JEREMIJO KNYGA
1 Žodžiai, kuriuos užrašė Jeremijas* – kunigo Hilkijo, gyvenusio Anatote,+ Benjamino žemėje, sūnus. 2 Jehova savo žodį jam perdavė tryliktais Judo karaliaus Jošijo,+ Amono+ sūnaus, karaliavimo metais. 3 Jis kalbėjo jam ir Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo+ valdymo dienomis iki vienuoliktų Judo karaliaus Jošijo sūnaus Zedekijo+ valdymo metų pabaigos, iki penkto mėnesio, kai Jeruzalės gyventojai išėjo į tremtį.+
4 Jehova man perdavė tokį žodį:
5 „Pažinojau* tave dar prieš sukurdamas įsčiose.+
6 Aš atsakiau: „O Jehova, Visavaldi!
Juk esu tik vaikas+ – nemoku kalbėti.“+
7 Jehova man tarė:
„Nesakyk: ‘Esu tik vaikas.’
Pas ką tik tave siųsiu, pas tą ir eisi,
ką tik paliepsiu, tą ir sakysi.+
9 Tada Jehova ištiesė ranką ir palietė man lūpas.+ Jehova man pasakė: „Įdėjau tau į lūpas savo žodžius.+ 10 Štai šiandien pavedu tau tautas ir karalystes, kad rautum ir verstum, naikintum ir griautum, statytum ir sodintum.“+
11 Jehova dar perdavė man tokį žodį: „Ką matai, Jeremijau?“ Atsakiau: „Matau migdolmedžio* šaką.“
12 Jehova tarė: „Gerai matai, nes aš nemiegu*, kad savo žodį įvykdyčiau.“
13 Jehova dar sykį siuntė man savo žodį: „Ką matai?“ Atsakiau: „Matau kunkuliuojantį* puodą, pasvirusį pietų link*.“ 14 Jehova man pasakė:
„Iš šiaurės nelaimė išsiverš,
užklups krašto gyventojus.+
15 Mat aš šaukiu visas šiaurės karalysčių gentis, – tai Jehovos žodis.+
Jos ateis ir jų karaliai pasistatys savo sostus
prie Jeruzalės vartų,+ prie jos sienų
ir prie visų Judo miestų.+
16 Ir aš paskelbsiu savo tautai nuosprendį už visas piktadarybes,
nes jie mane paliko+
lenkiasi savo rankų darbams.+
17 O tu būk pasiruošęs*,
stok ir kalbėk jiems visa, ką tau paliepsiu.
Nesileisk jų išgąsdinamas,+
antraip ir aš tave išgąsdinsiu jų akivaizdoje.
18 Šiandien padariau tave įtvirtintu miestu,
geležies stulpu, vario sienomis, kad atsilaikytum prieš visą kraštą,+
prieš Judo karalius ir didžiūnus,
prieš jo kunigus ir krašto žmones.+
19 Prieš tave jie kovos,
bet nenugalės.
Aš esu su tavimi+ ir tave gelbėsiu, – tai Jehovos žodis.“
2 Jehova perdavė man tokį žodį: 2 „Eik ir skelbk, teišgirsta Jeruzalė: ‘Štai ką sako Jehova.
Atsimenu, kokia ištikima man buvai* jaunystėje,+
kaip mane mylėjai, kai sužadėtinė buvai,+
kaip ėjai paskui mane dykumoje,
nesėjamoje žemėje.+
3 Izraelis Jehovai buvo šventas,+ pirmasis jo derliaus vaisius.
Kas jį praryti mėgins, kaltę užsitrauks,
nelaimė tuos ištiks, – tai Jehovos žodis.’“+
4 Klausykitės Jehovos žodžio, Jokūbo namai
ir visos Izraelio namų kiltys.
Jie nusekė paskui niekingus stabus+ ir patys tapo niekingi.+
6 Jie nesiteiravo: ‘Kur yra Jehova –
tas, kuris išvedė mus iš Egipto krašto+
ir lydėjo per dykumą,
per žemę smėlynų+ ir daubų,
sausros+ ir juodžiausių šešėlių,
žemę, kur niekas neužklysta,
kur joks žmogus negyvena?’
7 Atvedžiau jus į sodų kraštą,
atidaviau jo vaisius ir gėrybes,+
bet jūs atėję mano kraštą suteršėte,
mano paveldą pasibaisėtinu pavertėte.+
8 Kunigai nesiteiravo: ‘Kur yra Jehova?’+
Įstatymo mokytojai manęs nepažinojo,
ganytojai prieš mane maištavo,+
pranašai pranašavo Baalo vardu+
ir sekė paskui dievus, iš kurių jokios naudos.
9 Užtat aš vėl pašauksiu jus teisman,+ – tai Jehovos žodis.
Net jūsų vaikų vaikus teisman pašauksiu.
10 Keliaukite į Kitimų+ pakrantes*, pasižvalgykite.
Siųskite pasiuntinius į Kedarą+ ir gerai pagalvokite –
pažiūrėkite, ar kur nors yra buvę kas panašaus.
11 Ar yra kokia tauta iškeitusi savo dievus į tai, kas jai nėra dievai?
O manoji tauta iškeitė mano šlovę į tai, kas nieko verta.+
12 Nustėrk iš nuostabos, dangau,
šiurpk iš siaubo – tai Jehovos žodis, –
13 nes mano tauta kalta dėl dviejų piktybių:
ji paliko mane, gyvojo vandens šaltinį,+
ir prisikasė* sau šulinių –
sutrūkusių talpyklų, nelaikančių vandens.
14 Argi Izraelis – tarnas? Argi jis – namuose gimęs vergas?
Tai kodėl gi tapo plėšikų grobiu?
15 Liūtai ant mano tautos riaumoja,+
iš tolo girdėti jų staugimas.
Jos kraštą siaubo reginiu jie pavertė,
jos miestus sudegino, paliko negyvenamus.
16 Nofo*+ ir Tachpanheso+ žmonės nuganė tau viršugalvį.
17 Argi ne pati tą nelaimę prisišaukei?
Juk palikai savo Dievą Jehovą,+
kuris keliu tave vedė.
18 Kodėl tave traukia kelias į Egiptą?+
Kodėl Šihoro* vandenį panorai gerti?
Kodėl tave vilioja kelias į Asiriją?+
Kodėl Upės* vandens užsigeidei?
19 Tavo nedorumas tave tepamoko,
tavo neištikimybė tau tepriekaištauja.
Suprask ir įsisąmonink, kaip negerai, kaip pražūtinga
yra palikti Jehovą, savo Dievą.+
Nė kiek manęs nebijojai,+ – tai visavaldžio Jehovos, kareivijų Viešpaties, žodis.
21 Pasodinau tave – rinktinį raudonosios vynuogės daigą,+ iš puikiausios sėklos išdaigintą.
Kaip galėjai taip išsigimti ir pavirsti mano akivaizdoje į laukinį vynmedį?+
22 Nors praustumeisi šarmu ir gausiai muilo naudotum,
tavo kaltės dėmė man iš akių nepradingtų,+ – tai Jehovos žodis.
23 Kaip gali sakyti: ‘Nesu susiteršusi,
baalams iš paskos nėjau’?
Žiūrėk, kaip elgeisi slėnyje,
pagalvok, ką padarei.
Tu – lyg jauna greita kupranugarė,
rujojanti ir lakstanti pirmyn atgal,
24 lyg prie dykumos pripratusi laukinė asilė,
kuri patino ieškodama uostinėja vėją.
Ar gali kas rujos metu ją sulaikyti?
Tiems, kas jos ieško, ilgai vargti nereikia –
ją suranda, kai ateina metas poruotis.
25 Liaukis lakstyti – kojas nutrinsi
ir gerklė išdžius.
Bet tu sakei: ‘Nė nesitikėk!+
26 Kaip pagautas vagis rausta iš gėdos,
taip gėdysis ir Izraelio namai –
visi gyventojai, karaliai ir didžiūnai,
kunigai ir pranašai.+
27 Medžiui jie sako: ‘Tu – mano tėvas’,+
akmeniui: ‘Tu mane pagimdei.’
28 Kurgi tie dievai, kurių prisidirbai?+
Tegu ateina ir išgelbsti tave iš nelaimės.
Juk tavo dievų, Judai, daugybė – tiek, kiek ir tavo miestų.+
29 Kodėl man priešgyniaujate?
Kodėl prieš mane visi sukilote?+ Tai Jehovos žodis.
Jūsų pačių kalavijas rijo jūsų pranašus,+
lyg plėšrus liūtas dorojo.
31 Apsvarstykite, šios kartos žmonės, Jehovos žodį.
Nejau tapau Izraeliui dykuma?
Nejau tapau tamsybių kraštu?
Kaipgi manoji tauta galėjo sakyti: ‘Eisime ten, kur norime.
Pas tave nebegrįšime’?+
32 Ar gali pamiršti mergelė savo gražmenas,
nuotaka – savo puošniąją* juostą?
O mano tauta seniai mane užmiršo.+
33 Kaip puikiai, moterie, tu gebi ieškoti meilės!
Nedorybės keliais esi išmokusi eiti.+
34 Tavo skvernai sutepti nekaltu vargšų krauju,+ –
nors nemačiau, kad jie būtų laužęsi vidun, –
taip, visi tavo skvernai kruvini.+
35 Bet tu giniesi: ‘Nesu kalta.
Jo rūstybė nusigręžė nuo manęs.’
Štai dabar aš teisiù tave už tai,
kad sakei: ‘Nenusidėjau.’
36 Kodėl taip lengvabūdiškai elgiesi, kodėl nerimsti?
37 Išeisi iš ten rankom galvą užsidengusi,+
nes Jehova atmetė tuos, kuriais tu pasitiki.
Su jais tu nieko nelaimėsi.“
3 Žmonės klausia: „Jei vyras išvaro žmoną ir jeigu ši išėjusi susisaisto su kitu, ar turėtų vyras ją atgal priimti?“
Argi šis kraštas nėra susiteršęs?+
„Su daugybe meilužių ištvirkavai,+
tai argi beturėčiau tave priimti? – tai Jehovos žodis. –
2 Pažvelk į plikas kalvas, pasižiūrėk.
Ar yra vietų, kur tavęs neprievartavo?
Kaip klajoklis* tyruose
meilužių laukdavai prie vieškelių sėdėdama.
Svetimaudama ir pikta darydama
kraštą suteršei.+
3 Todėl sulaikyti buvo gausūs lietūs,+
todėl pavasarį nelyja.
Esi tikra begėdė, svetimaujanti žmona,
kuri nieko nesidrovi.+
4 O dabar manęs šaukiesi:
‘Mano Tėve, mano jaunystės drauge!+
5 Nejau tu amžinai apmaudausi,
nejau rūstauti nepaliausi?’
Šitaip tu kalbi,
bet nedorybes darai kiek begalėdama.“+
6 Karaliaus Jošijo+ valdymo dienomis Jehova man tarė: „Ar matei, ką toji atsimetėlė Izraelio karalystė daro? Ji lipa į kiekvieną aukštą kalną ir po kiekvienu vešliu medžiu svetimauja.+ 7 Net ir po visko, ką ji padarė, prašiau ją pas mane sugrįžti,+ bet ji negrįžo. Judo karalystė irgi matė, kokia jos sesuo neištikima.+ 8 Tai išvydęs, atsimetėlę Izraelio karalystę išvariau – įteikiau jai skyrybų raštą+ už tai, kad svetimavo.+ Bet Judas, neištikimoji jos sesuo, dėl to neišsigando – irgi ėmė ištvirkauti.+ 9 Ta lengvabūdė* paleistuvavo ir suteršė kraštą svetimaudama – akmenis ir medžius garbindama.+ 10 Nepaisydama viso to, Judo karalystė, neištikimoji sesuo, širdimi pas mane negrįžo, ji tik dėjosi grįžtanti. Tai Jehovos žodis.“
11 Jehova man sakė: „Atsimetėlė Izraelio karalystė pasirodė esanti teisesnė už neištikimąją Judo karalystę.+ 12 Eik ir skelbk šiuos žodžius šiaurei:+
‘Sugrįžk, Izraeli, pareik, neištikimoji, – tai Jehovos žodis.+ Nebežvelgsiu į tave piktai,+ nes esu ištikimas, – tai Jehovos žodis. Nenoriu amžinai apmaudauti. 13 Tik pripažink savo kaltę, juk prieš Jehovą, savo Dievą, maištavai. Po kiekvienu vešliu medžiu dalijai savo malones svetimiems*, o mano balso neklausei. Tai Jehovos žodis.
14 Sugrįžkite, maištininkai*, – tai Jehovos žodis, – juk tai aš esu jūsų šeimininkas*. Paimsiu jus – po vieną iš miesto, po du iš kilties – ir parvesiu į Sioną.+ 15 Duosiu ganytojų, kurie veiks pagal mano valią*.+ Jie maitins jus išmanymu ir mokys supratimo*. 16 Tomis dienomis tapsite krašte gausūs ir vaisingi, – tai Jehovos žodis.+ Nė vienas nebesakysite: „Jehovos Sandoros Skrynia!“ Apie ją nebegalvosite, neprisiminsite, nepasigesite jos ir kitos tokios nebedarysite. 17 Tuo laiku Jeruzalę vadins Jehovos sostu.+ Jehovos vardo šlovei į ją bus surinktos visos tautos,+ ir jos liausis tenkinusios savo užsispyrusios, nedoros širdies įgeidžius.
18 Tomis dienomis Judo ir Izraelio namai bus vieningi+ ir drauge keliaus iš šiaurės krašto į žemę, kurią esu davęs kaip paveldą jūsų protėviams.+ 19 Vis galvodavau: „Kaip būtų malonu priskaityti tave* prie sūnų ir duoti tau taip trokštamą kraštą – gražiausią paveldą tautose!“+ Tikėjausi, kad vadinsi mane savo Tėvu ir nuo manęs nenusigręši, visados paskui mane eisi. 20 Bet kaip žmona išduoda savo vyrą, taip tu, Izraeli, išdavei mane.+ Tai Jehovos žodis.’“
21 Nuo kalvų plikų girdėti balsas –
Izraelio žmonės rauda ir atleidimo maldauja
už tai, kad savo kelią iškreipė,
už tai, kad savo Dievą Jehovą pamiršo.+
22 „Sugrįžkite, neištikimieji sūnūs.
Neištikimą jūsų širdį aš išgydysiu.“+ –
„Štai mes! Atėjome pas tave,
nes tu, Jehova, esi mūsų Dievas.+
23 Išties, kalvos ir šurmulys kalnuose yra apgaulė.+
Išties, tik mūsų Dievas Jehova gelbsti Izraelį.+
24 Tačiau nuo pat mūsų jaunystės gėdingasis* rijo visa, ką protėviai užpelnė,+
jų kaimenes ir bandas suėdė,
pražudė jų sūnus ir dukteris.
25 Gulkimės į savo gėdos guolį,
savo negarbe užsiklokime,
nes, kaip ir mūsų protėviai, nuo pat jaunystės iki šios dienos
Jehovos, savo Dievo, akivaizdoje nuodėmiavome,+
Jehovos, savo Dievo, balso neklausėme.“
4 „Jei sugrįši, Izraeli, – tai Jehovos žodis, –
jei tik pas mane sugrįši,
jei man iš akių bjauriuosius stabus pašalinsi,
nereikės tau klajoti.+
2 Ir jei laikydamasis tiesos, teisingumo ir teisumo prisieksi:
‘Kaip Jehova gyvas!’,
tautos iš jo* gaus palaiminimą
ir juo didžiuosis.“+
3 Štai ką Jehova sako Judo žmonėms ir Jeruzalei:
„Išsiarkite dirvonus,
nesėkite tarp dygiažolių.+
4 Apsipjaustykite Jehovos akivaizdoje –
apipjaustykite savo širdis,+
Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai,
kad dėl jūsų piktadarysčių
mano rūstybė neįsižiebtų kaip ugnis,
kaip neužgesinama liepsna.“+
5 Pagarsinkite apie tai Jude, paskelbkite Jeruzalėje.
Šaukite ir pūskite ragą visame krašte.+
Garsiai raginkite visus: „Susirinkite!
Bėkime į įtvirtintuosius miestus!+
6 Iškelkite ženklą, rodantį į Sioną,
nedelskite, skubėkite saugion vieton!“
Mat jis siųs iš šiaurės nelaimę,+ baisų nuniokojimą.
7 Tarsi liūtas iš brūzgynų išniro priešas,+
tautų naikintojas pasirodė,+
iš savo guolio išsliūkino, kad kraštą siaubo reginiu paverstų.
Jūsų miestai taps negyvenamais griuvėsiais.+
Kunigai šiurps iš siaubo, pranašai išsigąs.“+
10 Tada tariau: „O visavaldi Jehova! Iš tikrųjų šią tautą ir Jeruzalę tu apgavai.+ Sakei: ‘Taika pas jus bus’,+ o juk kalavijas mums jau prie gerklės.“
11 Tuo laiku šiai tautai ir Jeruzalei bus skirtas toks žodis:
„Svilinantis vėjas, nuo plikų dykumos kalvų atūžęs,
mano dukterį, mano tautą, nušluos –
ne vėtyti ar valyti atkils.
12 Man paliepus, su visu smarkumu nuo tenai jis atūš.
Savo nuosprendį jiems paskelbsiu.
13 Lyg lietaus debesis jis ateis,
lyg smarkus vėjas jo kovos vežimai atskries.+
Jo žirgai už erelius greitesni.+
Vargas mums! Mes žuvę!
14 Išplauk iš širdies nedorumą, Jeruzale, ir būsi išgelbėta.+
Kiek ilgai piktas mintis savyje laikysi?
15 Štai balsas praneša žinią iš Dano,+
skelbia iš Efraimo kalnų apie nelaimę.
16 Praneškite tautoms,
pagarsinkite, kas laukia Jeruzalės.“
„Sargybiniai* ateina iš tolimo krašto,
su kovos šūksniu jie atžygiuoja prieš Judo miestus.
17 It laukų sargai jie ateina, iš visų pusių Jeruzalę siausdami,+
nes prieš mane ji maištauja,+ – tai Jehovos žodis. –
18 Už savo darbus ir elgesį turėsi atsiimti.+
Kokia gi karti tavo nelaimė,
juk pati tavo širdis maištauja!“
19 Koks sielvartas! Kokia kančia!
Skausmo kupina mana širdis,
krūtinėje ji daužosi.
20 Girdėti apie nelaimes – vieną po kitos,
visas kraštas nuniokotas.
Greitai mano palapines nugriovė,
akimirksniu nutraukė jų dangalus.+
21 Kiek ilgai turėsiu ženklą matyti
ir rago gausmo klausytis?+
22 „Mano tauta neprotinga,+
manęs jie nepaiso.
Jie – kvaili sūnūs, be išmanymo.
Blogybes daryti sumanumo jiems nestinga,
bet gera daryti nesugeba.“
23 Žvelgiau į kraštą, – jis buvo tuščias ir dykas.+
Dangun pažiūrėjęs šviesos jame nebeišvydau.+
24 Į kalnus pažvelgęs pamačiau, kaip jie drebėjo,
kaip visos kalvos siūbavo.+
25 Dairiausi, bet žmogaus ten neradau,
išskridę buvo ir padangių paukščiai.+
26 Mačiau, kad sodai tyrais pavirtę,
kad iš miestų griuvėsiai belikę.+
Jehova tai padarė,
savo pyktį išliejo.
27 Štai ką sako Jehova: „Kraštas bus apleistas,+
bet ne viską jame sunaikinsiu.
29 Raitininkų ir lankininkų šūksniams aidint,
visas miestas puls bėgti.+
Tankynėse jie slėpsis,
į uolas ropšis.+
Visi miestai ištuštėjo,
niekas ten nebegyvena.“
30 Esi nuniokota, tad ką dabar darysi?
31 Girdėjau garsą, tarsi negaluojanti moteris aimanuotų,
tarsi pirmąkart gimdanti dejuotų –
girdėjau šauksmą Siono dukters, vos atgaunančios kvapą.
Ištiesusi rankas ji vaitoja:+
„Vargas man! Alpstu žudikų nukamuota!“
5 „Klaidžiokite po Jeruzalės gatves,
dairykitės aplinkui, žiūrėkite,
ieškokite aikštėse, žvalgykitės.
2 Nors jie ir prisiektų: ‘Kaip gyvas Jehova!’,
tie žodžiai būtų melas.“+
3 Argi tavo akys, Jehova, neieško ištikimybės?+
Nors tu juos plakei, jiems buvo nė motais,
nors triuškinai, nieko nepasimokė.+
4 „Tai turbūt prastuoliai, – sau sakiau. –
Tokie elgiasi kvailai, nes Jehovos kelio nepažįsta,
nieko neišmano apie savo Dievo teisingumą.
5 Eisiu pas prakilniuosius ir su jais kalbėsiu,
Jehovos kelią jie tikrai pažįsta,
apie savo Dievo teisingumą išmano.“+
Deja, visi jie buvo sulaužę jungą,
sutraukę pančius*.
6 Todėl miškų liūtas juos puola,
plynių vilkas užklumpa,
leopardas jų tyko prie miestų.
7 „Kaipgi galėčiau tau už tai atleisti?
Tavo sūnūs mane paliko,
prisiekinėja tuo, kas nėra Dievas.+
8 Jie lyg nerimstantys gašlūs eržilai
žvengia eidami paskui svetimo žmoną.+
9 Nejau nešauksiu už tai atsiskaityti? – tai Jehovos žodis. –
Nejau tokiai tautai nekeršysiu?+
10 Užkopk į jos vynuogyno atšlaites ir jas niokok,
bet visiškai nesunaikink, šį tą palik.+
Išgenėk jaunuosius ūglius,
nes Jehovai jie nepriklauso,
11 nes Izraelio ir Judo namai
mane apgaudinėja, – tai Jehovos žodis.+
Jokia nelaimė mūsų neištiks,
nei karas, nei badas neužklups.’+
13 Pranašai tik vėjus kalba,
tikrų žodžių jų lūpose nėra.
Kaip ir jų šnekos, nieku jie tepavirsta!“
14 Todėl kareivijų Dievas Jehova sako:
„Kadangi jie taip kalba,
savo žodžius tavo lūpose paversiu ugnimi.+
Šią tautą liepsnos praris,+
nes ji – tik malkų krūva.
15 Štai atvedu iš tolybės tautą, Izraelio namai,+ – tai Jehovos žodis.
Tai ištverminga tauta,
nuo senovės ji gyvuoja.
Jų kalbos tu nemoki,
ką jie šneka, nesupranti.+
16 Jų strėlinės – lyg atviras kapas,
visi jie – tikri karžygiai.
17 Jie suris tavo derlių, visą duoną,+
suris tavo sūnus ir dukteris,
suris ir kaimenes su bandomis,
suris tavo vynmedžius su figmedžiais,
sunaikins kalaviju įtvirtintus miestus, kuriais tu pasitiki.
18 Bet ir tomis dienomis – tai Jehovos žodis – ne visus jus sunaikinsiu.+ 19 O kai jie klaus: ‘Kodėl Jehova, mūsų Dievas, mums taip padarė?’, paaiškinsi: ‘Už tai, kad palikote mane ir tarnavote svetimam dievui savame krašte, dabar tarnausite svetimšaliams svetimame krašte.’“+
22 Argi nesibijote manęs? Tai Jehovos žodis.
Argi neturėtumėte prieš mane drebėti?
Juk tai aš smėlio pylimu užbrėžiau jūrai ribą,
neatšaukiamu potvarkiu jai kelią užtvėriau.
Bangos šėlsta, bet jo įveikti negali,
riaumoja, bet peržengti ribos neįstengia.+
23 O ši tauta užsispyrusi ir maištingos širdies,
ji išklydo iš kelio ir nuėjo savo taku.+
24 Širdyje jie nemąstė:
‘Bijokimės savo Dievo Jehovos –
to, kuris metui atėjus laisto žemę,
duoda lietų rudeninį ir pavasarinį,
to, kuris rūpinasi, kad nustatytoms savaitėms atėjus galėtume nuimti derlių.’+
25 Viso to netekote dėl savo kalčių,
dėl savo nuodėmių praradote, kas gera.+
26 Nedorėlių gausu mano tautoje.
Jie tyko pritūpę tarsi paukštgaudžiai,
mirtinus spąstus spendžia,
žmones gaudo.
27 Kaip anų narvelis pilnas paukščių,
taip nedorėlių namai pilni apgaulės.+
Štai kaip jie tapo galingi ir pralobo.
28 Jie nutukę, net blizga,
jie pertekę nedorybės.
Našlaičio byla jiems nerūpi+ –
jie savo naudos težiūri.
Vargšo teisių jie negina.+
29 Nejau nešauksiu už tai atsiskaityti? Tai Jehovos žodis.
Nejau tokiai tautai nekeršysiu?
30 Kai kas baisaus, kai kas siaubingo dedasi krašte:
31 pranašai kalba melą,+
kunigai valdžia piktnaudžiauja
ir mano tautai tai patinka.+
Bet ką gi darysite, kai galas ateis?“
6 Ieškokite prieglobsčio, Benjamino sūnūs, bėkite iš Jeruzalės.
uždekite ugnį Bet Kereme, kad būtų ženklas visiems,
nes nelaimė, baisi neganda artėja nuo šiaurės.+
2 Siono dukra – daili, gležna moteris.+
3 Piemenys su savo bandomis ateis.
4 „Renkitės* kovai prieš ją!
Kilkite žygin! Pulkime vidurdienį!“ –
„Vargas mums! Diena į pabaigą eina,
vakaro šešėliai ilgėja!“ –
5 „Kilkite žygin! Naktį ją užpulkime
ir įtvirtintuosius bokštus sugriaukime!“+
6 Kareivijų Viešpats Jehova sako:
„Kirskite medžius ir supilkite aplink Jeruzalę apgulos pylimą.+
Miestui teks atsiskaityti,
nes vien tik priespauda jame.+
7 Kaip talpykloje visad yra šalto vandens,
taip nedorybė iš miesto niekur nedingsta.
Girdėti tenai apie prievartą ir smurtą,+
ligos ir vargai man nuolat prieš akis.
8 Paklausyk perspėjimo, Jeruzale, antraip pasibjaurėjęs nuo tavęs nusisuksiu.+
Tave paliksiu tuščią, kraštą – negyvenamą.“+
9 Kareivijų Viešpats Jehova sako:
„Izraelio likučiai bus surinkti tarsi vynuogės, užsilikusios ant vynmedžio.
Tarsi vynuogių skynėjas ranka darsyk perbrauk šakeles.“ –
10 „Kam aš kalbėsiu? Ką perspėsiu?
Ar bus kas klausysis?
Jų ausys užvertos,* nieko nebegirdi.+
Jehovos žodį jie paniekino,+
jiems jis nepatinka.
11 Degu Jehovos rūstybe,
sunku susiturėti.“+ –
„Išliek ją ant vaiko gatvėje,+
ant jaunuolių būrio,
neaplenk nė vieno: nei vyro, nei žmonos,
nei žilagalvio, nei senolio.+
12 Svetimiems atiteks jų namai,
laukai ir jų žmonos,+
nes ranką pakelsiu prieš krašto gyventojus, – tai Jehovos žodis.
14 Aplaidžiai žaizdas* tautos manosios jie gydo.
15 Ar gėdysis jie dėl savo bjaurysčių?
Ne, nė trupučio neparaus!
Ką reiškia jausti gėdą, jie nė nežino,+
todėl ir kris su krintančiais,
parklups, kai juos bausiu“, – taip sako Jehova.
16 Štai ką Jehova jiems kalba:
„Atsistokite kryžkelėse ir dairykitės.
Klauskite, kur tie seni vieškeliai,
teiraukitės, kur tas gerasis kelias, ir juo eikite+ –
eikite ir rasite sau ramybę.“
Bet anie sako: „Mes juo neisime.“+ –
17 „Paskyriau jiems sargybinių,+
jie šaukė: ‘Klausykite rago gausmo!’“+
Bet anie atsakė: „Nesiklausysime.“+ –
18 „Tad sukluskite, tautos!
Sužinokite, žmonės,
kas jiems nutiks.
19 Klausykis, žeme!
Siunčiu šiai tautai nelaimę+ –
atlygį už jos klastas,
nes mano žodžių jie neklausė,
mano įstatymą* paniekino.
20 Nejau man rūpi jūsų smilkomieji sakai, iš Šebos atgabenti?
Ar reikia man kvapniųjų nendrių iš tolimo krašto?
Deginamųjų aukų aš nepriimsiu,
jūsų atnašos man nemalonios.“+
21 Tad štai ką sako Jehova:
„Pridėliosiu šiai tautai akmenų.
22 Jehova sako:
„Štai žmonės atkeliauja iš šiaurės krašto,
gausi tauta atžygiuoja nuo atokiausių žemės pakraščių.+
23 Lankais ir ietimis jie apsiginklavę.
Jie žiaurūs ir negailestingi.
Jų balsai – tarsi jūros šniokštimas,
ant žirgų raiti jie joja.+
Jie – kariai, išsirikiavę prieš tave, Siono dukterie.“
24 Išgirdome žinią apie tai,
ir mūsų rankos nusviro.+
25 Į laukus neik,
keliu nevaikščiok,
nes priešas – kalaviju ginkluotas.
Aplink visur vien siaubas.
26 O dukterie, tauta manoji,
ašutinę apsivilk,+ pelenuose voliokis.
27 „Paskyriau tave*, kad lyg sidabrą mano tautą ištirtum,
kad kruopščiai patikrintum,
išsiaiškintum ir įvertintum, kokie yra jų darbai.
Jie – it varis ir geležis,
visi jie sugedę.
29 Dumplės apdegė,
iš ugnies tik švinas išėjo.
30 Atmestuoju sidabru tautą vadins,
nes Jehova ją atmetė.“+
7 Štai žodis, kurį Jehova perdavė pranašui Jeremijui: 2 „Atsistok Jehovos Namų vartuose ir paskelbk tokią žinią: ‘Judo žmonės! Paklausykite, ką sako Jehova! Sukluskite visi, kas pro šiuos vartus einate Jehovos garbinti! 3 Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Tiesinkite savo kelius, imkitės gerų darbų, ir aš leisiu jums šioje vietoje gyventi.+ 4 Netikėkite apgaulingais žodžiais, nesakykite: „Tai Jehovos šventykla! Tai Jehovos šventykla! Tai Jehovos šventykla!“+ 5 Jeigu savo kelius ištiesinsite, jei imsitės gerų darbų, jei žmogaus ir jo artimo bylas spręsite teisingai,+ 6 jei neskriausite svetimšalių, našlaičių ir našlių,+ jei nepraliesite nekalto kraujo šioje vietoje ir jei neisite paskui svetimus dievus – sau žalos nedarysite,+ – 7 tada leisiu jums gyventi šioje vietoje – krašte, kurį visam laikui esu atidavęs jūsų protėviams.
8 Deja, jūs tikite apgaulingais žodžiais.+ Nieko gero jums tai neduos. 9 Jūs vagiate,+ žudote, svetimaujate, melagingai prisiekinėjate,+ aukojate Baalui,+ tarnaujate svetimiems dievams, kurių anksčiau nepažinojote, 10 o paskui, visų tų bjaurių darbų nesigėdydami, drįstate ateiti mano akivaizdon į šiuos Namus, į mano vardo buveinę, ir sakyti: „Čia esame saugūs“?! 11 Nejau manote, kad šie Namai, mano vardo buveinė, yra kokia plėšikų landynė?+ Aš juk visa matau, – tai Jehovos žodis.
12 Keliaukite į Šiloją,+ į vietą, kurią buvau išsirinkęs buveine savo vardui,+ ir matysite, ką su ja padariau dėl savo tautos Izraelio nedorumo.+ 13 Bet jūs savo darbų nepametėte, – tai Jehovos žodis. Manęs nesiklausėte, nors ne kartą jums kalbėjau.+ Šaukiau jus, bet neatsiliepėte.+ 14 Taigi su savo vardo buveine, su Namais,+ kuriais pasitikite+ – vieta, kurią daviau jums ir jūsų protėviams, – padarysiu tą patį, ką padariau su Šiloju.+ 15 Išvarysiu jus iš savo akivaizdos, kaip kad išvariau jūsų brolius – visus Efraimo palikuonius.’+
16 O tu už šitą tautą nesimelsk. Neverk dėl jų, į mane nesikreipk ir nemaldauk,+ nes neišklausysiu.+ 17 Nejau nematai, ką Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse jie daro? 18 Vaikai malkas renka, tėvai kūrena ugnį, motinos* minko tešlą, ruošdamosi kepti papločius dangaus karalienei*.+ Jie aukoja svetimiems dievams liejamąsias atnašas ir taip mane užgauna.+ 19 Bet ar mane jie užgauna? Argi ne save pačius? Tai Jehovos žodis. Už tai jie užsitrauks gėdą.+ 20 Todėl visavaldis Jehova sako: ‘Išliesiu savo pyktį ir rūstybę ant šios vietos,+ ant žmogaus ir ant gyvulio, ant laukų medžių ir ant žemės derliaus. Degsiu pykčiu, ir niekas jo neužgesins.’+
21 Kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, sako: ‘Dėkite savo deginamąsias aukas šalia kitų, valgykite jų mėsą.+ 22 Dieną, kai išvedžiau jūsų protėvius iš Egipto žemės, nieko dėl deginamųjų ir kitų aukų jiems nebuvau kalbėjęs, nieko neliepiau,+ 23 tik įsakiau: „Klausykite mano balso! Tada būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta.+ Visada eikite tuo keliu, kuriuo eiti jums įsakau, ir jums gerai klosis.“’+ 24 Bet jie neklausė, nenorėjo girdėti,+ visur ėjo savo užmačių vedami, užsispyrę traukė paskui savo nedorą širdį+ – atgal, o ne pirmyn. 25 Taip buvo nuo pat dienos, kai jūsų protėviai išėjo iš Egipto žemės, ir tebėra iki šiandien.+ Todėl siunčiau pas jus savo tarnus, savo pranašus, siunčiau kasdien, vis iš naujo.+ 26 Bet žmonės nenorėjo nei manęs klausyti, nei girdėti,+ buvo kietasprandžiai ir elgėsi blogiau už savo protėvius!
27 Apie visa tai jiems kalbėsi,+ bet jie tavęs nesiklausys. Tu šauksi jiems, bet jie neatsilieps. 28 Sakysi: ‘Ši tauta neklausė Jehovos, savo Dievo, balso ir jo drausminimo nepaisė. Ištikimybės nebeliko, niekas apie ją nė neužsimena.’+
29 Nusikirpk savo ilgus plaukus* ir mesk šalin. Ant plikų kalvų raudas raudok, nes Jehova atstūmė jį užrūstinusią kartą, jis paliks ją. 30 Judo žmonės darė, kas nedora mano akyse, – tai Jehovos žodis. Namus, kurie mano vardu vadinami, jie suteršė, juose savo bjauriuosius stabus pasistatė.+ 31 Ben Hinomo slėnyje*+ jie įsirengė Tofetą – šventavietę savo sūnums ir dukterims deginti,+ nors aš to daryti nebuvau įsakęs, nė minties tokios neturėjau*.+
32 Todėl ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai ta vieta bus vadinama ne Tofetu ir ne Ben Hinomo slėniu*, o Žudynių slėniu. Tofete bus laidojama tol, kol neliks jame vietos.+ 33 Šios tautos mirusiųjų kūnais mis dangaus paukščiai ir žemės žvėrys, ir nebus kas vytų juos šalin.+ 34 Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse padarysiu galą džiugesiui ir linksmybei, nutildysiu jaunikio ir nuotakos balsą,+ – kraštas pavirs griuvėsiais.“+
8 „Tuo laiku, – tai Jehovos žodis, – Judo karalių kaulai, jo didžiūnų kaulai, jo kunigų kaulai, jo pranašų kaulai ir Jeruzalės gyventojų kaulai bus paimti iš kapų 2 ir išbarstyti prieš saulę, mėnulį ir dangaus kareiviją* – prieš visa, ką jie mylėjo, kam tarnavo, ką sekė, į ką kreipėsi ir kam lenkėsi.+ Niekas tų kaulų nerinks ir nelaidos. Jie gulės kaip mėšlas dirvoje.+
3 Kas iš šios nedoros giminės liks gyvi – visi, kuriuos būsiu išblaškęs, – trokš mirties, nenorės gyventi. Tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis.“
4 „Kalbėsi jiems: ‘Taip sako Jehova.
Nejau pargriuvę jie nesikels?
Jei vienas gręšis nuo savo darbų, argi nesigręš ir kitas?
5 Kodėl Jeruzalės žmonės man tokie neištikimi?
Įsitvėrę jie laikosi apgaulės,
nuo savo darbų gręžtis neketina.+
6 Klausiausi atidžiai, bet jie kalbėjo netiesą.
Nė vienas dėl savo nedorybių nesigailėjo, nemąstė: „Ką aš padariau?!“+
Kiekvienas vis grįžta prie to, ką daro dauguma, veržiasi kaip žirgas į mūšį.
7 Net gandras, padangių skrajūnas, žino savo metą,
purplelis, čiurlys ir strazdas* – savo laiką parskristi.
O mano tauta Jehovos sprendimų nesuvokia.+
8 Kaipgi galite sakyti: „Esame protingi, turime Jehovos įstatymą*“?
Juk raštininkų lazdelės+ meluoja, vien apgaules terašo.
9 Išminčiai sugėdinti.+
Jie išsigandę ir įklius į spąstus.
Jehovos žodį jie atmetė,
ir ko dabar verta jų išmintis?
10 Todėl kitiems jų žmonas atiduosiu,
svetimi jų laukuose šeimininkaus,+
nes ir menkiausias, ir didžiūnas sau naudos teieško,+
ir pranašas, ir kunigas apgaudinėja.+
11 Aplaidžiai žaizdas* dukros, tautos manosios, jie gydo.
12 Ar gėdysis jie dėl savo bjaurysčių?
Ne, nė trupučio neparaus!
Ką reiškia jausti gėdą, jie nė nežino,+
todėl ir kris su krintančiais,
parklups, kai juos bausiu,+ – taip sako Jehova.
13 Išrankiosiu juos ir sunaikinsiu, – tai Jehovos žodis.
Nei vynuogių ant vynmedžio, nei figų ant figmedžio neliks, net lapai nuvys.
Visa, ką buvau jiems davęs, pražus.“ –
14 „Ir ko gi mes čia sėdime?
Susiburkime, į miestus įtvirtintuosius eikime,+ tenai pražūkime.
Juk Dievas Jehova mus mirčiai atiduos.
Už tai, kad Jehovai nusidėjome,
jis užnuodytu vandeniu mus girdo.+
16 Nuo Dano girdėti žirgų prunkštimas,
ristūnų žvengimas –
net visas kraštas dreba.
Priešas atžygiuoja naikindamas kraštą ir visa, kas jame,
rydamas miestą ir jo gyventojus.“ –
17 „Štai siunčiu prieš jus gyvates,
nuodingas angis, kurių neužkerėsi,
ir jos gels jus“, – tai Jehovos žodis.
18 Mano sielvarto niekas nenumalšins,
širdis mano serga.
19 Iš tolimo krašto girdėti pagalbos šauksmas –
verksmas dukters, tautos manosios:
„Ar Jehova paliko Sioną?
Ar karaliaus nebėra jame?“ –
„Kodėl jie mane pykdo stabus garbindami,
svetimiems dievams lenkdamiesi?“ –
20 „Jau ir pjūtis baigėsi, ir vasara prabėgo,
bet niekas mūsų negelbėjo!“
21 Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane.+
Aš sielvartauju,
siaubo pagautas esu.
22 Nejau Gileade nėra balzamo?+
Nejau nėra ten gydytojo?+
Kodėl dukra, tauta manoji, niekaip neišgyja?+
9 O kad mano galva būtų vandens šaltinis,
mano akys – ašarų versmė!+
Dieną naktį tada verkčiau
dėl savo žuvusių tautiečių.
2 Jei tik būtų dykumoje keliautojui pastogė!
Palikčiau tada savo tautą ir eičiau kuo toliau nuo jos,
nes visi jie – svetimautojai,+
klastingų žmonių minia.
3 Jų liežuvis – išlenktas lankas.
Ne ištikimybė, o apgaulė krašte viešpatauja.+
„Nedorybes vieną po kitos jie skuba daryti,
manęs visai nepaiso,+ – tai Jehovos žodis. –
4 Sergėkitės artimo,
nė broliu nepasitikėkite.
5 Kiekvienas savo artimą apgaudinėja,
niekas nekalba tiesos.
Savo liežuvį jie meluoti išmokė,+
nuvargo pikta bedarydami.
6 Aplink tave visur – apgaulė.
Apgaulę pamėgę manęs pažinti jie nenori. Tai Jehovos žodis.“
7 Todėl kareivijų Viešpats Jehova sako:
„Lydysiu juos ir mėginsiu,+
ką man bedaryti su tauta, su savąja dukra?
8 Jų liežuvis – mirtina strėlė, jis skleidžia melą.
Žmogaus lūpos linki artimui gero,
bet jo širdis pinkles rezga.
9 Nejau nešauksiu už tai atsiskaityti? Tai Jehovos žodis.
Nejau tokiai tautai nekeršysiu?+
10 Verksiu ir aimanuosiu dėl kalnų,
raudas dėl ganyklų ir tyrlaukių raudosiu,
nes jie išdeginti – žmogus pro ten nebekeliauja,
tenai nebegirdėti gyvulių bliovimo,
ir padangių paukščiai, ir žvėrys išsilakstė, visa prapuolė.+
12 Kas gi toks išmintingas, kad visa tai suprastų?
Kas gi iš Jehovos lūpų apie tai girdėjo, kad kitiems paskelbtų?
Kodėl kraštas pražuvo?
Kodėl jis kaip dykuma išdegęs?
Kodėl niekas per jį nebekeliauja?
13 Todėl, kad jie atmetė mano duotą įstatymą* – taip sako Jehova – ir jo nesilaikė, mano balso neklausė. 14 Jie leidosi vedami savo užsispyrusios širdies,+ tarnavo baalams – darė, kaip tėvai buvo juos išmokę.+ 15 Tad štai ką sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas: ‘Valgydinsiu savo tautą metėlėmis, girdysiu nuodingu vandeniu.+ 16 Išblaškysiu juos po tautas, kurių nei jie patys, nei jų tėvai nepažinojo,+ ir siųsiu jiems pavymui kalaviją – visus sunaikinsiu.’“+
17 Kareivijų Viešpats Jehova
įsakė mums susiprotėti,
sukviesti raudotojas,+
siųsti atvesti pačių geriausių,
18 kad jos skubėtų ir dėl mūsų raudotų,
kad mūsų akys ašaromis plūstų,
kad nuo blakstienų lašai riedėtų.+
19 Iš Siono girdėti raudant:+
„Kaip mus nuniokojo!
Kokią gėdą užsitraukėme!
Savo kraštą turėjome palikti, mūsų namus sugriovė.“+
20 Klausykitės, moterys, ką sako Jehova,
žodžiai iš jo lūpų jūsų ausis tepasiekia.
Išmokykite dukras šitą raudą raudoti
ir viena kitą – graudžią giesmę giedoti.+
21 Braunasi mirtis pro mūsų langus,
į mūsų tvirtoves veržiasi.
Ji glemžiasi gatvėse vaikus,
aikštėse – jaunuolius.+
22 „Sakyki: ‘Tai Jehovos žodis.
23 Štai ką sako Jehova:
„Tenesipuikuoja išminčius išminties turėdamas,+
tenesididžiuoja galiūnas jėga apdovanotas,
tenesipučia turtuolis turtų prikaupęs.+
24 Jei kas didžiuojasi,
tesididžiuoja, kad turi išmanymo ir mane pažįsta,+
tesigiria žinąs, kad aš esu Jehova, kad tai aš apreiškiu ištikimąją meilę, teisingumą ir teisybę žemėje.+
Tokiais dalykais aš gėriuosi.+ Tai Jehovos žodis.“
25 „Štai ateina dienos, – tai Jehovos žodis, – kai šauksiu atsiskaityti kiekvieną, kuris, nors ir apipjaustytas, iš tikrųjų yra neapipjaustytas:+ 26 Egiptą,+ Judą,+ Edomą,+ Amoną,+ Moabą+ ir visus dykumų gyventojus, kurie skutasi smilkinius.+ Visos tos tautos neapipjaustytos, neapipjaustyta ir Izraelio širdis.“+
10 Izraelio namai, klausykitės žodžio, kurį Jehova jums ištarė. 2 Jehova sako:
3 Tautų papročiai tėra apgaulė*.
Miške meistras nusikerta medį,
nutašo, rankon geneklį paėmęs,+
4 sidabru ir auksu jį papuošia+
ir vinimis prikala, kad nenuvirstų.+
Nebijokite jų – nei jie pakenks,
nei gera padarys.“+
6 Nėra kito tokio kaip tu, Jehova.+
Didis esi, didis ir galingas tavo vardas.
7 Ir kaip tavęs nesibijoti, tautų Karaliau?+ Tu šito vertas.
Jokioje tautoje ar karalystėje
nėra žmogaus, kuris išmintimi galėtų tau prilygti.+
8 Jie visi – kvailiai, neišmanėliai.+
Ko moko medis – gryna apgaulė*.+
9 Sidabro lakštai gabenami iš Taršišo,+ auksas – iš Ufazo,
amatininkas juos apdirba, auksakalio rankos paruošia.
Stabų apdaras – iš mėlynų siūlų ir skaisčiai raudonos vilnos,
visi jie – nagingų meistrų dirbiniai.
10 O Jehova yra tikras Dievas.
Jis – gyvasis Dievas,+ amžinasis Karalius.+
Nuo jo įniršio žemė drebės,+
prieš jo rūstybę jokios tautos neatsilaikys.
11 * Štai ką joms sakysite:
„Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nepadarė,
pragaiš, po dangumi jų nebeliks.“+
12 Tai jo galia žemę sukūrė,
jo išmintis pasaulį įtvirtino,+
jo išmanymas dangaus skliautą išskleidė.+
13 Išgirdę jo balsą,
sunerimsta dangaus vandenys.+
Atgena jis debesis* nuo žemės pakraščių,+
žaibus su lietumi atsiunčia,*
iš savo sandėlių paleidžia vėją.+
14 Žmogus elgiasi neprotingai, be išmanymo.
Auksakaliui teks gėdytis, kad stabą darė.+
15 Jie – niekas*, vien pajuokos verti.+
Atsiskaitymo dienai atėjus, jie pražus.
Jis vardu Jehova, kareivijų Viešpats.+
17 Moterie, apguloje gyvenanti,
pasiimk nuo žemės ryšulį.
Mano žaizda nebeužgis.
Tariau: „Man skirta kęsti šitą ligą.
20 Nugriauta mano palapinė, jos virvės nutrauktos.+
Sūnūs mane paliko, jų nebėra.+
Nėra kam palapinės mano statyti, jos uždangų išskleisti.
Todėl ir elgiasi be išmanymo,
todėl jų kaimenės išsisklaidė.“+
22 Paklausyk! Girdėjai žinią, kad jie čia pat?
25 Išlieki tūžmą ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta,+
ant kilčių, kurios nenori šauktis tavo vardo.
11 Žodis, kurį Jehova perdavė Jeremijui: 2 „Klausykitės šių sandoros žodžių!
Kalbėk Judo vyrams ir Jeruzalės gyventojams, 3 paskelbk jiems: ‘Taip sako Izraelio Dievas Jehova. Prakeiktas, kas nesilaiko šių sandoros žodžių,+ 4 kurių laikytis įsakiau jūsų protėviams tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės,+ iš tos geležies lydymo krosnies.+ Tądien jiems liepiau: „Klausykite mano balso, darykite visa, ką jums įsakau. Tada būsite mano tauta, ir aš būsiu jūsų Dievas,+ 5 tada galėsiu įvykdyti jūsų protėviams duotą pažadą – priesaiką atiduoti pienu ir medumi tekantį kraštą,+ kuriame šiandien gyvenate.“’“
Aš atsakiau: „Amen*, Jehova.“
6 Jehova man tarė: „Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse skelbk: ‘Klausykitės šios sandoros žodžių ir jų laikykitės! 7 Aš perspėjau jūsų protėvius tą dieną, kai išvedžiau juos iš Egipto žemės, ir iki šiandien vis perspėju: „Klausykite mano balso.“+ 8 Bet jie neklausė, dėmesio nekreipė*. Jie užsispyrę ėjo paskui savo nedorą širdį.+ Jie nenorėjo laikytis sandoros nuostatų, kurių buvau liepęs laikytis, todėl daviau jiems patirti visa, kas toje sandoroje užrašyta.’“
9 Jehova man sakė: „Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai susimokė prieš mane. 10 Jie grįžo prie nuodėmių savo protėvių, kurie nuo senų laikų nenorėjo mano žodžių laikytis.+ Jie irgi ėjo paskui kitus dievus ir juos garbino.+ Izraelio namai ir Judo namai sulaužė mano sandorą, kurią buvau su jų protėviais sudaręs.+ 11 Todėl Jehova sako: ‘Štai užtrauksiu jiems nelaimę,+ ir jie neištrūks. Kai manęs šauksis, aš neišklausysiu.+ 12 Tada Judo miestai ir Jeruzalės gyventojai eis pas dievus, kuriems aukas aukoja, ir šauksis jų pagalbos,+ bet jie nuo tos nelaimės negelbės. 13 Tavo dievų, Judai, – tiek, kiek tavo miestų. Kiek Jeruzalėje gatvių, tiek aukurų gėdingajam* pastatei, aukurų Baalui aukoti.’+
14 O tu už šią tautą nesimelsk. Neverk dėl jų, nemaldauk,+ nes kai nelaimėje jie manęs šauksis, aš neišklausysiu.
15 Argi mano mylimoji turi teisę būti mano Namuose,
kai tiek piktų klastų yra prirezgusi?
Nejau mėsos aukojimas atitrauks nuo tavęs* artėjančią nelaimę?
Nejau tada galėsi džiūgauti?
16 Kadaise Jehova vešliu alyvmedžiu tave vadino –
gražiu, pilnu puikiausių vaisių.
Pakilo ūžesys, ir jis padegė tave.
Tavo šakos nulaužtos.
17 Kareivijų Viešpats Jehova – tas, kuris tave pasodino,+ – paskelbė, kad siųs Izraelio ir Judo namams nelaimę už nedorybes, kurias darė, už tai, kad aukodami aukas Baalui jie mane užgavo.“+
18 Jehova, tu man visa tai apreiškei, kad žinočiau,
davei man pamatyti jų darbus.
19 Buvau lyg klusnus avinėlis, vedamas pjauti,
nemaniau, kad klastą prieš mane jie rezga:+
„Sunaikinkime tą medį su visais jo vaisiais,
nukirskime, kad gyvųjų krašte jo neliktų,
kad jo vardo niekas nebeprisimintų.“
Leisk man išvysti, kaip jiems atkeršysi,
juk tau aš savo bylą patikėjau.
21 Todėl štai ką Jehova kalba Anatoto+ žmonėms, kurie kėsinasi į tavo gyvybę ir sako: „Jehovos vardu nepranašauk,+ antraip mirsi nuo mūsų rankos“, 22 štai koks kareivijų Viešpaties Jehovos jiems skirtas žodis: „Pašauksiu juos atsiskaityti. Jų jauni vyrai kris nuo kalavijo,+ jų sūnūs ir dukterys iš bado mirs.+ 23 Anatoto+ žmonių neliks nė vieno, nes užtrauksiu jiems nelaimę. Tai bus tuo metu, kai šauksiu juos atsiskaityti.“
12 Teisus, Jehova,+ būtum, jei savo skundą tau pateikčiau,
jei dėl tavo sprendimų skųsčiausi.
Bet pasakyk, kodėl nedorėlių kelias sėkmingas?+
Kodėl klastūnai be rūpesčių gyvena?
2 Tu juos pasodinai, ir jie įsišaknijo,
užaugo ir subrandino vaisių.
Dažnai jų lūpos tave mini, bet jų mintyse* nėra tau vietos.+
Atskirk juos lyg pjautinas avis,
palik pjovimo dienai.
4 Ar ilgai dar kraštas nyks
ir žolė laukų turės vysti?+
Žvėrys ir paukščiai pražuvo
dėl jo gyventojų blogų darbų.
Jie sakė: „Jis nežino mūsų ateities.“
Jei tik ramiame krašte saugus jautiesi,
ką darysi būdamas Jordano tankynėse?
Jais tu nepasitikėk,
jei ir gražiai kalbėtų.
8 Jinai, manasis paveldas, – lyg liūtas miške,
prieš mane ji riaumoti pradėjo.
Todėl ėmiau jos nekęsti.
9 Mano paveldas – lyg margas paukštis plėšrūnas,
bet jį patį plėšrūs paukščiai iš visų pusių puola.+
Eikite šen, laukų žvėrys, rinkitės draugėn,
ateikite ir ėskite!+
Visas kraštas apleistas,
bet niekas to neima širdin.+
12 Nuvaikščiotais takais per dykumą naikintojai atėjo –
Jehovos kalavijas ryja žmones nuo vieno krašto iki kito,+
ramybės nebeturi niekas.
13 Jie sėjo kviečius, bet nupjovė dygiažoles,+
privargo, bet naudos jokios negavo.
Sugėdyti jie bus dėl savo derliaus,
mat Jehova pykčiu ant jų užsiliepsnojo.“
14 Štai ką Jehova sako nedoriems mano kaimynams – visiems puolantiems paveldą, kurį savo tautai Izraeliui daviau nuosavybėn:+ „Išrausiu juos iš krašto+ ir iš jų tarpo išrausiu Judo namus. 15 Bet kai išrausiu, vėl jų pasigailėsiu ir kiekvieną parvesiu į savo paveldą, į savo kraštą.
16 Jeigu jie iš tikro mokysis mano tautos kelių ir mano vardu prisieks sakydami: ‘Kaip gyvas Jehova!’ – taip, kaip mokė mano tautą prisiekti Baalui, – tada jie mano tautoje klestės. 17 O tautą, kuri klausyti nenorės, išrausiu. Išrausiu ir sunaikinsiu. Tai Jehovos žodis.“+
13 Jehova man tarė: „Eik, nusipirk lininę juostą ir susijuosk ja strėnas. Į vandenį juostos nemerk.“ 2 Taigi aš nusipirkau juostą, kaip Jehova man paliepė, ir susijuosiau ja strėnas. 3 Ir Jehova antrąsyk perdavė man savo žodį: 4 „Paimk juostą, kurią nusipirkai ir kuria susijuosei, keliauk prie Eufrato ir paslėpk ją uolos plyšyje.“ 5 Aš nukeliavau prie Eufrato ir, kaip Jehova buvo įsakęs, juostą paslėpiau.
6 Praėjus daug laiko, Jehova man tarė: „Kelkis, keliauk prie Eufrato ir paimk iš ten juostą, kurią buvau liepęs paslėpti.“ 7 Aš nukeliavau prie Eufrato ton vieton, kur buvau juostą paslėpęs. Atkasiau juostą ir žiūriu – ji sudūlėjusi, juosėti nebetinkama.
8 Tada Jehova man perdavė tokį žodį: 9 „Taip sako Jehova. Lygiai taip niekais paversiu Judo puikybę ir nežabotą Jeruzalės išdidumą.+ 10 Tie nedori žmonės nenorėjo mano žodžių klausyti,+ leidosi vedami užsispyrusios širdies,+ ėjo paskui svetimus dievus, juos garbino ir jiems lenkėsi, todėl jie taps kaip ta juosta, nebetinkama juosėti. 11 Kaip kad strėnos tvirtai surišamos juosta, taip aš tvirtais saitais buvau susirišęs su Izraelio ir Judo namais, – tai Jehovos žodis. Norėjau, kad jie būtų mano tauta,+ mano garbė*,+ šlovė, mano puošmena. Deja, klausyti manęs jie nenorėjo.+
12 Perduok jiems šiuos žodžius: ‘Štai ką sako Izraelio Dievas Jehova: „Kiekvienas ąsotis pripilamas vyno.“’ Jie tau atsakys: ‘Kas to nežino, kad į ąsočius pilamas vynas?’ 13 Tada kalbėk: ‘Štai ką sako Jehova: „Pripildysiu vyno visus krašto žmones+ – nugirdysiu Dovydo soste sėdinčius karalius, kunigus, pranašus ir visus Jeruzalės gyventojus. 14 Tada sukulsiu juos vieną į kitą – tėvus ir sūnus. Tai Jehovos žodis.+ Jų neatjausiu, dėl jų nesisielosiu, nesigailėsiu nė vieno. Sunaikinsiu juos, ir niekas manęs nesulaikys.“’+
15 Sukluskite ir klausykitės,
nebūkite išdidūs, nes tai Jehovos žodžiai.
16 Jehovai, savo Dievui, atiduokite šlovę,
kol jis tamsos neužleido,
kol kalnuose, užėjus sutemoms, nepradėjote klupinėti.
17 Jeigu neklausysite,
slapčia verksiu dėl jūsų išdidumo,
ašaras liesiu, upeliais mano akys plūs,+
nes Jehovos kaimenė+ nelaisvėn išgenama.
18 Sakykite karaliui ir karaliaus motinai:+ ‘Sėskitės žemesnėn vieton,
nes gražusis jūsų vainikas jums nuo galvos nukris.’
19 Miestai pietuose užverti*, nėra kas juos atidarytų.
Visi Judo žmonės nelaisvėn paimti, tremtin išvesti.+
20 Pakelk akis* ir pažvelk į tuos, kurie iš šiaurės ateina.+
Kur tavo kaimenė, kur puikiosios avys, tau atiduotos?+
21 Kai bičiuliai, kuriuos buvai prisijaukinusi, tave baus,
ką tada besakysi?+
Ar nesuims tavęs gimdymo skausmai, kaip kad gimdyvę?+
22 Jei klaustum širdyje: ‘Kodėl man taip nutiko?’,+
tai žinok, kad dėl daugybės kalčių sijonas tau buvo nuplėštas,+
tavo kulnų nebuvo pagailėta.
23 Gal kušitas* gali pakeisti savo odą ar leopardas – dėmes?+
Jeigu taip, tai ir tu galėsi gera daryti,
nors esi išmokyta piktadarysčių.
24 Todėl išpustysiu jus kaip dykumų vėjas šiaudus.+
25 Tokia tavo dalia, tokia tau atseikėta dalis – tai Jehovos žodis, –
26 Todėl užversiu sijoną tau ant galvos
ir pasimatys tavo gėda.+
27 Juk tu svetimauji,+ gašliai žvengi,
begėdiškai paleistuvauji, –
mačiau, kaip šlykščiai elgeisi
ant kalvų ir laukuose.+
Vargas tau, Jeruzale!
Kiek dar ilgai būsi nešvari?“+
14 Štai kokį žodį apie sausrą+ Jehova perdavė Jeremijui.
3 Šeimininkai siunčia tarnus vandens.
Tie eina prie talpyklų, bet nieko neranda,
grįžta indais tuščiais nešini.
Jie suglumę ir nusivylę,
visi užsidengę galvas.
5 Net atsivedusi elnė palieka jauniklį,
nes laukuose žolės nėra.
6 Laukiniai asilai ant plikų kalvų stovi
ir it šakalai šnopšdami orą gaudo.
Jų akys raibsta ėdesio ieškodamos.+
7 Nors mūsų kaltės pačios mus pasmerkia,
dėl savojo vardo mus, Jehova, gelbėk.+
Daugybę kartų nusikaltome,+
ne vieną sykį tau nusidėjome.
8 O Izraelio viltie! Jo gelbėtojau+ nelaimėje!
Kodėl lyg svetimas esi šiame krašte,
tik pakeleivis, užsukęs nakčiai?
9 Kodėl suglumai lyg žmogus?
Kodėl, galiūnas būdamas, negelbėji?
10 Taip sako Jehova šiai tautai: „Jiems patinka klajoti,+ savo kojų jie nesulaiko.+ Todėl Jehovai jie nemieli,+ jų kaltę jis atsimins ir pašauks atsiskaityti už nuodėmes.“+
11 O man Jehova tarė: „Nemelsk, kad šitai tautai sektųsi.+ 12 Nors pasninkauja, jų maldavimų nesiklausau,+ jų deginamosios aukos ir javų atnašos man nepatinka.+ Kalaviju, badu ir maru* juos pražudysiu.“+
13 Aš atsakiau: „Vargas man, visavaldi Jehova! Pranašai jiems kalba: ‘Kalavijo jūs nematysite, badas jūsų neištiks. Tikrą ramybę* čia jums suteiksiu.’“+
14 Jehova man tarė: „Pranašai melą mano vardu kalba.+ Jų aš nesiunčiau, nieko jiems neįsakiau ir nekalbėjau.+ Jų pranašystės – tai prasimanyti regėjimai, niekingas žyniavimas ir širdyje slypinti apgaulė.+ 15 Jie kalba mano vardu, nors jų nesiunčiau, tikina, kad kalavijas ir badas krašto neužklups, todėl Jehova apie juos sako: ‘Tie pranašai patys žus nuo kalavijo ir bado.+ 16 Nuo kalavijo ir bado kris ir tie, kuriems jie pranašauja, jų kūnai bus metami į Jeruzalės gatves. Nei jų pačių, nei jų žmonų, nei sūnų, nei dukterų nebus kam laidoti,+ – tokią pelnytą pražūtį jiems užtrauksiu.’+
17 Štai ką jiems sakysi:
‘Tesrūva mano akys ašaromis dieną naktį, be paliovos,+
juk mergelė, dukra, manoji tauta, sutriuškinta ir palaužta,+
jos žaizda labai gili.
18 Kai į laukus išeinu ir pažvelgiu tolyn,
žuvusius nuo kalavijo matau.+
Kai į miestą įžengiu,
regiu, kaip žmones badas nukamavo.+
Ir pranašas, ir kunigas klaidžioja po kraštą, kurio nepažįsta.’“+
19 Nejaugi išsižadėjai Judo? Nejaugi Sionu bjauriesi?+
Kodėl taip stipriai smogei? Juk jau nebeatsigausime.+
20 Pripažįstame, Jehova, savo nedorumą
ir savo protėvių kaltę.
Taip, tau mes nusidėjome.+
21 Dėl savojo vardo neatstumki mūsų,+
šlovingo savo sosto nepaniekink.
Su mumis sudarytą sandorą atsimink ir jos nesulaužyk.+
22 Argi niekingi tautų stabai gali duoti lietaus?
Argi dangus gali pats siųsti smarkią liūtį?
Visa tai tik tu darai, Jehova, mūsų Dieve.+
Mes viliamės tavimi,
visa tai – tik tavo galioje.
15 Jehova man tarė: „Net jei pats Mozė su Samueliu atsistotų mano akivaizdoje,+ ši tauta mano malonės nesulauktų. Varyk juos man iš akių. Tegu eina sau. 2 Jeigu jie tavęs klaustų: ‘Kur mes eisime?’, atsakysi: ‘Taip sako Jehova.
Kam skirta mirti nuo maro, eis mirti nuo maro!
Kam skirta žūti nuo kalavijo, eis žūti nuo kalavijo!+
Kam skirta mirti nuo bado, eis mirti nuo bado!
Kam skirta eiti nelaisvėn, eis nelaisvėn!’+
3 ‘Siųsiu jiems keturias negandas*,+ – tai Jehovos žodis. Kalavijas juos kapos, šunys tąsys, padangių paukščiai les ir žemės žvėrys draskys.+ 4 Paversiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms+ bausdamas už tai, ką Jeruzalėje padarė Judo karaliaus Ezekijo sūnus Manasas.+
5 Kas tavęs, Jeruzale, gailės?
Kas tave atjaus?
Kas sustos pasiteirauti, kaip gyvuoji?
Todėl pakelsiu prieš tave ranką ir tave sunaikinsiu.+
Jau pailsau tavęs gailėtis.
7 Krašto miestuose juos šakėmis vėtysiu,
paliksiu be vaikų.+
Sunaikinsiu savo tautą,
nes gręžtis nuo savo kelių nenorėjo.+
8 Mano akivaizdoje jų našlių bus daugiau nei smilčių pajūryje.
Vidury dienos prieš jų motinas ir jaunuolius atsiųsiu naikintoją,
ūmai sukelsiu sąmyšį ir siaubą.
9 Septynis pagimdžiusioji alpsta,
sunkiai alsuoja.
Nors tebėra diena, jos saulė nusileido,
užtraukdama gėdą ir pažeminimą*.
Kas gyvi bus likę,
tuos atiduosiu priešo kalavijui.’ Tai Jehovos žodis.“+
10 Vargas man! Kamgi, mano motina, pagimdei mane+ –
žmogų, su kuriuo ginčijasi ir kivirčijasi visas kraštas?
Nei kam esu ką skolinęs, nei kam skolingas,
bet visi man bloga linki.
11 Jehova pasakė: „Geru tau atsilyginsiu,
nelaimei užėjus tave apginsiu,
sunkiu metu nuo priešų užstosiu.
12 Ar gali kas geležį sulaužyti – geležį iš šiaurės?
Ar gali kas varį sutrupinti?
14 Atiduosiu juos tavo priešams,
kad išgabentų į kraštą, kurio nepažįsti.+
Mano pykčio ugnis užsidegė,
ant jūsų suliepsnojo.“+
15 Jehova, tu žinai mano vargą,
atsimink mane, į mane pažvelki.
Atkeršyk mano persekiotojams.+
Jei sulaikysi savo pyktį, pražūsiu,
tu juk žinai, kad dėl tavęs turiu užgaules kęsti.+
16 Mane pasiekė tavo žodžiai ir aš juos prarijau.+
Tavo žodis suteikė man džiaugsmo ir pralinksmino širdį,
nes tavuoju vardu, Jehova, kareivijų Dieve, esu vadinamas.
17 Su ūžautojais nesėdžiu, su jais nesilinksminu.+
18 Kodėl mano skausmas neslūgsta? Kodėl žaizda neužsitraukia?
Užgyti ji nenori.
Nejau būsi man lyg apgaulingas šaltinis,
kuriuo negalima pasitikėti?
Jei mokėsi atskirti tikrus dalykus nuo beverčių,
būsi tarsi mano paties lūpos*.
Jie patys gręšis į tave,
tau į juos gręžtis nereikės.
20 Padarysiu tave tvirta vario siena šioje tautoje.+
Jie kovos prieš tave, bet nenugalės,+
nes aš būsiu greta, tave saugosiu ir vaduosiu. Tai Jehovos žodis.
21 Ištrauksiu tave iš nedorėlių gniaužtų,
išpirksiu iš nuožmiųjų rankos.“
16 Jehova vėl man kalbėjo: 2 „Neimsi sau žmonos, neturėsi čia nei sūnų, nei dukterų, 3 nes štai ką Jehova sako apie sūnus ir dukteris, kurie čia gimsta, apie motinas, kurios juos gimdo šiame krašte, ir apie tėvus, iš kurių jie gimsta: 4 ‘Mirtinos ligos juos pakirs,+ bet niekas jų neraudos, niekas nelaidos. Jie bus kaip mėšlas dirvoje.+ Jie žus nuo kalavijo ir bado,+ jų lavonais mis padangių paukščiai ir žemės žvėrys.’
Atėmiau savo ramybę iš šios tautos – tai Jehovos žodis, –
sulaikiau savo ištikimą meilę ir gailestį.+
6 Ir didžiūnai, ir prastuoliai mirs šiame krašte.
7 Nebus kas parūpina gedintiems valgio,
kas liūdinčius dėl mirusiojo paguodžia.
Nebus kas tėvo ar motinos netekusiam žmogui
paduoda nuraminimo taurę.
8 Neik į namus, kur žmonės linksminasi,
nesėsk su jais valgyti ir gerti.’
9 Kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, sako: ‘Jūsų dienomis šioje vietoje, jūsų akivaizdoje, nutildysiu džiugesio ir linksmybės garsus, jaunikio ir nuotakos balsų nesigirdės.’+
10 Kai perduosi visus tuos žodžius šiai tautai, jie tavęs klaus: ‘Kodėl Jehova išpranašavo mums tokią baisią nelaimę? Kuo nusikaltome? Kuo savo Dievui Jehovai nusidėjome?’+ 11 Tada jiems atsakysi: ‘Jūsų protėviai mane paliko+ – tai Jehovos žodis, – nuėjo paskui kitus dievus, juos garbino ir jiems lenkėsi.+ Jie paliko mane, mano įstatymo nesilaikė.+ 12 Jūs už savo protėvius elgėtės kur kas blogiau.+ Kiekvienas savo užsispyrusios ir nedoros širdies klausote, o man paklusti nenorite.+ 13 Todėl išvarysiu jus iš šitos žemės į kraštą, kurio nepažįstate, kurio nepažinojo ir jūsų protėviai.+ Tenai dieną naktį svetimiems dievams turėsite tarnauti,+ nes iš manęs malonės nesulauksite.’
14 ‘Tačiau ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai niekas nebesakys: „Kaip gyvas Jehova – Dievas, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės!“+ 15 Bus sakoma: „Kaip gyvas Jehova – Dievas, kuris išvedė Izraelio tautą iš šiaurės krašto ir iš žemių, po kurias buvo juos išblaškęs!“ Tada parvesiu juos į jų kraštą, kurį esu atidavęs jų protėviams.’+
16 ‘Štai siunčiu daug žvejų – tai Jehovos žodis, –
ir tie juos žvejos.
Paskui siųsiu daug medžiotojų,
ir tie juos medžios –
kalnuose, ant visų kalvų ir uolų plyšiuose.
17 Mano akys regi visa, ką jie daro*.
Nuo manęs jie nepasislėps,
mano akys mato jų kaltę.
18 Pirmiausia atmokėsiu jiems, kiek nusipelnė, už kaltę ir nuodėmę,+
nes mano kraštą bedvasiais bjauriais stabais* jie suteršė,
mano paveldą šlykštybių pripildė.’“+
19 Jehova, mano stiprybe ir tvirtove,
manoji priebėga nelaimėje!+
Pas tave iš žemės pakraščių sueis tautos
ir sakys: „Mūsų protėviai paveldėjo apgaulę,
tuštybę ir tai, kas niekam nenaudinga.“+
20 Argi gali žmogus dievų sau pasidirbti?
Argi jie būtų dievai?+
21 „Todėl jie sužinos, šį kartą jie patirs,
koks aš stiprus ir galingas.
Jie sužinos, kad mano vardas – Jehova.“
17 „Judo nuodėmė įrašyta geležiniu rėžikliu,
deimanto rėžtuku įrėžta jų širdies plokštėje
ir jų aukurų raguose.
2 Net jų sūnūs nepamiršta tų aukurų ir Ašeros stulpų*,+
pastatytų šventavietėse, prie žaliuojančių medžių,+
3 atvirose vietose ant kalnų.
Už tai, kad nuodėmiavote, jūsų turtai, visi lobiai bus išgrobti+ –
jūsų krašto šventavietės bus išplėštos.+
4 Savo noru atiduosite paveldą, kurį iš manęs esate gavę.+
Atsidursite nepažįstamame krašte ir tarnausite priešams.+
5 Štai ką sako Jehova:
„Prakeiktas, kas pasitiki žmonėmis+
ir kliaujasi žmogiška jėga,+
kieno širdis nusigręžia nuo Jehovos.
6 Jis, tarsi vienišas medis dykumoje,
nesulauks nieko gera.
Jo buveinė bus sausringi tyrlaukiai,
druskinga žemė, netinkama gyventi.
8 Jis – tarsi medis, pasodintas prie vandens,
leidžiantis šaknis srovės link.
Jam nebaisi užeinanti kaitra,
jo lapai visada žaliuoja.+
Nebaisūs jam sausros metai,
jis visada neša vaisių.
9 Širdis už viską klastingesnė ir nenuspėjama*.+
Kas gali ją perprasti?
11 Žmogus, nesąžiningai pelnantis turtus,
yra kaip kurapka, perinti ne savo kiaušinius.+
Gyvenimo pusiaukelėje turtai jį paliks
ir galiausiai paaiškės, kad jis kvailys.“
12 Nuo pat pradžių išaukštintas yra šlovingasis sostas –
vieta, kur stovi mūsų šventykla.+
13 Jehova, Izraelio viltie!
Kas tik tave palieka, turės gėdytis.
Kas nuo tavęs* atsimeta, bus įrašyti žemės dulkėse,+
nes tave, Jehova, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko.+
14 Gydyk mane, Jehova, kad pagyčiau.
Gelbėk mane, kad būčiau išgelbėtas,+
juk tave, Dieve, noriu šlovinti.
15 Štai jie man sako:
„Kurgi tas Jehovos žodis?+
Tegu išsipildo!“
16 Bet aš nebėgau nuo tavęs, ganytojo tarnybos neapleidau,
nelaimės dienos netroškau.
Visa, ką mano lūpos ištarė, tu gerai žinai,
juk kalbėjau tavo akivaizdoje.
17 Neatiduok manęs siaubui!
Tu – mano prieglobstis negandos dieną.
18 Tebūna sugėdinti mano persekiotojai,+
o man patirti gėdos neleisk.
Tesuima juos siaubas,
o manęs siaubas teneištinka.
Siųsk jiems nelaimės dieną,+
triuškink juos ir naikinte sunaikink.
19 Jehova man tarė: „Eik ir atsistok tautos sūnų vartuose, pro kuriuos įeina ir išeina Judo karaliai, tada nueik ir prie kitų Jeruzalės vartų.+ 20 Žmonėms sakyk: ‘Klausykitės Jehovos žodžio, Judo karaliai, Judo žmonės ir visi Jeruzalės gyventojai, įeinantys pro šiuos vartus. 21 Taip kalba Jehova. Žiūrėkite, šabo dieną neneškite jokių nešulių, neįneškite nieko pro vartus į Jeruzalę.+ 22 Neneškite šabo dieną jokios naštos iš savo namų, nedirbkite jokio darbo.+ Tebūna šabas jums šventa diena. Taip buvau įsakęs jūsų protėviams,+ 23 bet jie neklausė, nieko nenorėjo girdėti. Tie kietasprandžiai nesileido sudrausminami.+
24 Taigi, jeigu jūs manęs tikrai klausysite – tai Jehovos žodis, – jei per šabą pro šio miesto vartus nenešite jokių nešulių, jei šabo dieną laikysite šventa ir nedirbsite jokio darbo,+ 25 tada į šį miestą pro jo vartus iškilmių vežimuose važiuos ir ant žirgų jos karaliai ir didžiūnai, sėdintys Dovydo soste,+ – karaliai ir didžiūnai, Judo žmonės ir Jeruzalės gyventojai.+ Šis miestas bus gyvenamas amžiais. 26 Ir žmonės iš visų Judo miestų, Jeruzalės apylinkių, Benjamino žemės,+ iš žemumos,+ aukštumų ir Negebo* gabens į Jehovos Namus deginamąsias aukas,+ javų+ ir kitas atnašas, smilkalus ir padėkos aukas.+
27 Bet jeigu manęs neklausysite, jei šabo dienos nelaikysite šventa ir per šabą nešite nešulius pro Jeruzalės vartus, aš tuos vartus padegsiu, Jeruzalės įtvirtintuosius bokštus supleškinsiu,+ ir niekas tos ugnies neužgesins.’“+
18 Jehova perdavė Jeremijui tokį žodį: 2 „Kelkis ir eik į puodžiaus namus,+ ten aš su tavimi kalbėsiu.“
3 Aš nuėjau į namus pas puodžių ir radau jį dirbantį prie žiestuvo. 4 Jis nužiedė molio indą, bet tas išėjo nevykęs. Tada puodžius perdarė jį į kitą indą – tokį, kokio norėjo.
5 Ir Jehova man kalbėjo: 6 „Argi negaliu ir aš su jumis, Izraelio namai, padaryti taip, kaip šis puodžius darė su moliu? Tai Jehovos žodis. Kaip molis puodžiaus rankose, taip jūs, Izraelio namai, esate mano rankose.+ 7 Būna, pasakau kokiai nors tautai ar karalystei, kad ją išrausiu, sugriausiu ir sunaikinsiu,+ 8 bet ta tauta liaujasi dariusi nedorybes, kurias pasmerkiau. Tada aš pakeičiu sprendimą ir nesiunčiu nelaimės, kurią buvau ketinęs jai siųsti.+ 9 Arba būna, pažadu kokiai nors tautai ar karalystei, kad ją statysiu ir sodinsiu, 10 bet ta tauta mano akyse ima elgtis nedorai ir mano balso nebeklauso. Tada aš pakeičiu sprendimą ir nebedarau jai gera, kaip kad buvau žadėjęs.
11 Taigi dabar Judo ir Jeruzalės gyventojams kalbėk: ‘Taip sako Jehova. Rengiu jums nelaimę, rezgu prieš jus pikta. Prašau jūsų, gręžkitės nuo savo blogų kelių, tiesinkite savo takus, keiskite įpročius.’“+
12 „Nė nesitikėk!+ – jie man atsakė. – Savo pačių sumanymus vykdysime, kiekvienas elgsimės, kaip liepia mūsų pikta ir užsispyrusi širdis.“+
13 Todėl Jehova taip sako:
„Pasiklauskite tautų.
Ar yra kas girdėjęs ką nors panašaus?
Izraelio dukra* padarė kai ką tikrai baisaus.+
14 Argi nuo uolingų Libano šlaitų pradingsta sniegas?
Ar išdžiūsta iš toli atitekantys šalti vandenys?
Dėl to žmonės klumpa eidami savo keliu, senaisiais takais,+
ir suka į šunkelius – duobėtus, nelygius.
17 Kaip rytų vėjas išblaškysiu juos priešo akivaizdoje,
jų nelaimės dieną jiems nugarą atsuksiu, veidą nuo jų nugręšiu.“+
18 Jie sakė: „Eime, surenkime prieš Jeremiją sąmokslą,+ ir mūsų kunigai toliau galės mokyti įstatymo, išminčiai duoti pamokymų, o pranašai skelbti žodį. Eime, apkaltinkime jį ir nekreipkime dėmesio į jo kalbas.“
19 Išgirsk mane, Jehova,
paklausyk, ką sako mano priešininkai.
20 Argi už gera atsilyginama blogu?
O jie iškasė man duobę.+
Atsimink, kaip tavo akivaizdoje gera apie juos kalbėjau,
norėdamas nugręžti nuo jų tavo pyktį.
21 Todėl atiduok jų sūnus badui,
o juos pačius – kalavijui.+
Tegu jų žmonos netenka vaikų, telieka našlės,+
tegu jų vyrus pražudo maras,
jaunuolius – kalavijas mūšio lauke.+
22 Atvesk ūmai prieš juos plėšikų gaują,
tesklinda riksmai jų namuose.
Juk jie kasė man duobę, norėdami mane sugauti,
spendė mano kojoms spąstus.+
23 Tu, Jehova, žinai –
jie susimokė mane nužudyti.+
Neatleisk jiems kaltės,
neišdildyk jų nuodėmės.
19 Jehova pasakė: „Eik ir nusipirk iš puodžiaus molinį ąsotį.+ Tada, pasiėmęs keletą vyresniųjų iš tautos ir keletą – iš kunigų, 2 nueik į Ben Hinomo slėnį+ prie Šukių vartų. Ten paskelbk visa, ką tau sakau. 3 Kalbėk: ‘Klausykitės Jehovos žodžio, Judo karaliai ir Jeruzalės gyventojai! Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas.
Užtrauksiu šiai vietai tokią nelaimę, kad kiekvienam, kas apie ją išgirs, ims spengti ausyse. 4 Juk jie atmetė mane+ ir padarė šią vietą man nepažįstamą+ – aukojo aukas kitiems dievams, kurių nei patys, nei jų protėviai, nei Judo karaliai nepažinojo. Jie užtvindė šią vietą nekaltųjų krauju.+ 5 Jie statė Baalui aukurus šventavietėse, aukojo jam savo sūnus kaip deginamąją auką,+ nors aš to daryti nebuvau įsakęs, nė minties tokios neturėjau*.+
6 Todėl ateis dienos – tai Jehovos žodis, – kai ši vieta bus vadinama ne Tofetu* ar Ben Hinomo slėniu, o Žudynių slėniu.+ 7 Niekais čia paversiu Judo ir Jeruzalės sumanymus, padarysiu, kad jie kristų nuo priešų kalavijo – nuo rankos tų, kurie tyko jų gyvybės. Jų lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims.+ 8 Šį miestą padarysiu siaubo reginiu ir pajuoka*. Praeiviai baisėsis juo ir švilps matydami, kokios negandos jį ištiko.+ 9 Padarysiu taip, kad miestas bus apgultas, ir jo gyventojai, apsupti priešų, tykančių jų gyvybės, bus taip prispausti, kad valgys savo sūnus, dukteris ir savo artimą.’+
10 Tada su tavimi atėjusių vyrų akivaizdoje sudaužyk ąsotį 11 ir jiems tark: ‘Taip sako kareivijų Viešpats Jehova. Kaip kad puodžius sudaužo indą ir jo nebegalima sulipdyti, taip aš sudaužysiu šią tautą ir šį miestą. Jie laidos savo negyvėlius Tofete tol, kol jame neliks vietos.+
12 Taip pasielgsiu su šia vieta ir jos gyventojais. Padarysiu, kad šis miestas bus kaip Tofetas, – tai Jehovos žodis. 13 Namai Jeruzalėje ir Judo karalių rūmai taps netyri, kaip kad ši vieta, Tofetas,+ – netyri taps visi namai, ant kurių stogų žmonės aukojo aukas dangaus kareivijai*+ ir liejamąsias atnašas kitiems dievams.’“+
14 Sugrįžęs iš Tofeto, kur Jehova buvo siuntęs jį pranašauti, Jeremijas atsistojo Jehovos Namų kieme ir kreipėsi į tautą: 15 „Taip kalba kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Ant šito miesto ir aplinkinių gyvenviečių užtrauksiu visas nelaimes, kuriomis jam grasinau, nes tie kietasprandžiai neklausė mano žodžių.“+
20 Imero sūnus kunigas Pašhūras, Jehovos Namų vyriausiasis prievaizdas, klausėsi to, ką Jeremijas pranašauja. 2 Jis smogė Jeremijui ir liepė įrakinti jį į šiekštą+ prie Aukštutinių Benjamino vartų Jehovos Namų kieme. 3 Kai kitą rytą jis liepė išlaisvinti Jeremiją iš šiekšto, Jeremijas jam tarė:
„Tave, Pašhūrai, Jehova pavadino Magor Misabibu*!+ 4 Štai ką sako Jehova: ‘Padarysiu, kad pats savimi baisėsiesi, tavimi baisėsis ir visi tavo bendrai. Jie kris nuo priešų kalavijo tau matant.+ Atiduosiu visą Judą Babilono karaliui į rankas. Jis ves jo žmones tremtin į Babiloną ir žudys kalaviju.+ 5 Visus šio miesto turtus, atsargas, brangenybes, visus Judo karalių lobius atiduosiu į rankas jų priešams.+ Tie juos plėš, grobs ir gabens į Babiloną.+ 6 O tu, Pašhūrai, su visais savo namiškiais būsi išvestas į nelaisvę. Tu keliausi į Babiloną ir ten mirsi, ten būsi palaidotas su visais savo bendrais, kuriems pranašavai netiesą.’“+
7 Jehova, tu mane apkvailinai ir aš leidausi apkvailinamas.
Tu buvai už mane stipresnis ir nugalėjai.+
Kiaurą dieną esu pajuokiamas,
visi iš manęs šaiposi.+
8 Kaskart, kai skelbiu tavo žodį, turiu šaukti:
„Smurtas ir sunaikinimas!“
Dėl Jehovos žodžio mane visą dieną įžeidinėja ir plūsta.+
Bet jo žodis mano širdyje degė lyg ugnis, jis buvo lyg liepsna, uždaryta mano kauluose.
Pavargau jį savyje laikyti,
nebegalėjau to ištverti.+
10 Girdėjau daug piktų paskalų,
viskas aplink kėlė man siaubą.+
„Apkaltinkite jį! Apkaltinkime jį!“
Kas ramybės man linkėdavo, tik ir laukė, kad suklupčiau:+
„Galbūt pavyks jį prigauti,
tada bus mūsų viršus, tada jam atkeršysime.“
Jie nieko nelaimės ir patirs baisią gėdą.
Jų pažeminimas amžiais nebus užmirštas.+
13 Giedokite Jehovai! Šlovinkite Jehovą!
Jis juk išvadavo vargšą iš piktadarių rankų.
14 Prakeikta tebus diena, kurią gimiau!
Tenebus palaiminta diena, kurią motina mane pagimdė!+
15 Prakeiktas tebūna vyras, mano tėvui atnešęs linksmą žinią,
pradžiuginęs jį žodžiais:
„Berniukas tau gimė! Sūnaus susilaukei!“
16 Tenutinka tam vyrui kaip tiems miestams, kuriuos Jehova be gailesčio išgriovė,
tegirdi jis kovos šauksmą rytmetį ir karo pavojaus garsus vidudienį.
17 Kodėl manęs, dar įsčiose esančio, nenužudė?
Mano motina tada būtų mano kapas,
ji visam laikui liktų nėščia.+
18 Kamgi turėjau iš įsčių išeiti?
Nejau tam, kad vien vargą ir sielvartą matyčiau
ir savo dienas baigčiau gėdingai?+
21 Jehovos žodis pasiekė Jeremiją tuo metu, kai karalius Zedekijas+ atsiuntė pas jį Malkijos sūnų Pašhūrą+ ir Maasėjos sūnų kunigą Sofoniją+ su tokiu prašymu: 2 „Malonėk pasiteirauti Jehovą dėl mūsų, nes Babilono karalius Nebukadnecaras pradėjo karą prieš mus.+ Galbūt Jehova padarys mūsų labui kokį stebuklą ir priešas nuo mūsų atsitrauks.“+
3 Jeremijas jiems atsakė: „Zedekijui taip kalbėkite: 4 ‘Taip sako Izraelio Dievas Jehova. Karo ginklus, kuriais priešinatės Babilono karaliui ir chaldėjams, apsupusiems jūsų miesto mūrus, atgręšiu prieš jus pačius.+ Surinksiu juos viduryje šio miesto. 5 Aš pats prieš jus kovosiu+ iškelta galinga ranka, kovosiu įpykęs, užsirūstinęs ir smarkiai įnirtęs.+ 6 Pražudysiu šiame mieste visa, kas gyva, – tiek žmones, tiek gyvulius. Jie kris nuo baisaus maro.+
7 Paskui – tai Jehovos žodis – Judo karalių Zedekiją, jo tarnus ir šio miesto žmones – visus, kas išvengs maro, kalavijo ir bado, – atiduosiu Babilono karaliui Nebukadnecarui į rankas, į rankas jų priešams, tykantiems jų gyvybės.+ Jis išžudys juos kalaviju. Jis dėl jų nesisielos, jų neatjaus ir nesigailės.’+
8 O šiai tautai sakysi: ‘Taip sako Jehova. Leidžiu jums pasirinkti gyvenimo kelią arba mirties kelią. 9 Kas šiame mieste pasiliks, žus nuo kalavijo, bado ir maro. O kas išeis ir jus supantiems chaldėjams pasiduos, tas liks gyvas, atlygis* jam bus jo gyvybė.+
10 Atsigręžiau veidu į šį miestą ne tam, kad gera daryčiau, o kad nelaimę siųsčiau,+ – tai Jehovos žodis. Jis bus atiduotas į rankas Babilono karaliui,+ ir šis jį sudegins.’+
11 Judo karaliaus namai, klausykitės Jehovos žodžio. 12 Štai ką Dovydo namams sako Jehova:
‘Kas rytą vykdykite teisingumą,
vaduokite skriaudžiamą žmogų iš sukčiaus rankų.+
O jei pikta daryti nesiliausite,
mano rūstybė kaip ugnis įsiliepsnos,
ji degs, ir nebus kam jos užgesinti.’+
13 ‘Bausiu tave, slėnio gyventoja,
tave, lygumų krašto uola – tai Jehovos žodis, –
nes tu sakai: „Ar gali kas užpulti mus?
Ar gali kas įsibrauti į mūsų buveines?“
14 Pašauksiu tave atsiskaityti
už tavo darbus+ – tai Jehovos žodis, –
užkursiu tavo miške ugnį,
ir ji suris visa, kas aplinkui.’“+
22 Jehova sako: „Nueik į Judo karaliaus rūmus perduoti jam žinios. 2 Sakyk: ‘Judo karaliau, sėdintis Dovydo soste, visi tavo tarnai ir žmonės, įeinantys pro šiuos vartus, klausykitės Jehovos žodžio! 3 Taip kalba Jehova. Darykite, kas teisinga ir teisu. Vaduokite skriaudžiamą žmogų iš sukčiaus rankos, neskriauskite svetimšalio, našlaičio ar našlės.+ Neliekite šioje vietoje nekalto kraujo.+ 4 Jeigu klausysite šio žodžio, tada karaliai, sėdintys Dovydo soste,+ važiuos su savo tarnais ir žmonėmis pro šių namų vartus iškilmių vežimuose ir jos ant žirgų.+
5 Bet jeigu mano žodžių neklausysite, – prisiekiu savimi, – šie namai bus nuniokoti.+ Tai Jehovos žodis.’
6 Apie Judo karaliaus namus Jehova taip sako:
‘Nors man esi kaip Gileadas,
kaip aukštieji Libano kalnai,
paversiu tave dykuma,
tavo miestus paliksiu be gyventojų.+
Jie nukirs tavo geriausius kedrus
ir sumes juos į ugnį.+
8 Daug kitataučių eis pro šį miestą ir vieni kitų klaus: „Kodėl Jehova taip padarė šiam didingam miestui?“+ 9 Jiems atsakys: „Todėl, kad jie sulaužė savo Dievo Jehovos sandorą, lenkėsi kitiems dievams ir juos garbino.“’+
10 Neverkite mirusio,
negedėkite jo.
Verčiau liekite ašaras dėl išeinančio į tremtį,
nes jis nebegrįš ir neberegės gimtojo krašto.
11 Juk apie Jošijo sūnų Judo karalių Šalumą*,+ kuris stojo valdyti vietoj savo tėvo Jošijo+ ir buvo ištremtas, Jehova sako: ‘Čia jis daugiau nebegrįš. 12 Kur buvo ištremtas, ten jis ir mirs, savo krašto nebepamatys.’+
13 Vargas tam, kuris statosi namus su neteisybe
ir aukštutinius kambarius – su neteisumu,
kuris verčia artimą jam dirbti veltui,
už darbą neatlygina,+
14 kuris sako: ‘Pasistatysiu didelius namus
su aukštutiniais erdviais kambariais,
įstatysiu juose langus,
o sienas kedro lentomis iškalsiu, nudažysiu ryškiai raudonai.’
15 Nejau manai, kad karaliausi, jei visus pranoksi kedro statiniais?
Tavo tėvas irgi valgė ir gėrė.
Bet jis darė, kas teisinga ir teisu,+
todėl jam gerai klojosi.
16 Jis gynė vargdienio ir beturčio teises,
todėl jam sekėsi.
Argi ne dėl to, kad mane iš tikro pažinojo? Taip sako Jehova.
17 O tavo akys ir širdis geidžia vien nesąžiningai pelnytis,
lieti nekaltųjų kraują,
apgaudinėti ir lupikauti.
18 Todėl Jehova apie Judo karalių Jehojakimą,+ Jošijo sūnų, sako taip:
‘Niekas jo negedės ir vienas kito neguos:
„Ak, mano broli! Ak, mano sese!“
Niekas jo negedės ir nesakys:
„Ak, mano šeimininke! Ak, mano valdove!“
20 Užkopk ant Libano ir šauk,
garsiai aimanuok nuo Bašano,
rėk nuo Abarimų,+ –
visi tavo meilužiai sutriuškinti.+
21 Kalbėjau tau, kai dar ramiai gyvenai,
bet tu sakei: ‘Neklausysiu!’+
Taip elgeisi nuo pat jaunystės,
mano balso neklausei.+
22 Visus tavo ganytojus vėjas išgainios,+
tavo meilužiai į tremtį eis.
Tavo nelaimė užtrauks tau gėdą ir pažeminimą.
23 Nors gyveni Libane,+
savo lizdą kedruose susisukai,+
tau teks aimanuoti, nes užeis sopuliai,
lyg gimdančią moterį skausmai suims.“+
24 „Kaip aš gyvas, – tai Jehovos žodis, – net jeigu tu, Judo karaliau Konijau*,+ Jehojakimo+ sūnau, būtum antspaudo žiedas ant mano dešinės rankos, tave nuo jos nutraukčiau! 25 Atiduosiu tave į rankas tų, kurie tyko tavo gyvybės, kurių tu bijai, – į Babilono karaliaus Nebukadnecaro ir į chaldėjų rankas.+ 26 Iš krašto, kuriame gimėte, nublokšiu tave ir tavo motiną į svetimą žemę ir ten mirsite. 27 Jūs niekada negrįšite į kraštą, kurio ilgėsitės.+
28 Argi šis vyras, Konijas, yra niekam tikęs, suskilęs puodas?
Argi jis – menkavertis, niekam nereikalingas indas?
Kodėl jis ir jo palikuoniai nublokšti žemėn?
Kodėl juos varo į kraštą, jiems nepažįstamą?+
29 O žeme*! Žeme! O žeme! Klausykis Jehovos žodžio!
30 Štai ką sako Jehova:
‘Įrašykite, kad tai bevaikis vyras,
kad tai žmogus, kuris gyvenime nieko nepasieks,
nes Dovydo soste nesėdės nė vienas jo palikuonis,
nė vienas jų nevaldys Jude.’“+
23 „Vargas ganytojams, kurie pražudo ir išblaško mano ganyklos avis!“ – tai Jehovos žodis.+
2 Todėl apie ganytojus, ganančius jo tautą, Izraelio Dievas Jehova sako taip: „Jūs išvaikėte mano avis, išblaškėte jas, jos visai jums nerūpėjo.+
Užtat nubausiu jus už jūsų nedorybes, – tai Jehovos žodis.
3 Paskui surinksiu savo avių likutį iš visų kraštų, po kuriuos būsiu jas išsklaidęs,+ ir sugrąžinsiu į jų ganyklą.+ Jos bus vaisingos ir taps gausios.+ 4 Aš paskirsiu joms ganytojus, kurie iš tiesų jas ganys,+ – tai Jehovos žodis. Joms nebebus ko bijoti ar išsigąsti, nė viena iš jų nepražus.
5 Štai ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai išauginsiu Dovydui teisią atžalą*.+ Jis bus karalius,+ valdys išmintingai ir žiūrės, kad krašte būtų laikomasi teisingumo ir teisumo.+ 6 Jo dienomis Judas bus išgelbėtas,+ Izraelis gyvens saugiai.+ Ir jį vadins vardu „Jehova – mūsų teisumas“.+
7 Todėl ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai niekas nebesakys: ‘Kaip gyvas Jehova – Dievas, kuris išvedė Izraelio tautą iš Egipto žemės!’+ 8 Bus sakoma: ‘Kaip gyvas Jehova – Dievas, kuris išvedė ir parvedė Izraelio namų palikuonius iš šiaurės krašto’ ir iš žemių, po kurias buvau juos išblaškęs. Ir jie gyvens savo žemėje.“+
9 Apie pranašus.
Plyšta man krūtinėje širdis,
dreba visi mano kaulai.
Esu kaip girtas vyras,
kaip vyras, įveiktas vyno, –
dėl Jehovos ir dėl jo šventų žodžių.
Tyrlaukių ganyklos išdžiūvusios.+
Žmonių darbai nedori, jie savo galia piktnaudžiauja.
11 „Tiek pranašai, tiek kunigai yra susiteršę*,+
net savo Namuose randu jų nedorybę,+ – tai Jehovos žodis. –
12 Todėl jų kelias bus slidus ir tamsus,+
pastumti jie pargrius.
Atpildo metui atėjus,
siųsiu jiems nelaimę. Tai Jehovos žodis.
13 Mačiau, kaip Samarijos+ pranašai daro šlykštų dalyką.
Jie pranašauja Baalo vardu
ir mano tautą veda iš kelio.
Niekas savo blogų kelių nepalieka.
15 Todėl štai ką kareivijų Viešpats Jehova sako apie pranašus:
„Valgydinsiu juos metėlėmis,
girdysiu apnuodytu vandeniu,+
nes per Jeruzalės pranašus nuo manęs atsimetė visas kraštas.“
16 Kareivijų Viešpats Jehova sako:
„Neklausykite, ką pranašai jums pranašauja!+
Ir kiekvieną užsispyrusią širdį ramina:
‘Nelaimė jūsų neištiks.’+
18 Tačiau kuris iš jų buvo tarp Jehovos bičiulių?
Kuris girdėjo ir perprato jo žodį?
Kuris įsiklausė į tai, ką jis sako?
19 Štai atkyla Jehovos rūstybės audra,
jo pyktis lyg siautulingas viesulas atūš nedorėliams ant galvų.+
20 Jehovos rūstybė nepaliaus,
kol neįvykdys jo širdies užmojų.
Paskutinėmis dienomis* jūs tai aiškiai suprasite.
21 Pranašų aš nesiunčiau – jie patys bėgo.
Nekalbėjau jiems, tačiau jie pranašavo.+
22 Jeigu jie būtų buvę tarp mano bičiulių,
tai būtų tautai skelbę mano žodžius,
būtų nugręžę juos nuo nedorybės kelio ir piktadarysčių.“+
23 „Argi aš Dievas tik arti? – tai Jehovos žodis. – Nejau nesu Dievas ir toli?
24 Argi gali kas pasislėpti ten, kur jo nematyčiau?+ Tai Jehovos žodis.
Argi dangus ir žemė nėra pilni manęs?+ Tai Jehovos žodis.“
25 „Pranašus, kurie kalba melą mano vardu, girdėjau sakant: ‘Regėjau sapną! Regėjau sapną!’+ 26 Kiek ilgai tie pranašai bus širdyje nusistatę kalbėti melą? Juk jie pranašauja apgaulę, slypinčią širdyje.+ 27 Savo sapnais, kuriuos vienas kitam pasakoja, jie nori priversti mano tautą pamiršti mano vardą, kaip kad jų tėvai užmiršo mano vardą dėl Baalo.+ 28 Pranašas, kuris regėjo sapną, tegu ir pasakoja savo sapną, o tas, kuris girdėjo mano žodį, tegu kalba tiesą.
Kas gi bendra tarp šiaudų ir grūdų? – tai Jehovos žodis. –
29 Argi mano žodis nėra kaip ugnis,+ kaip kūjis uolai trupinti?+ Tai Jehovos žodis.
30 Todėl aš nubausiu pranašus, kurie vagia mano žodžius vienas iš kito.+ Tai Jehovos žodis.
31 Aš nubausiu pranašus – tai Jehovos žodis, – kurie mala liežuviu tvirtindami: ‘Tai jo žodis!’+
32 Nubausiu pranašus, kurie savo apgaulingus sapnus pasakoja, – tai Jehovos žodis. Savo melus kartodami ir girdamiesi, pranašai veda mano tautą iš kelio.+
Aš jų nesiunčiau ir neįgaliojau. Šiai tautai jie niekuo nenaudingi.+ Tai Jehovos žodis.
33 O jeigu kokie žmonės ar koks pranašas, ar kunigas tavęs klaustų: ‘Kokią naštą* nuo Jehovos turi?’, atsakysi jiems: ‘Tai jūs esate našta. Aš jus nusimesiu,+ – taip sako Jehova.’ 34 Pranašą, kunigą ar bet kurį kitą, kas kalbėtų apie „naštą nuo Jehovos“, nubausiu kartu su jo namiškiais. 35 Štai jūs einate klausti savo artimo ir brolio: ‘Ką atsakė Jehova? Ką Jehova kalbėjo?’ 36 Apie „naštą nuo Jehovos“ nebeužsiminkite. Jūsų pačių žodžiai – našta, nes jais pakeičiate gyvojo Dievo, kareivijų Viešpaties Jehovos, Izraelio* Dievo, žodžius.
37 Tu turi pranašo klausti: ‘Kokį atsakymą davė Jehova? Ką Jehova kalbėjo? 38 Jeigu ir toliau vadinsite tai „našta nuo Jehovos“, štai ką Jehova jums kalba: „Kadangi sakote: ‘Šis žodis yra našta nuo Jehovos’, nors liepiau jums nevadinti jo „našta nuo Jehovos“, 39 štai aš pakėlęs išmesiu jus iš savo akivaizdos – išmesiu jus ir miestą, kurį esu davęs jums ir jūsų protėviams. 40 Užtrauksiu jums amžiną gėdą ir amžiną negarbę, kurios niekas nepamirš.“’“+
24 Jehova man parodė dvi figų pintines, padėtas priešais Jehovos šventyklą. Tai buvo po to, kai Babilono karalius Nebukadnecaras ištrėmė iš Jeruzalės į Babiloną Judo karalių Jehojakimo sūnų Jechoniją*,+ Judo didžiūnus, amatininkus ir kalvius*.+ 2 Vienoje pintinėje figos buvo labai geros, ankstyvosios, o kitoje – labai blogos, visiškai nebetinkamos valgyti.
3 Jehova manęs paklausė: „Ką matai, Jeremijau?“ Atsakiau: „Figas. Gerosios figos – labai geros, bet blogosios visiškai nebetinkamos valgyti.“+
4 Tada išgirdau Jehovos žodį: 5 „Taip sako Izraelio Dievas Jehova. Judo tremtiniai, kuriuos leidau išvesti iš šios vietos į chaldėjų kraštą, mano akyse taps kaip šios gerosios figos. 6 Rūpinsiuosi jų gerove ir sugrąžinsiu į šį kraštą.+ Statysiu juos, o ne griausiu, sodinsiu, o ne rausiu.+ 7 Duosiu jiems širdį, trokštančią pažinti mane, suprasti, kad aš esu Jehova.+ Jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas,+ nes jie pas mane sugrįš visa širdimi.+
8 O dėl blogųjų figų, visiškai nebetinkamų valgyti,+ Jehova sako taip: ‘Tokie pat man yra Judo karalius Zedekijas,+ jo didžiūnai, taip pat tie Jeruzalės gyventojai, kurie pasiliko krašte, ir tie, kurie apsigyveno Egipto žemėje.+ 9 Užtrauksiu jiems nelaimę ir paversiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms,+ gėda, priežodžiu, pajuoka ir prakeiksmu+ visur, kur tik juos būsiu išblaškęs.+ 10 Bausiu juos kalaviju,+ badu ir maru,+ kol jie pranyks iš krašto, kurį jiems ir jų protėviams esu davęs.’“
25 Žodis apie visą Judo tautą, perduotas Jeremijui ketvirtais Judo karaliaus Jehojakimo, Jošijo sūnaus, valdymo metais.+ Tai buvo pirmi Babilono karaliaus Nebukadnecaro valdymo metai. 2 Pranašas Jeremijas kreipėsi į* visus Judo žmones ir Jeruzalės gyventojus:
3 „Nuo tryliktų Judo karaliaus Jošijo, Amono sūnaus, valdymo metų+ iki šios dienos, tai yra 23 metus, Jehova man kalbėjo ir aš vis skelbiau jo žodį, bet jūs nesiklausėte.+ 4 Jehova siuntė pas jus pranašus, siuntė savo tarnus nuolatos, bet jūs nenorėjote girdėti, nepalenkėte ausies klausytis.+ 5 Jie ragino: ‘Tepalieka kiekvienas savo nedorus kelius ir piktus darbus.+ Tada galėsite ilgai gyventi žemėje, kurią Jehova seniai atidavė jums ir jūsų protėviams. 6 Neikite paskui kitus dievus, negarbinkite jų ir jiems nesilenkite! Nerūstinkite manęs savo rankų darbais, kad neužtraukčiau jums nelaimės.’
7 ‘Bet manęs jūs neklausėte – tai Jehovos žodis – ir rūstinote mane savo rankų darbais savo pačių nelaimei.’+
8 Todėl kareivijų Viešpats Jehova sako taip: ‘Kadangi mano žodžių neklausėte, 9 sukviesiu visas šiaurės gentis+ – tai Jehovos žodis, – pakviesiu ir savo tarną Babilono karalių Nebukadnecarą,+ atvesiu, kad užpultų šį kraštą,+ jo ir aplinkinių tautų gyventojus.+ Taip aš sunaikinsiu juos, padarysiu siaubo reginiu, pajuoka*, paversiu amžinais griuvėsiais. 10 Nutildysiu jų džiūgavimo ir linksmybės garsus,+ jaunikio ir nuotakos balsus,+ girnų ūžesį, užgesinsiu jų žibintą. 11 Visas kraštas bus nuniokotas, virs siaubo reginiu. Tos tautos tarnaus Babilono karaliui 70 metų.+
12 O praėjus 70 metų,+ aš nubausiu Babilono karalių ir jo tautą už jų kaltę,+ paversiu chaldėjų kraštą amžina dykyne. Tai Jehovos žodis.+ 13 Įvykdysiu visus savo žodžius, kuriuos apie tą kraštą kalbėjau, – visa, kas šioje knygoje parašyta, ką Jeremijas apie tautas pranašavo. 14 Chaldėjai vergaus+ daugeliui tautų ir galingiems karaliams.+ Taip aš atmokėsiu už tai, ką jie darė, už visus jų darbus.’“+
15 Jehova, Izraelio Dievas, man įsakė: „Paimk šią rūstybės vyno taurę iš mano rankos ir duok gerti visoms tautoms, pas kurias tave siųsiu. 16 Jos gers, ims svirduliuoti ir elgsis kaip pamišusios. Štai kas nutiks, kai pakelsiu prieš jas kalaviją.“+
17 Aš paėmiau taurę iš Jehovos rankos ir ėmiau girdyti visas tautas, pas kurias Jehova mane siuntė:+ 18 pirmiausia Jeruzalę ir Judo miestus+ su jų karaliais ir didžiūnais, kad pavirstų griuvėsiais, siaubo reginiu, pajuoka ir prakeiksmu,+ – taip šiandien ir vyksta; 19 paskui Egipto valdovą faraoną, jo tarnus, didžiūnus ir visą tautą,+ 20 taip pat su jais gyvenančius kitataučius; visus Uco krašto karalius, visus filistinų šalies karalius,+ Aškeloną,+ Gazą, Ekroną ir Ašdodo likutį; 21 Edomą,+ Moabą+ ir Amoną;+ 22 visus Tyro karalius, visus Sidono karalius,+ taip pat salų* kitapus jūros karalius; 23 Dedaną,+ Temą, Būzą ir visus tuos, kurie skutasi smilkinius;+ 24 visus arabų karalius,+ taip pat visus karalius kitų dykumoje gyvenančių tautų; 25 visus Zimrio karalius, visus Elamo karalius+ ir visus medų karalius;+ 26 taip pat vieną po kito visus šiaurės karalius – tiek arti, tiek toli gyvenančius – ir visas kitas karalystes žemėje. Paskutinis iš taurės gers Šešacho* karalius.+
27 „Tada sakyk jiems: ‘Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Gerkite, pasigerkite ir vemkite! Griūkite ir nebeatsikelkite,+ kriskite nuo kalavijo, kurį prieš jus pakelsiu.’ 28 O jeigu jie nenorėtų imti taurės iš tavo rankos ir gerti, tark jiems: ‘Taip sako kareivijų Viešpats Jehova. Jūs turėsite gerti! 29 Jeigu miestui, vadinamam mano vardu, pačiam pirmam siunčiu nelaimę,+ nejaugi manote, kad ji aplenks jus?’+
Jūs neišvengsite bausmės! Pakelsiu kalaviją prieš visus žemės gyventojus. Tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis.
30 Pranašauk jiems visa, ką tau pasakiau. Kalbėk:
‘Jehova suriaumos iš aukštybių,
iš šventosios vietos pasigirs jo balsas,
jis grėsmingai suriaumos ant savo buveinės.
Kaip kad vynuogių mynėjai spaudykloje džiugiai šūkčioja,
taip jis pergalingai giedos triuškindamas žemės gyventojus.
31 Iki žemės pakraščių nuaidės garsas –
Jehova susirėmė su tautomis.
Jis įvykdys nuosprendį visiems žmonėms,+
nedorėlius atiduos kalavijui. Tai Jehovos žodis.’
32 Štai ką sako kareivijų Viešpats Jehova:
‘Nelaimė eina per tautas,+
nuo toliausių žemės pakraščių galinga audra atsiaučia.+
33 Tą dieną visa žemė – nuo vieno krašto iki kito – bus pilna Jehovos užmuštų žmonių. Niekas jų neapraudos, nesurinks ir nepalaidos. Jie bus kaip mėšlas dirvai.’
34 Vaitokite ir šaukite, ganytojai!
Voliokitės dulkėse, kaimenės vadai!
Ateina metas, kai būsite išpjauti ir išvaikyti,
jūs dušite į šukes kaip brangūs indai.
35 Ganytojams nebus kur bėgti,
kaimenės vadai neištrūks.
37 Ramios buveinės liko be gyventojų,
nes Jehova pykčiu užsidegė.
Jis atidavė juos nuožmiam kalavijui,
savo degantį pyktį išliejo.“
26 Judo karaliaus Jehojakimo, Jošijo sūnaus, valdymo pradžioje+ Jehova kalbėjo: 2 „Taip sako Jehova. Atsistok Jehovos Namų kieme ir kreipkis į* visus Judo miestų gyventojus, ateinančius pagarbinti Jehovos į jo Namus. Paskelbk jiems viską, ką tau įsakau, nepraleisk nė žodžio. 3 Galbūt jie paklausys, gal paliks savo nedorą kelią. Tada aš apsigalvosiu dėl nelaimės, kurią ketinu jiems siųsti už jų piktus darbus.+ 4 Tark jiems: ‘Taip kalba Jehova. Jei neklausysite manęs ir nesilaikysite mano duoto įstatymo*, 5 jei neklausysite mano tarnų pranašų, kuriuos jums vis siunčiu ir kurių žodį atmetate,+ 6 padarysiu šiuos Namus kaip Šiloją,+ o šitą miestą tautos minės kaip prakeiksmą.’“+
7 Kunigai, pranašai ir visi žmonės girdėjo Jeremiją kalbant šiuos žodžius Jehovos Namuose.+ 8 Kai Jeremijas perdavė tautai visa, ką Jehova jam buvo liepęs perduoti, kunigai, pranašai ir kiti žmonės nutvėrė jį šaukdami: „Tu mirsi! 9 Kodėl Jehovos vardu pranašavai: ‘Šie Namai taps kaip Šilojas, o šis miestas bus nusiaubtas, liks be gyventojų’?“ Ir visa minia susispietė aplink Jeremiją Jehovos Namuose.
10 Judo didžiūnai, išgirdę tuos žodžius, atėjo iš karaliaus rūmų į Jehovos Namus ir susėdo prie Jehovos Namų naujųjų vartų.+ 11 Kunigai ir pranašai didžiūnams ir visai miniai kalbėjo: „Šis vyras turi būti nubaustas mirtimi,+ nes pranašavo miestui nelaimę, kaip patys savo ausimis girdėjote.“+
12 Jeremijas visiems didžiūnams ir žmonėms atsakė: „Pats Jehova siuntė mane pranašauti apie šiuos Namus ir miestą ir perduoti žodžius, kuriuos ką tik girdėjote.+ 13 Tad dabar tiesinkite savo kelius, imkitės gerų darbų, pakluskite Jehovos, savo Dievo, balsui ir Jehova apsigalvos dėl nelaimės, kurią ketina jums užtraukti.+ 14 Štai, esu jūsų rankose. Darykite su manimi, kas jūsų akyse atrodo gera ir teisinga. 15 Bet žinokite: jeigu mane nužudysite, praliesite nekaltą kraują ir užtrauksite kaltę sau, miestui ir jo gyventojams, nes Jehova iš tikrųjų siuntė mane perduoti jums visus šiuos žodžius.“
16 Tada visi didžiūnai ir žmonės kunigams ir pranašams sakė: „Šis žmogus nenusipelnė mirties, nes kalbėjo mums Jehovos, mūsų Dievo, vardu.“
17 Dabar pakilo kai kurie krašto seniūnai ir kreipėsi į visą bendruomenę: 18 „Michėjas+ iš Morešeto pranašavo Judo karaliaus Ezekijo+ dienomis ir visai Judo tautai sakė: ‘Taip kalba kareivijų Viešpats Jehova.
Sionas taps ariamu lauku,
Jeruzalė – krūva griuvėsių,+
o Dievo Namų kalnas – miškais apaugusia aukštuma.’+
19 Argi Judo karalius Ezekijas ir Judo žmonės tada tą pranašą nužudė? Ne, karalius pabijojo Jehovos, meldė Jehovą malonės ir Jehova apsigalvojo dėl nelaimės, kurią buvo ketinęs jiems siųsti.+ Taigi, mes galime užsitraukti didelę bėdą.
20 Jehovos vardu pranašavo ir kitas vyras, Šemajo sūnus Ūrijas iš Kirjat Jearimų.+ Apie miestą ir kraštą jis pranašavo tą pat, ką ir Jeremijas. 21 Karalius Jehojakimas+ su savo karžygiais ir didžiūnais girdėjo visus Ūrijo žodžius ir norėjo jį nužudyti.+ Apie tai sužinojęs, Ūrijas išsigando ir pabėgo į Egiptą. 22 Karalius Jehojakimas tada pasiuntė į Egiptą Achboro sūnų Elnataną+ su būriu vyrų. 23 Tie atvesdino Ūriją iš Egipto pas karalių Jehojakimą. Šis nužudė jį kalaviju+ ir kūną numetė prastuomenės kapinėse.“
24 Šafano+ sūnus Ahikamas+ irgi užstojo Jeremiją, ir šis nebuvo atiduotas miniai nužudyti.+
27 Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo valdymo pradžioje Jeremiją pasiekė Jehovos žodis. 2 Jehova liepė: „Pasidaryk jungų su diržais. Vieną iš jų užsidėk ant sprando. 3 Paskui pasiųsk tuos jungus Edomo+ karaliui, Moabo+ karaliui, Amono+ karaliui, Tyro+ karaliui ir Sidono+ karaliui per pasiuntinius, atvykusius į Jeruzalę pas Judo karalių Zedekiją. 4 Įsakyk, kad tie savo valdovams perduotų tokį žodį:
‘Taip kalba kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Štai ką pasakysite savo valdovams: 5 „Savo didžia jėga ir galinga* ranka aš sukūriau žemę, žmones ir gyvūnus žemėje ir duodu ją kam noriu.+ 6 Dabar visus šiuos kraštus atiduodu į savo tarno Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas.+ Atiduodu net laukų žvėris, kad jam tarnautų. 7 Visos tautos bus pavaldžios jam, jo sūnui ir vaikaičiui, iki ateis metas ir jo paties kraštui.+ Tada jis vergaus daugeliui tautų ir galingų karalių.+
8 Tautą ar karalystę, kuri nenorės tarnauti Babilono karaliui Nebukadnecarui, nenorės palenkti sprando po Babilono valdovo jungu, bausiu kalaviju,+ badu ir maru – tai Jehovos žodis, – kol jo rankomis padarysiu jai galą.
9 Todėl neklausykite savo pranašų, ateities spėjėjų, sapnuotojų, žynių ir kerėtojų, kurie jums sako: ‘Babilono karaliui jūs netarnausite.’ 10 Jie pranašauja jums melą, tad jeigu jų klausysite, būsite ištremti toli nuo savo žemės. Išblaškysiu jus, ir visi pražūsite.
11 O tautai, kuri palenks savo sprandą po Babilono karaliaus jungu ir jam tarnaus, leisiu pasilikti savo žemėje, ją dirbti ir joje gyventi. Tai Jehovos žodis.“
12 Tais pačiais žodžiais kalbėjau ir Judo karaliui Zedekijui:+ „Palenkite sprandus po Babilono karaliaus jungu, tarnaukite jam ir jo tautai, tada liksite gyvi.+ 13 Kodėl tu ir tavo tauta turėtumėte mirti nuo kalavijo,+ bado+ ir maro+ – patirti tai, ką Jehova sakė apie tautas, kurios atsisakys tarnauti Babilono karaliui? 14 Neklausykite žodžių pranašų, kurie tvirtina: ‘Babilono karaliui jūs netarnausite’,+ – jie jums kalba melą.+
15 Aš jų nesiunčiau – tai Jehovos žodis, – jie mano vardu pranašauja melą. Jeigu jų klausysite, aš išblaškysiu jus, ir visi pražūsite – jūs ir pranašai, kurie jums pranašauja.“+
16 Kunigams ir visai šitai tautai taip kalbėjau: „Taip sako Jehova. Neklausykite pranašų, kurie jums kalba: ‘Jehovos Namų indai jau greit bus pargabenti iš Babilono.’+ Tie pranašai meluoja,+ 17 neklausykite jų. Tarnaukite Babilono karaliui, ir liksite gyvi.+ Kam turėtų šis miestas virsti griuvėsiais? 18 Jeigu jie – pranašai ir jeigu skelbia Jehovos žodį, temaldauja kareivijų Viešpatį Jehovą, kad indai, likę Jehovos Namuose, Judo karaliaus rūmuose ir Jeruzalėje, nebūtų išgabenti į Babiloną.“
19 Kareivijų Viešpats Jehova taip sako apie stulpus,+ Jūrą*,+ vežimaičius+ ir mieste likusius reikmenis, 20 kurių Babilono karalius Nebukadnecaras nepasiėmė, kai trėmė Judo karalių Jechoniją, Jehojakimo sūnų, drauge su Judo ir Jeruzalės didžiūnais iš Jeruzalės į Babiloną.+ 21 Taigi apie reikmenis, likusius Jehovos Namuose, Judo karaliaus rūmuose ir Jeruzalėje, Izraelio Dievas Jehova, kareivijų Viešpats, sako: 22 „Jie bus išgabenti į Babiloną+ ir ten liks, kol ateisiu jų pasiimti, – tai Jehovos žodis. Tada pargabensiu juos atgal, sugrąžinsiu į šią vietą.“’“+
28 Tais pačiais, tai yra ketvirtais, Judo karaliaus Zedekijo+ valdymo metais, penktą mėnesį, gibeoniečio+ Azūro sūnus pranašas Hananija Jehovos Namuose kunigų ir visos tautos akivaizdoje Jeremijui kalbėjo: 2 „Taip sako kareivijų Viešpats, Izraelio Dievas Jehova. Sulaužysiu Babilono karaliaus jungą.+ 3 Nepraeis nė dveji metai, ir aš sugrąžinsiu į šią vietą visus Jehovos Namų reikmenis, kuriuos Babilono karalius Nebukadnecaras paėmęs išgabeno į Babiloną.+ 4 Judo karalių Jechoniją,+ Jehojakimo+ sūnų, ir visus Judo tremtinius, išvarytus į Babiloną, irgi sugrąžinsiu į šią vietą,+ – tai Jehovos žodis. Aš sulaužysiu Babilono karaliaus jungą.“
5 Pranašas Jeremijas, girdint kunigams ir žmonėms, susirinkusiems Jehovos Namuose, atsakė pranašui Hananijai 6 tokiais žodžiais: „Amen!* Jehova tai tepadaro! Teįvykdo Jehova tai, ką pranašavai, tesugrąžina iš Babilono į šią vietą Jehovos Namų reikmenis ir visus tremtinius! 7 O dabar malonėk išklausyti, ką tau ir visiems šiems žmonėms pasakysiu. 8 Pranašai, kurie gyveno dar prieš mane ir tave, daugeliui kraštų ir galingoms karalystėms seniau pranašavo karą, nelaimes ir marą. 9 Tad jeigu koks pranašas ima skelbti taiką, jis turi įrodyti esąs teisus. Jei jo žodis išsipildytų, tik tada būtų aišku, kad jį siuntė Jehova.“
10 Tai išgirdęs, pranašas Hananija nuėmė pranašui Jeremijui nuo sprando jungą, sulaužė jį+ 11 ir visų žmonių akivaizdoje tarė: „Taip sako Jehova. Nepraėjus nė dvejiems metams šitaip aš sulaužysiu Babilono karaliaus Nebukadnecaro jungą, nuimsiu jį tautoms nuo sprando.“+ Ir pranašas Jeremijas nuėjo savo keliu.
12 Po to, kai pranašas Hananija sulaužė jungą, kurį pranašas Jeremijas turėjo ant sprando, Jeremiją pasiekė Jehovos žinia: 13 „Eik ir pasakyk Hananijai: ‘Taip sako Jehova. Tu sulaužei medinį jungą,+ bet vietoj jo padarysi geležinių. 14 Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Visoms šioms tautoms ant sprando uždėsiu po geležinį jungą, kad jos tarnautų Babilono karaliui Nebukadnecarui, ir jos tarnaus jam.+ Net laukinius žvėris jam atiduosiu.’“+
15 Pranašui Hananijai+ pranašas Jeremijas tarė: „Klausyk, Hananija! Jehova tavęs nesiuntė. Per tave ši tauta tiki melu.+ 16 Todėl Jehova sako: ‘Nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus. Dar šiais metais mirsi, nes kurstei maištą prieš Jehovą.’“+
17 Tų pačių metų septintą mėnesį pranašas Hananija mirė.
29 Štai kokį laišką iš Jeruzalės pranašas Jeremijas siuntė seniūnams, kartu su kitais esantiems tremtyje, taip pat kunigams, pranašams ir visiems žmonėms, Nebukadnecaro ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną. 2 Į tremtį iš Jeruzalės tuo metu buvo išvesti ir karalius Jechonijas,+ karaliaus motina,+ dvariškiai, Judo ir Jeruzalės didžiūnai, amatininkai ir kalviai*.+ 3 Laiškas buvo perduotas per Šafano+ sūnų Eleasą ir Hilkijos sūnų Gemariją (juos Judo karalius Zedekijas+ siuntė į Babiloną pas Babilono karalių Nebukadnecarą). Laiške buvo rašoma:
4 „Taip kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, sako visiems tremtiniams, kuriuos aš išvariau iš Jeruzalės į Babiloną. 5 Statykitės namus ir juose kurkitės, veiskite sodus ir valgykite jų vaisius. 6 Imkite sau žmonas ir susilaukite sūnų ir dukterų; imkite žmonas savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jiems gimtų sūnų ir dukterų. Čia jūsų turi daugėti, o ne mažėti. 7 Miestui, į kurį jus ištrėmiau, siekite gerovės*, melskite Jehovą, kad tas miestas klestėtų, nes jo gerovė yra ir jūsų gerovė.+ 8 Taip kalba kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Nesiduokite apgaunami savo žynių ir pranašų,+ nesiklausykite tų, kurie pasakoja savo sapnus. 9 Tai, ką jie pranašauja mano vardu, yra melas. Aš jų nesiunčiau,+ – tai Jehovos žodis.
10 Taip sako Jehova. Kai Babilone būsite išbuvę 70 metų, prisiminsiu jus,+ ištesėsiu savo pažadą sugrąžinti jus į šią vietą.+
11 Juk aš žinau, ką esu sumanęs dėl jūsų, – tai Jehovos žodis. Noriu jums gerovės, o ne pražūties.+ Trokštu suteikti jums ateitį, kokios viliatės.+ 12 Jūs šauksitės manęs, atėję melsitės man, ir aš jus išklausysiu.+
13 Ieškosite manęs ir rasite,+ nes ieškosite visa širdimi.+ 14 Aš leisiuosi surandamas,+ – tai Jehovos žodis. Surinksiu jūsų tremtinius, subursiu jus draugėn iš visų tautų ir visų vietų, į kurias būsiu jus išblaškęs,+ – tai Jehovos žodis. Parvesiu jus atgal į kraštą, iš kurio buvau jus ištrėmęs.+
15 Bet jūs sakote: ‘Jehova mums davė pranašų Babilone.’
16 Taip kalba Jehova apie karalių, sėdintį Dovydo soste,+ apie visus šiame mieste gyvenančius žmones – jūsų brolius, neišėjusius su jumis į tremtį. 17 Štai taip kalba kareivijų Viešpats Jehova. Siunčiu jiems kalaviją, badą ir marą.+ Padarysiu juos panašius į supuvusias* figas, visiškai nebetinkamas valgyti.+
18 Siųsiu jiems pavymui kalaviją,+ badą ir marą, paversiu juos siaubo reginiu visoms žemės karalystėms,+ prakeiksmu, pasibaisėjimu, pajuoka*+ ir gėda visose tautose, po kurias juos išblaškysiu,+ 19 nes jie nesiklausė mano žodžių, kuriuos jiems ištisai skelbė mano tarnai pranašai.+ Tai Jehovos žodis.
Taip, jūs nesiklausėte.+ Tai Jehovos žodis.
20 Todėl išgirskite Jehovos žodį, visi tremtiniai, kuriuos iš Jeruzalės ištrėmiau į Babiloną. 21 Taip kalba kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, apie Kolajos sūnų Ahabą ir Maasėjos sūnų Zedekiją, pranašaujančius melą mano vardu.+ Atiduosiu juos į Babilono karaliaus Nebukadnecaro rankas, ir jis nužudys juos jūsų akyse. 22 Tada tarp Judo tremtinių Babilone paplis toks prakeiksmas: ‘Teatmoka Jehova tau kaip Zedekijui ir kaip Ahabui, kuriuos Babilono karalius iškepė ugnyje!’ 23 Mat jie Izraelyje elgėsi begėdiškai:+ svetimavo su artimo žmona ir kalbėjo melą mano vardu, nors to neįsakiau.+
Aš tai žinau, aš esu viso to liudininkas.+ Tai Jehovos žodis.“
24 „Nehelamiečiui Šemajai+ sakyk: 25 ‘Taip kalba kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Tu siuntei savo vardu laiškus visiems Jeruzalės žmonėms, visiems kunigams ir Maasėjos sūnui kunigui Sofonijai.+ Juose rašei: 26 „Jehova tave paskyrė kunigu vietoj kunigo Jehojados, kad prižiūrėtum Jehovos Namus ir kad kiekvieną pamišėlį, besidedantį pranašu, įtvertum į šiekštą ir trinką*.+ 27 Kodėl tada nesudraudi anatotiečio Jeremijo,+ kuris elgiasi taip, lyg būtų pranašas?+ 28 Juk jis net mums į Babiloną siuntė žinią: ‘Jūsų tremtis bus ilga. Statykitės namus ir juose kurkitės, veiskite sodus ir valgykite jų vaisius.’“’“+
29 Kai kunigas Sofonija,+ pranašui Jeremijui girdint, laišką perskaitė, 30 Jeremiją pasiekė toks Jehovos žodis: 31 „Visiems tremtiniams pasiųsk tokią žinią: ‘Taip kalba Jehova apie nehelamietį Šemają. Kadangi Šemaja jums pranašavo, nors aš jo nesiunčiau, ir bandė jus įtikinti melais,+ 32 Jehova sako: „Aš bausiu nehelamietį Šemają ir jo palikuonius. Nė vienas iš jų neišliks šioje tautoje ir nematys gerovės, kurią savo tautai suteiksiu, nes jis prieš Jehovą kurstė maištą. Tai Jehovos žodis.“’“
30 Jehova perdavė Jeremijui tokią žinią: 2 „Taip sako Izraelio Dievas Jehova. Surašyk į knygą visa, ką tau kalbu. 3 Ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai surinksiu savo tautos, Izraelio ir Judo, tremtinius.+ Taip sako Jehova. Sugrąžinsiu juos į kraštą, kurį daviau jų protėviams, kad vėl jame gyventų.“+
4 Štai žodžiai, kuriuos Jehova pasakė Izraeliui ir Judui.
5 Jehova sako:
„Išgąstingus riksmus girdėjome.
Nėra ramybės*, vien tik baimė.
6 Nagi sakykite: ar gali vyras gimdyti?
Kodėl tad matau, kad visi vyrai
rankomis susiėmę strėnas tarsi gimdyvės?+
Kodėl jų veidai išbalę?
Tai nelaimės metas Jokūbui,
bet jis iš jos bus išgelbėtas.
8 Tą dieną – tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis – aš sulaužysiu jungą, uždėtą jiems ant sprando, sutraukysiu jų pančius. Niekada daugiau svetimieji jų nebepavergs. 9 Jie tarnaus savajam Dievui Jehovai ir savo karaliui Dovydui, kurį paskirsiu jiems valdyti.+
10 Todėl nebijok, mano tarne Jokūbai,
nenuogąstauk, Izraeli,+ – tai Jehovos žodis.
Aš tave išvaduosiu, parvesiu tave iš toli,
tavo palikuonius – iš nelaisvės krašto.+
Jokūbas sugrįš ir niekas nebedrums jam ramybės,
niekas nebegąsdins.+
11 Juk aš su tavimi, aš tave gelbėsiu – tai Jehovos žodis, –
o tautoms, po kurias tave išblaškiau, padarysiu galą.+
Tavęs aš nesunaikinsiu,+
tik nuosaikiai sudrausminsiu.
Nenubausto tavęs nepaliksiu.“+
13 Nėra kam tavęs užstoti,
tavo opa nepagis.
Nėra tau jokio vaisto.
14 Visi meilužiai tave užmiršo,+
tu jiems neberūpi.
Už tavo didelę kaltę, už gausybę nuodėmių+
aš smogiau tau tarsi priešas,+
baudžiau taip, kaip nubaustų žiauruolis.
15 Veltui aimanuoji dėl savo lūžių.
Tavo skausmo niekas nenumalšins!
Juk už tavo didelę kaltę, už gausybę nuodėmių+
šitaip tau padariau.
Tave plėšiantieji bus apiplėšti,
tavo niokotojai bus nuniokoti.+
17 Tu buvai atstumtoji,
tau davė vardą „Sionas, kuris niekam nerūpi“,+
bet aš sugrąžinsiu tau sveikatą ir žaizdas išgydysiu.+ Tai Jehovos žodis.“
18 Jehova taip sako:
„Štai aš einu suburti belaisvių iš Jokūbo palapinių.+
Jo buveinių pasigailėsiu.
Miestas bus atstatytas ant savo kalvos,+
tvirtovė stovės, kur stovėjo.
19 Tenai aidės padėkos giesmės ir linksmas klegesys.+
20 Jokūbo sūnūs klestės kaip kadaise,
jo bendruomenė bus tvirta mano akivaizdoje.+
Nubausiu visus jų engėjus.+
21 Jų vadas bus iš jų pačių,
jų valdovas kils iš jų tarpo.
Leisiu jam artintis prie manęs, ir jis ateis pas mane.
Antraip kas gi drįstų prie manęs artintis? Tai Jehovos žodis.
22 Jūs būsite mano tauta,+ ir aš būsiu jūsų Dievas.“+
23 Štai atkils Jehovos rūstybės audra,+
pražūtingas viesulas atūš nedorėliams ant galvų.
24 Jehovos liepsnojanti rūstybė nepaliaus,
kol neįvykdys jo širdies užmojų.+
Paskutinėmis dienomis* jūs tai suprasite.+
31 „Tuo metu, – tai Jehovos žodis, – aš būsiu visų Izraelio šeimų Dievas, ir jos bus mano tauta.“+
2 Štai ką sako Jehova:
„Tie, kas išvengė kalavijo, rado malonę dykumoje.
Izraelis keliavo į savo poilsio vietą.“
3 Jehova atėjo pas mane iš toli ir prabilo:
„Amžina meile tave pamilau,
dėl ištikimosios meilės patraukiau prie savęs.+
4 Aš atgaivinsiu tave, tu atsigausi.+
5 Tu vėl veisi vynuogynus Samarijos kalnuose.+
Žmonės juos sodins ir jų vaisiumi mėgausis.+
6 Ateis diena, kai sargybiniai Efraimo aukštumose šauks:
‘Pakilkite! Eime į Sioną, pas savo Dievą Jehovą!’“+
7 Štai ką sako Jehova:
„Džiugiai šaukite Jokūbui.
Linksmai šūkaukite, nes esate tautų priešaky!+
Skelbkite žinią, šlovinkite Dievą ir sakykite:
‘Jehova, gelbėk savo tautą, Izraelio likutį.’+
Subursiu visus – ir akluosius, ir luošus,+
nėščiąsias ir tuoj gimdysiančias.
Jie grįš čia kaip didžiulė bendruomenė.+
9 Verkdami jie pareis.+
Jie mels malonės, ir aš juos vesiu,
lydėsiu prie vandens srovių+
lygiu taku, kad neklupinėtų,
nes aš – Izraelio Tėvas, Efraimas – mano pirmagimis.“+
10 Klausykitės, tautos, Jehovos žodžio,
tolimiausiose salose skelbkite:+
„Tas, kuris išblaškė Izraelį, jį surinks
ir sergės, kaip piemuo sergi savo kaimenę.+
12 Jie sueis ant Siono aukštumos ir džiūgaus,+
džiaugsmu švytės dėl Jehovos gerumo* –
dėl grūdų, jauno vyno,+ aliejaus,
bandų ir kaimenių prieauglio.+
13 Tuomet linksmai šoks mergelė,
drauge šoks jaunuolis ir senolis.+
15 Štai ką sako Jehova:
„Girdėti Ramoje+ aimanos, raudojimas ir gailus verksmas –
tai Rachelė verkia savo vaikų.+
Niekas jos negali paguosti,
nes jų nebėra.“+
16 Štai ką sako Jehova:
„Nustok verkusi, ašarų nebeliek,
už tavo darbus bus atlyginta, – tai Jehovos žodis.
Jie sugrįš iš priešų krašto.+
17 Žvelk į ateitį su viltimi,+ – tai Jehovos žodis.
Tavo vaikai sugrįš į savo žemę.+
18 Tikrai girdėjau Efraimą dejuojant:
‘Mane tu drausminai, ir aš pasimokiau,
tramdei kaip veršį, nepripratintą prie jungo.
Sugrąžink mane, aš pasiruošęs grįžti,
nes tu, Jehova, esi mano Dievas.
19 Mane apėmė graužatis ir aš grįžau.+
Kai mane pamokei, sudaviau sau per šlaunį*.
Dėl visko, ką buvau daręs jaunystėje,
gėdijausi ir jaučiausi niekam tikęs.’+
20 Ar Efraimas nėra man brangus sūnus, mano mylimas vaikas?+
Kaskart, kai jį baru, prisimenu apie jį ir gera.
Tada dėl jo suskausta man širdis*.+
Aš tikrai jo pasigailėsiu. Tai Jehovos žodis.+
21 Pasistatyk sau ženklų,
nužymėk kelrodžiais kelią.+
Įsidėmėk vieškelį, kuriuo turėsi eiti.+
Grįžk, Izraelio mergele, grįžk į savo miestus.
22 Kiek ilgai svyruosi, neištikimoji dukterie?
Juk Jehova padarė žemėje naują dalyką:
moteris sekios paskui vyrą.“
23 Kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, sako: „Kai parvesiu jų tremtinius, Judo krašte ir jo miestuose vėl bus kartojami šie žodžiai: ‘Jehova telaimina tave, teisioji buveine,+ šventasis kalne.’+ 24 Judo kraštas ir jo miestai bus gyvenami, drauge gyvens žemdirbiai ir kaimenių vedliai.+ 25 Aš atgaivinsiu kiekvieną pailsusį, sustiprinsiu kiekvieną nusikamavusį.“+
26 Tada pabudau iš saldaus miego ir pramerkiau akis.
27 „Štai ateina dienos, – tai Jehovos žodis, – kai aš pripildysiu Izraelio namus ir Judo namus žmonių, jų bandas pagausinsiu.+
28 Kaip laukiau progos juos išrauti, nugriauti, nuversti, sunaikinti, pražudyti,+ taip lauksiu progos juos statyti ir sodinti,+ – tai Jehovos žodis. 29 Tomis dienomis nebebus sakoma: ‘Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o dantys atšipo vaikams.’+ 30 Kiekvienas mirs už savo paties kaltę. Dantys atšips tam, kas valgys rūgščias vynuoges.
31 Štai ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai sudarysiu su Izraelio namais ir Judo namais naują sandorą.+ 32 Sudarysiu ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų protėviais, kuriuos už rankos paėmęs išvedžiau iš Egipto žemės.+ Aną sandorą jie sulaužė,+ nors buvau jų šeimininkas*. Tai Jehovos žodis.“
33 Jehova sako: „Štai kokią sandorą sudarysiu su Izraelio namais anoms dienoms praėjus: įdiegsiu jiems savo įstatymą,+ įrašysiu į širdį.+ Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta.+
34 Nė vienam nebereikės savo artimo ir savo brolio mokyti ir sakyti: ‘Pažinkite Jehovą!’+ Visi, nuo mažiausio iki didžiausio, mane pažinos,+ – tai Jehovos žodis. Jiems kaltę aš atleisiu ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu.“+
35 Štai ką sako Jehova,
kuris padarė saulę, kad šviestų dieną,
kuris davė įstatus mėnuliui ir žvaigždėms, kad šviestų naktį,
kuris sujudina jūrą ir pašiaušia jos bangas, –
štai ką kalba tas, kurio vardas Jehova, kareivijų Viešpats:+
36 „Tik tada, jei šie nuostatai nustotų galios – tai Jehovos žodis, –
tik tada Izraelio palikuonius amžiams nustočiau laikyti savo tauta.“+
37 Štai ką sako Jehova: „Tik tada, jei būtų galima išmatuoti dangų aukštai ir ištyrinėti žemės pamatus žemai, tik tada galėčiau atmesti visus Izraelio palikuonius už tai, ką yra padarę. Tai Jehovos žodis.+
38 Štai ateina dienos, kai Jehovos miestas bus atstatytas+ nuo Hananelio bokšto+ iki Kampo vartų,+ – tai Jehovos žodis. 39 Matuoklė+ bus tiesiama iki Garebo kalvos, o nuo ten – link Gojos. 40 Visas lavonų ir pelenų* slėnis, visi šlaitai iki pat Kidrono slėnio+ ir Žirgų vartų+ rytuose bus šventi Jehovai.+ Miestas daugiau nebebus niokojamas ir griaunamas.“
32 Štai žodis, kurį Jehova perdavė pranašui Jeremijui dešimtais Judo karaliaus Zedekijo valdymo metais. Tai buvo aštuoniolikti Nebukadnecaro valdymo metai.+ 2 Tuo metu Babilono karaliaus kariuomenė buvo apgulusi Jeruzalę, o pranašas Jeremijas buvo įkalintas sargybos kieme,+ esančiame prie Judo karaliaus rūmų. 3 Ten jį uždarė Judo karalius Zedekijas.+ Jis paklausė: „Kodėl šitaip kalbi? Tu sakai: ‘Taip sako Jehova. Atiduosiu šį miestą Babilono karaliui į rankas, ir tas jį paims.+ 4 Judo karalius Zedekijas neištrūks iš chaldėjų rankų, jis tikrai bus atiduotas Babilono karaliui į rankas, susidurs su juo akis į akį, kalbėsis veidas į veidą.+ 5 Zedekijas bus išvarytas į Babiloną ir ten pasiliks, kol jį prisiminsiu, – tai Jehovos žodis. Kad ir kaip kovotumėte su chaldėjais, jų nenugalėsite.’“+
6 Jeremijas tarė: „Jehova man taip kalbėjo: 7 ‘Hanamelis, tavo dėdės* Šalumo sūnus, ateis pas tave ir sakys: „Pirk mano lauką Anatote,+ nes tu pirmas turi teisę jį pirkti*.“’“+
8 Kaip Jehova ir buvo sakęs, mano dėdės sūnus Hanamelis atėjo pas mane į sargybos kiemą ir tarė: „Prašyčiau pirkti mano lauką Anatote, Benjamino žemėje, nes tu turi teisę gauti jį nuosavybėn ir jį įsigyti. Tad pirk jį.“ Tuomet supratau, kad tie žodžiai buvo nuo Jehovos.
9 Taigi aš nusipirkau tą lauką Anatote iš savo dėdės sūnaus Hanamelio ir atsvėriau jam pinigus+ – 17 sidabrinių*. 10 Tada surašiau sandorio raštą,+ jį užantspaudavau, pasikviečiau liudininkų+ ir svarstyklėmis atsvėriau pinigus. 11 Paskui paėmiau tą pirkimo raštą – užantspauduotą, kaip reikalauja įstatymas ir teisiniai nuostatai, ir kitą, neužantspauduotą, 12 ir padaviau Machsėjos sūnaus Nerijos+ sūnui Baruchui.+ Tai matė mano dėdės sūnus Hanamelis, pirkimo raštą pasirašę liudininkai ir visi žydai, sėdintys sargybos kieme.+
13 Jų akivaizdoje Baruchui paliepiau: 14 „Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Paimk abu šiuos pirkimo raštus – užantspauduotąjį ir neužantspauduotąjį – ir įdėk į molinį indą, kad būtų saugomi ilgą laiką, 15 nes Izraelio Dievas, kareivijų Viešpats Jehova, sako: ‘Šiame krašte vėl bus perkami namai, laukai ir vynuogynai.’“+
16 Atidavęs lauko pirkimo raštą Nerijos sūnui Baruchui, Jehovai meldžiausi: 17 „O visavaldi Jehova! Savo didžia jėga ir galinga* ranka tu sukūrei dangų ir žemę.+ Tau nieko nėra negalimo. 18 Tu rodai ištikimąją meilę tūkstančiams, bet atmoki vaikams* už jų tėvų klaidas.+ Esi didis ir galingas Dievas, vardu Jehova, kareivijų Viešpats. 19 Didingi tavo užmojai, neprilygstami darbai.+ Tu stebi visus žmonių kelius,+ kad atlygintum kiekvienam pagal elgesį ir darbus.+ 20 Tu darei ženklų ir stebuklų Egipto žemėje, – apie juos žinoma iki šiol, – ir šitaip išgarsinai savo vardą Izraelyje ir tarp visų žmonių.+ Tai akivaizdu ir šiandien. 21 Tu išvedei savo tautą Izraelį iš Egipto krašto iškelta galinga ranka, su ženklais, stebuklais ir baimę keliančiais darbais.+
22 Atidavei jiems šį kraštą, laikydamasis jų protėviams duotos priesaikos,+ – kraštą, tekantį pienu ir medumi.+ 23 Jie atėjo ir jame įsikūrė, bet tavo balso neklausė ir tavo įstatymo nesilaikė. Jie nedarė to, ką buvai jiems įsakęs daryti, todėl ir siuntei jiems šią nelaimę.+ 24 Štai priešas pila apgulos pylimus, rengiasi pulti miestą.+ Dėl kalavijo,+ bado ir maro+ miestas tikrai atsidurs užpuolikų chaldėjų rankose. Visa, ką kalbėjai, įvyko, ir tu tai matai. 25 Tad kodėl, visavaldi Jehova, sakei man: ‘Pirk lauką ir pasikviesk liudininkų’, jei miestas bus atiduotas į chaldėjų rankas?“
26 Jehova pranašui Jeremijui atsakė: 27 „Aš esu Jehova, visų žmonių Dievas. Argi man yra kas neįmanoma? 28 Taip sako Jehova. Atiduodu šį miestą į chaldėjų rankas – į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui, ir tas jį paims.+ 29 Užpuolikai chaldėjai įsiverš į miestą ir jį padegs+ – pavers pelenais visus namus, ant kurių stogų žmonės aukojo Baalui ir liejo liejamąsias atnašas kitiems dievams, tuo mane piktindami.+
30 Juk Izraelio ir Judo gyventojai nuo jaunumės daro vien tai, kas nedora mano akyse.+ Savo rankų darbais izraelitai mane piktina, – tai Jehovos žodis. 31 Šis miestas nuo pat įkūrimo iki šiandien mane tik pykdo ir rūstina.+ Aš pašalinsiu jį iš savo akivaizdos+ 32 už visas blogybes, kuriomis Izraelio ir Judo žmonės mane rūstino. Jie visi mane rūstino: ir karaliai,+ ir didžiūnai,+ ir kunigai, ir pranašai,+ ir Judo žmonės, ir Jeruzalės gyventojai. 33 Jie vis nusisukdavo nuo manęs, nugręždavo savo veidą.+ Nors nuolat juos mokiau, nė vienas nesiklausė, nė vienas nesileido sudrausminamas.+ 34 Namuose, vadinamuose mano vardu, jie pasistatė savo bjaurius stabus ir taip mano buveinę suteršė.+ 35 Maža to, Ben Hinomo slėnyje*+ jie įrengė šventaviečių Baalui ir aukojo ten savo sūnus ir dukteris Molechui – atidavė juos ugniai.+ O juk aš to jiems nebuvau įsakęs,+ nė minties tokios neturėjau* – niekada nebūčiau liepęs taip pasibaisėtinai elgtis ir stūmęs Judą į nuodėmę.
36 Todėl apie šį miestą, kuris, kaip ir sakote, bus atiduotas į Babilono karaliaus rankas ir pražus nuo kalavijo, bado ir maro, Izraelio Dievas Jehova skelbia: 37 ‘Surinksiu juos iš visų kraštų, po kuriuos, degdamas pykčiu, rūstybe ir didžiu apmaudu, buvau juos išblaškęs.+ Parvesiu atgal į šią vietą ir leisiu čia saugiai gyventi.+ 38 Jie bus mano tauta, ir aš būsiu jų Dievas.+ 39 Duosiu jiems vieną širdį,+ nukreipsiu vienu keliu, kad jie visada manęs bijotų, kad jiems patiems ir jų vaikams gerai klotųsi.+ 40 Sudarysiu su jais amžiną sandorą+ – pažadėsiu visada jiems gera daryti.+ Įdiegsiu jiems į širdį mano baimę, kad jie nuo manęs nenusigręžtų.+ 41 Visa širdimi ir siela, su džiaugsmu darysiu jiems gera,+ įšaknydinsiu juos šiame krašte.’“+
42 „Nors ir siunčiau šiai tautai baisią nelaimę, – taip sako Jehova, – pažadu suteikti jai gerovę.+ 43 Šiame krašte vėl bus perkami laukai,+ nors dabar sakote: ‘Tas kraštas virto dykyne be žmonių ir gyvulių. Jis atiduotas chaldėjams į rankas.’
44 Benjamino žemėje, Jeruzalės apylinkėse, Judo ir aukštumų miestuose, žemumos miestuose ir pietiniuose miestuose vėl už pinigus bus perkami laukai, vėl bus surašomi ir užantspauduojami pirkimo raštai, kviečiami liudininkai,+ nes aš parvesiu jų belaisvius.+ Tai Jehovos žodis.“
33 Jeremijas tebebuvo uždarytas sargybos kieme,+ kai Jehova prabilo į jį antrąkart. Dievas sakė: 2 „Taip kalba Jehova, žemės Kūrėjas, Jehova, kuris padarė žemę ir ją įtvirtino. Tai sako tas, kurio vardas Jehova. 3 Šaukis manęs, ir aš atsiliepsiu. Mielai atskleisiu tau didžius ir nesuvokiamus dalykus, apie kuriuos nežinojai.+
4 Taip Izraelio Dievas Jehova kalba apie šio miesto namus ir Judo karalių rūmus, kuriuos žmonės griauna, ruošdamiesi atremti priešo apgulą ir apsiginti nuo jo kalavijo,+ 5 ir apie žmones, kurie eina kovoti su chaldėjais ir kurių lavonų bus pilni namai, – apie tuos, kuriuos pykčio ir rūstybės apimtas išžudysiu, apie tuos, dėl kurių piktadarysčių nugręžiau savo veidą nuo miesto: 6 ‘Miestą aš atgaivinsiu ir sustiprinsiu, jo žmones išgydysiu+ ir laiminsiu taikos* apstybe ir tiesa.+ 7 Sugrąžinsiu Judo ir Izraelio tremtinius,+ vėl subursiu juos, ir visa bus kaip pirma.+ 8 Nuplausiu visas jų nuodėmes, kuriomis man nusikalto,+ ir atleisiu visas nedorybes, kurias darė ir kuriomis man nusižengė.+ 9 Šio miesto vardas teiks man džiaugsmą, garbę ir šlovę visų žemės tautų akivaizdoje. Jos išgirs apie didžią gerovę, kuria savo tremtinius laiminsiu.+ Jos išsigąs ir drebės+ matydamos, kokią didžią gerovę ir taiką* šiam miestui būsiu suteikęs.’+
10 Taip sako Jehova. Šioje vietoje, kurią vadinate dykyne be žmonių ir gyvulių, šiuose apleistuose ir tuščiuose, be žmonių ir gyvulių paliktuose Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse vėl bus girdėti 11 džiugesio ir linksmybių garsai,+ jaunikio ir nuotakos balsai. Žmonės giedos: ‘Dėkokite kareivijų Viešpačiui Jehovai, nes Jehova geras,+ nes jo ištikimoji meilė amžina!’+
Jie neš į Jehovos Namus padėkos aukas,+ nes aš būsiu parvedęs krašto tremtinius, ir visa bus kaip pirma, – taip sako Jehova.
12 Taip sako kareivijų Viešpats Jehova. Šiame apleistame krašte be žmonių ir gyvulių ir visuose jo miestuose vėl bus ganyklų, kur piemenys ganys savo kaimenes.+
13 Aukštumų miestuose, žemumos ir pietų miestuose, Benjamino žemėje, Jeruzalės apylinkėse+ ir Judo miestuose+ piemuo ranka vėl skaičiuos savo kaimenes, – taip sako Jehova.
14 Štai ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai įvykdysiu visa gera, ką esu pažadėjęs Izraelio namams ir Judo namams.+ 15 Tuo laiku išželdinsiu Dovydui teisią atžalą*.+ Jis vykdys krašte teisumą ir teisingumą.+ 16 Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas,+ Jeruzalė gyvens saugiai.+ Ji bus vadinama „Jehova – mūsų teisumas“.+
17 Taip sako Jehova. Niekada nenutiks taip, kad neliktų Dovydo palikuonio Izraelio namų sostui užimti,+ 18 ir nenutiks taip, kad neliktų kunigo – levito, galinčio aukoti deginamąsias aukas, javų atnašas ir kitas aukas.“
19 Jehova vėl kalbėjo Jeremijui: 20 „Taip sako Jehova. Jei galėtumėte panaikinti mano sandorą su diena ir mano sandorą su naktimi, kad diena ir naktis nebeateitų joms skirtu laiku,+ 21 tada ir aš panaikinčiau sandorą, kurią esu sudaręs su savo tarnu Dovydu,+ kad jis neturėtų sūnaus jo soste karaliauti,+ ir savo sandorą su levitais, kurie man tarnauja kunigais.+ 22 Kaip nesuskaitoma yra dangaus kareivija ir kaip nepaseikėjamos pajūrio smiltys, taip gausūs bus mano tarno Dovydo palikuoniai ir man tarnaujantys levitai.“
23 Jehova perdavė Jeremijui dar tokį žodį: 24 „Ar girdėjai šiuos žmones kalbant: ‘Jehova atmes tas abi šeimas, kurias yra išsirinkęs’? Priešininkai mano tautą niekina, jų akyse ji nebėra tauta.
25 Todėl štai ką sako Jehova: ‘Kaip nekintama yra mano sandora su diena ir su naktimi,+ kaip nekintami mano nustatyti dangaus ir žemės įstatai,+ 26 taip nekintamas mano žodis, kad neatmesiu Jokūbo ir savo tarno Dovydo palikuonių ir kad Dovydo palikuoniams duosiu valdyti Abraomo, Izaoko ir Jokūbo sūnus. Parvesiu jų tremtinius,+ jų pasigailėsiu.’“+
34 Žodis, kurį Jehova perdavė Jeremijui tuo metu, kai karalius Nebukadnecaras, visa jo kariuomenė, visos jam pavaldžios žemės karalystės ir visos tautos kariavo su Jeruzale ir aplinkiniais miestais:+
2 „Taip sako Izraelio Dievas Jehova. Eik ir kalbėk Judo karaliui Zedekijui:+ ‘Tai Jehovos žodis. Atiduodu šį miestą į Babilono karaliaus rankas, ir tas jį sudegins.+ 3 Tu neištrūksi iš jo nagų – tave sučiups ir pas jį nuves.+ Susitiksi su Babilono karaliumi akis į akį, jis kalbės su tavimi veidas į veidą. Tu būsi išvestas į Babiloną.+ 4 Klausykis Jehovos žodžio, Judo karaliau Zedekijau! Taip sako Jehova. Tu mirsi ne nuo kalavijo. 5 Tu mirsi ramybėje+ ir būsi pagerbtas smilkalų dūmais kaip ir tavo protėviai – karaliai, valdę prieš tave, ir žmonės raudos tavęs sakydami: „O, valdove!“, nes aš taip tariau. Tai Jehovos žodis.’“
6 Pranašas Jeremijas perdavė visus šiuos žodžius Judo karaliui Zedekijui Jeruzalėje, 7 kai Babilono karaliaus pulkai kovojo su Jeruzale ir su dar neužimtais Judo miestais+ Lachišu+ ir Azeka+ (jie vieninteliai iš įtvirtintų Judo miestų dar buvo nenukariauti).
8 Jehova vėl perdavė Jeremijui savo žodį. Tai buvo po to, kai karalius Zedekijas sudarė sandorą su visais Jeruzalės gyventojais, kad vergams turi būti paskelbta laisvė.+ 9 Kiekvienas privalėjo paleisti savo vergus hebrajus – vyrus ir moteris, niekas neturėjo savo tautiečio laikyti vergystėje. 10 Didžiūnai ir žmonės pakluso. Jie sutarė, kad kiekvienas duos laisvę savo vergams ir vergėms ir nebevers jų vergauti. Visi sutiko ir vergus paleido. 11 Tačiau vėliau paleistuosius vergus ir verges susigrąžino ir privertė juos vėl vergauti. 12 Tada Jehova siuntė pranašui Jeremijui tokį Jehovos žodį:
13 „Taip sako Izraelio Dievas Jehova. Aš sudariau sandorą su jūsų protėviais+ tą dieną, kurią išvedžiau juos iš Egipto, iš vergystės krašto.+ Įsakiau jiems: 14 ‘Septintais metais* tu turi suteikti laisvę savo broliui hebrajui, kurį buvai nusipirkęs ir kuris tau vergavo šešerius metus. Paleisk jį.’+ Tačiau jūsų protėviai nekreipė į tai dėmesio ir manęs neklausė. 15 Jūs ką tik* buvote atsivertę ir darėte, kas mano akyse teisinga, – buvote paskelbę savo tautiečiams laisvę, sudarėte mano akivaizdoje sandorą Namuose, kurie vadinami mano vardu. 16 Bet paskui jūs apsigalvojote ir išniekinote mano vardą+ – vergus ir verges, kuriuos buvote paleidę, kad galėtų eiti, kur nori, jūs susigrąžinote ir vėl privertėte vergauti.
17 Todėl Jehova sako: ‘Jūs man nepaklusote – nė vienas nedavėte laisvės savo broliui ir savo tautiečiui,+ užtat dabar – tai Jehovos žodis – aš jums duosiu tokią laisvę, kad jūs krisite nuo kalavijo, maro ir bado.+ Padarysiu jus siaubo reginiu visoms žemės karalystėms.+ 18 Štai kas nutiks tiems, kas sulaužė mano sandorą ir nesilaikė sutarties, kurią mano akivaizdoje sudarė perskrosdami veršį ir praeidami tarp abiejų skerdenos pusių,+ 19 – Judo ir Jeruzalės didžiūnams, dvariškiams, kunigams ir visiems krašto žmonėms, praėjusiems tarp abiejų veršio skerdenos pusių: 20 atiduosiu juos jų priešams, tykantiems jų gyvybės. Jų lavonais mis dangaus paukščiai ir žemės žvėrys.+ 21 Ir Judo karalių Zedekiją su visais jo didžiūnais atiduosiu į rankas jų priešams, tykantiems jų gyvybės, atiduosiu Babilono karaliaus kariuomenei,+ nors ši dabar yra atsitraukusi.+
22 Aš duosiu įsakymą – tai Jehovos žodis – ir juos vėl atvesiu prie šio miesto. Jie puls jį, užims ir sudegins.+ Judo miestus padarysiu negyvenama dykyne.’“+
35 Žodis, kurį Jehova perdavė Jeremijui Judo karaliaus Jehojakimo,+ Jošijo sūnaus, valdymo dienomis: 2 „Eik pas rechabus+ ir kalbėkis su jais, paskui nuvesk į Jehovos Namus, į vieną iš valgomųjų, ir atnešk jiems vyno.“
3 Aš susikviečiau Habacinijos sūnaus Jeremijo sūnų Jaazaniją, jo brolius, sūnus ir visą rechabų šeimyną 4 ir atsivedžiau į Jehovos Namus. Nuvedžiau juos į Dievo vyro Igdalijo sūnaus Hanano sūnų valgomąjį, esantį greta didžiūnų valgomojo (šis buvo virš durininko Maasėjo, Šalumo sūnaus, valgomojo). 5 Tada prieš rechabų vyrus pastačiau taures ir ąsočius, pilnus vyno, ir tariau: „Išgerkite vyno.“
6 Bet tie atsakė: „Vyno mes negersime. Mūsų protėvis Jehonadabas,+ Rechabo sūnus, mums įsakė: ‘Nei jūs, nei jūsų sūnūs vyno niekada negersite. 7 Taip pat nesistatysite namų, nesėsite sėklos, neveisite sau vynuogynų, jų neturėsite. Visada gyvensite palapinėse, kad ilgai gyvuotumėte krašte, kuriame esate svetimšaliai.’ 8 Todėl mes klausome Jehonadabo, savo protėvio Rechabo sūnaus, įsakymo ir vyno negeriame – nei mes, nei mūsų žmonos, nei sūnūs, nei dukterys. 9 Ir nesistatome sau namų, neturime nei vynuogynų, nei laukų, nei sėklos. 10 Gyvename palapinėse ir laikomės visko, ką mūsų protėvis Jehonadabas mums įsakė. 11 Bet kai Babilono karalius Nebukadnecaras įsiveržė į kraštą,+ sakėme: ‘Kilkime, eikime į Jeruzalę, ieškokime prieglobsčio nuo chaldėjų ir sirų kariuomenės.’ Taip Jeruzalėje ir apsigyvenome.“
12 Tada Jeremiją pasiekė toks Jehovos žodis: 13 „Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Eik ir sakyk Judo vyrams ir Jeruzalės gyventojams: ‘Argi nebuvote nuolat raginami klausyti mano žodžių?+ Tai Jehovos žodis. 14 Štai Rechabo sūnus Jehonadabas uždraudė savo palikuoniams gerti vyną, ir to paliepimo jie klauso iki šios dienos, laikosi savo protėvio įsakymo.+ O jūs, nors kalbėjau jums nuolatos, manęs neklausėte.+ 15 Vis siunčiau pas jus savo tarnus pranašus, siunčiau nuolatos+ ir sakiau: „Prašau jūsų, grįžkite visi iš savo nedoro kelio,+ darykite tai, kas teisinga. Nesekite paskui kitus dievus ir jų negarbinkite. Tada gyvensite krašte, kurį jums ir jūsų protėviams daviau.“+ Bet jūs nekreipėte dėmesio, manęs neklausėte. 16 Rechabo sūnaus Jehonadabo palikuoniai vykdo savo protėvio įsakymą,+ o ši tauta neklauso manęs.’“
17 Todėl kareivijų Dievas Jehova, Izraelio Dievas, sako: „Judui ir Jeruzalės gyventojams siųsiu nelaimę, dėl kurios buvau juos įspėjęs,+ nes jie nesiklausė, kai jiems kalbėjau, neatsiliepė, kai šaukiau.“+
18 O rechabų šeimynai Jeremijas tarė: „Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Kadangi klausote savo protėvio Jehonadabo įsakymo ir laikotės visų jo priesakų – stropiai vykdote, ką jis paliepė, – 19 kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, taria: ‘Niekada nenutiks taip, kad neliktų Rechabo sūnaus Jehonadabo palikuonių, kurie tarnautų mano akivaizdoje.’“
36 Ketvirtais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo valdymo metais+ Jehova perdavė Jeremijui tokį žodį: 2 „Paėmęs ritinį, surašyk į jį visa, ką tau sakiau apie Izraelį, Judą+ ir visas tautas+ nuo tada, kai kalbėjau apie tai pirmą kartą, dar Jošijo valdymo dienomis, iki pat šios dienos.+ 3 Išgirdę, kokią nelaimę ketinu jiems užtraukti, Judo namai galbūt paliks savo piktus darbus. Tada atleisiu jiems kaltes ir nuodėmes.“+
4 Jeremijas pašaukė Nerijos sūnų Baruchą.+ Jeremijas sakė, ką Jehova jam kalbėjo, ir Baruchas visus tuos žodžius rašė į ritinį.+ 5 Tada Jeremijas Baruchui paliepė: „Aš negaliu eiti į Jehovos Namus, man neleidžiama. 6 Todėl eik tu. Perskaityk balsu Jehovos žodžius, kuriuos tau persakiau ir kuriuos surašei į ritinį. Skaityk juos Jehovos Namuose pasninko dieną, girdint miesto gyventojams ir visiems, atvykusiems iš kitų Judo miestų. 7 Galbūt tada jie mels Jehovą malonės ir visi paliks savo piktadarystes, mat Jehova yra pagrasinęs išlieti ant šios tautos savo didžią rūstybę ir įniršį.“
8 Nerijos sūnus Baruchas padarė taip, kaip pranašas Jeremijas liepė. Jehovos žodžius, kuriuos buvo surašęs į ritinį, jis perskaitė Jehovos Namuose.+
9 Tai nutiko penktais Judo karaliaus Jošijo sūnaus Jehojakimo valdymo metais,+ devintą mėnesį, kai visi Jeruzalės gyventojai ir žmonės, atvykę į Jeruzalę iš kitų Judo miestų, pasninkavo Jehovos akivaizdoje.+ 10 Visiems jiems girdint, Baruchas perskaitė iš ritinio Jeremijo žodžius Jehovos Namuose, perrašinėtojo* Šafano+ sūnaus Gemarijo+ kambaryje* (jis įrengtas aukštutiniame kieme ties Jehovos Namų naujaisiais vartais+).
11 Išgirdęs visus Jehovos žodžius, surašytus ritinyje, Šafano sūnaus Gemarijo sūnus Mikajas 12 nuėjo į karaliaus rūmus, į raštininko kambarį. Ten sėdėjo visi didžiūnai*: raštininkas Elišama,+ Šemajos sūnus Delajas, Achboro+ sūnus Elnatanas,+ Šafano sūnus Gemarijas, Hananijos sūnus Zedekijas ir kiti didžiūnai. 13 Mikajas perpasakojo jiems viską, ką Baruchas skaitė žmonėms iš ritinio.
14 Tada tie didžiūnai pasiuntė Kušio sūnaus Šelemijo sūnaus Netanijo sūnų Jehudį pasakyti Baruchui: „Ateik ir atsinešk ritinį, iš kurio skaitei žmonėms girdint.“ Ir Nerijos sūnus Baruchas pasiėmęs ritinį nuėjo pas juos. 15 „Prašom atsisėsti ir perskaityti mums“, – tarė jie Baruchui. Taigi šis ritinį perskaitė.
16 Išklausę visus tuos žodžius, anie persigando. Jie susižvalgė ir tarė Baruchui: „Būtinai turime tai papasakoti karaliui.“ 17 Tada paklausė Baruchą: „Pasakyki mums, iš kur žinai visa, ką surašei? Ar tai jis sakė, ką rašyti?“ 18 Baruchas patvirtino: „Taip, jis man kalbėjo, o aš rašalu rašiau viską į ritinį.“ 19 Didžiūnai Baruchui paliepė: „Eik, ir abu su Jeremiju pasislėpkite. Niekam nesakykite, kur esate.“+
20 Tada didžiūnai padėjo ritinį raštininko Elišamos kambaryje ir nuėję pas karalių (šis tuo metu buvo kieme) papasakojo jam visa, ką girdėjo.
21 Karalius pasiuntė Jehudį+ atnešti ritinio ir tas atnešė jį iš raštininko Elišamos kambario. Tada, karaliui ir visiems šalia stovintiems didžiūnams girdint, Jehudis ėmė jį skaityti. 22 Karalius tuo metu buvo žiemos rūmuose – ėjo devintas mėnuo* – ir sėdėjo priešais ugnį, degančią žarijų inde. 23 Kaskart Jehudžiui baigus skaityti tris ar keturias skiltis, karalius pjovė tą dalį ir metė į ugnį žarijų inde, kol sudegino visą ritinį. 24 Nei karalius, nei jo tarnai – nė vienas iš jų neišsigando tų žodžių ir drabužių nepersiplėšė. 25 Nors Elnatanas,+ Delajas+ ir Gemarijas+ maldavo, kad karalius ritinio nedegintų, tas nenorėjo nieko girdėti. 26 Savo sūnui Jerachmeeliui, Azrielio sūnui Serajui ir Abdeelio sūnui Šelemijui karalius netgi įsakė raštininką Baruchą ir pranašą Jeremiją suimti, tačiau Jehova buvo juos paslėpęs.+
27 Karaliui sudeginus ritinį, kuriame Baruchas buvo surašęs visus Jeremijo ištartus žodžius,+ Jehova Jeremijui kalbėjo: 28 „Paimk kitą ritinį ir surašyk jame visa, kas buvo surašyta ritinyje, kurį Judo karalius Jehojakimas sudegino.+ 29 Judo karaliui Jehojakimui sakyk: ‘Taip sako Jehova. Tu sudeginai ritinį ir klausei: „Kodėl jame rašei, kad Babilono karalius ateis, nuniokos šį kraštą ir nepaliks jame nė žmogaus, nė žvėries?“+ 30 Todėl štai ką Jehova sako Judo karaliui Jehojakimui: „Jis neturės ko pasodinti į Dovydo sostą+ ir jo lavonas bus paliktas gulėti dieną kaitroje ir naktį žvarboje.+ 31 Pareikalausiu, kad jis pats, jo palikuoniai ir jo tarnai atsiskaitytų už savo kaltę. Jeruzalės gyventojams ir Judo žmonėms užtrauksiu visas nelaimes, kuriomis jiems grasinau,+ nes jie nenorėjo manęs klausyti.“’“+
32 Tada Jeremijas paėmė kitą ritinį ir padavė jį Nerijos sūnui raštininkui Baruchui.+ Taigi Jeremijas persakė tą patį, kas buvo surašyta ritinyje, kurį Judo karalius Jehojakimas sudegino,+ ir Baruchas visa surašė. Jame buvo pridėta ir kitų dalykų.
37 Iš Jehojakimo sūnaus Konijo*+ karaliaus sostą perėmė Jošijo sūnus Zedekijas.+ Karaliumi Judo krašte jį paskyrė Babilono valdovas Nebukadnecaras.+ 2 Nei pats Zedekijas, nei jo tarnai, nei kiti krašto gyventojai neįsiklausė į žodį, Jehovos perduotą per pranašą Jeremiją.
3 Karalius Zedekijas pasiuntė Šelemijos sūnų Jehuchalą+ ir kunigo Maasėjos sūnų Sofoniją+ pas pranašą Jeremiją pasakyti: „Prašau pasimelsti už mus mūsų Dievui Jehovai.“ 4 Tuo laiku Jeremijas vaikščiojo laisvas, jo dar nebuvo įkalinę.+ 5 Iš Egipto artinosi faraono kariuomenė,+ ir Jeruzalę apsupę chaldėjai, apie tai išgirdę, nuo Jeruzalės pasitraukė.+ 6 Tada pranašą Jeremiją pasiekė toks Jehovos žodis: 7 „Taip sako Izraelio Dievas Jehova. Judo karaliui, kuris tave atsiuntė pas mane sužinoti mano valios, pasakysi taip: ‘Žinok, kad tau į pagalbą žygiuojančiai faraono kariuomenei teks apsisukus grįžti į Egiptą.+ 8 Tada chaldėjai sugrįš, užpuls šį miestą, užims jį ir sudegins.’+ 9 Taip sako Jehova. Neapgaudinėkite savęs. Nesakykite: ‘Chaldėjai tikrai nebegrįš.’ Jie sugrįš. 10 Net jeigu visą prieš jus kovojančią chaldėjų kariuomenę įveiktumėte ir vieni sužeistieji iš jų beliktų, jie vis tiek pakils iš palapinių ir šį miestą supleškins.“+
11 Kai faraono pajėgoms artėjant chaldėjų kariuomenė pasitraukė nuo Jeruzalės,+ 12 Jeremijas susiruošė keliauti iš miesto į Benjamino žemę+ pas saviškius, kad gautų savąją nuosavybės dalį. 13 Tačiau kai pranašas priėjo Benjamino vartus, sargybos viršininkas Irija, Hananijos sūnaus Šelemijos sūnus, jį sučiupo. „Tu nori perbėgti pas chaldėjus!“ – sakė jis. 14 Jeremijas atsakė: „Visai ne. Aš nebėgu pas chaldėjus!“ Tačiau Irija nenorėjo jo klausyti. Jis suėmė Jeremiją ir atvedė pas didžiūnus. 15 Įsiutę ant Jeremijo, didžiūnai+ nuplakdino jį ir įkalino+ raštininko Jehonatano namuose, kur buvo įrengę kalėjimą. 16 Jeremiją įmetė į vieną iš požeminio kalėjimo patalpų ir ten kalino daug dienų.
17 Vėliau karalius Zedekijas liepė atvesti Jeremiją pas jį.+ Slaptai savo rūmuose jis klausė jį: „Ar girdėjai ką iš Jehovos?“ Jeremijas atsakė: „Taip, tu būsi atiduotas Babilono karaliui į rankas.“+
18 Jeremijas paklausė karaliaus Zedekijo: „Kuo nusikaltau tau, tavo tarnams ir šitiems žmonėms, kad įmetei mane į kalėjimą? 19 Kur dingo tavo pranašai, kurie tau pranašavo: ‘Babilono karalius tavęs ir šio krašto nepuls’?+ 20 Prašau mane išklausyti, mano viešpatie karaliau. Būk man maloningas, nebesiųsk atgal į raštininko Jehonatano namus.+ Aš ten galą gausiu.“+ 21 Taigi karalius Zedekijas įsakė laikyti Jeremiją uždarytą sargybos kieme.+ Kasdien jam iš Kepėjų gatvės atnešdavo po duonos paplotį,+ kol mieste visa duona išsibaigė.+ Taip Jeremijas liko uždarytas sargybos kieme.
38 Matano sūnus Šefatija, Pašhūro sūnus Gedalijas, Šelemijo sūnus Jehuchalas+ ir Malkijos sūnus Pašhūras+ girdėjo, kaip Jeremijas kalbėjo žmonėms: 2 „Taip sako Jehova. Kas šiame mieste pasiliks, kris nuo kalavijo, bado ir maro.+ O kas pasiduos chaldėjams*, nežus. Atlygis* jam bus jo gyvybė, jis liks gyvas.+ 3 Taip sako Jehova. Šis miestas tikrai bus atiduotas Babilono karaliaus kariuomenei į rankas ir bus užimtas.“+
4 Didžiūnai karaliui sakė: „Nubausk šitą vyrą mirtimi.+ Matai, ką jis kalba. Dėl tokių kalbų mieste likusiems kareiviams ir kitiems žmonėms rankos visai nusvirs. Jam nerūpi žmonių gerovė, jis nori nelaimę užtraukti.“ 5 Karalius Zedekijas atsakė: „Gerai. Jis jūsų rankose. Karalius negali jūsų sulaikyti.“
6 Taigi jie stvėrė Jeremiją ir įmetė į karaliaus sūnaus Malkijo vandens talpyklą sargybos kieme.+ Jie nuleido jį į tą duobę virvėmis. Jeremijo kojos įklimpo į purvynę, nes talpykloje vandens nebuvo, tik purvas.
7 Etiopas Ebed Melechas,+ vienas iš karaliaus rūmų eunuchų*, sužinojo, kad Jeremijas buvo įmestas į vandens talpyklą. Karaliui sėdint Benjamino vartuose,+ 8 Ebed Melechas išėjo iš karaliaus namų ir kreipėsi į karalių: 9 „O karaliau, mano viešpatie, tie vyrai nedorai pasielgė su pranašu Jeremiju, įmetė jį į vandens talpyklą. Jis mirs tenai iš bado, nes mieste visai neliko duonos.“+
10 Karalius etiopui Ebed Melechui paliepė: „Pasiimk iš čia 30 vyrų ir ištraukite pranašą Jeremiją iš talpyklos, kad nepražūtų.“ 11 Pasiėmęs su savimi vyrų, Ebed Melechas nuėjo į karaliaus namus, į patalpą, esančią po iždine,+ ir pasirinko nudėvėtų drabužių ir skudurų. Jie nuleido juos Jeremijui virvėmis į talpyklą 12 ir etiopas Ebed Melechas tarė Jeremijui: „Pasikišk skudurus ir drabužius sau po pažastimis, kad virvės neveržtų.“ Jeremijas taip ir padarė. 13 Ir vyrai ištraukė Jeremiją iš talpyklos. Jeremijas pasiliko sargybos kieme.+
14 Karalius Zedekijas liepė atvesti jam pranašą Jeremiją prie trečiojo įėjimo į Jehovos Namus. „Noriu kai ko tavęs paklausti, – tarė jis Jeremijui. – Sakyk viską, nieko nuo manęs neslėpk.“ 15 Jeremijas atsakė Zedekijui: „Jei pasakysiu, liepsi mane nubausti mirtimi. O jei duosiu kokį patarimą, nepaklausysi.“ 16 Karalius Zedekijas slapčia prisiekė Jeremijui: „Kaip gyvas Jehova, kuris davė mums gyvybę, mirtimi tavęs nebausiu. Neatiduosiu tavęs vyrams, reikalaujantiems tavo gyvybės.“
17 Jeremijas tarė Zedekijui: „Taip sako kareivijų Dievas Jehova, Izraelio Dievas. Jeigu pasiduosi Babilono karaliaus didžiūnams*, liksi gyvas ir šis miestas nebus sudegintas. Tu ir tavo namiškiai būsite saugūs.+ 18 O jei Babilono karaliaus didžiūnams nepasiduosi, šis miestas atiteks chaldėjams. Jis bus sudegintas+ ir tau nepavyks ištrūkti jiems iš rankų.“+
19 Karalius Zedekijas atsakė Jeremijui: „Aš bijau pas chaldėjus perbėgusių žydų, nes jei būsiu jiems atiduotas, jie gali su manimi žiauriai pasielgti.“ 20 Jeremijas karalių patikino: „Tavęs jiems neatiduos. Tik paklausyki Jehovos balso. Daryk, kaip sakau, ir viskas bus gerai, liksi gyvas. 21 Bet jei nepasiduosi, tau nutiks taip, kaip Jehova man apreiškė, – 22 aš regėjau, kaip gyvos likusios Judo karaliaus rūmų moterys vedamos pas Babilono karaliaus didžiūnus.+ Girdėjau jas kalbant:
‘Vyrai, kuriais pasitikėjai, tave apgavo ir nugalėjo.+
Jie į purvą tave įklampino,
o patys šalin pasitraukė.’
23 Regėjau, kaip tavo žmonas ir visus sūnus jie išsiveda pas chaldėjus. Pats irgi neišslysi jiems iš rankų. Babilono karalius tave sučiups+ ir miestas per tave bus sudegintas.“+
24 Zedekijas tada tarė Jeremijui: „Niekam neprasitark, apie ką kalbėjomės, antraip neteksi gyvybės. 25 Jeigu didžiūnai sužinotų, kad šnekėjausi su tavimi, ir atėję tavęs klaustų: ‘Prašom pasakyti, ką karaliui kalbėjai. Nieko nuo mūsų neslėpk, antraip tave nužudysime.+ Ir ką tau kalbėjo karalius?’, 26 atsakyk jiems: ‘Aš tik prašiau karaliaus, kad nesiųstų manęs atgal į Jehonatano namus numirti.’“+
27 Netrukus visi didžiūnai suėjo pas Jeremiją ir ėmė jį kvosti, bet jis kalbėjo tai, ką liepė karalius. Tada didžiūnai jam nieko nebesakė, mat ano pokalbio nė vienas nebuvo girdėjęs. 28 Iki pat dienos, kai Jeruzalė buvo paimta, Jeremiją laikė uždarytą sargybos kieme.+ Kai Jeruzalė buvo paimta, Jeremijas vis dar buvo ten.+
39 Devintų Judo karaliaus Zedekijo valdymo metų dešimtą mėnesį Babilono karalius Nebukadnecaras su visa savo kariuomene atžygiavo prie Jeruzalės ir ją apgulė.+
2 Vienuoliktų Zedekijo valdymo metų ketvirto mėnesio devintą dieną užpuolikai pralaužė miesto sieną.+ 3 Visi Babilono karaliaus didžiūnai atėjo prie Viduriniųjų vartų ir susėdo.+ Tarp visų tų Babilono karaliaus didžiūnų buvo samgaras Nergal Sareceras, rab saris Nebo Sarsechimas* ir rab magas* Nergal Sareceras.
4 Judo karalius Zedekijas su visais savo kovotojais juos pamatė, todėl nakčia spruko iš miesto.+ Prasmukę pro karaliaus sodą jie išėjo pro dvigubos sienos vartus ir leidosi keliu link Arabos.+ 5 Tačiau chaldėjų kariai juos pasivijo Jericho plynėse.+ Sučiupę Zedekiją, jie atvedė jį pas Babilono karalių Nebukadnecarą į Riblą+ Hamato krašte+ ir šis paskelbė jam nuosprendį. 6 Tenai Ribloje, Zedekijui matant, Babilono karalius nužudė jo sūnus. Babilono karalius išžudė ir visus Judo kilminguosius.+ 7 Tada išdūrė Zedekijui akis, sukaustė jį vario grandinėmis ir išsivedė į Babiloną.+
8 Chaldėjai sudegino karaliaus rūmus, visų žmonių namus+ ir išgriovė Jeruzalės sienas.+ 9 Karaliaus sargybos viršininkas Nebuzaradanas+ ištrėmė į Babiloną mieste likusius gyventojus, jo pusėn stojusius perbėgėlius ir kitus, kas buvo likę gyvi.
10 Tačiau dalį vargingiausių žmonių, visiškų beturčių, karaliaus sargybos viršininkas Nebuzaradanas paliko Judo žemėje. Jis davė jiems vynuogynų ir laukų, kad juos dirbtų*.+
11 O dėl Jeremijo Babilono karalius Nebukadnecaras davė Nebuzaradanui tokį įsakymą: 12 „Susirask jį ir juo rūpinkis. Nedaryk jam nieko blogo ir duok viską, ko tik paprašys.“+
13 Taigi sargybos viršininkas Nebuzaradanas, rab saris* Nebušazbanas, rab magas Nergal Sareceras ir kiti Babilono karaliaus didžiūnai pasiuntė vyrų 14 ir tie nuėję į sargybos kiemą Jeremiją išlaisvino.+ Jie perdavė jį Šafano+ sūnaus Ahikamo+ sūnui Gedalijui,+ kad priimtų į savo namus. Taip Jeremijas liko gyventi su savo tautiečiais.
15 Tuo metu, kai Jeremijas buvo uždarytas sargybos kieme,+ Jehova jam perdavė tokį žodį: 16 „Eik ir pasakyk etiopui Ebed Melechui:+ ‘Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Netrukus ateis diena, kai padarysiu šiam miestui tai, ką žadėjau. Jo laukia ne palaiminimas, o pražūtis. Pats savo akimis tai pamatysi.
17 Tave tą dieną aš apsaugosiu, – tai Jehovos žodis. Tu nebūsi atiduotas žmonėms, kurių bijai.
18 Aš tikrai tave išgelbėsiu, nuo kalavijo tu nežūsi. Atlygis* tau bus tavo gyvybė,+ nes pasitikėjai manimi’,+ – tai Jehovos žodis.“
40 Žodis, kurį Jehova perdavė Jeremijui po to, kai jis buvo atvestas į Ramą+ ir sargybos viršininkas Nebuzaradanas+ jį paleido. Į Ramą Jeremiją surakintomis rankomis buvo atvedę drauge su kitais Jeruzalės ir Judo tremtiniais, varomais į Babiloną. 2 Sargybos viršininkas paleido Jeremiją ir tarė jam: „Tavo Dievas Jehova buvo išpranašavęs šiam kraštui nelaimę. 3 Ir Jehova įvykdė, ką žadėjo. Jūs nusidėjote Jehovai ir neklausėte jo balso, todėl ši nelaimė jus ir ištiko.+ 4 Šiandien nuimu grandines tau nuo rankų, esi laisvas. Jeigu nori, keliaujam su manimi į Babiloną, pasirūpinsiu tavimi, o jei ne – keliauti į Babiloną neprivalai. Štai visas kraštas priešais tave. Kur nori, ten ir eik.“+
5 Jeremijui dar neiškeliavus, Nebuzaradanas pridūrė: „Gali grįžti pas Šafano+ sūnaus Ahikamo+ sūnų Gedaliją,+ Babilono karaliaus paskirtą valdyti Judo miestų, ir pasilikti pas jį. Arba pats rinkis, kur keliausi.“
Sargybos viršininkas davė Jeremijui maisto, įteikė dovaną ir išleido. 6 Jeremijas nukeliavo pas Ahikamo sūnų Gedaliją į Micpą+ ir pas jį apsistojo. Jeremijas apsigyveno su krašte pasilikusiais žmonėmis.
7 Visi po kraštą pasklidę kariuomenės vadai su savo vyrais išgirdo, kad Babilono karalius Ahikamo sūnui Gedalijui paskyrė valdyti kraštą ir į Babiloną neištremtus vargdienius – vyrus, moteris ir vaikus.+ 8 Taigi tie vadai – Netanijos sūnus Izmaelis,+ Kareacho sūnūs Johananas+ ir Jehonatanas, Tanhumeto sūnus Seraja, Efajo netofiečio sūnūs ir vieno maakiečio sūnus Jezanijas+ – atvyko su savo vyrais į Micpą susitikti su Gedaliju.+ 9 Šafano sūnaus Ahikamo sūnus Gedalijas prisiekė jiems ir jų vyrams: „Nebijokite, tarnaukite chaldėjams. Gyvenkite krašte ir tarnaukite Babilono karaliui, tada jums gerai eisis.+ 10 Aš pasiliksiu Micpoje ir chaldėjams atvykus būsiu jūsų atstovas. O jūs rinkite sau vynuoges, vasaros vaisius,* spauskite aliejų ir pilkite gėrybes į savo indus. Kurkitės miestuose, kuriuos pasirinkote.“+
11 Žydai Moabe, Amone, Edome ir visuose kituose kraštuose taip pat išgirdo, kad Babilono karalius paliko Jude likutį žmonių ir paskyrė Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją juos valdyti. 12 Taigi žydai iš visų kraštų, po kuriuos buvo išblaškyti, grįžo į Judo žemę ir atkeliavo pas Gedaliją į Micpą. Sugrįžę jie nuėmė didžiulį vynuogių ir vasaros vaisių derlių.
13 Kareacho sūnus Johananas ir karo vadai atėjo iš laukų pas Gedaliją į Micpą. 14 Jie paklausė: „Nejau nežinai, kad amonitų+ karalius Baalis pasiuntė Netanijos sūnų Izmaelį tavęs nužudyti?“+ Tačiau Ahikamo sūnus Gedalijas jais netikėjo.
15 Tada Kareacho sūnus Johananas Gedalijui Micpoje slapta pasakė: „Leisk man eiti ir nudėti Netanijos sūnų Izmaelį. Niekas nesužinos. Kodėl jis turėtų tave nužudyti? Juk tada visi prie tavęs susirinkę Judo žmonės išsisklaidys ir Judo likutis pražus.“ 16 Tačiau Ahikamo sūnus Gedalijas+ atsakė Kareacho sūnui Johananui: „Nieko tokio nedaryk, nes apie Izmaelį kalbi netiesą.“
41 Septintą mėnesį Elišamos sūnaus Netanijos sūnus Izmaelis,+ karališkos kilmės vyras, vienas iš karaliaus rūmų didžiūnų, su dešimčia palydovų atėjo pas Ahikamo sūnų Gedaliją į Micpą.+ Ten Micpoje, jiems drauge bevalgant, 2 Netanijos sūnus Izmaelis ir tie dešimt palydovų pakilo ir Šafano sūnaus Ahikamo sūnų Gedaliją nužudė kalaviju. Taip Izmaelis nužudė Babilono karaliaus paskirtą krašto valdytoją. 3 Jis išžudė ir žydus, buvusius su Gedaliju Micpoje, taip pat chaldėjų karius, kuriems ten pasitaikė būti.
4 Kitą dieną po Gedalijo nužudymo, kai dar niekas apie tai nebuvo sužinojęs, 5 iš Sichemo,+ Šilojo+ ir Samarijos+ atkeliavo 80 vyrų nuskustomis barzdomis, sudraskytais drabužiais ir suraižyta oda.+ Jie nešėsi javų atnašų ir smilkomųjų sakų,+ norėdami paaukoti juos Jehovos Namuose. 6 Netanijos sūnus Izmaelis išėjo iš Micpos jų pasitikti, eidamas jis verkė. Pasitikęs jiems tarė: „Eikime pas Ahikamo sūnų Gedaliją.“ 7 Bet kai tie įėjo į miestą, Netanijos sūnus Izmaelis ir jo vyrai juos išžudė, o kūnus sumetė į vandens talpyklą.
8 Dešimt vyrų iš tų atvykėlių puolė Izmaelį maldauti: „Nežudyk mūsų, mes turime laukuose paslėpę kviečių, miežių, aliejaus ir medaus.“ Todėl Izmaelis juos paliko, nenužudė sykiu su jų broliais. 9 O didžiulę talpyklą, į kurią jis sumetė nužudytųjų lavonus, buvo iškasęs karalius Asa, kai jam grasino Izraelio karalius Baša.+ Į ją Netanijos sūnus Izmaelis sumetė nužudytų vyrų kūnus.
10 Izmaelis paėmė į nelaisvę visus žmones, kurie buvo likę Micpoje,+ tarp jų – karaliaus dukteris ir kitus Micpoje paliktus žmones, kuriuos sargybos viršininkas Nebuzaradanas buvo pavedęs Ahikamo sūnui Gedalijui.+ Netanijos sūnus Izmaelis paėmė juos į nelaisvę ir išžygiavo, ketindamas pereiti pas amonitus.+
11 Sužinoję apie Netanijos sūnaus Izmaelio niekšybę, Kareacho sūnus Johananas+ ir su juo buvę karo vadai 12 subūrė vyrus ir išėjo kovoti su Netanijos sūnumi Izmaeliu. Jie užtiko jį prie didžiųjų vandenų* Gibeone.
13 Pamatę Kareacho sūnų Johananą ir visus karo vadus, žmonės, kuriuos Izmaelis buvo išsivedęs, apsidžiaugė. 14 Visi, kuriuos Izmaelis buvo paėmęs į nelaisvę Micpoje,+ apsisuko ir grįžo pas Kareacho sūnų Johananą. 15 Bet Netanijos sūnus Izmaelis ir dar aštuoni vyrai nuo Johanano paspruko ir pabėgo pas amonitus.
16 Tuomet Kareacho sūnus Johananas ir jo karo vadai surinko likusius žmones – karius, vyrus, moteris, vaikus ir dvariškius – ir išvedė iš Gibeono. Visus juos Netanijos sūnus Izmaelis buvo paėmęs į nelaisvę Micpoje po to, kai nužudė Ahikamo sūnų Gedaliją.+ 17 Jie keliavo ir sustojo pailsėti Kimhame, netoli Betliejaus,+ ketindami toliau traukti į Egiptą.+ 18 Jie mat bijojo chaldėjų, nes Netanijos sūnus Izmaelis buvo nužudęs Ahikamo sūnų Gedaliją, Babilono karaliaus paskirtą krašto valdytoją.+
42 Tada visi kariuomenės vadai, tarp jų Kareacho sūnus Johananas+ ir Hošajos sūnus Jezanijas, ir visi žmonės, nuo menkiausio iki kilmingiausio, kreipėsi 2 į pranašą Jeremiją: „Maldaujame mus išklausyti! Melsk savo Dievą Jehovą už mus, už visą šį likutį, nes, kaip matai, likome tik keletas iš daugelio.+ 3 Tepasako tavo Dievas Jehova, kokiu keliu mums eiti ir ką daryti.“
4 Pranašas Jeremijas atsakė: „Gerai, melsiu Jehovą, jūsų Dievą, už jus, kaip prašote. Visa, ką Jehova sakys, jums perduosiu, nenuslėpsiu nė žodžio.“
5 Jeremijui jie tarė: „Teliudija Jehova, patikimas ir ištikimas liudytojas, prieš mus, jei nevykdysime visų tavo Dievo Jehovos įsakymų, kuriuos per tave jis mums perduos. 6 Ar mums tai patiktų ar ne, paklusime savo Dievui Jehovai, kurio teirautis tave siunčiame. Juk jei savo Dievo Jehovos balso klausysime, mums gerai klosis.“
7 Praėjus dešimčiai dienų Jehova perdavė Jeremijui savo žodį. 8 Tada šis pakvietė Kareacho sūnų Johananą, su juo esančius kariuomenės vadus ir visus žmones, nuo menkiausio iki kilmingiausio.+ 9 Jeremijas jiems tarė: „Taip sako Izraelio Dievas Jehova, kurio malonės prašyti mane siuntėte: 10 ‘Jeigu pasiliksite šiame krašte, aš pagailėsiu jūsų, kenčiančių dėl nelaimės, kurią jums sukėliau, ir jus statysiu, o ne griausiu, sodinsiu, o ne rausiu.+ 11 Nebijokite Babilono karaliaus, nedrebėkite!+
Nebijokite jo – tai Jehovos žodis, – nes aš su jumis. Gelbėsiu jus ir vaduosiu iš jo rankos. 12 Aš pasigailėsiu jūsų,+ todėl ir jis jūsų pasigailės – leis sugrįžti į savo kraštą.
13 Bet jeigu sakysite: „Ne, šiame krašte nepasiliksime!“, jei savo Dievo Jehovos balso neklausysite 14 ir sakysite: „Ne, mes eisime gyventi į Egipto žemę,+ kur nematysime karo, negirdėsime rago gausmo ir nestokosime duonos“, 15 tada, Judo likuti, klausykis Jehovos žodžio. Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Jeigu esate nusistatę keliauti į Egiptą, jei eisite ten įsikurti, 16 tai Egipto žemėje pasivys jus kalavijas, kurio bijote, atseks iš paskos badas, kurio taip baiminatės. Egipte jūs mirsite.+ 17 Visi vyrai, kurie yra nusprendę keliauti į Egiptą ir ten apsigyventi, žus nuo kalavijo, bado ir maro. Nė vienas neišgyvens, nė vienas neišvengs nelaimės, kurią jiems užtrauksiu.
18 Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Kaip išliejau savo pyktį ir rūstybę ant Jeruzalės gyventojų,+ taip išliesiu savo rūstybę ant jūsų, jei keliausite į Egiptą. Tapsite prakeiksmu, siaubo reginiu, jus koneveiks ir pajuoks.+ Ir šios vietos daugiau nebematysite.’
19 Judo likuti, Jehova jus įspėjo, kad neitumėte į Egiptą. Įsidėmėkite, šiandien jums pareiškiu: 20 jūs darote klaidą ir dėl to prarasite gyvybę. Juk patys siuntėte mane pas Dievą Jehovą prašydami: ‘Melsk mūsų Dievą Jehovą už mus ir pranešk visa, ką Dievas Jehova sakys. Darysime tai, ką jis lieps.’+ 21 Šiandien jums perduodu jo žodžius, bet savo Dievo Jehovos balso jūs neklausote, nepaisote jo paliepimo, kurį esu įgaliotas jums perduoti.+ 22 Todėl įsidėmėkite: ten, kur taip geidžiate keliauti ir apsigyventi, žūsite nuo kalavijo, bado ir maro.“+
43 Kai Jeremijas perdavė žmonėms visus iki vieno Dievo Jehovos žodžius, kuriuos Dievas Jehova pavedė perduoti, 2 Hošajos sūnus Azarija, Kareacho sūnus Johananas+ ir visi kiti įžūlūs vyrai Jeremijui šaukė: „Tu meluoji! Mūsų Dievas Jehova nesiuntė tavęs mums sakyti: ‘Neikite gyventi į Egiptą.’ 3 Tai Nerijos sūnus Baruchas+ kursto tave prieš mus, kad patektume į chaldėjų rankas ir tie mus nužudytų ar išvestų į Babiloną.“+
4 Nei Kareacho sūnus Johananas, nei kariuomenės vadai, nei kiti žmonės nepaklausė Jehovos paliepimo likti Judo krašte. 5 Užuot paklusę, Kareacho sūnus Johananas su kariuomenės vadais surinko visą Judo likutį – visus, kurie buvo išblaškyti po svetimus kraštus ir sugrįžo gyventi į Judą,+ – ir išsivedė į Egiptą. 6 Išsivedė vyrus, moteris, vaikus, karaliaus dukteris ir visus žmones, kuriuos sargybos viršininkas Nebuzaradanas+ buvo pavedęs valdyti Šafano+ sūnaus Ahikamo+ sūnui Gedalijui,+ taip pat pranašą Jeremiją ir Nerijos sūnų Baruchą. 7 Neklausydami Jehovos balso, jie patraukė į Egipto kraštą ir atkeliavo iki Tachpanheso.+
8 Tachpanhese Jehova perdavė Jeremijui tokį žodį: 9 „Pasiimk didelių akmenų. Judo vyrams matant sudėk juos į plytų grindinį prie įėjimo į faraono rūmus, esančius Tachpanhese, ir užpilk skiediniu. 10 Tada tark: ‘Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Atvesiu savo tarną Babilono karalių Nebukadnecarą+ ir ant šitų akmenų, kuriuos sudėjau į grindinį, pastatysiu jo sostą. Ant jų jis išskleis savo karališkąją palapinę.+ 11 Jis ateis ir užpuls Egipto kraštą.+ Kam skirta mirti nuo ligos, mirs nuo ligos, kam skirta eiti į nelaisvę, eis į nelaisvę, kas skirtas kalavijui, kris nuo kalavijo.+ 12 Padegsiu Egipto dievų namus*,+ karalius juos sudegins ir dievus išsigabens. Egipto žeme jis apsisiaus, kaip piemuo apsisiaučia drabužiu, ir netrukdomas* iš ten išžygiuos. 13 Jis sutrupins šventstulpius* Bet Šemeše*, Egipto krašte, Egipto dievų namus* sudegins.’“
44 Jeremijui buvo perduotas žodis, skirtas visiems žydams, gyvenantiems Egipto krašte+ – Migdole,+ Tachpanhese,+ Nofe*+ ir Patroso žemėje:+ 2 „Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Patys matėte, kokias nelaimes siunčiau Jeruzalei+ ir visiems Judo miestams. Šiandien jie tapę griuvėsiais, niekas juose nebegyvena.+ 3 Taip nutiko dėl blogybių, kuriomis jie mane skaudino, – jie garbino kitus dievus, kurių nei jie, nei jūs, nei jūsų protėviai nepažinojo, ir atnašavo jiems aukas.+ 4 Aš vis siunčiau pas jus savo tarnus pranašus, siunčiau juos ir nuolat jums kalbėjau: ‘Prašau jūsų, nedarykite tų pasibjaurėtinų darbų, aš jų nekenčiu.’+ 5 Bet jie neklausė, nepalenkė ausies, nesigręžė nuo savo nedorybių ir nesiliovė aukoti kitiems dievams.+ 6 Todėl išsiliejo mano įniršis, jis liepsnojo visuose Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse visa paversdamas griuvėsiais ir dykyne. Šiandien jūs tai matote.+
7 Taip sako kareivijų Dievas Jehova, Izraelio Dievas. Nejau norite užsitraukti tokią didelę nelaimę? Nejau norite, kad Jude pražūtų ir vyras, ir moteris, ir vaikas, ir kūdikis, kad nė likučio krašte nebeliktų? 8 Kodėl rūstinate mane savo rankų darbais? Kodėl aukojate kitiems dievams Egipto žemėje, kur atėjote gyventi? Jūs pražūsite ir tapsite prakeiksmu ir pajuoka visose žemės tautose.+ 9 Argi pamiršote savo protėvių nedorybes, Judo karalių nedorybes+ ir jų žmonų nedorybes,+ taip pat savo nedorybes ir savo žmonų nedorybes,+ kurias darėte Judo krašte ir Jeruzalės gatvėse? 10 Iki šios dienos jie nenusižemino, manęs nebijojo,+ nesilaikė mano įstatymo ir įstatų, kuriuos daviau jums ir jūsų protėviams.+
11 Todėl taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Nutariau užtraukti jums nelaimę, pražūtį visam Judui. 12 Judo likutį, nusprendusį eiti gyventi į Egiptą, aš griebsiu ir pražudysiu juos visus Egipto žemėje.+ Jie žus nuo kalavijo ir nuo bado. Kalavijo ir bado pakirsti, mirs ir menkiausi, ir kilmingiausi. Jie taps prakeiksmu, siaubo reginiu, juos koneveiks ir pajuoks.+ 13 Kaip baudžiau Jeruzalę, taip bausiu tuos, kurie gyvena Egipto žemėje, – siųsiu jiems kalaviją, badą ir marą.+ 14 Judo likutis, atkeliavęs gyventi į Egipto kraštą, neištrūks, neišsigelbės ir nepareis į Judo žemę. Jie trokš grįžti ir ten gyventi, bet negrįš, ištrūks vos keletas.“
15 Susirinkęs didelis būrys vyrų su žmonomis (vyrai žinojo, kad žmonos aukoja kitiems dievams), taip pat žmonės iš Patroso, iš Egipto žemės,+ Jeremijui atsakė: 16 „To, ką mums kalbėjai Jehovos vardu, mes neklausysime. 17 Darysime taip, kaip patys sakėme, ką mūsų lūpos ištarė, – toliau atnašausime aukas dangaus karalienei*, aukosime jai liejamąsias atnašas.+ Taip Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse darėme ir mes patys, taip darė ir mūsų protėviai, mūsų karaliai ir didžiūnai. Tada turėjome duonos iki soties ir mums puikiai klojosi, jokios nelaimės nematėme. 18 Nuo to laiko, kai nustojome atnašauti dangaus karalienei aukas ir aukoti jai liejamąsias atnašas, kenčiame nepriteklių, žūvame nuo kalavijo ir bado.“
19 Moterys pridūrė: „Argi be savo vyrų sutikimo atnašavome dangaus karalienei aukas ir aukojome jai liejamąsias atnašas? Argi be jų žinios kepėme papločius su jos atvaizdu ir aukojome jai liejamąsias aukas?“
20 Visiems žmonėms – vyrams, jų žmonoms ir kitiems, kurie jam taip kalbėjo, – Jeremijas tarė: 21 „Argi aukos, kurias jūs patys, jūsų protėviai, karaliai, didžiūnai ir visi krašto žmonės aukojote Judo miestuose ir Jeruzalės gatvėse,+ liko Jehovos nepastebėtos? Argi jis jų neprisimena? 22 Jehova nebegalėjo pakęsti jūsų piktadarybių, visų jūsų daromų bjaurysčių, todėl kraštas virto dykyne, siaubo reginiu ir prakeiksmu. Kaip matote, jis apleistas, likęs be gyventojų.+ 23 Ši nelaimė ištiko jus dėl to, kad atnašavote tas aukas ir Jehovai nusidėjote, – dėl to, kad neklausėte Jehovos balso ir nesilaikėte jo įstatymo, įstatų ir priesakų. Šiandien tai akivaizdu.“+
24 Jeremijas toliau kalbėjo tiems vyrams ir moterims: „Paklausykite Jehovos žodžio, visi Judo žmonės, kurie atkeliavote į Egipto kraštą. 25 Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Ką su savo žmonomis pasižadėjote daryti, tą ir darėte. Jūs sakėte: ‘Mes tesėsime savo įžadus atnašauti aukas dangaus karalienei ir aukoti jai liejamąsias atnašas.’+ Žinoma, moterys, jūs tikrai vykdysite, ką pasižadėjusios, savo įžadus jūs tesėsite.
26 Todėl, Judo žmonės, gyvenantys Egipto krašte, klausykitės Jehovos žodžio: ‘Prisiekiu savo didinguoju vardu, – sako Jehova. Nė vienas judėjas Egipto žemėje nebeprisieks mano vardu+ ir nebesakys: „Kaip gyvas visavaldis Jehova!“+ 27 Štai aš ketinu siųsti jiems nelaimę, jie nesulauks nieko gera.+ Visi Judo žmonės Egipto žemėje žus nuo kalavijo ir bado, ir galiausiai jų nebeliks.+ 28 Tik saujelė išvengs kalavijo ir iš Egipto grįš į Judo žemę.+ Judo likutis, kuris atkeliavo gyventi į Egipto kraštą, pamatys, kieno žodis yra tikras – mano ar jų!’
29 Štai duodu jums ženklą – tai Jehovos žodis, – kad jus bausiu. Tas ženklas jums liudys, kad mano išpranašautoji nelaimė tikrai ateis. 30 Taip sako Jehova. Atiduosiu Egipto valdovą faraoną Hofrą į rankas jo gyvybės tykantiems priešams, kaip kad atidaviau Judo valdovą Zedekiją į rankas jo gyvybės tykojusiam priešui Babilono karaliui Nebukadnecarui.“+
45 Žodis, kurį Nerijos sūnui Baruchui+ pranašas Jeremijas perdavė+ ketvirtais Judo karaliaus Jehojakimo, Jošijo sūnaus, valdymo metais+ (tais pačiais metais Baruchas surašė į ritinį visa, ką jam kalbėjo Jeremijas):
2 „Taip sako Izraelio Dievas Jehova apie tave, Baruchai. 3 Tu skundeisi: ‘Vargas man! Jehova prie mano skausmo dar ir širdgėlos pridėjo. Pavargau nuo dejonių, nerandu sau atgaivos.’
4 Dievas tarė: ‘Jam tu sakysi: „Taip sako Jehova. Žiūrėk! Visame krašte griaunu, ką esu pastatęs, raunu, ką esu pasodinęs!+ 5 O tu lauki* didelių dalykų?! Nelauk jų!
Aš užtrauksiu nelaimę visiems, kas gyvas,+ – tai Jehovos žodis, – bet tau kaip atlygį* paliksiu tavo gyvybę, saugosiu, kad ir kur eitum.“’“+
46 Pranašui Jeremijui Jehova perdavė žodį apie tautas.+ 2 Štai žodis apie Egiptą+ ir apie Egipto faraono Nekojo+ kariuomenę (ją, išsidėsčiusią prie Eufrato upės, ketvirtais Judo karaliaus Jehojakimo, Jošijo sūnaus, valdymo metais+ ties Karkemišu sumušė Babilono karalius Nebukadnecaras):
3 „Paruoškite skydus, mažuosius ir didžiuosius,
ir pirmyn į mūšį!
4 Balnokite žirgus! Ant ristūnų, raitininkai!
Rikiuokitės, dėkitės šalmus,
šveiskite ietis, vilkitės šarvus.
5 Kodėl matau juos siaubo apimtus?
Jie traukiasi! Kariai jų nugalėti –
jie persigandę bėga, nė nesigręžioja.
Aplink vien siaubas, – tai Jehovos žodis.
6 Greituolis negali pabėgti, kariai negali ištrūkti.
Šiaurėje, ant Eufrato upės kranto,
jie klumpa ir krinta.+
7 Kas gi tas, kuris atplūsta lyg Nilas,
kurio vandenys – lyg sraunių upių?
8 Tai Egiptas atplūsta tarsi Nilas,+
tarsi srauniųjų upių vandenys.
‘Pakilsiu ir apsemsiu žemę, – sako jis, –
sunaikinsiu miestą ir jo gyventojus.’
9 Pirmyn, žirgai!
Skriekite, kovos vežimai!
Pulkite, galiūnai!
10 Ši diena – visavaldžio Jehovos, kareivijų Viešpaties. Tai diena, kai jis keršys ir atmokės savo priešams. Kalavijas ris ir bus sotus, gers jų kraujo, kiek norės, nes visavaldis Jehova, kareivijų Viešpats, aukoja auką šiaurės krašte ties Eufrato upe.+
11 Keliauk į Gileadą, parsinešk balzamo,+
mergele, Egipto dukra.
Vaistų daugybė tau nepadės,
pagyti tau nėra vilties.+
12 Tautos išgirdo apie tavo negarbę,+
nuo tavo šauksmo aidėjo visas kraštas.
Karžygys klumpa priešais karžygį
ir abu drauge krinta.“
13 Pranašui Jeremijui Jehovos perduotas žodis apie tai, kaip Babilono karalius Nebukadnecaras atžygiuoja pulti Egipto krašto:+
14 „Praneškite Egipte, paskelbkite Migdole.+
Pagarsinkite Nofe* ir Tachpanhese.+
Sakykite: ‘Rikiuokitės! Būkit pasiruošę,
nes kalavijas visa aplinkui suris.
15 Kas parbloškė tavo galiūnus?
Jie neatsilaikė,
nes Jehova juos parbloškė.
16 Daugybė jų klumpa ir krinta,
vienas kitą jie ragina:
„Stokimės! Grįžkime pas savo žmones į gimtąjį kraštą,
gelbėkimės nuo nuožmaus kalavijo.“’
18 Kaip aš gyvas – sako karalius, vardu Jehova, kareivijų Viešpats, –
jis* ateis ir bus kaip Taboras+ tarp kalnų
ir kaip Karmelis+ prie jūros.
Jį sudegins*, paliks be žmonių.+
20 Egiptas – graži telyčia,
bet iš šiaurės atlėks sparvos ir ją apniks.
Nelaimės diena juos užklupo,
atsiskaitymo valanda atėjo.
22 Ji* šnypščia kaip šliaužianti gyvatė,
nes atžygiuoja galingi priešai kirviais nešini,
artinasi prie jos tarytum medkirčiai*.
23 Jos mišką jie iškirs – tai Jehovos žodis, – nors jis ir atrodė neįžengiamas,
nes jų – daugiau negu skėrių, daugybė nesuskaitoma.
24 Egipto dukra bus sugėdinta,
atiduota į rankas tautai iš šiaurės.+
25 Taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Aš nubausiu Nojo*+ Amoną,+ faraoną, Egiptą, jo dievus+ ir valdovus. Taip, nubausiu faraoną ir visus, kas juo pasitiki.+
26 Atiduosiu juos į rankas tiems, kurie tyko jų gyvybės, į rankas Babilono karaliui Nebukadnecarui+ ir jo tarnams. Bet paskui Egiptas bus apgyventas kaip seniau, – tai Jehovos žodis.+
27 O tu nebijok, mano tarne Jokūbai,
neišsigąsk, Izraeli.+
Aš išgelbėsiu tave ir tavo palikuonius,
parvesiu iš tolimo nelaisvės krašto.+
Jokūbas sugrįš, gyvens ramiai ir saugiai,
nebus kam jo gąsdinti.+
28 Todėl nebūgštauk, mano tarne Jokūbai – tai Jehovos žodis, – aš su tavimi.
Tautoms, po kurias tave išblaškiau, padarysiu galą.+
Nenubausto tavęs nepaliksiu.“
47 Žodis apie filistinus,+ Jehovos perduotas pranašui Jeremijui tuo metu, kai faraonas dar nebuvo užpuolęs Gazos. 2 Štai ką sako Jehova:
„Atšniokščia vandenys iš šiaurės.
Jie atplūs tarsi potvynis,
užtvindys kraštą ir visa, kas jame,
miestą ir jo gyventojus.
Žmonės aimanuos,
krašto gyventojai raudos.
3 Išgirdę eržilų kanopų dundesį,
kovos vežimų dardėjimą,
ratų bildėjimą,
tėvai neatsigręš, sūnų nesižvalgys,
nusvirs jiems rankos.
Kiek ilgai save raižysi,
slėnyje gyvenantis likuti?+
6 O Jehovos kalavijau!+
Kada gi paliausi?
Grįžk atgal į makštį,
pailsėk, nurimk.
7 Kaipgi jis gali nurimti?
Juk Jehova davė jam įsakymą,
pasiuntė Aškelono ir pajūrio pulti.“+
48 Štai ką kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas, sako apie Moabą:+
„Vargas Nebojui+ – jis sunaikintas!
Gėda Kirjataimams+ – jie užgrobti!
Saugus prieglobstis* pažemintas ir sugriautas.+
2 Moabo niekas nebeaukština,
priešai Hešbone+ susimokė jį sužlugdyti:
‘Eime, padarykime galą šiai tautai.’
Tu, Madmene, irgi turėsi nutilti,
nes vejasi tave kalavijas.
3 Aidi riksmai iš Horonaimų,+
ten niokojimas ir baisus griuvimas!
4 Moabas pakirstas,
jo mažyliai verkia.
5 Žmonės kopia Luhito įkalne ir ašaras lieja,
leidžiasi iš Horonaimų aidint negandos užkluptųjų aimanoms.+
6 Bėkite! Gelbėkite gyvastį!
Tapkite lyg kadagys dykynėje.
7 Kadangi savo darbais ir turtais klioveisi,
tave irgi užims.
Kemošas+ su savo žyniais ir didžiūnais
išeis į nelaisvę.
8 Naikintojas puls visus miestus,
nė vienas neišsigelbės.+
Slėnis bus nuniokotas,
plynė nusiaubta, kaip Jehova ir sakė.
9 Pastatykite kelrodį Moabui,
nes jo miestai grius ir žmonės iš ten bėgs.
Jo miestai siaubo reginiu taps,
liks be gyventojų.+
10 Prakeiktas, kas aplaidžiai vykdo Jehovos pavedimą!
Prakeiktas, kas sulaiko savo kalaviją, nepralieja kraujo!
11 Moabui nuo jaunystės niekas nedrumstė ramybės,
lyg vynas jis ilsėjosi ant nuosėdų.
Niekas į kitą indą jo neperpylė,
į tremtį neišvarė.
Todėl jo skonis liko tas pats,
jo kvapas nepakito.
12 Štai ateina dienos – tai Jehovos žodis, – kai siųsiu vyrus jo apversti. Jie apvers jį, ištuštins jo indus, jo ąsočius sukuls į šukes. 13 Tada Moabas gėdysis Kemošo, kaip Izraelio namai gėdijasi Betelio, kuriuo pasitikėjo.+
14 Kaip drįstate sakyti: ‘Mes karžygiai, kovoti pasirengę’?+
15 Moabas sunaikintas,
jo miestai užgrobti,+
stipriausi jaunuoliai išguldyti,+ –
sako Karalius, vardu Jehova, kareivijų Viešpats.+
16 Netrukus Moabą užklups nelaimė,
atskuba jo pražūtis.+
17 Visi aplink jo gailės –
visi, kurie žino jo vardą.
Sakykite: ‘Tvirtoji, gražioji lazda sulaužyta!’
18 Atsisveikink su savo šlove, Dibone+ gyvenanti dukterie,
ir sėdėdama troškulį kęsk,*
nes prieš tave atžygiuoja Moabo naikintojas,
tavo įtvirtinimus jis griuvėsiais pavers.+
19 Atsistok prie kelio ir žiūrėk, Aroero+ gyventoja,
klausk pasprukėlio ir bėglės: ‘Kas nutiko?’
20 Moabui tenka kęsti gėdą, siaubas jį apėmęs.
Raudok ir aimanuok.
Skelbk Arnone,+ kad Moabas nuniokotas.
21 Teismo susilaukė plynių kraštas+ – Holonas, Jahacas+ ir Mefaatas,+ 22 Dibonas,+ Nebojas+ ir Bet Diblataimai, 23 Kirjataimai,+ Bet Gamulas ir Bet Meonas,+ 24 Kerijotai,+ Bocra ir visi Moabo žemės miestai, tolimi ir artimi.
25 Moabo stiprybė sutriuškinta*,
jo ranka palaužta, – tai Jehovos žodis.
26 Nugirdykite+ jį už tai, kad aukštinosi prieš Jehovą.+
Moabas savo vėmaluose voliojasi,
pajuoka visiems yra tapęs.
27 Argi nesityčiojai iš Izraelio?+
Ar jis koksai vagis,
kad jį niekini* ir koneveiki?
28 Apleiskite miestus, Moabo gyventojai, taisykitės ant uolų
ir kaip balandžiai kurkitės tarpeklių šlaituose.“ –
29 „Girdėjome, koks Moabas pagyrūnas, – jis tikras išdiduolis.
Jis įžūlus, pasipūtęs, išpuikęs, išdidi jo širdis.“+ –
30 „Žinau, jis tūžmingas, – tai Jehovos žodis, –
bet tuščias jo gyrimasis niekais nueis,
nieko jis nesiims.
Tavo vešlios šakos per jūrą nusidriekė,
jos pasiekė jūrą, patį Jazerą.
33 Pradingo džiaugsmas ir linksmybė soduose,
Moabo žemėje.+
Vynui iš spaudyklos tekėti aš nebeleidau.
Nebebus kas mintų vynuoges linksmai šūkaudamas.
Šūkauti šūkaus, bet ne iš džiaugsmo.+
34 Šauksmas girdėti nuo Hešbono+ iki pat Elealės.+
Net Nimrimų vandenų nebeliks.+
35 Pradanginsiu iš Moabo tą,
kuris šventavietėje auką atnašauja,
kuris savo dievui aukoja, – tai Jehovos žodis.
36 Lyg fleita* mano širdis vaitos dėl Moabo,+
lyg fleita mano širdis vaitos dėl Kir Hereso vyrų,
nes pražus jo sukaupti turtai.
37 Visų galvos nuskustos,+
visų barzdos nukirptos.
38 Ant kiekvieno stogo Moabe,
visose aikštėse
vien dejonės tegirdėti.
Lyg nebetinkamą indą
Moabą sudaužiau, – tai Jehovos žodis.
39 Koks jis išsigandęs! Vaitokite!
Kaip gėdingai Moabas atsitraukė!
Moabas tapo pajuoka,
siaubo reginiu visiems aplinkui.
41 Miestai bus nugalėti,
jo tvirtovės paimtos.
Tądien Moabo karių širdys drebės
kaip širdis gimdančios moters.’
43 Siaubas, duobė ir spąstai tavęs laukia,
Moabo gyventojau, – tai Jehovos žodis.
44 Kas, pabūgęs siaubo, bėgs, tas duobėn įkris;
kas iš duobės išlips, tas į spąstus paklius.
Visa tai ištiks Moabą jo bausmės metais, – tai Jehovos žodis.
45 Hešbono šešėlyje bėgliai stabtelės išsekę.
Ugnis pakils iš Hešbono,
liepsna – iš Sihono+
ir sudegins Moabo kaktą,
suris siautulingųjų karių galvas.+
46 Vargas tau, Moabe!
Pražuvai, Kemošo+ tauta!
Tavo sūnus nelaisvėn išvarė,
tavo dukteris – į tremtį.+
47 Bet paskutinėmis dienomis* aš surinksiu Moabo belaisvius, – tai Jehovos žodis.
Toks nuosprendis laukia Moabo.“+
49 Štai ką Jehova sako apie amonitus:+
„Argi Izraelis neturi sūnų?
Argi jis neturi įpėdinio?
Kodėl Malkamas+ užėmė Gado valdas?+
Kodėl jo žmonės gyvena Izraelio miestuose?
2 Štai ateina dienos – tai Jehovos žodis, –
kai duosiu amonitų Rabai+ išgirsti karo pavojų skelbiantį garsą*.+
Ji taps griuvėsių krūva,
o jos aplinkiniai miestai bus sudeginti.
Izraelis užvaldys tuos, kurie buvo užvaldę jo žemes,+ – taip sako Jehova.
3 Dejuok, Hešbone, nes Ajas sunaikintas!
Šaukite, Rabos aplinkiniai miestai.
Apsijuoskite ašutine,
raudokite ir klajokite tarp akmeninių aptvarų*,
nes Malkamas eina į tremtį
drauge su savo žyniais ir didžiūnais.+
4 Ko giriesi savo slėniais,
savo vandeninga lyguma, atsimetėle dukra?
Tu pasitiki savo turtais,
sakai: ‘Kas drįs mane užpulti?’
5 Štai dabar – tai visavaldžio Jehovos, kareivijų Viešpaties, žodis –
iš savo kaimynų sulauksi kai ko baisaus.
Jus išsklaidys į visas puses
ir bėglių nebus kam surinkti.
6 Tačiau vėliau Amono tremtinius aš surinksiu. Tai Jehovos žodis.“
7 Štai ką kareivijų Viešpats Jehova sako apie Edomą:
„Argi nebėra išminties Temane?+
Argi protingieji nebeturi ką patarti?
Nejau jų išmintis sudūlėjo?
8 Bėkite, traukitės atgal!
Leiskitės žemyn, į gilumas, ir ten gyvenkite, Dedano+ gyventojai,
nes aš siųsiu Ezavui nelaimę,
kai metas ateis jį nubausti.
9 Jeigu vynuogių rinkėjai pas tave ateitų,
argi nepaliktų uogų kitiems pasirinkti?
Jeigu vagys nakčia įsibrautų,
argi neplėštų tik tiek, kiek jiems reikia?+
10 Bet Ezavą aš paliksiu nuogą.
Aš atidengsiu jo slaptavietes,
kad nebepasislėptų.
11 Palik savo našlaičius man,
aš apsaugosiu jų gyvastį,
ir tavo našlės manimi pasitikės.
12 Taip sako Jehova. Jeigu tie, kas nepasmerkti rūstybės taurės gerti, ją geria, nejau tu turėtum likti nenubaustas? Tu tikrai bausmės neišvengsi, turėsi rūstybės taurę gerti.+
13 Prisiekiau pats savimi – tai Jehovos žodis, – kad Bocra taps siaubo reginiu,+ pajuoka, dykyne ir prakeiksmu, visi Edomo miestai virs amžinais griuvėsiais.“+
14 Išgirdau Jehovos žinią,
pas tautas buvo siųstas pasiuntinys. Jis kvietė:
„Susirinkite! Žygiuokite prieš jį,
ruoškitės mūšiui.“+
15 „Štai padariau tave menką tarp tautų,
esi žmonių paniekintas.+
16 Šiurpas, kurį kėlei,
ir išpuikusi širdis tave apgavo –
tave, įsikūrusį uolų prieglobstyje,
įsitaisiusį kalvos viršūnėje.
Nors kaip erelis lizdą aukštai sau krauni,
numesiu tave žemyn, – tai Jehovos žodis. –
17 Edomas taps siaubo reginiu.+ Praeiviai baisėsis juo ir švilps* matydami, kokios negandos jį ištiko. 18 Kaip Sodoma, Gomora ir aplinkiniai miestai buvo sunaikinti,+ taip nutiks ir Edomui, – tai Jehovos žodis. Niekas ten nebegyvens, joks žmogus neįsikurs.+
19 Žiūrėk! Kaip liūtas ateina iš Jordano tankumynų, taip priešas ateis ir puls saugias ganyklas,+ ir aš priversiu jį* bėgti iš savo žemės. Savo išrinktajam pavesiu tą kraštą. Juk kas yra man lygus, kad mane sustabdytų? Koks ganytojas gali prieš mane atsilaikyti?+ 20 Todėl paklausykite, ką Jehova nusprendė dėl Edomo, ką nutarė dėl Temano gyventojų.+
Kaimenės mažyliai bus nutempti šalin,
saugios Edomo ganyklos ištuštės.+
21 Edomas kris su tokiu trenksmu, kad sudrebės žemė,
o jo riksmas nuaidės iki pat Raudonosios jūros.+
22 Žiūrėk! Priešas it erelis pakils išskleidęs sparnus,
smigs žemyn ir stvers Bocrą.+
Tądien Edomo karių širdys drebės
kaip širdis gimdančios moters.“
23 Apie Damaską.+
„Hamatas+ ir Arpadas pažeminti.
Jie išgirdo blogą žinią
ir stingsta iš baimės,
žmonės blaškosi lyg nerimastinga jūra.
24 Damaskas neteko drąsos,
šoko bėgti, bet siaubas jį sukaustė,
sielvartas ir skausmas persmelkė
tarsi gimdančią moterį.
25 Kodėl gi tas šlovingas miestas,
ta džiugesio buveinė dar neapleista?
26 Jo jaunuoliai tądien kris aikštėse,
visi jo karžygiai žus, – sako kareivijų Viešpats Jehova. –
27 Padegsiu Damasko mūrus,
ugnis suris Ben Hadado tvirtoves.“+
28 Apie Kedarą+ ir Hacoro karalystes, kurias nugalėjo Babilono karalius Nebukadnecaras, Jehova sako:
„Kilkite, keliaukite į Kedarą,
naikinkite rytiečius.
29 Grobkite jų kaimenes, palapines,
palapinių dangas ir visas jų gėrybes.
Išsiveskite jų kupranugarius.
‘Siaubas aplinkui!’ – šauks tiems žmonėms.
30 Bėkite, sprukite kuo toliausiai!
Leiskitės žemyn, į gilumas, Hacoro gyventojai – tai Jehovos žodis, –
nes Babilono karalius Nebukadnecaras surezgė jums pinkles,
sugalvojo, kaip jus užpulti.
31 Pakilkite, žygiuokite prieš tautą,
gyvenančią ramiai ir saugiai – tai Jehovos žodis, –
neturinčią nei durų, nei skląsčių, atsiskyrusią nuo kitų.
32 Jų kupranugariai taps grobiu,
jų gausios bandos – karo laimikiu.
Į visus keturis vėjus paleisiu jų vyrus –
tuos, kurie skutasi smilkinius.+
Siųsiu jiems pražūtį iš visų pusių, – tai Jehovos žodis.
33 Hacoras taps šakalų lindyne,
amžina dykviete.
Niekas ten negyvens,
joks žmogus neįsikurs.“
34 Žodis apie Elamą,+ Jehovos perduotas pranašui Jeremijui Judo karaliaus Zedekijo valdymo pradžioje:+ 35 „Taip sako kareivijų Viešpats Jehova. Aš sulaužysiu Elamo lanką,+ jo galybės šaltinį*. 36 Užleisiu ant Elamo keturis vėjus iš keturių dangaus pakraščių, leisiu Elamą tiems vėjams išblaškyti. Nerasite tautos, kurioje Elamo išblaškytųjų nebūtų.
37 Sutriuškinsiu elamitus akivaizdoje priešų, tykančių jų gyvybės. Užtrauksiu jiems nelaimę, išliesiu savo degantį pyktį, – tai Jehovos žodis. Siųsiu Elamui iš paskos kalaviją, kol jį išnaikinsiu.
38 Pasistatysiu Elame sostą+ ir pašalinsiu iš čia karalių ir didžiūnus, – tai Jehovos žodis.
39 Bet paskutinėmis dienomis* Elamo tremtinius vėl surinksiu. Tai Jehovos žodis.“
50 Žodis apie chaldėjų kraštą Babiloną,+ Jehovos perduotas pranašui Jeremijui:
2 „Praneškite apie tai tautoms! Skelbkite!
Iškelkite ženklą! Netylėkite!
Nieko nenuslėpkite!
Babilono dievukai sugėdinti,
jo bjaurūs stabai* pašiurpę.’
3 Iš šiaurės prieš jį atžygiavo tauta,+
ji pavertė jo kraštą siaubo reginiu.
Niekas jame nebegyvena,
žmonės ir gyvuliai išsilakstė,
visi išbėgiojo.“
4 „Tomis dienomis, – tai Jehovos žodis, – Izraelio žmonės su Judo žmonėmis+ eis verkdami+ ieškoti savojo Dievo Jehovos.+ 5 Jie klaus kelio į Sioną, atgręš veidus į jo pusę+ ir sakys: ‘Eime, susisaistykime su Jehova amžina sandora – tokia, kuri nebūtų užmiršta.’+ 6 Mano žmonės – tarsi paklydusios avys.+ Jų ganytojai jas paklaidino,+ nuvedė į kalnus. Klajodamos po kalnus ir kalvas, jos užmiršo savo poilsio vietą. 7 Rijo jas visi, kas tik sutiko,+ ir jų priešai sakė: ‘Mes nekalti, juk jos nusidėjo Jehovai – teisumo tvirtovei, Jehovai – savo protėvių vilčiai.’“
8 „Bėkite iš Babilono!
Išeikite iš chaldėjų krašto!+
Būkite kaip vedliai kaimenės priešakyje.
9 Štai pakelsiu ir atvesiu prieš Babiloną
būrį galingų tautų iš šiaurės.+
Jų gretos atžygiuos ir jį paims.
10 Chaldėja taps grobiu,+
grobikai prisiplėš iki soties,+ – tai Jehovos žodis. –
11 Juk jūs džiaugsmu netvėrėte+
plėšdami mano paveldą.+
Lyg telyčios laigėte po pievą,
žvengėte kaip eržilai.
12 Jūsų motina bus sugėdinta,+
jus pagimdžiusioji turės nusivilti.
Ji bus paskutinė tarp tautų,
taps sausryne, plyna dykuma.+
14 Rikiuokitės aplink Babiloną,
rikiuokitės, visi lankininkai.
15 Apsupę jį iš visų pusių, surikite kovos šūksnį!
Jis pasidavė –
jo stulpai išversti, sienos nugriautos!+
Tai Jehova jam atkeršijo.+
Keršykite ir jūs Babilonui, –
kaip jis darė, taip jam darykite.+
16 Kirskite, kad Babilone neliktų sėjėjo
ir nebūtų kam darbuotis pjautuvu per pjūtį.+
Nuožmaus kalavijo pabūgę visi grįš pas savo tautą,
visi bėgs į savo kraštą.+
17 Izraelis – tarsi išblaškytos avys,+ liūtai jas išsklaidė.+ Pirmiau jas rijo Asirijos karalius,+ paskui jų kaulus graužė Babilono karalius Nebukadnecaras.+ 18 Todėl taip sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas. Nubausiu Babilono karalių ir jo kraštą, kaip nubaudžiau Asirijos karalių.+ 19 Sugrąžinsiu Izraelį į jo ganyklą.+ Jis ganysis ant Karmelio ir Bašane,+ sotinsis Efraimo kalnuose+ ir Gileade.“+
20 „Tomis dienomis ir tuo laiku, – tai Jehovos žodis, –
Izraelio kaltės ieškos, bet neras.
Ir Judo nuodėmių neras,
nes tiems, kuriuos palikau gyvus, aš atleisiu.“+
21 „Žygiuok prieš Merataimų kraštą ir prieš Pekodo gyventojus.+
Žudyk juos ir naikink, – tai Jehovos žodis. –
Padaryk visa, kaip tau įsakiau.
22 Girdėti kovos riksmai –
kraštą ištiko baisi neganda.
23 Štai kaip sudaužė, kaip sutrupino visos žemės kūjį!+
Štai kokiu siaubo reginiu Babilonas tapo tautoms!+
24 Paspendžiau tau, Babilone, spąstus ir įkliuvai,
nors pats to nesuvokei.
Buvai surastas ir pagautas,+
nes prieš Jehovą stojai.
25 Jehova atvėrė savo saugyklą
ir traukia iš ten rūstybės ginklus.+
Visavaldis, kareivijų Viešpats Jehova,
turi darbo chaldėjų krašte.
26 Atžygiuokite prieš jį iš toliausių vietų.+
Atidarykite jo aruodus,+
supilkite jo grobį tarsi grūdus į krūvas
ir viską sunaikinkite,+
tenelieka nieko!
27 Išpjaukite visus jo jautukus,+
veskite visus į skerdyklą.
Vargas jam, nes atėjo jo diena,
jo bausmės metas!
28 Girdėti bėglių balsai –
balsai ištrūkusių iš Babilono.
Jie skuba pranešti Sionui apie mūsų Dievo Jehovos kerštą,
kerštą už jo šventyklą.+
29 Sušaukite prieš Babiloną lankininkus –
visus, kurie lenkia lanką.+
Apgulkite jį iš visų pusių, kad niekas neištrūktų.
Juk jis įžūliai priešinosi Jehovai,
stojo prieš Izraelio Šventąjį.+
31 Aš pakilsiu prieš tave,+ įžūlusis,+ – tai Visavaldžio, kareivijų Viešpaties Jehovos, žodis.
Atėjo tavoji diena, metas atsiskaityti.
32 Tu, įžūlusis, klupsi ir krisi,
ir niekas tavęs nepakels.+
Užkursiu tavo miestuose ugnį,
ji suris visa, kas aplink tave.“
33 Kareivijų Viešpats Jehova sako:
„Izraelio ir Judo žmonės engiami.
34 Bet jų Atpirkėjas galingas.+
Jis vardu Jehova, kareivijų Viešpats.+
35 „Kalavijas pakils prieš chaldėjus, – tai Jehovos žodis, –
prieš Babilono gyventojus, jo didžiūnus ir išminčius.+
36 Jis pakils prieš tuščiakalbius*, ir tie ims elgtis kvailai,
pakils prieš kovotojus, ir tie išsigąs.+
37 Kalavijas pakils prieš jo žirgus ir kovos vežimus,
prieš kitataučius jo valdose,
ir tie taps kaip moterys.+
Jis palies Babilono lobius, ir tie bus išplėšti.+
38 Vargas jo vandenims – jie išdžius.+
Šis kraštas – stabų buveinė,+
jo žmonės kraupius vaizdus regėdami eina iš proto.
39 Todėl jis taps dykumų žvėrių ir visokių staugūnų namais,
stručiai ten klajos.+
Niekas jame nebeįsikurs,
per visas kartas jis liks be žmonių.“+
40 „Kaip Dievas sunaikino Sodomą ir Gomorą+ su aplinkiniais miestais,+ taip nutiks ir Babilonui, – tai Jehovos žodis. – Joks žmogus čia nebegyvens, niekas neįsikurs.+
41 Štai ateina tauta iš šiaurės,
nuo tolimiausių žemės pakraščių+
atžygiuoja galinga tauta, galingi karaliai.+
Jį apėmė sielvartas,
surėmė skausmas tarsi gimdyvę.
44 Žiūrėk! Kaip liūtas ateina iš Jordano tankumynų, taip priešas ateis ir puls saugias ganyklas, ir aš priversiu juos bėgti iš savo žemės. Savo išrinktajam pavesiu tą kraštą.+ Juk kas yra man lygus, kad mane sustabdytų? Koks ganytojas gali prieš mane atsilaikyti?+ 45 Todėl paklausykite, ką Jehova nusprendė dėl Babilono,+ ką nutarė dėl chaldėjų krašto.
Kaimenės mažyliai bus nutempti šalin,
saugios jų ganyklos ištuštės.+
46 Babilonas bus paimtas su tokiu triukšmu, kad žemė drebės,
jo riksmą girdės visos tautos.“+
2 Siųsiu į Babiloną vėtytojus.
Nelaimės dieną jie apguls jį iš visų pusių,
išvėtys ir ištuštins.+
3 Lankininkas neišlenks lanko,
kovotojas nepakils, neužsidės šarvų.
Negailėkite jo jaunuolių!+
Jo kariuomenę sunaikinkite.
4 Chaldėjų žemėje jie kris nuo kalavijo,
miesto gatvėse gulės persmeigti.+
5 Kareivijų Viešpats Jehova nepaliko Izraelio ir Judo našlėmis.+
Izraelio Šventojo akyse jų* kraštas yra sunkiai nusikaltęs.
Nepražūkite dėl jo kaltės.
Atėjo Jehovos keršto metas,
metas atmokėti jam už visa, ką jis darė.+
7 Babilonas – aukso taurė Jehovos rankoje –
nugirdė visą žemę.
8 Babilonas krito staiga, sutriuškintas buvo.+
Raudokite dėl jo!+
Atneškite balzamo jo skausmui apmalšinti, – gal dar pagis?“ –
9 „Babiloną bandėme išgydyti, bet jis neišgijo.
Palikite jį; metas grįžti kiekvienam į savo kraštą.+
Jo kaltė pasiekė dangų,
pakilo aukštai, iki debesų.+
10 Jehova įvykdė teisingumą mūsų labui.+
Eime, apsakykime Sione, ką mūsų Dievas Jehova padarė.“+ –
Jehova pakurstė medų karalius,+
nes užsimojo sunaikinti Babiloną.
Tai bus Jehovos atpildas, jis atkeršys už savo šventyklą.
12 Iškelkite ženklą,+ pulkite Babilono sienas.
Stiprinkite sargybą, pastatykite sargybinius,
pasalas suruoškite,
nes Jehova nusprendė, ką darys
ir kaip įvykdys visa, kuo grasino Babilono gyventojams.“+
13 „O moterie, gyvenanti prie sraunių vandenų+
ir pertekusi visokiausio turto,+
tau atėjo galas, tu liausiesi lobusi.+
14 Kareivijų Viešpats Jehova prisiekė savo siela:
‘Tarsi skėriai užplūs tave kovotojai,
jie pergalingai šūkaus, tave nugalėję.’+
15 Tai jo galia žemę sukūrė,
jo išmintis pasaulį įtvirtino,+
jo išmanymas dangaus skliautą išskleidė.+
16 Pasigirdus jo balsui,
vandenys danguje pašėlsta,
atgena jis debesis* nuo žemės pakraščių,
žaibus su lietumi atsiunčia,*
iš savo sandėlių paleidžia vėją.+
17 Žmogus elgiasi neprotingai, be išmanymo.
Auksakaliui teks gėdytis, kad stabą darė.+
18 Jie – niekas*,+ vien pajuokos verti.
Atsiskaitymo dienai atėjus, jie pražus.
Jis vardu Jehova, kareivijų Viešpats.“+
20 „Tu esi mano vėzdas, kovai parengtas ginklas.
Tavimi aš smogsiu tautoms,
tavimi naikinsiu karalystes.
21 Tavimi pakirsiu žirgą ir raitininką,
sutriuškinsiu kovos vežimą ir jo kovotoją.
22 Tavimi nugalabysiu vyrą ir moterį,
senį ir vaiką,
vaikiną ir merginą,
23 padarysiu galą piemeniui ir jo kaimenei,
žemdirbiui ir jo jungui jaučių,
valdytojams ir jų statytiniams.
24 Atmokėsiu Babilonui ir visiems Chaldėjos gyventojams
už visas piktadarystes, kurias jums matant darė Sione,+ – tai Jehovos žodis. –
25 Aš kovosiu su tavimi,+ pražūties kalne,
visos žemės niokotojau.+ Tai Jehovos žodis.
Pakelsiu ranką prieš tave ir nuritinsiu tave nuo uolų,
iš tavęs teliks išdegęs kalnas.
26 Žmonės ant tavęs neberas nė akmens namo kertei ar pamatui,
nes būsi visiems laikams nuniokotas.+ Tai Jehovos žodis.
Paskirkite pareigūną, kad telktų karius į kovą prieš jį.
Žirgų tebus tarsi spiečiai knibždančių skėrių.
28 Siųskite* tautas kovoti su juo –
Medijos karalius,+ jos valdytojus ir valdininkus,
visus jai pavaldžius kraštus.
29 Žemė drebės ir siūbuos,
kai Jehova imsis vykdyti savo užmojį prieš Babiloną –
paversti jo žemes siaubo reginiu, negyvenama dykviete.+
30 Babilono kariai liovėsi kovoję
ir sėdi užsidarę tvirtovėse.
Jų namai pleška,
vartų velkės sulaužytos.+
31 Bėga pasiuntinys paskui pasiuntinį,
žinianešys paskui žinianešį,
skuba Babilono karaliui pranešti, kad visi miesto pakraščiai vienas po kito užgrobiami,+
32 kad brastos užimtos,+
papiruso laivai sudeginti,
kovotojai išgąsčio apimti.“
33 Štai ką sako kareivijų Viešpats Jehova, Izraelio Dievas:
„Babilono dukra pavirto į grendymą,
jau laikas ją kietai suplūkti.
Netrukus ateis jai pjūties metas.“
34 „Babilono karalius Nebukadnecaras mane ėdė,+
kėlė man klaiką.
Jis ištuštino mane lyg indą ir nutėškė į šoną.
Jis rijo mane kaip gyvatė,+
kimšo pilvą mano skanumynais.
Jis nuplovė mane šalin.
35 O kad priliptų Babilonui žaizdos, kokias man padarė, kokiomis mano kūną nusėjo!“ – sako Siono gyventojas.+
„O kad Chaldėjos gyventojų būtų pareikalauta atsiskaityti už mano kraują!“ – sako Jeruzalė.
Nusekinsiu jo vandenis, išdžiovinsiu jo šaltinius.+
37 Babilonas virs akmenų sąvarta,+
šakalų buveine,+
jis taps siaubo reginiu ir pajuoka*,
paliks dykas, be žmonių.+
38 Jo gyventojai staugs kaip liūtai,
urgs tarsi maži liūtukai.
39 Kai jie bus įsismarkavę, suruošiu jiems pokylį ir juos nugirdysiu.
40 Aš nuvesiu juos paskersti tarsi avinėlius,
tarsi avinus ir ožius.
Babilonas tautų akyse tapo siaubo reginiu!
42 Babiloną užplūdo vandenys,
gausingos bangos užliejo.
43 Jo miestai – baisu žiūrėti, jie virto sausyne, dykviete.
Tame krašte jau niekas negyvens, žmogus ten kojos nebekels.+
Tautos pas jį nebeplūs,
ir Babilono sienos subyrės.+
45 Bėkite iš Babilono, manieji tarnai!+
Gelbėkite gyvybę+ nuo liepsnojančio Jehovos pykčio!+
46 Teneišsigąsta jūsų širdis ir tenebūgštauja, kai kraštą pasieks kokia žinia.
Vienais metais girdėsite vienokią,
kitais – kitokią,
žmonės kalbės apie smurtą, apie valdovų susirėmimus.
47 Ateina dienos,
kai nusitaikysiu į Babilono stabus.
Sugėdintas bus visas kraštas,
jame bus pilna užmuštųjų.+
48 Dangus, žemė ir visa, kas juose,
džiūgaus dėl Babilono pražūties.+
Ateis iš šiaurės jo naikintojai.+ Tai Jehovos žodis.
49 Babilonas ne tik izraelitų kraują liejo,+
žmonės iš visų kraštų ten negyvi krito.
50 Kas išvengėte kalavijo, bėkite, negaišuokite!+
Jūs, kurie toli, atminkite Jehovą,
tegrįžta Jeruzalė į jūsų širdis.“+ –
51 „Iš mūsų juokiasi, mes kenčiame gėdą,
nuo jos mums raudonuoja veidai,
mat svetimieji įsibrovė į Jehovos Namų šventąsias buveines.“+ –
52 „Užtat ateina dienos, – tai Jehovos žodis, –
kai nusitaikysiu į Babilono stabus,
ir krašte netils sužeistųjų dejonės.+
53 Net jei iki pat dangaus iškiltų Babilonas,+
net jeigu aukštos jo tvirtovės debesis remtų,
naikintojai, kuriuos siunčiu, jį nugalės.+ Tai Jehovos žodis.
55 Tai Jehova niokoja Babiloną,
jo rėkavimus jis nutildys.
Jų bangos šniokš tarsi sraunūs vandenys.
Jų balsai visur bus girdimi.
56 Prieš Babiloną atžygiuos naikintojas+
ir jo kovotojus paims nelaisvėn,+
jų lankus jis sulaužys,
juk Jehova – Dievas, kuris visada atlygina.+
Jis tikrai atmokės.+
57 Nugirdysiu jo didžiūnus ir išminčius,+
jo valdytojus, valdininkus ir kovotojus.
Jie amžiams užmigs
ir jau nepabus.+ Tai Karaliaus, vardu Jehova, kareivijų Viešpaties, žodis.“
58 Štai ką sako kareivijų Viešpats Jehova:
„Storos Babilono sienos bus išgriautos,+
jo aukšti vartai bus padegti.
Žmonės veltui vargo –
visa, dėl ko taũtos jėgas eikvojo, ugnis suris.“+
59 Štai tokį paliepimą Machsėjos sūnaus Nerijos+ sūnui Serajai pranašas Jeremijas davė ketvirtais Judo karaliaus Zedekijo valdymo metais, kai Seraja kartu su karaliumi iškeliavo į Babiloną. (Seraja buvo karaliaus ūkio reikalų patikėtinis.) 60 Jeremijas į vieną ritinį surašė, kokios negandos užklups Babiloną, – visa, kas apie Babiloną buvo pasakyta. 61 Jeremijas paliepė Serajai: „Kai nuvyksi į Babiloną, garsiai perskaityk visus šiuos žodžius. 62 Tada tark: ‘Jehova, tu sakei, kad šis miestas bus sunaikintas, kad jame niekas nebegyvens – nei žmogus, nei gyvūnas – ir kad jis amžiais liks nuniokotas.’+ 63 Baigęs skaityti pririšk prie ritinio akmenį ir mesk jį į Eufrato upę. 64 Tada tark: ‘Štai kaip Babilonas nugrims ir niekada nebeiškils.+ Štai kokią nelaimę Dievas jam užtrauks ir kokie vargai laukia jo gyventojų.’“+
Čia Jeremijo žodžiai baigiasi.
52 Zedekijas+ karaliumi tapo būdamas dvidešimt vienų ir valdė Jeruzalėje vienuolika metų. Jo motina buvo libniečio Jeremijo duktė Hamutalė.+ 2 Zedekijas darė, kas nedora Jehovos akyse, kaip ir Jehojakimas.+ 3 Visa, kas vyko Jeruzalėje ir Jude, užrūstino Jehovą – taip užrūstino, kad jis galiausiai pašalino juos sau iš akių.+ Zedekijas prieš Babilono karalių sukilo.+ 4 Devintų Zedekijo valdymo metų dešimto mėnesio dešimtą dieną Babilono karalius Nebukadnecaras atžygiavo su visa savo kariuomene pulti Jeruzalės. Jie įsirengė stovyklą ir supylė aplink miestą apsiausties pylimus.+ 5 Miestas buvo apgultas iki vienuoliktų karaliaus Zedekijo valdymo metų.
6 Žmones spaudė badas ir mieste visiškai neliko ko valgyti.+ Ketvirto mėnesio devintą dieną+ 7 miesto siena buvo pralaužta. Visi kovotojai nakčia spruko iš chaldėjų apsupto miesto. Išėję pro dvigubos sienos vartus šalia karaliaus sodo, jie bėgo keliu link Arabos.+ 8 Bet chaldėjų kariuomenė leidosi vytis karaliaus Zedekijo. Jie prisivijo Zedekiją+ Jericho plynėse ir visi jo kovotojai išsilakstė. 9 Karalius buvo sučiuptas, atvestas pas Babilono valdovą į Riblą Hamato krašte, ir šis paskelbė jam nuosprendį. 10 Babilono karalius nužudė Zedekijo akivaizdoje jo sūnus. Ten pat Ribloje jis išžudė visus Judo didžiūnus. 11 Babilono karalius išdūrė Zedekijui akis,+ sukaustė jį vario grandinėmis, nusivedė į Babiloną ir kalino iki pat jo mirties.
12 Devynioliktais Babilono karaliaus Nebukadnecaro valdymo metais, penkto mėnesio dešimtą dieną, Babilono karaliaus pasiuntinys, sargybos viršininkas Nebuzaradanas, nuvyko į Jeruzalę.+ 13 Jis sudegino Jehovos Namus,+ karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės pastatus, sudegino kiekvieną didesnį namą. 14 Visas Jeruzalės sienas chaldėjų kariai, atžygiavę kartu su sargybos viršininku, išgriovė.+
15 Sargybos viršininkas Nebuzaradanas išsivedė į tremtį kai kuriuos iš beturčių ir likusius miesto gyventojus. Jis išsivedė ir perbėgėlius, stojusius į Babilono karaliaus pusę, taip pat paskutinius amatų meistrus.+ 16 Kai kuriuos iš vargingiausių krašto žmonių sargybos viršininkas Nebuzaradanas paliko, kad prižiūrėtų vynuogynus ir atliktų darbo prievolę.+
17 Chaldėjai supjaustė varinius Jehovos Namų stulpus,+ vežimaičius+ ir varinę Jūrą,+ stovėjusią Jehovos Namuose, ir visą tą varį išsigabeno į Babiloną.+ 18 Jie pasiėmė ir indus pelenams, semtuvus, gesykles, dubenis,+ taures+ ir visus varinius reikmenis, naudojamus šventyklos tarnyboje. 19 Taip pat sargybos viršininkas išsigabeno praustuves,+ smilkykles, šlakstymo dubenis, indus pelenams, žibintuvus,+ taures ir kitus dubenis. Visa tai buvo padaryta iš gryno aukso ir sidabro.+ 20 O vario, iš kurio buvo nuliedinti abu stulpai, Jūra, ją laikantys dvylika jaučių+ ir vežimaičiai, karaliaus Saliamono padaryti Jehovos Namams, net nebuvo įmanoma pasverti.
21 Abu stulpai buvo 18 uolekčių* aukščio, jiems apjuosti reikėjo 12 uolekčių matuoklės.+ Stulpai buvo tuščiaviduriai, jų sienelė – keturių pirštų* storio. 22 Abiejų viršustulpės buvo varinės. Vieno stulpo viršustulpės aukštis buvo penkios uolektys.+ Ji buvo apjuosta variniais pinučiais ir granatais. Antrasis stulpas buvo lygiai toks pat, granatai irgi. 23 Abiejų viršustulpes juosė po 96 granatus,* o iš viso granatų buvo po 100.+
24 Sargybos viršininkas taip pat išsivedė vyriausiąjį kunigą Serają,+ antrą po jo kunigą Sofoniją+ ir tris vartų sargus.+ 25 Iš miesto jis išsivedė pareigūną, vadovavusį kariams, septynis mieste buvusius vyrus iš karaliaus aplinkos, kariuomenės vado raštininką, telkusį vyrus į kariuomenę, ir šešiasdešimt mieste užsilikusių žmonių iš krašto prastuomenės. 26 Sargybos viršininkas Nebuzaradanas visus juos atvedė pas Babilono karalių į Riblą. 27 Ten pat Ribloje, Hamato krašte, Babilono karalius juos nužudė.+ Judas buvo ištremtas iš savo krašto.+
28 Štai kiek Nebukadnecaras išsivedė į tremtį. Septintais savo valdymo metais jis nelaisvėn paėmė 3023 žydus.+
29 Aštuonioliktais metais+ Nebukadnecaras iš Jeruzalės išsivedė 832 žmones.
30 Dvidešimt trečiais Nebukadnecaro valdymo metais sargybos viršininkas Nebuzaradanas išsivedė į nelaisvę 745 žydus.+
Taigi iš viso į tremtį išėjo 4600 žmonių.
31 Vėliau, trisdešimt septintais Judo karaliaus Jehojachino tremties metais,+ dvylikto mėnesio dvidešimt penktą dieną, Babilono karalius Evil Merodachas (tai buvo pirmieji jo valdymo metai) paleido Judo karalių Jehojachiną iš kalėjimo.+ 32 Jis draugiškai su juo elgėsi ir iškėlė jį aukščiau visų kitų karalių*, esančių pas jį Babilone. 33 Taigi Jehojachinas nusivilko kalinio drabužius ir visą likusį gyvenimą valgė su karaliumi prie vieno stalo. 34 Visą savo gyvenimą, iki pat mirties, Jehojachinas kasdien gaudavo Babilono karaliaus paskirtą valgių dalį.
Vardas galbūt reiškia „Jehova išaukština“.
Arba „Išsirinkau“.
Pažod. „išėjęs iš įsčių“.
Pažod. „pašventinau“.
Pažod. „prabundančiojo“.
Hebrajiškai čia yra žodžių žaismas: žodžiai „migdolmedis“ (11 eil.) ir „nemiegu“ – bendrašakniai.
Pažod. „įpūstą“. Turima omenyje ugnis, kurią įpūsdavo po puodu.
Pažod. „nuo šiaurės“.
Arba „leidžia dūmus“.
Pažod. „susijuosk strėnas“.
Arba „kaip ištikimai mane mylėjai“.
Arba „salas“.
Arba „išsikirto“, tikriausiai uoloje.
Kitaip – Memfio.
Nilo upės atšaka.
T. y. Eufrato.
Arba „Svetimus dievus“.
Arba „vestuvinę“.
Pažod. „arabas“.
Galimas dalykas, turimas omenyje Izraelis.
Arba „svetimiems dievams“.
Pažod. „maištingi sūnūs“.
Arba galbūt „vyras“.
Pažod. „širdį“.
Arba galbūt „ganys jus su išmanymu ir supratimu“.
Turima omenyje Jeruzalė, arba Sionas.
Arba „gėdingasis dievas“.
T. y. Jehovos.
Pažod. „muškitės į krūtinę“.
Pažod. „širdies“.
Pažod. „Žvalgytojai“, t. y. tie, kurie stebi miestą ir duoda ženklą, kada jį pulti.
Arba galbūt „kovos šūksnius“.
Arba „nesigailėsiu“.
Arba „akių šešėliais“.
Pažod. „Jų veidai tapo kietesni už akmenį“.
Arba „nusimetę suvaržymus“.
T. y. prostitutę.
Arba galbūt „Jo išvis nėra“.
Pažod. „kvailiai, neturintys širdies“.
Pažod. „Pasišventinkite“.
Pažod. „Neapipjaustyta jų ausis“.
Arba „lūžius“.
Arba „Ramybė! Ramybė!“
Arba „mokymą“.
Pažod. „sąrėmiai“.
Turimas omenyje Jeremijas.
Pažod. „žmonos“.
Galimas dalykas, turima omenyje vaisingumo deivė.
Arba „įžado plaukus“.
Žr. žodynėlyje „Gehena“.
Pažod. „tai neatėjo man į širdį“.
Žr. žodynėlyje „Gehena“.
Turimi omenyje dangaus kūnai.
Arba galbūt „gervė“.
Arba „mokymą“.
Arba „lūžius“.
Arba „Ramybė! Ramybė!“
Arba „ramybės“.
Arba „mokymą“.
Arba „tuštybė“.
Arba „tuštybė“.
Šita eilutė buvo parašyta aramėjiškai.
Arba „rūką“.
Arba galbūt „lietui atveria vandentakius“.
Arba „liedintos statulos“.
Arba „alsavimo“.
Arba „apgaulė“.
Pažod. „Dalis“.
Arba „Vargas man dėl mano lūžių!“
Arba „Tebūnie“.
Pažod. „ausies nepalenkė“.
Arba „gėdingajam dievui“.
T. y. Judo.
Pažod. „inkstus ir širdį“.
Pažod. „inkstuose“.
Arba galbūt „gedi“.
Pažod. „vardas“.
Arba „apgulti“.
Tikriausiai kreipiamasi į Jeruzalę.
T. y. etiopas.
Arba „liga“.
Arba „taiką“.
Arba „ramybės“.
Arba galbūt „ketveriopas bausmes“. Pažod. „keturias šeimas“.
Arba galbūt „ėjai atatupsta“.
Arba galbūt „susigėdusi ir sumišusi“.
Tikriausiai turimas omenyje Judo kraštas.
Arba „pasmerkimo žinios“.
Pažod. „stosi“.
Arba „mano vardu kalbėsi“.
Pagoniški gedulo papročiai, kuriuos, matyt, buvo perėmęs Izraelis.
Pažod. „visus jų kelius“.
Pažod. „bjaurasčių lavonais“.
Žr. žodynėlį.
Arba galbūt „Mano rūstybė degina jus tarsi ugnis“.
Arba galbūt „nepagydoma“.
Arba „giliausius jausmus“. Pažod. „inkstus“.
Pažod. „nuo manęs“.
Arba „pietų“.
Pažod. „mergelė“.
Pažod. „pašvilpa“. Švilpimu tikriausiai buvo išreiškiama nuostaba, pajuoka ar panieka.
Pažod. „ir kraipys galvą“.
Pažod. „tai neatėjo man į širdį“.
Vieta už Jeruzalės, kur nuo Dievo atsimetę izraelitai aukodavo vaikus.
Pažod. „pašvilpa“. Švilpimu tikriausiai buvo išreiškiama nuostaba, pajuoka ar panieka.
Turimi omenyje dangaus kūnai.
Išvertus – „visur siaubas“.
Pažod. „inkstus ir širdį“.
Pažod. „grobis“.
Pažod. „Pašventinsiu“.
Dar vadinamas Jehoahazu.
Dar vadinamas Jehojachinu ir Jechoniju.
Arba „krašte“.
Arba „paveldėtoją“, „įpėdinį“.
Arba „atsimetėliai“.
Pažod. „stiprina nedorėlių rankas“.
Arba „maitina jus tuščiomis viltimis“.
Arba „Ramybė“.
Pažod. „Dienų pabaigoje“.
Arba „žinią“.
Pažod. „mūsų“.
Dar vadinamas Jehojachinu ir Koniju.
Arba galbūt „gynybinių įtvirtinimų statytojus“.
Arba „kalbėjo apie“.
Pažod. „pašvilpa“. Švilpimu tikriausiai buvo išreiškiama nuostaba, pajuoka ar panieka.
Pažod. „salõs“.
Tikriausiai turimas omenyje Babilonas.
Arba „kalbėk apie“.
Arba „mokymo“.
Pažod. „ištiesta“.
Varinė vandens talpykla prie šventyklos.
Arba „Tebūnie!“
Arba galbūt „gynybinių įtvirtinimų statytojai“.
Arba „taikos“, „ramybės“.
Arba galbūt „sutižusias“.
Pažod. „pašvilpa“. Švilpimu tikriausiai buvo išreiškiama nuostaba, pajuoka ar panieka.
Vienas hebr. žodis reiškia įtaisą surakinti kojoms, o kitas – galvai ir rankoms.
Arba „taikos“.
Pažod. „didi“.
Arba galbūt „gerbiami“.
Pažod. „Dienų pabaigoje“.
Arba „ir įsiliesi į linksmų šokėjų būrį“.
Arba „atsiims“.
Arba „gėrybių“.
Pažod. „riebumynais“.
Taip būdavo išreiškiamas sielvartas, liūdesys ar graužatis.
Pažod. „viduriai dėl jo sujuda“.
Arba galbūt „jų vyras“.
Arba „riebiųjų pelenų“. Tai buvo deginamosios aukos taukų prisigėrę pelenai.
Turimas omenyje dėdė iš tėvo pusės.
Pažod. „atpirkti“.
Pažod. „7 šekelius ir 10 sidabrinių“.
Pažod. „ištiesta“.
Pažod. „vaikams į užantį“.
Žr. žodynėlyje „Gehena“.
Arba „tai neatėjo man į širdį“.
Arba „ramybės“.
Arba „ramybę“.
Arba „įpėdinį“.
Pažod. „Septynerių metų pabaigoje“.
Pažod. „šiandien“.
Arba „raštininko“.
Arba „valgomajame“.
Arba „dvariškiai“.
T. y. maždaug antra lapkričio ar pirma gruodžio pusė. Žr. priedą B15.
Dar vadinamas Jehojachinu ir Jechoniju.
Pažod. „išeis pas chaldėjus“.
Pažod. „Grobis“.
Arba „dvariškių“.
Pažod. „išeisi pas Babilono karaliaus didžiūnus“.
Hebr. tekstas dalijamas dar ir taip: „Nergal Sareceras, Samgar Nebas, Sarsechimas, rab saris“.
T. y. vyriausiasis žynys, astrologas.
Arba galbūt „kad eitų darbo prievolę“.
Arba „vyriausiasis rūmų pareigūnas“.
Pažod. „Grobis“.
Greičiausiai turimos omenyje figos ir galbūt datulės.
Arba galbūt „didžiojo tvenkinio“.
Arba „šventyklas“.
Arba „ramybėje“.
Žr. žodynėlį.
Arba „Saulės namuose“, t. y. Heliopolyje.
Arba „šventyklas“.
Kitaip – Memfyje.
Galimas dalykas, turima omenyje vaisingumo deivė.
Arba „sieki“.
Pažod. „grobį“.
Kitaip – Memfyje.
Pažod. „metą“.
T. y. Egipto nukariautojas.
Arba galbūt „pavers dykyne“.
T. y. Egiptas.
Arba „malkų rinkėjai“.
T. y. Tėbų.
T. y. Kretos.
T. y. iš sielvarto ir gėdos.
Arba „Saugi aukštuma“.
Arba galbūt „ir sėskis ant sausos žemės“.
Pažod. „ragas nulaužtas“.
Pažod. „kraipai galvą“.
Greičiausiai turimos omenyje figos ir galbūt datulės.
Turima omenyje tokia fleita, kuria pritardavo laidotuvėse raudant raudas.
Pažod. „dienų pabaigoje“.
Arba galbūt „kovos šūksnius“.
Arba „avių aptvarų“.
Švilpimu tikriausiai buvo išreiškiama nuostaba, pajuoka ar panieka.
Tikriausiai turimi omenyje Edomo gyventojai.
Pažod. „pradžią“.
Pažod. „dienų pabaigoje“.
Hebr. žodis, čia išverstas „bjaurūs stabai“, galėjo būti giminingas žodžiui, reiškiančiam „mėšlas“.
Švilpimu tikriausiai buvo išreiškiama nuostaba, pajuoka ar panieka.
Pažod. „bus nutildyti“.
Arba „netikrus pranašus“.
Išvertus – „maištaujančių prieš mane širdis“. Tikriausiai turima omenyje Chaldėja.
T. y. chaldėjų.
Arba galbūt „pripildykite strėlines“.
Arba „rūką“.
Arba galbūt „lietui atveria vandentakius“.
Arba „liedintos statulos“.
Arba „alsavimo“.
Arba „apgaulė“.
Pažod. „Dalis“.
Arba galbūt „kuris padarė ir savo paveldo lazdą“.
Pažod. „Pašventinkite“.
Pažod. „Pašventinkite“.
Pažod. „pašvilpa“. Švilpimu tikriausiai buvo išreiškiama nuostaba, pajuoka ar panieka.
Tikriausiai turimas omenyje Babilonas.
Uolektis buvo lygi 44,5 cm. Žr. priedą B14.
Piršto storis buvo lygus 1,85 cm. Žr. priedą B14.
Arba „Ant abiejų viršustulpių buvo matyti po 96 granatus“.
Arba „ir pastatė jo sostą aukščiau už sostus kitų karalių“.