Atgimsta Londono „Globe“ teatras

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE

TEATRAS „Globe“, buvę Viljamo Šekspyro vaidinimų namai, atstatytas netoli ankstesnės savo vietos Sadarke, pietiniame Londono upės Temzės krante. Atkurtas pagal 1599 metų originalą, šis ovalo formos 20-šonis statinys yra labiausiai turistų mėgiama vieta.

Prieš atsirandant Londono teatrams, populiarios pramogos būdavo lokio arba buliaus pjudymas. Šunys, kurstomi žiūrovų riksmų, erzindavo prie stulpo pririštą gyvulį. Tai vykdavo apvaliose arenose su sėdimųjų vietų galerijomis; tas arenas vėliau pakeitė teatras. Gyvulius pririšdavo centre, aikštelėje, kuri vėliau pasidarė teatro scena.

Paskui išpopuliarėjo vaidinimai ir visame Londone ėmė kurtis nauji teatrai. Kasdien juose apsilankydavo tūkstančiai žiūrovų. Merai mėgino uždrausti vaidinimus teigdami, jog jie bedieviški ir nepadorūs. Darbdaviai skundėsi, esą vaidinimai, prasidėdavę antrą valandą po pietų, atitraukia darbininkus nuo darbo. Bet teatrus rėmė jų globėja karalienė Elžbieta I. Tam pritarė ir jos Slaptoji taryba, norėdama užtikrinti, kad patyrę aktoriai galėtų linksminti ją. Rengti vaidinimus karaliaus rūmuose dažniau už kitas būdavo pasirenkama Šekspyro trupė.

Tais metais, kai buvo atidarytas pirmasis „Globe“ teatras, Šekspyras parašė dramą „Henrikas V“. Todėl logiška, kad ją parinko pirmajam šio naujojo Šekspyro teatro sezonui.

Naujojo „Globe“ teatro vidus

Prieš eidami žiūrėti trijų valandų vaidinimo, žvilgtelime į debesis tikėdamiesi, kad nelis, nes į teatrą neštis skėčius draudžiama, o centrinė aikštelė yra po atviru dangumi. Scenos priekyje — 30 metrų pločio ratas, kurį juosia trijų aukštų galerijos su sėdimomis vietomis 1000-iui žmonių. Bet mes esame tarp 500 žiūrovų, perkančių bilietus stačiomis žiūrėti vaidinimą centrinėje aikštelėje. Pirmajame teatre sutilpdavo 3000 žmonių ir būdavo labai ankšta. Tačiau šiuolaikiniai saugumo reikalavimai draudžia tai.

Kad nekiltų gaisras, stogas virš sėdimųjų vietų apdorotas cheminėmis medžiagomis. Papildomai apsaugo ugniai atspari scena ir priešgaisrinė sistema. Pirmasis „Globe“ teatras 1613 metais sudegė, kai nuo sceninės patrankos kibirkšties užsiliepsnojo jo stogas.

Apačioje stovintiems žiūrovams leidžiama vaikščioti aplinkui ir net remtis rankomis į scenos kraštą. Prieš keturis šimtus metų nesuvaldomos minios per vaidinimus valgydavo bei gerdavo ir jų tarpe dažnai kildavo peštynės. Kritiškai nusiteikusios, jos beatodairiškai pertraukdavo veiksmą švilpesiu ar plojimais. Žmonės būdavo taip susigrūdę, kad vienas amžininkas pavadino juos „smirdžiais“.

Šiuolaikinio „Globe“ teatro korpusas padarytas iš ąžuolo. Maždaug šeši tūkstančiai nusmailintų ąžuolinių kuolų tvirtai laiko sandūras. Ši mediena buvo lengvai prieinama, kai 1987 metų spalį praūžęs uraganas išvertė su šaknimis tūkstančius medžių. Sunkiausia buvo rasti 13 metrų siją scenos pastogės fasadui. Po ilgų ieškojimų tinkamas, daugiau nei 20 metrų aukščio, medis buvo rastas maždaug už 150 kilometrų į vakarus nuo Londono.

Kolonos, laikančios pastogę, atrodo lyg iš marmuro. Bet jos irgi iš medžio, kaip buvo pirmajame teatre, anot vieno gerbėjo, „nudažytos tokia puikia marmurą imituojančia spalva, jog galėjo suklaidinti netgi įgudusį meistrą“.

Dabar visos vietos užimtos. Vieni žiūrovai susigrūdę aplink sceną, kiti — atsirėmę į medines arenos sienas. Pasigirdus muzikai, klegesys pamažu tyla. Galerijoje virš scenos šeši muzikantai, apsirengę viduramžių kostiumais, groja Šekspyro laikų instrumentais — trimitais, kornetais ir mušamaisiais.

Vaidinimas

Muzikai garsėjant, energingai mušdami į taktą ilgomis lazdelėmis scenoje pasirodo aktoriai. Apačioje stovintys žiūrovai taip pat ima trepsėti. Staiga lazdelių garsai nutyla. Į sceną išėjęs vienas aktorius sako trumpą prologą. Vyrauja nekantraus laukimo nuotaika. Netikėtai atsiranda du raudonomis sutanomis vilkintys personažai — Kenterberio arkivyskupas ir Elio vyskupas. Vaidinimas prasideda ir mes matome, kaip bažnyčios veidmainiavimas bei jos ryšiai su Anglijos karaliumi Henriku V galiausiai baigiasi Prancūzijos pralaimėjimu krauju pasruvusiuose Azenkūro laukuose.

Netrukus pastatomas karališkasis sostas ir štai — karalius Henrikas kalbasi su trimis savo dvariškiais. Kai monarcho pareigūnai atsistoja scenoje, vėl gėrimės jų autentiškais viduramžių kostiumais. Tačiau aktoriai kažkuo neįprasti, ir mes negalime suprasti, kuo. Pasižiūrime į savo programas. Tikrai, visi atlikėjai vyrai! Karalienės Elžbietos laikų dramose moterys nevaidindavo. Visuomenės istorikas Dž. M. Treveljanas sako, kad berniukai „nuo vaikystės buvo griežtai mokomi atlikti moterų vaidmenis kilniai, linksmai ir sumaniai“. To jie laikosi ir šiandien.

Plojimai baigiasi ir mes išeiname. Paskutinį kartą pažvelgiame į „Globe“ teatrą, jo auksu spindintį šiaudinį stogą, pilkšvas ąžuolo sijas. Nuostabu persikelti į laikus prieš maždaug 400 metų.

Paskui mes apžiūrime Šekspyro „Globe“ teatro ekspoziciją. Visur yra Šekspyro vardas. Prisimindami tai, ką matėme, pasvarstykime: ‛Kas gi iš tiesų buvo tas dramaturgas Viljamas Šekspyras?’ Viljamo Šekspyro mįslė bus vieno straipsnio tema artimiausiame Atsibuskite! žurnalo numeryje.

[Iliustracija 25 puslapyje]

Pirmojo „Globe“ teatro piešinys

[Šaltinio nuoroda]

Iš knygos The Comprehensive History of England, tomas II

[Iliustracijos 26 puslapyje]

Šiandieninis „Globe“ teatras

[Šaltinio nuoroda]

John Tramper

Richard Kalina