Kovas

Naujasis pasaulis dar neatėjo. Bet tai nereiškia, kad ir neateis. Juk kažkada neegzistavo ir daugybė kitų dalykų – žvaigždės, medžiai, gyvūnai, nebuvo ir mūsų pačių. Bet niekas netvirtina, kad ir dabar tiek gamta, tiek žmogus tėra iliuzija. Jehova viską sukūrė ir visa yra tikra (Pr 1:​1, 26, 27). Panašiai ir su rojumi: Dievas jį tikrai įkurs ir žmonės tada džiaugsis sveikata ir amžinu gyvenimu. Tą pažadą jis be jokios abejonės ištesės. Atėjus metui, naujasis pasaulis taps tokia pat realybe, kaip ir materialioji visata (Iz 65:17; Apr 21:​3, 4). Tad visais įmanomais būdais stiprink savo tikėjimą. Atmink, kokia brangi išpirka už mus buvo sumokėta, mąstyk apie Jehovos galią, būk užimtas dvasine veikla. Jeigu taip darysi, būsi tarp „tų, kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi, kas pažadėta“ (Hbr 6:​11, 12). w23.04 31 ¶18–19

Jėzus pakelia akis aukštyn ir visiems girdint kreipiasi į savo dangiškąjį Tėvą. Už tai, kas netrukus įvyks, jis nori pašlovinti Jehovą. Tada Jėzus sušunka: „Lozoriau, išeik!“ (Jn 11:43). Ir įvyksta tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma, – Lozorius išeina iš kapo. Šis pasakojimas stiprina mūsų tikėjimą prikėlimu. Prisimink, kad Jėzus Mortai pažadėjo: „Tavo brolis prisikels“ (Jn 11:23). Kaip ir jo Tėvas, Jėzus nori ir gali tą pažadą tesėti. Jo ašaros aiškiai byloja, kad jis trokšta pašalinti mirtį ir jos keliamą skausmą. Lozoriaus prikėlimas yra nenuneigiamas įrodymas, kad jis turi galią prikelti mirusius. Taip pat pamąstyk apie Jėzaus žodžius Mortai, parinktus šios dienos citata. Galime neabejoti: prikėlimo pažadas neliks neištesėtas. w23.04 11–12 ¶15–16

Kuo aiškiau suprantame Jehovos valią, tuo geriau nuvokiame, ko derėtų maldose prašyti. Atminkime, kad Jehova savo sumanymus įgyvendina tada, kai jiems ateina metas. Vienas iš jo tikslų – visiškai pašalinti žmonijos bėdas, tokias kaip stichinės nelaimės, ligos ir mirtis. Visa tai jis padarys per savo įsteigtą Karalystę (Dan 2:44; Apr 21:​3, 4). Tačiau kol kas jis leidžia Šėtonui valdyti pasaulį (Jn 12:31; Apr 12:9). Jeigu Dievas jau dabar vaduotų mus iš problemų, atrodytų, kad piktajam kuo puikiausiai einasi. Taigi turime kantriai laukti Jehovos nustatyto meto. Tačiau tai nereiškia, kad jis mums nepadeda. Jehova visada suteikia pagalbą. w23.05 8 ¶4; 9–10 ¶7–8

Kaip galime kitiems padėti iš Minėjimo pasisemti daugiau dvasinės naudos? Suprantama, pirmiausia juos reikia pakviesti. Pagalvok, kuriuos žmones pats norėtum pakviesti – gal giminaičius, bendradarbius ar bendramokslius. Jeigu neužtektų spausdintų kvietimų, nusiųsk jiems elektroninio kvietimo saitą. Kas žino, kiek iš jų nuspręs renginyje dalyvauti? (Mok 11:6) Pakviestiesiems taip pat kyla visokių klausimų, ypač jei dar nėra buvę mūsų sueigoje. Verta apmąstyti, ko jie galėtų teirautis ir kaip atsakyti. Išklausiusiems Minėjimo programą svečiams gali kilti ir kitokių klausimų. Turėtume stengtis prieš ir per Minėjimą, taip pat vėliau visokeriopai padėti tiems, „kurių širdis [...] pasirengusi“, kad jie gautų iš šio svarbaus renginio kuo daugiau dvasinės naudos (Apd 13:48). w24.01 12 ¶13, 15; 13 ¶16

Biblijoje minimi aštuoni atvejai, kai žmonės buvo prikelti gyventi žemėje. Kodėl tau kiekvieno iš jų nepatyrinėjus? Skaitydamas tuos pasakojimus pasvarstyk, ko iš tų įvykių gali pasimokyti ir ką jie pasako apie Dievo troškimą bei galią grąžinti mirusiuosius į gyvenimą. Savo tikėjimą ypač sustiprinsi mąstydamas apie paties Jėzaus prikėlimo aplinkybes. Tas įvykis yra tvirtas mūsų vilties pagrindas, juk jo liudininkais tapo šimtai žmonių (1 Kor 15:​3–6, 20–22). Kokie dėkingi esame Jehovai už prikėlimo viltį! Žinome, kad ta viltis ne tuščia. Jehova ir nori, ir turi galią prikelti mirusius. Tad ir toliau stiprinkime savo tikėjimą būsimuoju prikėlimu. Taip dar labiau suartėsime su savo dangiškuoju Tėvu. Juk jis kiekvieną iš mūsų, galima sakyti, šiltai patikina: „Tavo artimieji prisikels“ (Jn 11:23). w23.04 8 ¶2; 12 ¶17; 13 ¶20

Kuklumas ir nuolankumas yra artimos savybės. Kuklumas skatina nepervertinti savęs ir savo galimybių. Nuolankus žmogus gerbia kitus ir nesiaukština (Fil 2:3). Kas kuklus, tas paprastai būna ir nuolankus. Štai Gideonas buvo kuklus, nuolankus žmogus. Kai angelas pranešė, kad Jehova jį paskiria vaduoti izraelitus iš galingų midjaniečių, Gideonas suglumo: „Mano kiltis menkiausia Manase, o aš savo tėvo namuose visai nežymus“ (Ts 6:15). Jis jautėsi per prastas tokiam darbui, bet Jehova manė kitaip. Dievo padedamas Gideonas savo užduotį sėkmingai atliko. Vyresnieji irgi visada turi būti kuklūs ir nuolankūs (Apd 20:​18, 19). Jiems nedera girtis gabumais ar pasiekimais. Kita vertus, nereikia ir plakti savęs už trūkumus ar nesėkmes. w23.06 3 ¶4–5

Šėtonui galva bus sutrinta Jėzaus valdymo tūkstantmečio pabaigoje (Apr 20:​7–10). Tačiau Biblijoje nusakyti ir kai kurie artėjantys lemtingi įvykiai. Pirmiausia valstybės ims kalbėti apie „taiką ir saugumą“ (1 Tes 5:​2, 3). Tada bus „staiga“ užpultos ir sunaikintos klaidingos religijos (Apr 17:16). Po to Jėzus paskelbs nuosprendį žmonijai ir atskirs avis nuo ožkų (Mt 25:​31–33, 46). Tačiau ir Šėtonas nedels. Jis mėgins susidoroti su tikraisiais Dievo tarnais, nes jų baisiai nekenčia. Piktasis sukurstys tautų koaliciją, kurią Biblija vadina Gogu iš Magogo žemės, pulti Jehovos tautą (Ez 38:​2, 10, 11). Kažkuriuo metu likutis pateptųjų bus paimti į dangų ir prisidės prie Kristaus dangiškųjų pajėgų Armagedono kare – paskutiniame didžiojo suspaudimo etape (Mt 24:31; Apr 16:​14, 16). Tada prasidės Kristaus valdymo tūkstantmetis (Apr 20:6). w23.10 20–21 ¶9–10

Šiandien nemažai Jehovos tarnų gyvena kraštuose, kur mūsų veikla uždrausta. Jie kaip dera gerbia valdžią, tačiau sykiu stengiasi likti ištikimi ir atsidavę Dievui (Mt 22:21). Dievobaimingi krikščionys visų pirma klauso Jehovos (Apd 5:29). Jie nepaliauja skelbti gerosios naujienos ir rinktis į sueigas. Tiesa, daro tai apdairiai (Mt 10:​16, 28). Jiems rūpi bendratikių dvasinė gerovė. Štai brolis Henris gyvena Afrikos šalyje, kurioje mūsų veikla seniau buvo uždrausta. Tuo laikotarpiu jis savanoriškai pristatydavo mūsų leidinius broliams ir sesėms. Henris rašė: „Aš iš prigimties drovus. [...] Drąsos man įkvėpė didelė pagarba Jehovai.“ Ar būtum toks pat drąsus? Žinoma, jeigu nuoširdžiai bijai Dievo. w23.06 16 ¶9, 11

Kai Adomas ir Ieva nustojo klausę Dievo, Šėtonui gal tuomet atrodė, kad siekis pripildyti žemę tobulų, klusnių žmonių žlugo. Piktasis tikriausiai manė įstūmęs Dievą į kampą. Gal jam atrodė, kad Jehova neturi kitos išeities kaip tik nubausti Adomą ir Ievą mirtimi ir sukurti naują tobulą žmonių porą? Aišku, Šėtonas tuoj būtų apkaltinęs jį melu. Juk Pradžios 1:28 užrašyta, kad pripildyti žemę žmonių buvo liepta būtent Adomui ir Ievai. Arba, galimas dalykas, Šėtonas piktdžiugiavo tikėdamasis, kad Jehova leis Adomui su Ieva susilaukti vaikų ir šie niekad nepasieks tobulumo (Mok 7:20; Rom 3:23). Tada jis būtų turėjęs pretekstą sakyti, kad Dievas nesugebėjo apgyvendinti rojaus tobulais Adomo ir Ievos palikuoniais. w23.11 6 ¶15–16

Jehova per savo Žodį ir organizaciją duoda mums labai aiškių nurodymų. Nėra reikalo kurti kokias nors taisykles ar primesti kitiems savo požiūrį asmeninio apsisprendimo klausimais (Pat 3:​5–7). Vadovaukimės tuo, kas rašoma Biblijoje. Norėdamas mus paklaidinti ir suskaldyti, Šėtonas naudojasi „tuščia apgaule“ ir „pasaulio pradmenimis“ (Kol 2:8). Pirmajame amžiuje tai buvo žmogaus išmintimi pagrįstos filosofijos, nebibliniai judaizmo mokymai ir tvirtinimai, esą krikščionys privalo laikytis Mozės Įstatymo. Tokia apgaule Šėtonas anuomet stengėsi atitraukti krikščionį nuo Jehovos ir jo išminties. Šiandien jis daro panašiai. Per žiniasklaidą ir socialinius tinklus žmonių ausis pasiekia įvairios sąmokslo teorijos ir politinių veikėjų paskleisti gandai. w23.07 16 ¶11–12

Jehova padarė tai, kas jo priešininkui nė į galvą neatėjo. Laikydamasis savo duoto žodžio, jis leido Adomui ir Ievai susilaukti vaikų. Be to, nutarė siųsti į žemę „palikuonį“, kad šis savo gyvybės auka išpirktų klusnius žmones iš nuodėmės ir mirties (Pr 3:15; 22:18). Šėtonas tikrai nemanė, kad Jehova parodys tokią nesavanaudišką meilę (Mt 20:28; Jn 3:16). Juk tam savimylai ir garbėtroškai ši savybė visiškai svetima! Nėra abejonės: Tūkstantmečio pabaigoje rojus bus apgyventas tobulų ir klusnių Dievo žemiškųjų vaikų, kaip kad iš pradžių jo buvo sumanyta. w23.11 6 ¶17

Mes laikomės Jehovos priesako dėl kraujo. Kodėl? Todėl, kad kraujas yra brangiausios jo dovanos – gyvybės – simbolis (Kun 17:14). Po tvano Jehova leido žmonėms valgyti mėsą, tačiau uždraudė vartoti kraują (Pr 9:4). Tą draudimą jis pakartojo ir Izraeliui duotame Mozės Įstatyme (Kun 17:10). Ir pirmojo amžiaus vadovaujančiąją tarybą jis įkvėpė parašyti visiems krikščionims, kad būtina „atsisakyti [...] kraujo“ (Apd 15:​28, 29). Šio priesako tvirtai laikomės, kai tenka apsispręsti įvairiais gydymo klausimais. Mes taip pat tvirtai laikomės Jehovos nustatytų dorovės normų. Apaštalas Paulius vaizdžia kalba rašė: „Numarinkite savo kūno narius.“ Kitaip tariant, turime griežtai suimti save į rankas, kad atsikratytume visų nuodėmingų troškimų. Būtina gręžti akis nuo visko, kas nepadoru, ir saugotis veiksmų, vedančių prie lytinio amoralumo (Kol 3:5; Job 31:1). w23.07 15 ¶5–6

Ar Samsonas buvo taip apakintas meilės, kad nematė, ką ši moteris ketina daryti? Delila vis spaudė Samsoną atskleisti savo stiprybės paslaptį ir tas galiausiai neatsilaikė. Dėl tokios klaidos jis prarado jėgas ir neteko Jehovos malonės (Ts 16:​16–20). Samsonas tąkart pasitikėjo ne Jehova, o Delila, ir pasekmės buvo pražūtingos. Filistinai jį surišo ir išdūrė akis. Samsonas buvo įkalintas Gazoje. Jį pristatė sukti girnų. Vėliau, susirinkę smagintis ir aukoti savo dievui Dagonui aukų, filistinai sumanė iš Samsono pasityčioti, tarsi jų dievas ir būtų atidavęs Samsoną jiems į rankas. Jie atvedė Samsoną iš kalėjimo sakydami: „Tegu palinksmina mus“ (Ts 16:​21–25). w23.09 5 ¶13–14

Ką daryti, jeigu bendradarbis ar klasiokas pareiškia, kad laikytis krikščioniškos moralės principų neprotinga? Žinoma, savo įsitikinimų dėl to nepakeisime. Tačiau paaiškinti juos svarbu kuo pagarbiau (1 Pt 3:15). Kartais žmogaus iškeltas klausimas netgi leidžia įžvelgti, kokie dalykai jam labiausiai rūpi. Kad ir kaip būtų, visada stenkimės atsakyti maloniai. Galbūt tai paskatins asmenį susimąstyti. Tarkim, bendradarbis užklausia, kodėl nešvenčiame gimtadienių. Pagalvok: gal jis nori sužinoti, ar mes apskritai galime linksmintis? Pirmiausia pamėgink bendradarbio susirūpinimą išsklaidyti. Paaiškink jam, kaip vertini jo parodytą dėmesį. Galbūt tada rasis galimybė ir daugiau papasakoti, kas Biblijoje sakoma apie gimtadienius. w23.09 17 ¶10–11

Kokia didelė mums tenka garbė šiomis paskutinėmis dienomis liudyti tiesą visų tautų žmonėms. Apaštalas Petras primena, kad Jehovos dieną reikia nuolatos turėti omenyje (2 Pt 3:​11, 12). Tai reiškia, kad mums svarbu dažnai – gal net kasdien – pamąstyti, koks gyvenimas laukia naujajame pasaulyje. Įsivaizduok, kaip gera bus kvėpuoti gryniausiu oru, skanauti sveiko maisto. Ir kaip džiugu bus pasitikti iš mirties grįžtančius artimuosius. Pagalvok, su kokiu entuziazmu senovėje gyvenusiems žmonėms pasakosi, kaip pildėsi Biblijos pranašystės. Tokios mintys padės nepamiršti, kokiu ypatingu laiku gyvename, ir kantriai laukti Dievo nustatyto meto. Tada niekas mūsų nesuklaidins ir neišves iš doro kelio. w23.09 27 ¶5–6

Jaunuoliai, daugelis jūsų bendraamžių „neklusnūs tėvams“ (2 Tim 3:​1, 2). Kodėl? Kai kurie mato, kad tėvai veidmainiauja – patys nedaro to, ko tikisi iš vaikų. Kitiems atrodo, kad tėvų patarimai ir pamokymai pasenę, sunkiai pritaikomi arba per griežti. Jeigu ir tu taip manai, gali būti sunku laikytis Jehovos priesako, duoto dienos citata parinktoje eilutėje. Kas padėtų šio paliepimo klausyti? Klusnumo geriausiai gali pasimokyti iš Jėzaus (1 Pt 2:​21–24). Jėzus buvo tobulas, o jo tėvai – ne. Tačiau jis elgėsi su jais pagarbiai, net kai jie suklysdavo arba jo nesuprasdavo (Iš 20:12). w23.10 7 ¶4–5

Apaštalas Paulius paaiškino, kad Įstatyme nurodytos aukos negali panaikinti nuodėmės. Dėl to Įstatymas buvo atšauktas. Toliau Paulius susitelkė į kai kurias sudėtingesnes tiesas. Jis priminė laiško skaitytojams apie prakilnesnę, Jėzaus auka pagrįstą viltį, „dėl kurios galime prie [Dievo] artintis“ (Hbr 7:19). Apaštalas savo bendratikiams hebrajams paaiškino, kad krikščionybė daug pranašesnė už judaizmą. Žydų tikėjimo apeigos ir kiti elementai „tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė yra Kristus“ (Kol 2:17). Statinio šešėlis yra tik jo pavidalo atvaizdas, ne pats statinys. Šia prasme ir Izraelyje įvesta garbinimo sistema tebuvo „šešėlis“. Kad galėtume deramai garbinti Jehovą ir susilauktume nuodėmių atleidimo, mums būtina tai aiškiai suprasti. w23.10 25 ¶4–5

Danieliaus knygos 11 skyriuje kalbama apie du karalius, kovojančius dėl dominavimo pasaulyje. Sugretinę šias pranašystes su kitomis Biblijos pranašystėmis išsiaiškinome, kad „šiaurės karalius“ šiuo metu yra Rusija su savo sąjungininkais, o „pietų karalius“ – Anglijos ir Jungtinių Valstijų politinis aljansas. „Šiaurės karaliaus“ valdomose teritorijose, kaip Danieliaus ir buvo išpranašauta, Dievo tarnai dabar nuožmiai persekiojami (Dan 11:41). Kai kurie sumušami arba atsiduria kalėjime. Tačiau argi kas gali palaužti mūsų brolius ir seses? Matydami, kad pildosi pranašystės, jie tik dar labiau sustiprėja. Mūsų viltis ir ištikimybė Jehovai nepalaužiami. w23.08 11 ¶15–16

Jehova labai jautrus, jis trokšta mus apsaugoti. Jei kenčiame, jam skaudu. Todėl tikrai galime prašyti: „Kaip savo akies vyzdį mane sergėk“ (Ps 17:8). Akis yra labai jautrus ir svarbus kūno organas. Taigi prilygindamas mus savo akies vyzdžiui Jehova tarsi sako: „Kas užgauna jus, užgauna mane.“ Jehova myli kiekvieną iš mūsų. Tiesa, dėl praeityje patirtų nemalonių dalykų gali atrodyti, kad taip nėra. Ir jis tai gerai supranta. O gal kaip tik šiuo metu kokie nors įvykiai verčia tave suabejoti Jehovos meile. Savo pasitikėjimą gali sustiprinti pasigilinęs, kaip Dievas rodo meilę Jėzui, pateptiesiems ir mums visiems. w24.01 27 ¶6–7

Ezra įsitikino, kad Jehova išbandymų laikais savo tarnams padeda. 484 m. p. m. e., Ezrai tikriausiai gyvenant Babilone, karalius Ahasveras buvo išleidęs įsaką išnaikinti žydus visose Persijos imperijos valdose (Est 3:​7, 13–15). Paties Ezros gyvybė pakibo ant plauko. Tokios grėsmės akivaizdoje žydai „visose srityse“ pasninkavo, raudojo ir aimanavo. Be abejo, jie meldė Jehovą pagalbos (Est 4:3). Įsivaizduok, kaip pasijautė Ezra ir jo tautiečiai, kai sąmokslininkų užmačia atsisuko prieš juos pačius! (Est 9:​1, 2) Tie įvykiai tikriausiai užgrūdino Ezrą būsimiems išbandymams ir sustiprino jo pasitikėjimą, kad Jehova savo tarnus apsaugos. w23.11 17 ¶12–13

Čia apaštalas Paulius kalbėjo apie „įstatymo darbus“, turėdamas omenyje Mozės Įstatymą, duotą Izraelio tautai prie Sinajaus kalno (Rom 3:​21, 28). Atrodo, Pauliaus dienomis kai kuriems į krikščionybę atsivertusiems žydams buvo sunku sutikti, kad Mozės Įstatymas ir visi jo priesakai nustojo galios. Todėl apaštalas priminė jiems Abraomą, Dievo pripažintą teisiu ne dėl „įstatymo darbų“, o dėl tikėjimo. Jehova maloningas visiems, kas tiki jį ir jo Sūnų Jėzų Kristų. Kaip gera tai žinoti! Kitaip nei Paulius, Jokūbas savo laiško 2 skyriuje turėjo omenyje ne „įstatymo darbus“, o krikščionių kasdienę veiklą, įvairias geradarystes (Jok 2:24). Tokie darbai byloja apie asmens tikėjimo tikrumą. w23.12 3 ¶8; 4–5 ¶10–11

Jei ketini tuoktis, porą sau rinkis labai atsakingai. Atmink, kad tapsi savo vyrui pavaldi (Rom 7:2; Ef 5:33). Todėl pamąstyk: „Ar jis dvasingas krikščionis? Kokie siekiai jam svarbiausi? Ar jo sprendimai išmintingi? Ar pripažįsta savo klaidas? Ar gerbia moteris? Ar sugebės pasirūpinti manimi dvasiškai, materialiai ir emociškai?“ Suprantama, kad jūsų šeima būtų laiminga, reikia ne tik gero vyro. Ir tu pati turi būti deramai pasirengusi žmonos pareigoms. Žmona savo vyrui turi būti „padėjėja, kad jį papildytų“ (Pr 2:18). Iš atsidavimo Jehovai ji visada stengsis saugoti savo vyro gerą vardą kitų akyse (Pat 31:​11, 12; 1 Tim 3:11). Kad santuokai būtum pasiruošusi, ugdykis vis stipresnę meilę Jehovai ir stenkis pagelbėti kitiems namuose ir bendruomenėje. w23.12 22–23 ¶18–19

Jehova žada suteikti išminties, kad gebėtume tinkamai apsispręsti įvairiais klausimais. Jos ypač reikia, kai svarstome dalykus, turinčius įtakos visam gyvenimui. Taip pat jis duoda jėgų ištverti. Mums, kaip ir apaštalui Pauliui, Jehova suteiks jėgų ištverti mėginimus (Fil 4:13). Jehova palaiko mus per mūsų dvasinę šeimą. Vakarą prieš mirtį Jėzus karštai meldėsi. Jis prašė Jehovą vaduoti jį iš gėdingo kaltinimo piktžodžiavimu. Bet Dievas pagelbėjo Jėzui kitaip. Jis siuntė vieną iš savo angelų, kad jo Sūnų sustiprintų (Lk 22:​42, 43). Mums taip pat jėgų gali suteikti kurio nors brolio ar sesers apsilankymas ar telefono skambutis. Visi turėtume progai pasitaikius tarti bendratikiui „gerą žodį“ (Pat 12:25). w23.05 10–11 ¶9–11

Į Minėjimą atėjusieji neveiklieji bendratikiai gal baiminosi, kad bus šaltai sutikti. Neuždavinėkime gluminančių klausimų, negėdinkime ir nesakykime nieko, kas gali užgauti. Jie mūsų bendratikiai, todėl džiaugiamės, kad vėl dalyvauja sueigoje Jehovos garbei (Ps 119:176; Apd 20:35). Ne veltui Jėzus prisakė kasmet minėti jo mirtį. Tai daugeliu atžvilgių naudinga ir mums, ir kitiems (Iz 48:​17, 18). Mąstydami apie Jehovos ir Jėzaus pasiaukojimą stipriau juodu pamilstame ir pajaučiame dar didesnį dėkingumą. Minėjimas taip pat yra gera proga sustiprinti ryšį su bendratikiais. Be to, galime padėti kitiems sužinoti, kokią nuostabią perspektyvą žmonijai atvėrė Jėzaus auka. Tad kuo geriau pasiruoškime šių metų Minėjimui – svarbiausiai metų dienai. w24.01 14 ¶18–19

Kaip Jehova mums rodo kelią? Pirmiausia, per savo Žodį, Bibliją. Taip pat vadovauja per savo atstovus. Pavyzdžiui, jo paskirtas „ištikimas ir nuovokus vergas“ tiekia dvasinį maistą, moko išmintingai spręsti įvairius iškylančius klausimus (Mt 24:45). Savo kaimenei Dievas yra paskyręs ir daugiau ganytojų. Antai rajono prižiūrėtojai ir bendruomenių vyresnieji mus drąsina ir duoda patarimų, padedančių atlaikyti sunkumus. Esame labai dėkingi Jehovai, kad šiomis paskutinėmis dienomis mumis taip rūpinasi. Dievo klausydami išsaugome jo malonę ir išsilaikome kelyje į gyvenimą. Tačiau kartais klausyti Jehovos gali būti nelengva, ypač jeigu jo pamokymai skamba iš žmogaus lūpų. Tokiais atvejais turime pasitikėti, kad krikščionių bendruomenę veda Jehova ir kad laikytis jo pamokymų naudinga. w24.02 20 ¶2–3

Mūsų meilė Jehovai augs, jeigu stropiai studijuosime jo Žodį. Skaitydamas Biblijos pasakojimus stenkis įžvelgti, ką jie atskleidžia apie Dievą. Vis pasvarstyk, kaip Jehova rodo meilę tau asmeniškai ir kaip į jo meilę gali atsakyti. Meilę Jehovai ugdo ir malda. Reguliariai su juo kalbėkimės, atverkime širdį (Ps 25:​4, 5). Prašykime pagalbos ir jos tikrai sulauksime (1 Jn 3:​21, 22). Taip pat turime stiprinti meilę žmonėms. Prisiminkime apaštalą Paulių. Vienu metu jis susipažino su Timotiejumi. Šis jaunuolis mylėjo Jehovą ir žmones. Filipų bendruomenei Paulius net parašė: „Neturiu kito, kuris būtų tokio pat nusistatymo kaip jis ir nuoširdžiai jumis rūpintųsi“ (Fil 2:20). Didžiausią įspūdį Pauliui tikriausiai darė jaunuolio meilė broliams ir sesėms. Be abejo, visos bendruomenės, kurias Timotiejus lankė, jo labai laukdavo (1 Kor 4:17). w23.07 9 ¶7–10

Dar prieš Izraelio tautai įžengiant į Pažadėtąją žemę, Mozė mirė. Ar Dievas juos paliko? Ne. Kol buvo ištikimi, jais rūpinosi. Dar Mozei jis buvo nurodęs paskirti vietoje savęs vadovu Jozuę. Ir Mozė savo įpėdinį mokė ne vieną dešimtmetį (Iš 33:11; Įst 34:9). Tautai vadovavo ir daugelis kitų gabių vyrų – tūkstantininkai, šimtininkai, penkiasdešimtininkai ir netgi dešimtininkai (Įst 1:15). Taigi visais buvo tinkamai rūpinamasi. Panašiai ir Elijo dienomis. Jis ištisus dešimtmečius mokė izraelitus deramai garbinti Jehovą. Bet atėjus metui Jehova perkėlė jį tarnauti kitur, į pietinę Judo krašto dalį (2 Kar 2:1; 2 Met 21:12). Gal tada dešimties giminių Izraelio karalystė liko be vadovavimo? Ne. Eliziejus, keletą metų mokęsis pas Eliją, perėmė jo pareigas. Taigi Jehovos paskirti ganytojai rūpinosi kaimene ir jo valia buvo vykdoma. w24.02 5 ¶12

Dievo Žodžio šviesa atvėrė efeziečiams akis ir jie atsikratė klaidingų religinių papročių ir nedoros (Ps 119:105). Savo gyvenimą suderino su Jehovos nustatytomis normomis ir tapo jo tarnais (Ef 5:1). Panašiai ir mes, kol tikros tiesos nežinojome, buvom religine ir dorovine prasme akli. Vieni šventėme klaidatikių šventes, kiti gyvenom palaidai. Bet supratę, ko iš mūsų tikisi Dievas, nutarėm pasikeisti. Ėmėme derinti savo gyvenseną su jo reikalavimais. Ir tai išėjo į gera (Iz 48:17). Aišku, tenka patirti visokių išmėginimų. Todėl reikia nemažai pastangų, kad išliktume „šviesos vaikai“ ir į tamsą nebegrįžtume. w24.03 21 ¶6–7

Kaip, jeigu atrodo, kad pasiaukojimo įžadui ir krikštui nesi pasirengęs? Gal dar turi šį tą gyvenime pakeisti? Arba reikia labiau sustiprinti tikėjimą? (Kol 2:​6, 7) Vienų studijuotojų pažanga greitesnė, kitų lėtesnė. Skiriasi ir dvasinės brandos tempas. Tad nesilygink su kitais. Tiesiog stenkis daryti tiek, kiek gali (Gal 6:​4, 5). Šiaip ar taip, tikslo pasiaukoti Dievui neišleisk iš akių. Melsk Jehovą jėgų ir išminties, kad gebėtum suderinti gyvenimą su jo valia (Fil 2:13). Tokius prašymus jis tikrai išklausys (1 Jn 5:14). w24.03 5 ¶9–10

Kartą Sara labai susisielojo ir savo kartėlį išliejo Abraomui, jį netgi apkaltino. Abraomas žinojo, kad Sara yra nuolanki moteris, visad pasirengusi jį palaikyti, todėl žmoną išklausė ir tada mėgino tą problemą išspręsti (Pr 16:​5, 6). Ko pasimokome? Vyrams tenka atsakomybė šeimoje spręsti daugelį dalykų (1 Kor 11:3). Tačiau labai gerai, jeigu prieš nuspręsdami jie sutuoktinę išklauso ir atsižvelgia į jos nuomonę, ypač kai tas reikalas svarbus jai (1 Kor 13:​4, 5). Kartą Abraomas nutarė pavaišinti netikėtus svečius. Jis paprašė Saros mesti darbus, užmaišyti didelį kiekį tešlos ir prikepti papločių (Pr 18:6). Sara kuo skubiausiai taip ir padarė. Žmonos, stenkitės, kaip ir Sara, palaikyti vyro sprendimus. Taip darydamos stiprinsite savo santuoką (1 Pt 3:​5, 6). w23.05 24–25 ¶16–17

Gideonui tapus teisėju, jo klusnumas ir drąsa buvo išmėginti. Jehovos palieptas jis turėjo nugriauti tėvo kieme stovintį Baalo aukurą, nors už tai grėsė mirtis (Ts 6:​25, 26). Vėliau, kai Gideonas subūrė nemenką kariuomenę, jam dusyk buvo nurodyta gerokai ją sumažinti (Ts 7:​2–7). O paskui, gūdžią naktį, Gideonas turėjo pulti priešų stovyklą (Ts 7:​9–11). Vyresnieji irgi turi būti klusnūs. Jiems dera noriai klausyti Biblijos pamokymų ir Dievo organizacijos nurodymų. Tai bus geras pavyzdys ir kitiems. Kartais paklusti nelengva. Pavyzdžiui, gali būti sunku suspėti pritaikyti visus gautus nurodymus. Arba gali atrodyti, kad kai kurie iš jų nepraktiški ar net neišmintingi. Kitąsyk brolio paprašoma imtis užduoties, dėl kurios jam tenka rizikuoti savo paties laisve. Tokiomis situacijomis sekime Gideono pavyzdžiu – nurodymus stenkimės suprasti ir jais vadovaukimės. w23.06 4–5 ¶9–11