Balandis

Bibliniais laikais gyvenę Jehovos tarnai patirdavo visai netikėtų išmėginimų. Pagalvok apie Jokūbą. Jo tėvas Izaokas liepė jam vesti vieną iš Labano dukterų. Pastarasis buvo Izaoko svainis, to paties tikėjimo žmogus. Be to, tėvas patikino Jokūbą, kad Jehova jį dosniai laimins (Pr 28:​1–4). Ir Jokūbas padarė kaip lieptas. Jis iškeliavo iš Kanaano ir atvyko pas savo dėdę. Labanas turėjo dvi dukteris, Lėją ir Rachelę. Jokūbas įsimylėjo jaunesniąją seserį Rachelę ir sutarė su Labanu, kad už ją atidirbs septynerius metus (Pr 29:18). Tačiau viskas pasisuko nelaukta vaga. Labanas griebėsi apgaulės ir sutuokė Jokūbą su Lėja. Po savaitės jis atidavė jam ir Rachelę, bet pareikalavo atidirbti už ją dar septynerius metus (Pr 29:​26, 27). Be to, dėdė sūnėnui vis mažino atlygį už darbą, skriaudė jį ištisus 20 metų! (Pr 31:​41, 42) w23.04 15 ¶5

Į ką kreipiamės, kai reikia paguodos ir patarimo? Atsakymas aiškus – meldžiamės Jehovai. Jis pats ragina mus tai daryti. „Nuolatos melskitės“, – sako (1 Tes 5:17). Kad ir kokie klausimai ar reikalai gyvenime iškiltų, visad galime laisvai išsikalbėti apie tai maldoje ir prašyti Jehovą pagalbos (Pat 3:​5, 6). Dievas mielai leidžia kreiptis į jį kada tik norime. Jehova labai nori, kad su juo bendrautume. Jėzus tai gerai žinojo. Dar būdamas danguje jis matė, kaip jo Tėvas atsako į savo ištikimų tarnų nuolankias maldas, pavyzdžiui, Onos, Dovydo ir Elijo (1 Sam 1:​10, 11, 20; 1 Kar 19:​4–6; Ps 32:5). Todėl savo sekėjus jis ragino melstis kuo dažniau ir patikino, kad jie bus išklausyti (Mt 7:​7–11). w23.05 2 ¶1, 3

Vyriausiasis kunigas Jehojada bijojo Jehovos. Prisiminkime, kas vyko, kai Jezabelės duktė Atalija užgrobė Judo sostą. Ji buvo tokia negailestinga ir taip geidė valdžios, kad užsimojo išžudyti visus karališkos linijos palikuonius – savo pačios vaikaičius! (2 Met 22:​10, 11) Vienas iš tų berniukų, Jehoašas, išgyveno, nes Jehojados žmona Jehošabata jį apsaugojo – abu su vyru paslėpė vaiką ir juo rūpinosi. Taip jiedu padėjo išsaugoti Dovydo giminės liniją. Jehojada nepabūgo Atalijos ir liko atsidavęs Jehovai. Kai Jehoašui sukako septyneri, Jehojada vėl parodė nepalaužiamą ištikimybę Jehovai. Jis sugalvojo planą, kaip teisėtą Dovydo palikuonį Jehoašą iškelti į karalius. Jeigu tas planas būtų žlugęs, Jehojadą tikriausiai būtų nužudę. Tačiau Jehova jo sumanymą palaimino ir viskas pavyko. w23.06 17 ¶12–13

Karalius Nebukadnecaras tikrai galėjo palaikyti Danieliaus žodžius maištavimu ir pasiųsti jį myriop. Bet jaunuolis nepabūgo ir Nebukadnecarui viską atvirai išklojo. Tačiau kaip Danielius tapo toks drąsus? Reikia manyti, nuo pat mažumės jis buvo deramai auklėjamas (Įst 6:​6–9). Juk Danielius žinojo ne vien Dešimt įsakymų, bet ir kitus Mozės Įstatymo priesakus, pavyzdžiui, ką izraelitui buvo leidžiama valgyti, o ko ne (Kun 11:​4–8; Dan 1:​8, 11–13). Danielius taip pat buvo nuodugniai susipažinęs su Dievo tautos istorija ir žinojo, kas jai nutikdavo, kai imdavo laužyti Jehovos nustatytas normas (Dan 9:​10, 11). Be to, pats buvo ne kartą patyręs Jehovos ir jo galingų angelų paramą (Dan 2:​19–24; 10:​12, 18, 19). w23.08 3–4 ¶5–6

Prisiminkime Rebeką. Ši ryžtinga ir sumani moteris prireikus imdavosi iniciatyvos (Pr 24:58; 27:​5–17). Tačiau ji buvo pagarbi ir klusni vyrui (Pr 24:​17, 18, 65). Jeigu ir tu nuolankiai palaikai Jehovos įvestą tvarką, prisidedi prie savo šeimos ir krikščionių bendruomenės gerovės. Krikščionėms labai svarbus ir kuklumas. Kuklumu ir dievobaimingumu pasižymėjo, pavyzdžiui, Estera. Tapusi karaliene, ji neišpuiko, netapo arogantiška. Estera įsiklausydavo į amžiumi vyresnio pusbrolio Mordechajo pamokymus ir jais vadovavosi (Est 2:​10, 20, 22). Tu irgi būk kukli, teiraukis patarimų ir juos pritaikyk (Tit 2:​3–5). Kas dar liudija apie Esteros kuklumą? Ji buvo „dailiai nuaugusi, žavi“, tačiau tuo nesipuikavo (Est 2:​7, 15). w23.12 19–20 ¶6–8

Perdėtas kaltės jausmas gali tapti sunkia našta. Jeigu savo nuodėmę išpažinome, dėl jos atgailavome ir stengiamės jos nekartoti, Dievas mums tikrai atleido (Apd 3:19). Jehova tikisi, kad liausimės save plakę, nes nuolatinis kaltės jausmas visai išsekins jėgas ir labai apsunkins lenktynes už gyvenimą (Ps 31:10; 2 Kor 2:7). Jeigu nepaliauja varginti kaltė, stenkis suprasti, koks didis yra Jehovos atlaidumas (Ps 130:4). Tiems, kas nuoširdžiai atgailauja, jis žada: „Jų nuodėmės nebeprisiminsiu“ (Jer 31:34). Dievas mūsų nepasmerks dėl praeities klaidų. Ir nepriekaištauk sau, jei dėl padarytų prasižengimų netekai galimybės tarnauti Jehovai tiek, kiek pirma. Mūsų dangiškasis Tėvas nenori prisiminti tavo senų nuodėmių, neturėtum ir tu. w23.08 30 ¶14–15

Per COVID-19 pandemiją Jehovos liudytojai vadovavosi organizacijos duotomis gairėmis, todėl išvengė sąmyšio, į kurį pateko tikintys visokiais pramanais (Mt 24:45). Nepamirškime, kas šiandien yra visų svarbiausia (Fil 1:​9, 10). Mūsų brangų laiką gali suryti daugelis dalykų. Tad turime saugotis, kad valgis ir gėrimas, laisvalaikio užsiėmimai, pramogos ar darbas mūsų gyvenime netaptų svarbiau už dvasinę veiklą (Lk 21:​34, 35). Be to, naujienų laidose kasdien girdime apie ginčus dėl įvairių visuomeninių ir politinių problemų. Jei pernelyg dėl tų dalykų nerimausime, gali kilti noras palaikyti vieną ar kitą pusę. Šėtonas visokiais būdais mėgina susilpninti mūsų troškimą elgtis teisingai. w23.07 16–17 ¶12–13

Jehovos tarnams Kristaus mirties minėjimas yra svarbiausia diena metuose. Tai vienintelis įvykis, kurį paminėti savo sekėjams paliepė pats Jėzus (Lk 22:​19, 20). Minėjimas yra proga pamąstyti apie tai, ką iš dėkingumo už Jėzaus auką turėtume daryti (2 Kor 5:​14, 15). Tai taip pat gera galimybė pasidrąsinti su broliais ir sesėmis vienas kito tikėjimu (Rom 1:12). O susidomėjusius asmenis šis renginys ir jame išgirstos mintys paskatina stoti į amžino gyvenimo kelią. Taip pat pagalvok, kaip šis renginys mūsų broliją suvienija. Taigi Minėjimas mūsų širdžiai labai brangus. w24.01 8 ¶1–3

Kuo daugiau mąstome apie šią Jehovos ir Jėzaus auką, tuo aiškiau matome, kaip jie abu mus myli (Gal 2:20). Išpirka yra meilės išraiška. Jehova parodė mums meilę paaukodamas brangiausia ką turi – Jėzų. Jis siuntė savo Sūnų numirti už mus. Jehova ne vien jaučia meilę, bet apie ją ir kalba (Jer 31:3). Būtent iš meilės jis patraukė mus prie savęs (palygink su Pakartoto Įstatymo 7:​7, 8). Nuo jo meilės niekas neatskirs (Rom 8:​38, 39). Kaip jautiesi tai žinodamas? w24.01 28 ¶10–11

Dangiškoji viltis pateptiesiems labai brangi. Brolis Frederikas Frencas savo tikėjimą išsakė tokiais žodžiais: „Mūsų viltis labai tvirta. Jos išsipildymą patirs kiekvienas iš 144 000 mažosios kaimenės narių ir tai pranoks pačius nuostabiausius lūkesčius.“ 1991 metais brolis Frencas pasakė: „Savo viltį iki šiol laikome didžiule vertybe. [...] Ji mums tuo brangesnė, kuo ilgiau tenka laukti jos išsipildymo. Ir laukti tikrai verta [...]. Dabar savo viltį branginu dar labiau nei pirma.“ Viltis gyventi amžinai, danguje ar žemėje, teikia daug džiaugsmo. Ir tą viltį galime toliau stiprinti. w23.12 9 ¶6; 10 ¶8

Prie įėjimo į Padangtę buvo varinis aukuras, ant kurio Jehovai aukodavo gyvulius (Iš 27:​1, 2; 40:29). Tačiau tomis aukomis visiškai išpirkti nuodėmių nebuvo įmanoma (Hbr 10:​1–3). Jos tik vaizdavo auką, kuri turėjo atpirkti visas žmonijos nuodėmes. Jėzus žinojo, kad Jehova siuntė jį į žemę paaukoti gyvybės už žmoniją (Mt 20:28). Krikštu jis parodė pasirengimą atlikti Tėvo skirtą misiją (Jn 6:38; Gal 1:4). Jis „kartą visiems laikams“ pasiaukojo, kad atpirktų nuodėmes visų, kas jį tiki (Hbr 10:​5–7, 10). w23.10 26–27 ¶10–11

Patys niekada nebūtume išsipirkę iš nuodėmės ir mirties (Ps 49:​7, 8). Todėl Jehova siuntė Jėzų atiduoti už mus gyvybę. Šią dovaną branginame tuo labiau, kuo aiškiau suvokiame, kiek daug ji kainavo Jehovai ir Jėzui. Kai Adomas nusidėjo, jis prarado amžino gyvenimo galimybę. Šios perspektyvos neteko ir visi jo palikuoniai. Kad ją žmonėms sugrąžintų, tobulas žmogus Jėzus paaukojo savo gyvybę. Per visą gyvenimą jis „nepadarė nuodėmės, jo lūpose nebuvo rasta apgaulės“ (1 Pt 2:22). Todėl Jėzaus paaukota gyvybė visiškai atitiko tai, ko neteko Adomas (1 Kor 15:45; 1 Tim 2:6). w24.01 10 ¶5–6

Jėzus po prisikėlimo įžengė į didžiosios Dievo šventyklos Šventų Švenčiausiąją. Akivaizdu, kad Jėzaus Kristaus auka ir kunigystė daug pranašesnė už dievogarbą senovės Izraelyje. Izraelio vyriausiasis kunigas eidavo į žmonių darbo Šventų Švenčiausiąją ir jo rankose buvo tik gyvulių kraujas, o Jėzus įžengė „į patį dangų“, visų švenčiausią vietą. Jis prisistatė pačiam Jehovai, idant būtų pripažinta jo gyvybės auka, kurią jis atnašavo, kad „pašalintų nuodėmę“ (Hbr 9:​24–26). Todėl Jehovos didžiojoje šventykloje tarnauja visi jo tarnai – tiek pateptieji, tiek tie, kurie turi viltį gyventi amžinai žemės rojuje. w23.10 28 ¶13–14

Pagalvok, koks geras Karalius ir koks atjautus vyriausiasis kunigas yra Jėzus. Per jį galime artintis prie Dievo „malonės sosto“, melsti gailestingumo ir „pagalbos reikiamu metu“ (Hbr 4:​14, 15). Kiekvieną dieną pamąstykime apie tai, ką Jehova ir Jėzus dėl mūsų jau padarė ir daro dabar. Širdis turi būti kupina dėkingumo už jų meilę ir skatinti uoliai tarnauti Jehovai ir jį garbinti (2 Kor 5:​14, 15). Vienas geriausių būdų išreikšti dėkingumą Dievui ir jo Sūnui – stengtis padėti kitiems žmonėms tapti Jehovos liudytojais ir Jėzaus mokiniais (Mt 28:​19, 20). Taip darė apaštalas Paulius. Jis gerai suvokė, kokia yra Dievo valia, – kad „visokie žmonės būtų išgelbėti ir aiškiai suprastų tiesą“ (1 Tim 2:​3, 4). w23.10 22–23 ¶13–14

Šiuos žodžius su džiaugsmu rodome žmonėms tarnyboje. Kaip galime patys įsitikinti ir kitiems įrodyti, kad žodžiai iš Apreiškimo 21:​3, 4 išsipildys? Jehova ne vien pažadėjo šiuos nuostabius dalykus, bet ir suteikė mums tvirtą pagrindą jais tikėti. Kad rojus tikrai ateis, Dievas mus patikina tolesniais tos pranašystės žodžiais: „Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja.“ Ir pridūrė: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri.“ Tada jis pasakė: „Jie tapo tikrove! Aš esu Alfa ir Omega – pradžia ir pabaiga“ (Apr 21:​5, 6). w23.11 3 ¶3–5

Apie jaunuolio dvasinį brandumą liudija derama išvaizda. Madas dažnai diktuoja žmonės, nepažįstantys Jehovos arba gyvenantys palaidai. Jie kuria aptemptus drabužius arba tokius, su kuriais vyras atrodo tarsi moteris. Dvasingas brolis drabužį renkasi vadovaudamasis Biblijos principais ir sekdamas geru bendratikių pavyzdžiu. Jo sprendimus diktuoja ne populiarios tendencijos, o sveika nuovoka ir dėmesingumas kitiems. Aplinkiniams jo išvaizda liudija, kad yra tikras Dievo tarnas (1 Kor 10:​31–33). Toks jaunuolis pelno ne vien bendratikių pagarbą, bet ir dangiškojo Tėvo draugystę. w23.12 26 ¶7

Seniau „pietų karalius“ puolė Jehovos tarnus (Dan 11:40). Štai XX amžiaus pirmoje pusėje daugelį mūsų brolių dėl krikščioniško neutralumo įkalino. O kai kurie liudytojų vaikai dėl to buvo pašalinti iš mokyklos. Pastaraisiais dešimtmečiais pietų karaliaus valdose bendratikių ištikimybė Dievui mėginama subtiliau. Pavyzdžiui, per rinkimų kampaniją krikščioniui gali kilti pagunda palaikyti kurią nors pusę. Net jei tiesiogiai nebalsuoja, jis galbūt prijaučia kokiai partijai ar kandidatui mintyse. Kaip tad svarbu, kad ne tik veiksmais ir žodžiais, bet ir mintimis liktume politiškai neutralūs! (Jn 15:​18, 19) w23.08 12 ¶17

Apaštalas Paulius kalbėdamas apie lenktynes už gyvenimą bendratikius paragino: „Bėkite taip, kad [...] laimėtumėte“ (1 Kor 9:24). Antai Jėzus įspėjo: „Neapsunkinkite savo širdies persivalgymu, girtavimu ir gyvenimo rūpesčiais“ (Lk 21:34). Ši ir daugelis kitų eilučių padės įžvelgti, ko dar galėtum atsikratyti, kad lenktynėse už gyvenimą nepristigtum energijos. Jehova nori, kad gyvenimo lenktynėse būtume laimėtojai, todėl teikia mums būtinų jėgų (Iz 40:​29–31). Taigi nelėtink tempo! Kaip ir Paulius, nenuilsdamas veržkis į tikslą, siek apdovanojimo (Fil 3:​13, 14). Toliau nešk nelengvą savo pareigų naštą ir kliaukis Dievo pagalba. O bereikalingus apsunkinimus nusimesk. Bėk ištvermingai ir atmink, kad finišo linija jau visai netoli! w23.08 31 ¶16–17

Štai kas nutiko, kai Jėzui buvo dvylika. Tėvai po Paschos iškeliavo iš Jeruzalės, o Jėzus pasiliko mieste (Lk 2:​46–52). Sužiūrėti, kad nė vienas vaikas nepasimestų, buvo Juozapo ir Marijos atsakomybė. Tačiau galiausiai, kai jiedu rado Jėzų šventykloje, Marija apkaltino sūnų! Jėzus galėjo paprieštarauti, kad tėvai neteisūs. Bet jo atsakas buvo labai paprastas ir pagarbus. Nors Juozapas ir Marija „šitų jo žodžių nesuprato“, Jėzus ir toliau „buvo jiems klusnus“. Kaip, jeigu tau būna sunku klausyti tėvų, ypač kai atrodo, kad jie klysta arba tavęs nesupranta? Pagalvok apie Jehovą. Kaip sakoma Biblijoje, tavo klusnumas „patinka Viešpačiui“ (Kol 3:20). Jeigu tėvai tavęs iki galo nesupranta arba nepagrįstai nustato tam tikrą taisyklę, Jehova tai žino. Jam tikrai labai patinka, jei netgi tokiu atveju tėvų klausai. w23.10 7 ¶5–6

Pavyzdžiui, bendraklasis gali pasakyti, kad Jehovos liudytojams reikia keisti požiūrį į homoseksualumą. Patikink bendramokslį, kad gerbi kiekvieno teisę pačiam apsispręsti (1 Pt 2:17). Gal tai bus gera proga paaiškinti, kodėl apsimoka laikytis Biblijoje nustatytų dorovės normų. Jei žmogus išsako labai kategorišką nuomonę, neturėtume iškart daryti išvados, kad jo požiūrį gerai suprantame. Pavyzdžiui, kaip tada, jeigu bendramokslis tau pareiškia, kad tikėti Dievą yra kvaila? Ar tai savaime reiškia, kad jis tvirtai įsitikinęs evoliucija ir apie ją daug žino? Iš tikro jis į tą klausimą gal net nėra gilinęsis. Geriau būtų iškelti pamąstymui kokį klausimą arba paminėti, kad vertingos informacijos apie gyvybės kilmę yra mūsų svetainėje jw.org. Gal vėliau pasitaikys proga drauge su juo aptarti kurį nors iš straipsnių ar vaizdo siužetų. Jeigu elgsiesi pagarbiai, bendramokslį tai gali paskatinti savo požiūrį persvarstyti. w23.09 17 ¶12–13

Kliaukimės Jehova visa širdimi ir neabejokime, kad jis mus toliau laimins (Pat 28:13). Galime daug pasimokyti iš Samsono gyvenimo. Jis buvo netobulas, tačiau nepaliovė tarnauti Jehovai net po to, kai nudegė su Delila. Ir Jehova šiuo savo tarnu nenusivylė, vėl suteikė galios atkeršyti priešams. Dievo akyse tai buvo stipraus tikėjimo žmogus, kaip ir kiti išvardyti laiško Hebrajams 11 skyriuje. Kaip gera žinoti, kad dangiškasis Tėvas mus taip myli ir nori palaikyti, ypač kai jaučiamės silpni! Tad ir toliau šaukimės savo Dievo, kaip tai darė Samsonas: „Visavaldi Jehova, meldžiu, atsimink mane. Meldžiu, sustiprink mane“ (Ts 16:28). w23.09 7 ¶18–19

Žinodami, kad Jehovos diena jau netoli, stengiamės kuo plačiau skleisti gerąją naujieną. Tiesa, kartais pabūgstame neigiamos žmonių reakcijos ir prabilti nesiryžtame. Panašiai buvo ir Petrui. Jėzaus suėmimo naktį jis nuslėpė esąs jo sekėjas ir netgi tris kartus savo Mokytojo išsigynė (Mt 26:​69–75). Tačiau vėliau apaštalas įgavo stiprybės ir viename iš laiškų rašė: „To, ko kiti bijo, nebijokite ir neišsigąskite“ (1 Pt 3:14). Šie žodžiai rodo, kad žmonių baimę galime įveikti. Kas padės nebijoti žmonių? Petras rašo: „Tebūna Viešpats Kristus šventas jūsų širdyse“ (1 Pt 3:15). Atmink, kokia galia yra suteikta Jėzui Kristui. w23.09 27–28 ¶6–8

Mes privalome bodėtis „niekingų tamsos darbų“ (Ef 5:11). Patirtis rodo, kad žmogus, nevengiantis amoralių vaizdų ar kalbų, pats netrunka įpulti į nuodėmę (Pr 3:6; Jok 1:​14, 15). Šėtono užvaldytas pasaulis mėgina mus įtikinti, kad gyventi palaidai yra visai normalu (2 Pt 2:19). Tuo nė kiek nesistebime. Juk piktasis nuo seno stengiasi supainioti žmonėms protą, kad nebesugebėtų atskirti gera nuo bloga (Iz 5:20; 2 Kor 4:4). Daugelyje filmų, televizijos laidų ir interneto svetainių propaguojamos idėjos, nesuderinamos su Jehovos nustatytomis normomis. Šėtonas mėgina įteigti, kad galime elgtis ir gyventi kaip patinka. Esą nieko bloga dėl to mums nenutiks (Ef 5:6). w24.03 22 ¶8–10

Padangtę izraelitai pastatydavo kaskart, kai atkeliaudavo į naują vietą. Tauta ja naudojosi beveik 500 metų, kol buvo pastatyta šventykla Jeruzalėje (Iš 25:​8, 9; Sk 9:22). Padangtėje izraelitai galėdavo aukoti savo aukas (Iš 29:​43–46). Tačiau tai, ką Padangtė vaizdavo, yra kur kas didingiau. Ji vaizdavo dangiškus dalykus – Jehovos didžiąją šventyklą. Apaštalas Paulius rašė, kad „toji Palapinė yra dabartinio laikmečio įvaizdis“ (Hbr 9:9). Vadinasi, apaštalo gyvenamuoju laikotarpiu didžioji šventykla jau veikė. Ji buvo, vaizdžiai kalbant, atidaryta 29 m. e. m. Tada Jėzus pasikrikštijo ir stojo tarnauti Jehovai „vyriausiuoju kunigu“ jo šventykloje (Hbr 4:14; Apd 10:​37, 38). w23.10 25–26 ¶6–7

Kad išliktume dvasiškai tvirti net sunkiausiomis aplinkybėmis, mes turime būti lankstūs kaip medžiai. Turime būti supratingi ir mokėti prisitaikyti prie kintančių gyvenimo aplinkybių, taip pat gerbti kitų žmonių požiūrį bei sprendimus. Elgtis supratingai, nuolankiai ir atjaučiai svarbu visiems Dievo tarnams. Jehova Biblijoje metaforiškai pavadintas „Uola“ (Įst 32:4). Bet jis ne tik tvirtas. Mūsų Dievas ir supratingas. Jei įvykiai pakrypsta nelaukta vaga, jis elgiasi lanksčiai ir kai ką pakoreguoja, kad jo sumanymai šiaip ar taip būtų įgyvendinti. Jehova sukūrė žmogų kaip savo atvaizdą, taigi ir mes gebame prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Kad ir kokių iškiltų sunkumų, Biblijoje randame pamokymų, padedančių rasti išeitį iš padėties. Tiek paties Jehovos pavyzdys, tiek jo Žodyje įtvirtinti principai aiškiai liudija, kad jis yra ne tik tvirtas tarsi uola, bet ir labai supratingas. w23.07 20 ¶1–3

Biblijoje Jehova prilygino savo atjautą motinos švelnumui (Iz 66:​12, 13). Įsivaizduok, kaip dėmesingai moteris rūpinasi kūdikiu ir visaip jį ramina. Panašiai elgiasi ir Jehova. Jeigu mums skauda, jis meilės skatinamas padeda. Kai nusižengiame, jis mūsų neatstumia (Ps 103:8). Izraelis ne kartą stipriai nusidėjo, bet matydamas savo tautos atgailą Dievas ją patikino: „Mano akyse buvai brangus, buvai garbingas, tave aš mylėjau“ (Iz 43:​4, 5). Jehovos meilė tokia pat ir šiandien. Net jei rimtai suklystume, matydamas, kaip dėl savo prasižengimo gailimės ir trokštame jo artumo, Dievas „mielai atleidžia“ (Iz 55:7). Biblijoje rašoma, kad susilaukę Jehovos atleidimo patiriame atgaivą (Apd 3:19). w24.01 27 ¶4–5

Jehova ir mums padės įvairiausiomis aplinkybėmis. Tuo įsitikinti galime, pavyzdžiui, kai reikia darbdavio prašyti laisvadienių kongresui arba patogesnio darbo grafiko, kad galėtume lankyti visas bendruomenės sueigas. Drąsiai su darbdaviu pakalbėkime ir rezultatai gali labai nustebinti. Tada ir mūsų pasitikėjimas Jehovos pagalba sustiprės. Ezra nuolankiai prašė Jehovą pagalbos. Kaskart, kai pareigų našta atrodydavo per sunki, Ezra nuolankiai kreipdavosi malda į Dievą (Ezr 8:​21–23; 9:​3–5). Tai matydami ir kiti stengėsi jam padėti ir sekti jo tikėjimo pavyzdžiu (Ezr 10:​1–4). Jeigu slegia nerimas dėl pragyvenimo ar šeimos saugumo, turime su pasitikėjimu prašyti Jehovą pagalbos. w23.11 18 ¶15–17

Aišku, šiandien tikėjimą parodome kitokiais darbais nei Abraomas. Pavyzdžiui, draugiškai sutinkame pirmąsyk į salę atėjusį žmogų, padedame stokojančiam broliui ar sesei, rūpinamės savo šeimos nariais. Tokiais darbais Jehova džiaugiasi ir juos laimina (Rom 15:7; 1 Tim 5:​4, 8; 1 Jn 3:18). Apie tvirtą tikėjimą liudija ir mūsų uolumas evangelizacijos tarnyboje (1 Tim 4:16). Vienaip ar kitaip visi galime parodyti, kad tikime Jehovos pažadais ir norime laikytis visų jo duotų priesakų. Jeigu taip darysime, Dievas pripažins mus teisiais žmonėmis, vertais jo draugystės. w23.12 2 ¶3; 6 ¶15

Šiuos žodžius prieš mirtį karalius Dovydas pasakė savo sūnui Saliamonui (1 Kar 2:​1, 3). Toks paraginimas aktualus kiekvienam mūsų broliui. Kad jam sektųsi, privalo klausyti Dievo įsakymų ir taikyti Biblijos principus visose gyvenimo srityse (Lk 2:52). Siekti dvasinės brandos labai svarbu ir jauniems broliams. Aptarkime kodėl. Vyrui tenka rūpintis įvairiais reikalais šeimoje ir bendruomenėje. Jaunuoli, ateityje tavęs laukia daugelis pareigų. Galbūt jau dabar svarstai pradėti visalaikę tarnybą, norėtum tapti bendruomenės patarnautoju ar vyresniuoju. Taip pat gal nuspręsi kurti šeimą ir turėti vaikų (Ef 6:4; 1 Tim 3:1). Kad būtum pasiruošęs įvairioms pareigoms, siek dvasinės brandos. w23.12 24 ¶1–2

Krikščionių bendruomenės vyresniesiems patikėta ganyti brangias Jehovos avis. Šie vyrai daug aukojasi dėl bendratikių, rūpinasi jų dvasine gerove ir visaip jiems padeda (Jer 23:4; 1 Pt 5:2). Kokie esame dėkingi Dievui už tuos mylinčius prižiūrėtojus! Patys vyresnieji daug pasimokyti gali iš Izraelio teisėjo Gideono (Hbr 6:12). Jam buvo pavesta ganyti ir saugoti Dievo tautą (Ts 2:16; 1 Met 17:6). Vykdant Jehovos skirtą užduotį Gideonui reikėjo daug ištvermės. Iš jo galima pasimokyti kuklumo, nuolankumo ir klusnumo. Kaip ir Gideonui, vyresniesiems šiandien tenka rūpintis Dievo kaimene itin neramiais laikais (Apd 20:28; 2 Tim 3:1). Užtat bendruomenės ganytojams turime būti dėkingi visi – tiek vyresnieji, tiek kiti skelbėjai. Tuos uoliai triūsiančius dvasingus vyrus visokeriopai palaikykime (Hbr 13:17). w23.06 2 ¶1; 3 ¶3