121 Darau aš, kas teisinga ir teisu.
Neatiduok manęs engėjams!
122 Laiduok gerovę savo tarnui,
tegul manęs neengia įžūlieji.
125 Aš – tavo tarnas, tad mane paprotink,+
kad perprasčiau tavus priminimus.
126 Jehovai jau atėjo metas veikti.+
Juk žmonės laužo tavąjį įstatymą.
127 Todėl įsakymus tavuosius branginu
labiau už auksą, už gryniausią auksą.+
פ [pė]
129 Nuostabūs tavo priminimai,
užtat į juos įsiklausau.
131 Pravėręs lūpas dūsauju,
tavų įsakymų ilgiuosi.+
132 Atsigręžk ir pagailėk manęs,+
juk taip esi nusprendęs elgtis su visais, kurie brangina tavo vardą.+
133 Saugiai vesk mane,* kaip pažadėjai.
Te nedorybė man neviešpataus.+
134 Vaduok* mane iš tų engėjų,
ir aš tavųjų įsakų klausysiu.
136 Mano akys ašaromis srūva,
nes žmonės tavojo įstatymo nepaiso.+
צ [cadė]
137 Jehova, tu esi teisus,+
teisingi tavo nutarimai,+
138 ir visa, ką mums primeni,
yra teisu ir patikima.
139 Uolumas mane graužia,+
nes tavus žodžius pamiršo mano priešai.
143 Nors sielvartauju ir kenčiu,
tavais įsakymais gėrėtis nesiliauju.
144 Per amžius teisūs tavo priminimai.
Protinki mane,+ ir aš gyvensiu.
ק [kofas]
145 Iš visos širdies šaukiuosi – išklausyk, Jehova!
Tavo nuostatams paklusiu.
146 Gelbėk, kai tavęs šaukiuosi!
Paisysiu tavųjų priminimų.
147 Keliuosi dar prieš aušrą ir meldžiu pagalbos,+
nes į tavo žodžius dedu savo viltis.
149 Dėl ištikimosios savo meilės išgirski mano balsą!+
Jehova, sergėk mano gyvastį, juk tu esi teisingas!
150 Tie, kas elgiasi begėdiškai, į mane jau taikosi.
Nuo tavojo įstatymo jie atitolę.
152 Nuo seno žinomi man tavo priminimai,
tu juos davei, kad pasiliktų amžiams.+
ר [rešas]
153 Pažvelki, kaip kamuojuosi, ir išvaduok mane,+
juk tavojo įstatymo nepamirštu.
155 Nedorėliai išgelbėjimo nematys,
nes tavo nuostatų netyrinėja.+
156 Gailestingumas tavo didis, o Jehova!+
Sergėk mano gyvastį, juk tu teisingas.
157 Persekiotojų ir priešų daug turiu,+
bet nuo tavo priminimų nenusisukau.
158 Žmonės neištikimi yra man bjaurūs,
nes tavo žodžių jie nepaiso.+
159 Žiūrėk, kaip tavo įsakus aš branginu!
Jehova, dėl ištikimosios savo meilės sergėk mano gyvastį!+
ש [synas arba šynas]
162 Džiaugiuosi tavo žodžiais+
lyg dideliu grobiu.
164 Septyniskart per dieną šlovinu tave,
nes tavi sprendimai teisūs.
166 Išgelbėjimo laukiu iš tavęs, Jehova,
įsakymams taviesiems paklūstu.
168 Tavaisiais įsakais ir priminimais vadovaujuosi,
nes tu gerai matai visus mano kelius.+
ת [tavas]
169 Mano pagalbos šauksmas tave, Jehova, tepasiekia.+
Savo žodžiu mane paprotink.+
170 Tepasiekia tave mano maldavimai.
Gelbėk, kaip ir pažadėjai!
171 Tesilieja gyrius tau iš mano lūpų+
už tai, kad mokai savo nuostatų.
172 Mano liežuvis teapgieda tavo žodį,+
nes visi tavo įsakymai teisingi.
174 Kaip trokštu, kad ateitų man išgelbėjimas nuo tavęs, Jehova!
Tavo įstatymu gėriuosi.+
175 Leisk man gyventi, kad šlovinčiau tave.+
Tavo sprendimai man tebus pagalba.
Įkalnės giesmė.*
2 Jehova, gelbėki nuo melagingų lūpų,
nuo klastingo liežuvio!
3 Ką tau Dievas padarys, klastingasis liežuvi,
kaip tave nubaus?+
6 Jau per ilgai aš gyvenu
su tais, kurie taikos nekenčia.+
7 Siekiu taikos, bet kad ir ką sakyčiau,
jie nori karo.
Įkalnės giesmė.
121 Aš pakeliu akis į kalnus.+
Iš kur ateis pagalba?
Įkalnės giesmė. Dovydo.
2 Ir štai mūsų kojos jau stovi
tavo, Jeruzale, vartuose.+
6 Melskite Jeruzalei taikos*!+
Kas tave* myli, bus saugus.
7 Taika teviešpataus ant tavo pylimų*,
saugumas – tavo tvirtovėse.
8 Dėl savo brolių ir bičiulių tarsiu:
„Teviešpatauja tavyje taika!“
9 Dėl Jehovos, mūsų Dievo, Namų+
melsiu tau gerovės.
Įkalnės giesmė.
123 Keliu akis į tave+ –
į tave, kuris sėdi dangaus soste.
2 Kaip tarnų akys žvelgia į šeimininko ranką
ir tarnaitės akys – į ranką šeimininkės,
taip mūsų akys žvelgia į Jehovą, mūsų Dievą,+
laukdamos iš jo malonės.+
3 Būk maloningas, o Jehova, būk mums maloningas,
nes paniekos jau esam sotūs.+
4 Sotūs esame išpuikėlių patyčių
ir įžūliųjų paniekos.
Įkalnės giesmė. Dovydo.
124 „Jeigu Jehova nebūtų buvęs su mumis,+ –
tesako Izraelis, –
2 jei Jehova nebūtų buvęs su mumis,+
tai priešai, kurie pakilo mūsų pulti,+
3 kurie degė dideliu pykčiu,+
būtų gyvus mus prariję.+
6 Tebūnie šlovė Jehovai,
kad mūsų neatidavė kaip grobio priešams į nasrus!
7 Mes – lyg tas paukštis,
iš pinklių paukštgaudžio ištrūkęs.+
Pinklės sutraukytos,
mes išvaduoti!+
8 Pagalba mums ateina nuo to, kurio vardas Jehova,+
nuo dangaus ir žemės Kūrėjo.“
Įkalnės giesmė.
125 Tie, kas Jehova pasitiki,+
yra lyg Siono kalnas, kurio niekas nepajudins,
kuris stovi per amžius.+
5 O tuos, kas pasuka kreivais keliais,
Jehova pašalins kartu su darančiais pikta.+
Tebūnie ramybė Izraeliui!
Įkalnės giesmė.
126 Kai Jehova parvedė Siono tremtinius,+
mes buvom lyg sapne.
2 Tuomet mūsų burna buvo pilna juoko,
mūsų liežuvis netvėrė džiaugsmu.+
Tuomet tautose buvo kalbama:
„Jehova padarė jiems didžių dalykų!“+
3 Jehova didžių dalykų mums padarė,+
todėl mes pertekę džiaugsmu.
4 Parveski mūsų tremtinius, Jehova,
kaip į Negebą* grąžini vandens srautus!
5 Kas su ašaromis sėja,
tas su džiaugsmu pjaus.
Įkalnės giesmė. Saliamono.
127 Jei Jehova namų nestato,
veltui pluša statytojai.+
Jei Jehova nesaugo miesto,+
veltui budi sargas.
2 Veltui keliatės anksti
ir dirbate lig vėlumos,
veltui vargstate dėl duonos.
Juk savo mylimuosius jis aprūpina ir duoda ramų miegą.+
5 Laimingas tas žmogus, kurio pilna strėlinė!+
Neteks jam gėdytis,
nes miesto vartuose su priešais kalbės jo sūnūs.
Įkalnės giesmė.
2 Tu maitinsiesi iš savo rankų triūso,
laimingas būsi, visko pertekęs.+
3 Tavo žmona bus lyg vaisingas vynmedis namų gilumoje,+
sūnūs – lyg alyvmedžio atžalos aplink tavo stalą.
4 Štai kaip bus palaimintas žmogus,
kuris Jehovos bijo.+
5 Nuo Siono tave laimins Jehova.
O kad visą gyvenimą regėtum klestinčią Jeruzalę,+
6 kad matytumei vaikų vaikus!
Tebūnie ramybė Izraeliui!
Įkalnės giesmė.
129 „Puolė jie mane nuo pat jaunystės,+ –
tesako Izraelis, –
2 nuo pat jaunystės puolė jie mane,+
tačiau nenugalėjo.+
3 Arė man artojai nugarą,+
ilgas jie vagas išvarė.“
5 Susigėdę trauksis tie,
kas nekentė Siono.+
6 Jie – lyg ant stogo želianti žolė,
kuri sudžiūsta dar neišrauta.
7 Tokios per maža net pjovėjo saujai,
pėdų rišėjas neturėtų ko apglėbti.
8 Praeiviai nesakys:
„Telaimina jus Jehova!
Jus laiminam vardu Jehovos!“
Įkalnės giesmė.
130 Šaukiuos tavęs, Jehova, iš gelmės.+
2 Išgirsk, Jehova, mano balsą,
mano maldavimų teklauso tavo ausys!
5 Savo viltis dedu į Jehovą, į jį manoji siela deda viltis,
jo žodžio laukiu.
8 Izraelį jis atpirks iš visų jo nuodėmių.
Įkalnės giesmė. Dovydo.
Nesivaikau sau didelių dalykų,+
to, ko pasiekti negaliu.
Ramus esu kaip nujunkytas vaikas.
3 Izraelis tegu deda viltis į Jehovą+
dabar ir amžinai.
Įkalnės giesmė.
132 Atminki, o Jehova, Dovydą
ir jo visus vargus!+
2 Jehovai jis prisiekė,
Jokūbo Galingajam pasižadėjo:+
3 „Į savo palapinę, į namus,+ nežengsiu,
į savo patalą, į lovą, nesigulsiu,
4 savo akims miegot neduosiu,
neleisiu snaust akių vokams,
5 kol Jehovai vietos nesurasiu,
buveinės Jokūbo Galingajam.“+
9 Teapsivelka tavo kunigai teisumu,
tavo ištikimieji tedžiūgauja.
10 Dėlei savo tarno Dovydo
neatstumki savo pateptojo!+
12 Jei tavo sūnūs mano sandoros laikysis
ir paisys mano priminimų,+
tai ir jų sūnūs tavo soste
sėdės per amžius.“+
14 „Šita bus mano atilsio vieta per amžius,
aš čia gyvensiu+ – toks mano noras.
15 Jį laiminte palaiminsiu, aprūpinsiu gėrybėmis,
jo vargšams duonos duosiu valgyt iki soties.+
17 Ten Dovydo galybę* išauginsiu.
Juk žiburį esu paruošęs savo pateptajam.+
18 Jo priešus aš apvilksiu gėda,
o ant jo galvos švytės vainikas.“+
Įkalnės giesmė. Dovydo.
2 Tai lyg brangus aliejus, kurį išlieja ant galvos,+
kuris per barzdą teka,
per barzdą Aaronui,+
ir nuteka jam ant apykaklės.
Ten Jehova palaiminimą teikia –
amžiną gyvenimą.
Įkalnės giesmė.
3 Jehova, dangaus ir žemės Kūrėjas,
telaimina tave iš Siono!
135 Šlovinkite Jahą!*
Šlovinkit Jehovos vardą,
šlovinkit, tarnai Jehovos,+
2 visi, kas tik tarnaujat Jehovos Namuose,
mūsų Dievo Namų kiemuose!+
3 Šlovinkite Jahą, nes geras Jehova,+
giedokite jo vardui, nes jis mielas!
6 Danguje ir žemėje, jūrose ir visose gilybėse
daro Jehova, kas jam patinka.+
7 Atgena jis debesis* nuo žemės pakraščių,
žaibus su lietumi atsiunčia,*
iš savo sandėlių paleidžia vėją.+
8 Jis Egipte žmonių pirmagimius pražudė
ir gyvulių pirmadėlius,+
9 ženklų padarė tavyje, Egipto žeme, ir stebuklų,+
kai baudė faraoną su visais tarnais.+
10 Jis daug tautų išguldė,+
galingus karalius nukovė+ –
11 amoritų karalių Sihoną,+
Bašano karalių Ogą,+
sutriuškino visas Kanaano karalystes.
12 Tą kraštą jis atidavė kaip paveldą,
kaip paveldą atidavė jį Izraeliui, savo tautai.+
15 Tautų stabai tėra sidabras, auksas,
žmogaus rankų darbas.+
16 Jie turi burną, bet nekalba,+
akis – bet nemato,
17 turi ausis, bet negirdi,
nėra alsavimo jų burnoje.+
19 Izraelio namai, šlovinkit Jehovą!
Aarono namai, šlovinkit Jehovą!
20 Levio namai, šlovinkit Jehovą!+
Kas tik Jehovos bijote, šlovinkit Jehovą!
Šlovinkite Jahą!+
3 Dėkokite viešpačių Viešpačiui,
nes jo ištikimoji meilė amžina.
5 Su išmone jisai sukūrė dangų,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
6 Žemę išskleidė ant vandenų,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
7 Didžiuosius šviesulius padarė,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
8 Dienai valdyti padarė saulę,+
nes jo ištikimoji meilė amžina,
9 mėnulį ir žvaigždes – valdyti nakčiai,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
10 Jis egiptiečių pirmagimius išguldė,+
nes jo ištikimoji meilė amžina,
11 ir Izraelį iš jų žemės išvedė,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
12 Išvedė savo iškelta galinga ranka,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
13 Raudonąją jūrą jis perskyrė,+
nes jo ištikimoji meilė amžina,
14 ir Izraelį pervedė per ją,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
16 Savo tautą per dykumą vedė,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
17 Jis didžius karalius sutriuškino,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
18 Galingus karalius nukovė,
nes jo ištikimoji meilė amžina.
19 Pražudė amoritų karalių Sihoną,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
20 Pražudė ir Bašano karalių Ogą,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
21 Jų kraštą atidavė kaip paveldą,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
22 Paveldą davė savo tarnui Izraeliui,
nes jo ištikimoji meilė amžina.
24 Iš priešų mus vadavo,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
25 Jis duoda maisto viskam, kas gyva,+
nes jo ištikimoji meilė amžina.
26 Dėkokite dangaus Dievui,
nes jo ištikimoji meilė amžina.
3 Mūsų trėmėjai liepė mums giedot,+
šaipūnai tie užsigeidė linksmybių:
„Pagiedokit mums kurią Siono giesmę!“
4 Kaip galim žemėj svetimoj
giedot Jehovos giesmę?
6 Prie gomurio liežuvis teprilimpa,
jei tavęs neatsiminčiau,
jei Jeruzalė nebūtų man brangesnė
už visus džiaugsmus!+
8 O Babilono dukra! Tu veikiai būsi nusiaubta.+
Laimingas tas, kuris tau atmokės už tai, ką mums esi padarius,
kuris atlygins tuo pačiu!+
9 Laimingas tas, kuris tavo vaikus pagriebęs
tėkš į uolą!+
Dovydo.
Esi tu kupinas ištikimosios meilės ir ištikimybės.
Savo pažadą ir savo vardą iškėlei viršum visko.*
4 Visi karaliai žemėje tave, Jehova, šlovins+
išgirdę apie pažadus, kuriuos esi ištaręs.
5 Jie apgiedos kelius Jehovos,
nes Jehova didžiai šlovingas.+
7 Net ir pavojų sūkury tu mano gyvastį išsaugosi.+
Prieš įnirtingus priešus užsimosi,
savąja dešine mane išgelbėsi.
8 Ką tik dėl manęs yra sumanęs, Jehova įvykdys.
Ištikimoji tavo meilė, o Jehova, pasilieka amžiais.+
Tad neatstumki savo rankų darbo!+
Vadovui. Dovydo psalmė.
139 Jehova, tu permatai mane, gerai mane pažįsti.+
5 Mane iš priekio ir iš užnugario saugai,
laikai sava ranka apglėbęs.
7 O kurgi aš pabėgčiau nuo tavosios dvasios?
Nuo tavo veido kurgi pasislėpčiau?+
9 Jei ant aušros sparnų pakilčiau
ir įsikurčiau prie toliausių jūrų,
10 net ir tenai ranka tava mane vedžiotų,
tavoji dešinė mane laikytų.+
11 Jeigu sakyčiau: „Tamsa tikrai mane paslėps!“,
tada naktis aplink mane šviesa pavirstų.
Tamsa tau – kaip šviesa.+
14 Pagautas baimės šlovinu tave, kad šitaip nuostabiai mane sukūrei!+
Tavo darbai nuostabūs,+
aš tai gerai žinau.
16 Mane dar mezginėlį* matė tavo akys
ir tavo knygoj buvo surašyti visi mano nariai
ir visos dienos, kada jie turi rastis,
nors jų nebuvo dar nė vieno.
17 Kokios man brangios tavo mintys, Dieve!+
Jų nesuskaitoma daugybė!+
18 Jei suskaičiuot mėginčiau, jų būtų daug daugiau nei smilčių.+
Ir atsibudęs tebesu su tavimi.*+
19 O kad nedorėlius pašalintumei, Dieve!+
Tada smurtautojai* atstotų nuo manęs.
21 Ar nelaikau aš neapykantoje tų, kurie tavęs nekenčia, o Jehova?+
Ar tais, kurie maištauja prieš tave, nesibjauriu?+
23 Pažvelk į mano širdį, Dieve, ir ištirk mane,+
ištyrinėk mane ir perskaityk mano mintis nerimastingas.+
Vadovui. Dovydo psalmė.
140 Vaduok mane, Jehova, nuo piktadarių,
apsaugok nuo smurtautojų,+
2 nuo tų, kurie piktybę rezga širdyje,+
kurie nesantaiką kas dieną kursto.
4 Jehova, apsaugoki mane nuo nedorųjų rankos+
ir nuo smurtautojų užstok,
nuo tų, kurie mane norėtų parklupdyti!
6 Jehovai aš sakau: „Tu mano Dievas.
Išgirsk, Jehova, kai šaukiuos pagalbos!“+
7 Jehova, Visavaldi, galingas mano Gelbėtojau,
tu pridengi man galvą mūšio dieną.+
8 Neduok nedorėliams, Jehova, ko jie geidžia,
neleisk įvykdyti jiems savo kėslų, kad nesipuikuotų!+ (Sela.)
9 Mane apspitusiųjų lūpos kalba pikta.
Tekrinta tos piktybės ant galvos patiems!+
11 Krašte šmeižikui vietos tenelieka,+
smurtautoją piktybės tepasiveja ir teparbloškia.
12 Žinau, kad Jehova užstos vargdienį,
apgins varguolio teises.+
13 Tada dėkos teisieji tavo vardui,
tavo akivaizdoj gyvens dorieji.+
Dovydo psalmė.
141 Tavęs šaukiuosi, o Jehova!+
2 Mano malda tebus it smilkalai,+ tavo akivaizdoje suruošti,+
viršun iškeltos mano rankos – lyg vakarinė javų atnaša.+
3 Jehova, pastatyk sargybinį man prie burnos,
prie mano lūpų durų – sargą.+
4 Neleiski mano širdžiai palinkti į blogybę,+
kad neičiau su nedorėliais blogų darbų daryti.
Jų skanėstais aš nesivaišinsiu.
5 Tegu mane teisusis plaka, nes tai ištikimoji meilė,+
tegu jis drausmina – tai lyg aliejus mano galvai,+
kurio aš neatsisakau.+
Jei ir nelaimė jį ištiktų, melsiuosi už jį.
6 Nors jų teisėjai nuo uolos nustumiami,
klausysis žmonės mano žodžių, nes jie malonūs.
7 Kaip žemės grumstai, arklo išversti,
prie kapo* žiočių guli mūsų kaulai.
8 Bet mano akys žvelgia į tave, Jehova, Visavaldi,+
aš prie tavęs glaudžiuosi.
Gyvasties man neatimki!
9 Saugoki, kad neįpulčiau į jų paspęstus spąstus,
į piktadarių žabangus.
10 Nedorėliai visi įklius į savo tinklą,+
o aš praeisiu saugiai.
Maskilas.* Malda Dovydo, kai jis buvo oloje.+
142 Balsu šaukiuosi aš Jehovos,+
balsu Jehovą aš maldauju
2 ir savo rūpestį akivaizdoje jo išlieju,
savo kančią jo akivaizdoje išsakau,+
3 mano dvasiai* silpstant manyje.
Tada stebi tu mano kelią.+
Jie man ant tako
spąstus spendžia.
5 Tavęs šaukiuosi, o Jehova!
Sakau: „Tu – mano prieglobstis,+
tu – visa, ką turiu krašte gyvųjų!“
6 Įsiklausyk į mano šauksmą,
nes aš visai nusikamavęs.
Nuo persekiotojų vaduok,+
nes už mane jie stipresni.
7 Išvesk mane iš to kalėjimo,
kad tavo vardą šlovinčiau!
Tesiburia aplink mane teisieji,
juk tu esi man geras.
Dovydo psalmė.
143 Išgirsk, Jehova, mano maldą,+
įsiklausyki į pagalbos šauksmą,
ištikimybe ir savuoju teisumu man atsiliepk!
3 Juk priešas, mano persekiotojas,
į žemę mano gyvastį sumynė,
mane įstūmė į tamsybę kaip tuos, kurie seniausiai mirę.
8 Jau rytą leisk išgirsti apie tavo ištikimą meilę,
nes tavimi pasitikiu.
Parodyki, kuriuo keliu man eiti,+
nes visa esybe į tave gręžiuosi.
9 Vaduok mane nuo priešų, o Jehova!
Pas tave skubu aš prisiglausti.+
10 Pamokyki mane, kaip vykdyt tavo valią,+
nes tu – manasis Dievas,
ir teveda mane lygiu taku*
tava dvasia geroji.
11 Išsaugok mano gyvastį, Jehova, dėlei savo vardo
ir savo teisumu vaduok mane iš sielvarto.+
12 Ištikimoji tavo meilė tepadaro galą priešams,+
sutriuškinki visus mano engėjus,+
nes aš – tavasis tarnas.+
Dovydo.
144 Šlovė Jehovai, mano uolai!+
Mano rankas jis lavina mūšiui,
mano pirštus – kovai.+
2 Jis – mano ištikimoji meilė ir tvirtovė,
saugiausia priebėga*, vaduotojas ir skydas,
pas jį aš prieglobstį randu,+
tautas jisai po kojų man pakloja.+
3 Kas gi tas žmogus, Jehova, kad juo rūpiniesi?
Kas tas mirtingojo sūnus, kad apie jį galvoji?+
7 Rankas ištieski iš aukštybių,
vaduok ir gelbėki mane iš siautulingų vandenų,
iš svetimtaučių gniaužtų.+
8 Jie savo lūpomis netiesą kalba,
pakėlę dešinę prisiekia melagingai.
9 Dieve, tau giedosiu naują giesmę,+
skambant arfai dešimtstygei šlovinsiu tave.
11 Vaduok ir gelbėki mane iš svetimtaučių gniaužtų!
Jie savo lūpomis netiesą kalba,
pakėlę dešinę prisiekia melagingai.
12 O mūsų sūnūs stiebsis tarsi sodinukai
ir mūsų dukros bus it rūmus puošiančios kolonos.
13 Gėrybių visokiausių aruodai nebesutalpins
ir mūsų avys laukuose daugės – ves tūkstančius, dešimtis tūkstančių.
14 Veršingoms mūsų karvėms nenutiks nelaimė, jos neišsimes.
Nesigirdės dejonių mūsų aikštėse.
15 Laiminga tauta, kuriai taip klojasi!
Laiminga tauta, kurios Dievas – Jehova!+
Šlovinimo giesmė. Dovydo.
א [alefas]
ב [betas]
ג [gimelis]
ד [daletas]
5 apie šlovingąjį didybės spindesį kalbės.+
Aš irgi apie tavo darbus įstabius mąstysiu.
ו [vavas]
ז [zainas]
ח [chetas]
ט [tetas]
י [jodas]
כ [kafas]
מ [memas]
13 Tu karaliauji amžiais,
viešpatauji per kartų kartas.+
ס [samechas]
ע [ainas]
פ [pė]
צ [cadė]
ק [kofas]
ר [rešas]
19 Jis duoda dievobaimingiesiems, ko jie trokšta.+
Kai tie pagalbos šaukiasi, juos gelbsti.+
ש [šynas]
ת [tavas]
21 Mano lūpos skelbs Jehovos šlovę.+
Tegu visi, kas gyvas, šlovina jo šventą vardą amžių amžiais!+
Šlovinki Jehovą, mano siela!+
2 Jehovą šlovinsiu, kol gyvas būsiu,
giedosiu savo Dievui, kol gyvensiu.
4 Jo dvasia išeina,* sugrįžta jis į žemę.+
Tą dieną mintys jo pražūva.+
6 Tai jis sukūrė dangų, žemę, jūrą
ir visa, kas juose.+
Jis lieka ištikimas amžiais.+
7 Jis gina nuskriaustųjų teises
ir duonos duoda alkaniesiems.+
Jehova išlaisvina belaisvius,+
8 Jehova akis akliesiems atveria,+
Jehova pakelia palūžusius,+
Jehova myli teisiuosius.
10 Jehova per amžius bus Karalius.+
Tavo Dievas, o Sione, bus Karalius per kartų kartas.
Šlovinkite Jahą!
Gera giedoti gyrių mūsų Dievui,
malonu jį šlovinti – jis šito vertas!+
3 Jis gydo tuos, kurių širdis sugniužusi,
aptvarsto jų žaizdas.
7 Giedokite Jehovai padėką,
lyra pritardami giedokit mūsų Dievui –
8 tam, kuris debesimis aptraukia dangų,
siunčia lietų žemei+
ir želdo žolę+ kalnuose.
12 Aukštinki Jehovą, o Jeruzale!
Šlovink savo Dievą, o Sione!
13 Jis tavo vartų užkaiščius sutvirtina,
jis tavo sūnus laimina,
14 jis taiką tavo ribose laiduoja,+
kviečiais geriausiais sotina tave.+
15 Įsakymą jis siunčia žemei,
jo žodis sparčiai skrieja.
Kas gi atlaikys jo šaltį?+
Šlovinkite Jahą!+
148 Šlovinkite Jahą!*
Šlovinkit Jehovą danguose,+
šlovinkit aukštybėse!
3 Saule ir mėnuli, šlovinkite jį,
šlovinkite, visos skaisčios žvaigždės!+
4 Šlovinkite jį, aukščiausi dangūs
ir vandenys viršum dangų!
5 Tegu jie šlovina Jehovos vardą,
nes jam įsakius buvo visa tai sukurta.+
7 Šlovinkit Jehovą žemėje
jūs, jūrų milžinai ir vandenų gilybės,
8 jūs, žaibai, ledokšniai, sniege, debesų tirštybe,
ir tu, smarkusis vėjau, kuris jo žodį vykdai,+
9 taip pat kalnai ir visos kalvos,+
jūs, vaismedžiai ir kedrai,+
10 jūs, lauko žvėrys+ ir naminiai gyvuliai,
ropliai*, sparnuočiai,
11 taip pat karaliai, žemėj viešpataujantys, ir visos tautos,
didžiūnai ir visi teisėjai,+
12 vaikinai ir merginos,
senoliai ir jaunuoliai!
13 Tegu jie šlovina Jehovos vardą,
nes tik jo vieno vardas neapsakomai kilnus,+
už žemę ir už dangų daug aukštesnė jo didybė.+
Šlovinkite Jahą!
149 Šlovinkite Jahą!*
4 Jehovai jo tauta tokia miela!+
Išgelbėjimu puošia jis romiuosius.+
5 Tegul garbe savąja džiaugiasi ištikimieji,
tedžiūgauja net poilsio atgulę.+
6 Teskamba Dievui gyrius iš jų lūpų,
telaiko rankoje jie kalaviją dviašmenį –
7 tegul atkeršija tautoms,
tegul gentis nubaudžia
8 ir pančiais suriša jų karalius,
sukausto geležies grandinėmis jų didžiūnus,
9 tegul įvykdo priešams surašytą nuosprendį.+
Visiems ištikimiesiems tenka ši garbė.
Šlovinkite Jahą!
3 Šlovinkite ragą pūsdami,+
šlovinkite skambindami arfa ir lyra,+
4 šlovinkit būgnelį mušdami+ ir šokdami ratelį,
šlovinkite styginiais,+ fleita,+
5 šlovinkite žvangindami lėkšteles,
tarškindami lėkšteles+ jį šlovinkite!
6 Kas tik kvėpuoja, tešlovina Jahą!
Šlovinkite Jahą!+
Arba „jo įstatymą pusbalsiu skaito“.
Arba „gentys veltui šnibždasi“.
Arba „drauge tariasi“.
Arba „jo Mesiją“, „jo Kristų“.
Arba „klausykite perspėjimo“.
Pažod. „bučiuokite“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „suspaudime padaryk man erdvės“.
Arba „išskirs iš kitų“.
Žr. žodynėlį.
Arba „tie, kas lieja kraują“.
Arba „iš baimės“.
Arba „pataikūniški“.
Žr. žodynėlį.
Arba „Šeole“. Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „o to, kuris nepelnytai mane puola, pasigailėjau“.
Pažod. „ištiri širdį ir inkstus“.
Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „Tavo didybė garsinama viršum dangaus“.
Arba „už dieviškąsias būtybes“.
Žr. žodynėlį.
Arba „aukštuma“.
Žr. žodynėlį.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „gobšuolis liaupsina save“.
Arba „tankumyne“.
Arba „teisingumo pamatai“.
Arba „spindinčios jo akys“.
Arba „Jo siela“, „Jo esybė“.
Arba galbūt „žarijų“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „karta“.
Pažod. „priesaikos“.
Arba „bus nepajudinamas“.
Žr. žodynėlį.
Arba „slapčiausi jausmai“. Pažod. „inkstai“.
Pažod. „mano šlovė“.
Arba „Mano sielos“. Žr. žodynėlį.
Arba „Šeole“. Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „supuvimo“.
Arba „Jie riebalais aptekę“.
Arba „Tavo pavidalą matydamas“.
Arba „ir galingas gelbėtojas“. Žr. žodynėlyje „ragas“.
Arba „aukštuma“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Arba „vėjo“.
Arba „erdvią“.
Pažod. „išdidžias akis“.
Pažod. „nutildysiu tuos“.
Arba „didį išgelbėjimą“.
Pažod. „sėkla“.
Arba galbūt „jų matuoklė driekiasi“.
Arba „priminimai“.
Arba „perspėja“.
Arba „doras“.
Pažod. „telaiko riebia“.
Arba „išgelbėjimo“.
Arba „teikia jam didžių pergalių“.
Pažod. „veidu“.
Pažod. „jiems į veidą“.
Arba galbūt „atlikimo būdas“.
Arba „neapsigėdijo“.
Tikriausiai turimas omenyje tauras.
Pažod. „riebieji“.
Arba galbūt „veda prie ramių vandenų“.
Arba „todėl man ramu“.
Arba „mano siela“. Turima omenyje Jehovos gyvastis.
Pažod. „karta“.
Pažod. „išpirki“.
Arba „giliausius jausmus“. Pažod. „inkstus“.
Pažod. „nesėdžiu“.
Arba „veidmainių“.
Pažod. „nesėdžiu“.
Arba „su liejančiais kraują“.
Pažod. „Išpirk“.
Arba „mąstyti apie jo šventyklą“.
Arba galbūt „Aš tikrai tikiu, kad pamatysiu Jehovos gerumą gyvųjų krašte“.
Arba galbūt „dėl jo šventumo spindesio“.
Tikriausiai turimi omenyje Libano kalnai.
Taip senovėje sidoniečiai vadino Hermono kalną. Žr. Įst 3:9.
Tikriausiai turimas omenyje tauras.
Arba „virš dangaus vandenyno“.
Arba „ištraukei“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „jo šventumo atminimą“.
Arba „kad tau mano šlovė giedotų, kad netylėtų“.
Arba „ištikimasis Dieve“.
Arba „erdvią“.
Pažod. „laikai“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „kurio nuodėmė uždengta“.
Arba „išdžiūvo mano gyvybės syvai“.
Arba „ir meistriškai skambinkite stygomis su džiaugsmo šūksniais“.
Arba „dvasia“.
Pažod. „visi jų pulkai“.
Arba „Tuščia tikėtis iš žirgo pergalės“.
Arba „stovyklauja“.
Arba „ramybės“, „santarvės“.
Arba galbūt „Bedieviai išjuokia už duonos paplotį“.
Pažod. „tegu nemerkia akies“.
Arba „Ramybę“.
Arba „mąstys apie“.
Pažod. „kaip Dievo kalnai“.
Arba „gelbsti“.
Pažod. „taukais“.
Arba galbūt „neapmaudauk, nes tai tik į pikta veda“.
Arba „padaro tvirtus“.
Arba „ištikimąjį“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba galbūt „Bet daug yra tų, kurie nepelnytai mane puola“.
Žr. žodynėlį.
Arba „tik sukilo“.
Arba „bedejuojant“.
Arba „Dienų man davei vos per kelias plaštakas“.
Arba „melagius“.
Arba „Auka ir atnaša tau nepatiko“.
Arba „skelbiu gerą žinią apie“.
Pažod. „pakėlė prieš mane kulną“.
Arba „ištikimas“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Žr. žodynėlį.
Arba „mažojo“.
Arba galbūt „Priešai, tarytum triuškindami mano kaulus“.
Žr. žodynėlį.
Arba „sulaukia didžio išgelbėjimo“.
Pažod. „kraipo galvą“.
Pažod. „Išpirk“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „pamoko tave“.
Pažod. „viduje“.
Arba galbūt „Siuvinėtu“.
Žr. žodynėlį.
Arba „neprieinama aukštuma“.
Arba galbūt „skydus“.
Pažod. „skydai“.
Arba „aukštuma“.
Pažod. „Judo dukterys“.
Arba „mūrus“.
Arba galbūt „iki mirties“.
Pažod. „žmonijos sūnūs ir žmogaus sūnūs“.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Arba „pamokymo“.
Pažod. „mano žodžius sau už nugaros nusviedi“.
Arba galbūt „su juo susidedi“.
Arba „savo motinos sūnų juodini“.
Pažod. „tiktai tau“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „noria dvasia palaikyk mane“.
Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „kad dedu viltis į tavo vardą, nes tai gera“.
Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „baimė, nors ir nebus ko bijoti“.
Pažod. „prieš tave stovyklaujančiųjų“.
Žr. žodynėlį.
Arba „jie neturi Dievo prieš akis“.
Pažod. „Nutildyk juos“.
Arba galbūt „šlovinsiu, Jehova, tavo vardą, nes tai gera“.
Žr. žodynėlį.
Arba „nesislėpk, kai meldžiu pagalbos“.
Arba „sumaišyk jų kalbą“. Pažod. „padalyk jų liežuvį“.
Arba „žmogus man lygus“.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „išpirks“.
T. y. bičiulis, minimas 13 ir 14 eil.
Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Arba „ištikimąją meilę“.
Pažod. „mano šlove“.
Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Arba „lodami“.
Arba „aukštuma“.
Arba „lodami“.
Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „Iškėlei“.
Arba galbūt „šventovėje“.
Pažod. „tvirtovė“.
Arba galbūt „įtvirtintą“.
Arba „nes širdis mano alpsta“.
Arba „gyvens jis“.
Žr. žodynėlį.
Arba „aukštuma“.
Arba galbūt „Kiek žmogų pulsite, kėsinsitės į jo gyvybę, lyg būtų jis griūvanti siena ar trupantis mūras?“
Arba „per nakties sargybas“.
Arba „lapėms“.
Arba „girsis“.
Arba „Jie vienas kitą drąsina daryti pikta“.
Pažod. „kraipys galvą“.
Arba „girsis“.
Pažod. „uždengi“.
Pažod. „pertekusią“.
Arba „kauburius“.
Pažod. „varva riebalais“.
Pažod. „varva“.
Arba galbūt „joja ant debesų“.
Jehovos vardo trumpinys.
Pažod. „teisėjas“.
Arba „maištininkams“.
Pažod. „ėjai savo tautos priekyje“.
Pažod. „pailsusį paveldą“.
Arba galbūt „tarp avidžių“.
Arba „žalsvai geltono“.
Arba „atrodė, lyg Calmone būtų prisnigę“.
Arba „didingas“.
Arba „kuriame Dievas trokšta gyventi“. Turimas omenyje Siono kalnas.
Arba „valdo“.
Arba galbūt „Iš Egipto pasiuntiniai ateis“.
Kitaip – Etiopija.
Pažod. „debesyse“.
Arba galbūt „Kai verkiau ir pasninkavau“.
Arba „mane prarijusi duobė“.
Arba „neviltis mane apėmė“.
Arba „nuodingo augalo“.
Pažod. „strėnos“.
Arba „iš gyvenimo“.
Pažod. „ranką“.
Arba „iš gilių žemės vandenų“.
Arba „mąstys“.
T. y. Eufrato.
Arba „atpirks iš“.
Arba „jų pilvai riebūs“.
Pažod. „tavo sūnų̃ kartą“.
Pažod. „inkstus“.
Arba „paleistuviškai“.
Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Arba „šviesulį“.
Pažod. „rago“.
Pažod. „rago“.
Pažod. „visus nedorėlių ragus“.
Pažod. „ragai bus iškelti“.
Arba „Tu apsisiautęs šviesa“.
Pažod. „dvasią“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „dvasia mano nyksta“.
Arba „savo stygų skambesį“.
Pažod. „ir mano dvasia tiria“.
Pažod. „kad Aukščiausiojo dešinė pasikeitė“.
Pažod. „atpirkai“.
Žr. žodynėlį.
Arba „mokymą“.
Pažod. „paruošta“.
Arba „Angelų“.
Arba „Keršytojas“.
Pažod. „uždengė“.
Arba galbūt „kad dvasia išeina ir nebesugrįžta“.
Pažod. „atpirko“.
Arba galbūt „karštinei“.
Arba „žadino jam pavydulingumą“.
Pažod. „jo mergelės nebuvo giriamos“.
Pažod. „pastatė tarsi aukštybes“.
Pažod. „uždenk“.
Arba galbūt „išlaisvink“.
Arba galbūt „tarp“.
T. y. Eufrato.
Žr. žodynėlį.
Arba „kalbą, bet jos nepažinau“.
Pažod. „griaustinio slėptuvėje“.
Išvertus – „barnis“, „vaidas“.
Pažod. „jų laikas bus amžinas“.
T. y. dievai, minimi 1 eil.
Pažod. „prieš tavo paslėptuosius“.
Arba „jie sandorą sudaro“.
Arba „vadai“.
Žr. žodynėlį.
Arba „bakos medžių“.
Arba galbūt „Palaiminimais mokytojas apsisiaučia“.
Arba galbūt „Pažvelk į mūsų skydą, Dieve“.
Pažod. „uždengei“.
Arba „vėl surink mus“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Arba „maloningas“.
Arba „ištikimybės“.
Arba „pripažįsta“.
Galbūt turimas omenyje Egiptas.
Kitaip – Etiopija.
Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Arba „Abadone“. Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „visi iškart mane apstoję“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „sėkla“.
Galbūt turimas omenyje Egiptas arba faraonas.
Pažod. „mūsų ragas aukštai iškeltas“.
Pažod. „jo ragas bus aukštai iškeltas“.
Pažod. „sėkla“.
Arba „už maištavimą“.
Pažod. „sėkla“.
Pažod. „Tu iškėlei jo priešų dešinę“.
Arba „išgelbėti savo sielą“. Žr. žodynėlyje „siela“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „nešioti užantyje“.
Arba galbūt „prieglobstis“.
Arba „baimė“.
Arba „pylimas“.
Arba „mano vardą pripažįsta“.
Pažod. „Ragą“.
Tikriausiai turimas omenyje tauras.
Pažod. „riebūs“.
Arba „priminimai“.
Arba „Tavo Namams, Jehova, šventumas per amžius pritinka“.
Arba „su nelabais valdovais“, „su nelabais teisėjais“.
Arba „aukštuma“.
Išvertus – „barnis“, „vaidas“.
Išvertus – „mėginimas“.
Arba galbūt „Lenkitės Jehovai, nes jis didžiai šventas“.
Arba „atėjo“.
Pažod. „Judo dukterys“.
Pažod. „atminimui“.
Arba „pergalę laimėjo“.
Arba „pamatė mūsų Dievo pergalę“.
Arba „atėjo“.
Arba galbūt „tarp“.
Arba „priminimų“.
Arba „Pripažinkite“.
Arba galbūt „o ne mes patys save“.
Arba „ištikimas“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „jų darbai nelimpa prie manęs“.
Arba „pašalinsiu“.
Arba „jėgų netekęs“.
Arba galbūt „Esu išsekęs“.
Arba „ilgėjantis“.
Arba „tavo vardas“. Pažod. „tavo atminimas“.
Pažod. „bus sukurta“.
Arba „maloningas“.
Pažod. „jo vieta jo nebepažįsta“.
Arba „darai dvasiomis“.
Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „Pasigėrėtinos tebūna mano mintys apie Dievą“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba galbūt „apsakykit“.
Matyt, kalbama apie lazdą, ant kurios suverdavo duonos riestes.
Arba „ugnies liepsnas“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „Nesuvokė“.
Pažod. „mano“.
Pažod. „stojo į spragą prieš jį“.
Arba „Prie Peoro Baalo jie prijunko“.
Turimas omenyje aukojimas mirusiems žmonėms arba negyviems dievams.
Išvertus – „barnis“, „vaidas“.
Turimas omenyje svetimų dievų garbinimas.
Arba „iš savo didžios ištikimosios meilės“.
Arba „Tebūnie!“
Arba „atpirktieji“.
Arba „pakelia aukštai“, t. y. padaro, kad jie būtų nepasiekiami.
Pažod. „Savo šlove“.
Arba galbūt „šventovėje“.
Pažod. „tvirtovė“.
Arba „jam patikėta priežiūros tarnystė“.
Arba „ištikimosios meilės“.
Arba „rodyti ištikimąją meilę“.
Pažod. „kraipo galvą“.
Arba „ir nesigailės“.
Arba „visos žemės“.
Pažod. „galvą“.
T. y. „mano Viešpats“, minimas 1 eil.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „maloningas“.
Arba „tvirtai pagrįsti“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Pažod. „karta“.
Arba „maloningas“.
Arba „maloningai“.
Pažod. „Ragas“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „sėdi soste“.
Arba galbūt „iš šiukšlyno“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Pažod. „Šeolo suspaudimai mane surado“.
Arba „maloningas“.
Pažod. „Brangi“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Jehovos vardo trumpinys.
Arba „erdvią“.
Arba galbūt „kaip ir mano padėjėjai“.
Arba „išgelbėjimo“.
Pažod. „kertės galva“.
Arba „išgelbėk mus“.
Arba „ištikimybės“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „Tyrinėsiu tavo įsakus“.
Pažod. „kelią“.
Arba „ir tavo darbus įstabius aš tyrinėsiu“.
Arba „patirti gėdos“.
Arba galbūt „nes mano širdžiai suteiki pasitikėjimo“. Pažod. „nes prapleti mano širdį“.
Arba galbūt „Tesėki savo tarnui, ką pažadėjai bijantiems tavęs“.
Arba „erdvu“.
Arba „tyrinėsiu tavo nuostatus“.
Arba „Netyčiom vis nusidėdavau“.
Arba galbūt „savo melais“.
Arba „O aš tavo įsakus tyrinėsiu“.
T. y. visi Dievo kūriniai.
Pažod. „labai platus“.
Arba „jį tyrinėju“.
Arba „nes tavo priminimus tyrinėju“.
Arba „Abejingų“.
Arba „Neduok man dėl savo vilties apsigėdinti“.
Arba „įsakus“.
Arba „Padaryk tvirtą mano žingsnį“.
Pažod. „Atpirk“.
Arba „Nusišypsok“.
Arba „kad tavo žodį patyrinėčiau“.
Arba „Gink mano bylą“.
Arba „jiems nėra suklupimo akmens“.
Žr. žodynėlį.
Pažod. „tave išeinantį ir įeinantį“.
Jehovos vardo trumpinys.
Arba „primenama“.
Arba „ramybės“, „gerovės“.
T. y. Jeruzalę.
Arba „mūrų“.
Arba „netiestų rankų“.
Arba „į sausvages pietuose“.
Pažod. „sūnūs“.
Jehovos vardo trumpinys.
Tikriausiai turima omenyje Sandoros skrynia.
Pažod. „ragą“.
Arba galbūt „Šventovėje“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „ypatingą nuosavybę“.
Arba „rūką“.
Arba galbūt „lietui atveria vandentakius“.
Arba „tavo vardas“. Pažod. „tavo atminimas“.
Arba galbūt „tegu mano dešinė padžiūsta“.
Arba galbūt „kitų dievų nepaisydamas“.
Arba galbūt „Savo pažadą iškėlei aukščiau už patį savo vardą“.
Pažod. „Matuoji“.
Arba „Šeole“. Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „mane suaudei“.
Arba „gemalą“.
Arba galbūt „Ir atsibudęs jas skaičiuočiau“.
Arba „liejantys kraują“.
Arba „taria tuščiai“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Žr. žodynėlį.
Arba „jėgoms“.
Arba „Mano jėgos“.
Arba „tyrinėju“.
Pažod. „dvasia“.
Arba „ir tevedžioja mane po dorybės šalį“.
Arba „aukštuma“.
Arba „išgelbėjimą“.
Arba „stulbinančią galią“.
Arba „Maloningas“.
Pažod. „tiesoje“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „Alsavimas jį palieka“.
Arba „nedorėlių kelią iškreivina“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Hebr. žodis tikriausiai reiškia ne tik roplius, bet ir kitokių rūšių gyvūnus, pavyzdžiui, graužikus ir vabzdžius.
Pažod. „ragą“.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.
Arba „Aleliuja!“ Jahas – Jehovos vardo trumpinys.