Birželis

Pirmojo amžiaus krikščionys stengėsi daryti, kas jų aplinkybėmis įmanoma, ir Jehova juos už tai laimino. Juos užklupdavo ir persekiojimai, kartais visai netikėtai. Prisiminkime, kas Barnabui ir Pauliui nutiko, kai jie skelbė gerąją naujieną Listroje ir aplinkiniuose miestuose. Nors iš pradžių žmonės juos ten maloniai sutiko, vėliau priešininkų sukurstyti „apmėtė Paulių akmenimis“ ir išvilko už miesto (Apd 14:19). Tada Barnabas ir Paulius skelbė evangeliją kitur. Ir ką jiedu nuveikė? Padėjo „nemažam būriui žmonių tapti mokiniais“, taip pat savo pamokymais ir pavyzdžiu pastiprino daugelį bendratikių (Apd 14:​21, 22). Barnabas su Pauliumi priešiškumo nepabūgo ir jų ištvermė davė gerų vaisių. Jeigu ir mes be baimės uoliai vykdome Jehovos skirtą užduotį, jis mus būtinai palaimins. w23.04 16–17 ¶13–14

Karalius Dovydas per savo gyvenimą susidūrė su daugeliu nuožmių priešų ir neretai kreipdavosi į Jehovą pagalbos. Jis nė kiek neabejojo, kad Jehova jo maldas išklauso. Tu irgi būk tuo tikras. Biblijos pavyzdžiai aiškiai liudija, kad Dievas gali suteikti mums išminties, taip pat jėgų ištverti sunkumus. Tam jis gali pasitelkti ir mūsų dvasinę šeimą, ir netgi žmones, kurie jam netarnauja. Nors atsakas į mūsų maldas ne visada būna toks, kokio tikimės, Jehova jas girdi ir imasi mums padėti – taip kaip reikia ir pačiu tinkamiausiu laiku. Tad ir toliau glauskis prie Jehovos maldoje ir tvirtai tikėk, kad jis tave visada palaikys. O naujajame pasaulyje išsipildys šie nuostabūs psalmės žodžiai: „Tu delną savąjį atgniauži ir kiekviena būtybė gauna iš tavęs, ko trokšta“ (Ps 145:16). w23.05 8 ¶4; 13 ¶17–18

Siekdamas tikslo galvok, kiek gera tavo pastangos duos. Pavyzdžiui, jeigu norėtum įprasti reguliariau studijuoti Bibliją ar melstis, pagalvok, kaip tai sustiprins tavo ryšį su Jehova (Ps 145:​18, 19). Jeigu nori išsiugdyti tam tikrą krikščionišką savybę, pamąstyk, kaip dėl to pagerės santykiai su kitais (Kol 3:14). Gal net galėtum užsirašyti priežastis, dėl kurių savo tikslo sieki? Tą sąrašą vis peržvelk. Taip pat bendrauk su tais, kas tave palaikys (Pat 13:20). Tačiau reikia pripažinti, kad visiems būna dienų, kai motyvacijos nejaučiame. Ar tai reiškia, kad tikslo nepasieksime? Stenkimės rasti kitų būdų eiti pirmyn net tada, kai neturime ūpo. Tikriausiai reikės nemažai savidrausmės, tačiau rezultatas vertas pastangų. w23.05 27–28 ¶5–8

Kadangi už savo veiksmus esame atsakingi, turime kaltę pripažinti, stengtis pasitaisyti ir klaidų nekartoti. Taip išsilaikysime tarp bėgančių lenktynėse už gyvenimą. Gali būti, kad savo sprendimo pasekmių ištaisyti nebegali. Jeigu taip, nešvaistyk emocinių ir psichinių jėgų teisindamasis arba kaltindamas save ar kitus. Pripažink klaidą ir tiesiog daryk geriausia, kas įmanoma. Jei graužia kaltės jausmas, nuolankiai išliek širdį Jehovai ir melsk atleidimo (Ps 25:11; 51:​3, 4). Kas nors dėl tavęs nukentėjo? Atsiprašyk. Ir nesidrovėk kreiptis pagalbos į vyresniuosius (Jok 5:​14, 15). Iš klaidų pasimokyk ir stenkis vėl nepaslysti. Tada Jehova bus gailestingas ir tave tėviškai palaikys (Ps 103:​8–13). w23.08 28–29 ¶8–9

Karaliui Jehoašui vyriausiasis kunigas Jehojada padarė labai gerą įtaką. Todėl jaunasis valdovas stengėsi deramai tarnauti Jehovai. Bet kai Jehojada mirė, Jehoašas ėmė vadovautis nuo Jehovos atsimetusių didžiūnų patarimais (2 Met 24:​4, 17, 18). Jehovai dėl to buvo skaudu, todėl „vis siuntė pranašus, norėdamas žmones pas save susigrąžinti, [...] bet jie nesiklausė“. Net Jehojados sūnus Zacharijas, Jehoašo pusbrolis, tarnavęs Jehovos pranašu ir kunigu, nepajėgė tų paklydėlių perkalbėti. Karalius Jehoašas įsakė Zachariją nužudyti (2 Met 22:11; 24:​19–22). Jehoašas liovėsi bijoti Dievo. Jehova buvo pasakęs: „Tie, kas mane niekina, bus paniekinti“ (1 Sam 2:30). Vėliau nedidelės sirų pajėgos sutriuškino Jehoašo „didžiulę kariuomenę“ ir pats karalius buvo sunkiai sužeistas. Sirams pasitraukus Jehoašą nudaigojo jo paties tarnai (2 Met 24:​24, 25). w23.06 18–19 ¶16–17

Paulius prabuvo Efezo mieste kurį laiką ir ten skelbė gerąją naujieną (Apd 19:​1, 8–10; 20:​20, 21). Apaštalas mylėjo bendratikius ir norėjo paskatinti juos toliau ištikimai tarnauti Jehovai. Efeziečiai tikėjo klaidingais religiniais mokymais ir prietarais. Efezo gyventojai nė kiek nesidrovėjo elgtis palaidai. Teatrų renginiuose ir netgi per religines šventes aplinkui girdėjosi nešvankybės (Ef 5:3). Daugelis buvo „visiškai praradę doros jausmą“, verčiant pažodžiui – „nebejautrūs skausmui“ (Ef 4:​17–19). Jie užgniaužė sąžinės balsą, kad nekankintų priekaištai. Užtat Paulius rašė: „Jų suvokimas aptemęs, ir Dievo žadamas gyvenimas jiems svetimas.“ Tačiau kai kurie tenykščiai iš tamsos ištrūko. w24.03 20 ¶2, 4; 21 ¶5–6

Gideonui reikėjo nemažai fizinių jėgų. Kai midjaniečiai naktį bėgo, jis vijosi juos nuo Jezreelio slėnio iki pat Jordano upės (Ts 7:22). Ar Gideonas ties Jordanu sustojo? Ne. Nors ir pavargęs, drauge su savo 300 vyrų persikėlė per upę ir toliau ginėsi priešą. Midjaniečiai iš jų rankų neištrūko, buvo visiškai sutriuškinti (Ts 8:​4–12). Gideonas tikėjo, kad Jehova suteiks jėgų, ir nenusivylė (Ts 6:​14, 34). Antai jam su savo vyrais teko vytis Midjano karalius bėgte, o šie, iš visko sprendžiant, jojo raitomis ant kupranugarių (Ts 8:​12, 21). Tačiau su Dievo pagalba ryžtingi izraelitai juos sučiupo. Vyresnieji irgi gali kliautis Jehova. Jis „niekada nepavargsta, nepailsta“, tad ir savo ištikimiems tarnams suteiks būtinų jėgų (Iz 40:​28, 29). w23.06 6 ¶14; 7 ¶16

Jeigu kliausimės Jehova, mūsų širdis per išmėginimus liks tvirta. Prisimink, kas padėjo teisėjui Barakui, kai Jehova paliepė jam susikauti su kanaaniečių kariuomene. Siseros pulkai buvo apsiginklavę iki dantų, o Izraelyje tuo metu „nei skydo, nei ieties nebuvo matyti“ (Ts 5:8). Pranašė Debora perdavė Barakui Jehovos nurodymą žygiuoti į lygumą prie Taboro kalno ir stoti į mūšį su Sisera ir 900 jo kovos vežimų. Aišku kaip dieną, tokioje plynoje vietoje kovos vežimai suteikė priešui didžiulį pranašumą. Tačiau Barakas pakluso. Jo vyrams pasileidus nuo Taboro kalno, prapliupo lyti ir Siseros vežimai ėmė klimpti purve. Taip Dievas suteikė Barakui pergalę (Ts 4:​1–7, 10, 13–16). Jehovos padedami ir mes būsime nugalėtojai, jeigu visada pasikliausime jo pagalba ir nurodymais, kuriuos jis duoda per savo atstovus. w23.07 19 ¶17–18

Nuo kantrybės priklauso mūsų išgelbėjimas. Kaip ir Dievo tarnai senovėje, turime mokėti laukti jo pažadų išsipildymo (Hbr 6:​11, 12). Anot Jokūbo, krikščionį galima palyginti su žemdirbiu (Jok 5:​7, 8). Įdirbti, apsėti laukus ir juos laistyti reikia nemažai pastangų, tačiau žemdirbys tiksliai nežino, kurią dieną pasėliai užderės. Jis kantriai laukia tikėdamasis nuimti gerą derlių. Panašiai ir mes uoliai darbuojamės dvasinės pjūties laukuose, nors nežinome, „kurią dieną [...] Viešpats ateis“ (Mt 24:42). Ištvermingai laukiame Jehovos nustatyto meto, kai jis ištesės savo pažadus. Netekę kantrybės tikriausiai pailstume ir atitoltume nuo tiesos. Gal net imtume mėgautis laikinais šio pasaulio siūlomais malonumais. O jeigu esame kantrūs, ištversime iki pat galo ir būsime išgelbėti (Mch 7:7). w23.08 22 ¶7

Sugretinę pranašystę iš Danieliaus 2:​41–43 su kitomis Danieliaus ir Apreiškimo knygų pranašystėmis galime daryti išvadą, kad tos pėdos vaizduoja šiuo metu pasaulyje dominuojančius du politinius partnerius – Angliją ir Jungtines Amerikos Valstijas. Danielius rašė, kad „ta karalystė bus iš dalies stipri, iš dalies trapi“. Kodėl trapi? Todėl, kad valdžia ir paprasta liaudis „vienas su kitu nesukibs, panašiai kaip geležis nekimba su moliu“. Tame regėjime parodyta statula atskleidžia mums kai ką labai svarbaus. Pirma, turėjo įvairiai pasireikšti didelė Anglijos ir Jungtinių Valstijų galybė. Argi taip ir nenutiko? Pavyzdžiui, itin svarų vaidmenį šios valstybės suvaidino abiejuose pasauliniuose karuose. Kita vertus, jų stiprybę silpnina ir toliau silpnins vidiniai konfliktai. Antra, statulos pėdos vaizduoja paskutinę imperiją prieš Dievo Karalystei sunaikinant visas žmonių valdžias. w23.08 10–11 ¶12–13

Kartais dėl visokių problemų ir išmėginimų Dovydas jausdavosi labai prislėgtas (Ps 18:​4, 5). Tokiais atvejais atgaivą jam teikė Jehovos meilė ir globa. Jehova savo pailsusį tarną, vaizdžiai tariant, vesdavo į „vešlias ganyklas“ ir „prie vandenų“. Todėl Dovydas atgaudavo jėgas ir nepalūždavo (Ps 18:​28–32; 23:2). Taip ir šiandien „tik dėl ištikimos Jehovos meilės tebesame gyvi“, vien jo padedami atlaikome gyvenimo išmėginimus ir kovas (Rd 3:22; Kol 1:11). Dovydo gyvybei ne sykį buvo iškilusi grėsmė, jis turėjo daug galingų priešų. Tačiau žinodamas, kaip Jehova jį myli, Dovydas nieko nebijojo. Jis jautė, kad Dievas visada šalia, ir tai teikė daug jėgų. Todėl kitoje psalmėje giedojo: „Kreipiausi į Jehovą – jis mane išklausė, iš baimių visokiausių išvadavo“ (Ps 34:4). Dovydui bijoti tikrai buvo ko, tačiau Jehovos meilė baimes išsklaidė. w24.01 30 ¶15–17

Pasimokyk iš karaliaus Jehoašo klaidų. Kai vyriausiasis kunigas Jehojada mirė, Jehoašui blogą įtaką padarė Judo didžiūnai (2 Met 24:​17, 18). Nors tie vyrai Jehovos nemylėjo, karalius jais vis tiek pasikliovė. Savaime aišku, jis turėjo atmesti netikusių patarėjų pasiūlymus, bet to nepadarė. O kai Jehojados sūnus Zacharijas mėgino Jehoašą paprotinti, šis įsakė nubausti jį mirtimi (2 Met 24:​20, 21; Mt 23:35). Liūdna, kad Jehoašas taip nuklydo nuo doros kelio. Jis atsimetė nuo tikrojo Dievo ir netgi tapo žudiku. Galiausiai buvo savo paties tarnų nužudytas (2 Met 24:​22–25). O juk viskas galėjo pakrypti kitaip, jeigu jis būtų klausęs Jehovos ir jo ištikimų tarnų. w23.09 9 ¶6

Apaštalas Petras persigando, galbūt manydamas, kad netinka būti Jėzaus mokiniu. Jėzus tai pajautė ir Petrą nuramino: „Nebijok. Nuo dabar žmones žvejosi.“ Toks pasitikėjimas Petrą įkvėpė veikti. Metęs žvejybos verslą, jis drauge su savo broliu Andriejumi tapo Jėzaus sekėju. Ir dėl to tikrai niekada nesigailėjo (Mk 1:​16–18). Tarnyba su Jėzumi buvo kupina nepaprastų įvykių. Petras matė, kaip jo Mokytojas gydo ligonius, išvaro piktąsias dvasias, netgi prikelia mirusius (Mt 8:​14–17; Mk 5:​37, 41, 42). Apaštalui teko garbė išvysti šlovingą Jėzaus apsireiškimą ir tas regėjimas jam niekad neišdilo iš atminties (Mk 9:​1–8; 2 Pt 1:​16–18). Jam tikriausiai nė nesisapnavo, kiek gera tarnyboje teks patirti. Be abejo, Petras labai džiaugėsi, kad nesileido negatyvių minčių užvaldomas ir nepasitraukė nuo savo Mokytojo. w23.09 21 ¶4–5

Pirmame savo laiške apaštalas Petras ragino turėti „apsčiai meilės vieni kitiems“. Tokia meilė uždengia ne vieną kitą nuodėmę, o „daugybę nuodėmių“ (1 Pt 4:8). Gal Petras prisiminė, ką Jėzus buvo sakęs apie atlaidumą? Anuomet jis tikriausiai manė esantis labai kilnus, pasirengęs dovanoti savo broliui „iki septynių kartų“. Bet Jėzus tada jį paragino atleisti „iki septyniasdešimt septynių kartų“, kitaip tariant, be skaičiaus (Mt 18:21). Jeigu tokį pamokymą tau sunku taikyti, nenusimink. Visiems Jehovos tarnams kartais būna nelengva dovanoti kitiems kaltes. Svarbiausia, kad stengtumeis atleisti ir eitumei su bendratikiu susitaikyti. w23.09 29 ¶12

Būdamas žuvies pilve Jona vylėsi, kad dangiškasis Tėvas jo nuolankią atgailą maloningai išklausys ir jam padės. Netrukus pranašas vėl keliavo sausa žeme ir ryžtingai vykdė Jehovos pavestą užduotį (Jon 2:​10–3:4). Gal išbandymas tave taip prislėgė, kad nebežinai, ką maldoje sakyti? Nėra jėgų skaityti ar studijuoti? Atmink, kad Jehova tai kuo geriausiai supranta. Tiesiog sakyk jam, kaip sunku, ir jis būtinai suteiks visa, ko tau reikia (Ef 3:20). Kenti fizinį skausmą? Sunku emociškai? Dėl to negali susikaupti? Pasileisk Biblijos įrašą arba ką nors iš mūsų leidinių. O gal kurią giesmę ar vaizdo siužetą. Jeigu glausies prie Jehovos maldoje ir ieškosi pastiprinimo mūsų leidiniuose, jėgos tikrai sugrįš. w23.10 13 ¶6; 14 ¶9

Padangtėje ir Jeruzalės šventykloje buvo dvi patalpos – „Šventoji“ ir „Šventų Švenčiausioji“. Jas skyrė dekoruota uždanga (Hbr 9:​2–5; Iš 26:​31–33). Šventojoje buvo auksinis žibintuvas, smilkalų aukuras ir atnašinės duonos stalas. Į šią patalpą buvo leidžiama įeiti tik vyrams, „pateptiems būti kunigais, įšventintiems eiti kunigų tarnybą“ (Sk 3:​3, 7, 10). Šventų Švenčiausiojoje buvo auksinė Sandoros skrynia. Ten apsireikšdavo pats Jehova (Iš 25:​21, 22). Įžengti į Šventų Švenčiausiąją buvo leidžiama tik vyriausiajam kunigui ir tik Permaldavimo dieną (Kun 16:​2, 17). Ten jis įeidavo nešinas gyvulių krauju už savo ir visos tautos nuodėmes. Ilgainiui Jehova apreiškė, ką vaizduoja visi šie Padangtės elementai (Hbr 9:​6, 7). w23.10 27 ¶12

Dievo Žodis mums ne kartą primena, kad turime mylėti vienas kitą (Jn 15:12; Rom 13:8; 1 Tes 4:9; 1 Pt 1:22; 1 Jn 4:11). Tačiau meilė yra vidinė savybė, iš išorės nematoma. Kaip tad ją parodyti? Žodžiais ir darbais. Meilę broliams ir sesėms galime išreikšti įvairiopai. Pavyzdžiui, Biblijoje esame raginami: „Kalbėkite vienas kitam tiesą“ (Zch 8:16). „Taikiai sugyvenkite“ (Mk 9:50). „Pirmi rodykite kitiems pagarbą“ (Rom 12:10). „Mielai priimkite vienas kitą“ (Rom 15:7). „Vienas kitam mielai atleiskite“ (Kol 3:13). „Padėkite vieni kitiems pakelti sunkumus“ (Gal 6:2). „Guoskite vienas kitą“ (1 Tes 4:18). „Drąsinkite vienas kitą ir vienas kitą ugdykite“ (1 Tes 5:11). „Melskitės vieni už kitus“ (Jok 5:16). w23.11 9 ¶7–8

Mums kasdien reikia spręsti įvairiausius klausimus, susijusius su draugijomis, pramogomis, išsilavinimu, santuoka, vaikais ir darbo reikalais. Vertėtų pasvarstyti: „Ką mano sprendimai liudija? Ar išties suvokiu, kad ši sistema laikina ir kad ją netrukus pakeis naujasis pasaulis? O gal gyvenu kaip žmonės, kurie tuo netiki?“ (Mt 6:​19, 20; Lk 12:​16–21). Kad gebėtume deramai spręsti gyvenime kylančius klausimus, turime stiprinti savo tikėjimą Dievo pažadais. Tikėjimas būtinas ir per išbandymus, pavyzdžiui, kai esame persekiojami, susergame lėtine liga ar patiriame kitokių negandų. Iš pradžių gal nestokojame ryžto likti tvirti. Bet jeigu išmėginimas nepaliauja – o taip dažnai ir nutinka, – ištverti ir toliau džiugiai tarnauti Jehovai gebėsime tik turėdami stiprų tikėjimą (1 Pt 1:​6, 7). w23.04 27 ¶4–5

Jehova tikisi, kad patys darysime, ką pajėgiame. Tarkim, brolis prašo Jehovą padėti gauti laisvadienių regioniniam kongresui. Koks galėtų būti atsakas į šią maldą? Dievas gali suteikti broliui drąsos pasikalbėti su darbdaviu, tačiau jam pačiam reikės imtis iniciatyvos tai padaryti. Gal teks kreiptis į darbdavį ne kartą arba susikeisti pamainomis su bendradarbiu. O prireikus netgi paimti nemokamų atostogų. Jehova tikisi, kad dėl rūpimo dalyko melsimės ne kartą. Jėzus paragino prašyti Dievą atkakliai (Lk 11:9). Tad apsiginkluok kantrybe ir nepaliauk karštai melsti pagalbos (Lk 18:​1–7). Taip parodysi Jehovai, kiek tau šis reikalas svarbus. Ir jis matys, kad nuoširdžiai pasitiki jo gebėjimu padėti. w23.11 22 ¶10–11

Jehova savo bičiuliui Abraomui pažadėjo, kad per jo palikuonį palaimins visas žemės gimines (Pr 15:5; 22:18). Tas tvirto tikėjimo žmogus šiuo Dievo pažadu nė kiek neabejojo. Tačiau net tada, kai buvo 100 metų, o Sara – 90-ties, sūnaus jiedu vis dar nebuvo susilaukę (Pr 21:​1–7). Bet „Abraomas vis tiek turėjo viltį ir tikėjo tapsiąs daugelio tautų tėvu“, nes Dievas pasakė, kad jo palikuonių bus lyg žvaigždžių danguje (Rom 4:18). Kaip žinai, Abraomo viltis nenuėjo perniek: jam gimė sūnus Izaokas. Kodėl Jehovos pažadu jis taip tvirtai tikėjo? Abraomas Jehovą gerai pažinojo, todėl „buvo visiškai tikras, kad Dievas padarys tai, ką yra pažadėjęs“ (Rom 4:21). Dėl tokio tikėjimo jis buvo pripažintas teisiu (Jok 2:23). w23.12 8 ¶1–2

Atsakingai savo pareigas vykdantis žmogus pelno kitų pasitikėjimą. Prisimink Jėzų. Jis nieko nedarė atsainiai ar nerūpestingai. Jėzus uoliai vykdė Jehovos pavestas užduotis, net jeigu tai nebūdavo lengva. Jis mylėjo žmones, ypač savo mokinius, ir noriai atidavė už juos gyvybę (Jn 13:1). Tad ir tu stenkis rimtai žiūrėti į savo pareigas ir jas vykdyti. Jei ko nors nemoki, nuolankiai prašyk brandžių brolių pagalbos ar patarimo. Būk nusistatęs padaryti netgi daugiau, nei tavęs prašo, darbuokis „visa siela, kaip dėl Jehovos, o ne dėl žmonių“ (Kol 3:23; Rom 12:11). Aišku, esi netobulas, tad nepristik kuklumo: jei suklystum, pripažink tai ir stenkis pasitaisyti (Pat 11:2). w23.12 26 ¶8

Pasikrikštyti ir tapti Jehovos šeimos nariu – didelis džiaugsmas. Kas žengė šį žingsnį, tikrai pritaria psalmininko Dovydo žodžiams: „Laimingas tas, kurį išsirenki ir pakvieti gyventi savo kiemuose“ (Ps 65:4). Dievas į savo šeimą priima ne kiekvieną. Jis patraukia tuos, kurie trokšta jo artumo (Jok 4:8). Tiems, kas maldoje pasižada tarnauti Jehovai visą gyvenimą ir pasikrikštija, mūsų dangiškasis Tėvas yra pasirengęs lieti „apsčiai palaiminimo“ (Mal 3:10; Jer 17:8). Krikštas nėra galutinis tikslas. Tai tarnybos pradžia. Tau reikės nemažai pastangų laikytis pasiaukojimo įžado, ypač kai užklups tikėjimo išbandymai ir pagundos (Mok 5:​4, 5). Būtina kuo tiksliau sekti Jėzaus pavyzdžiu ir paisyti jo priesakų (Mt 28:​19, 20; 1 Pt 2:21). w24.03 8 ¶1–3

Kaip tada, jeigu jums nebepatinka būti drauge? Ką tada daryti? Prisiminkime, kad su santuoka yra kaip su laužu. Norėdami jį įkurti pirma uždegame kelis smulkius pagaliukus ir tik paskui ant jų dedam didesnes šakas ar malkas. Tad gal galėtumėt bent trumpai kasdien pabūti drauge? Užsiimkite abiem malonia veikla (Jok 3:18). Nuo menkos ugnelės, žiūrėk, ir įsiliepsnos jūsų meilė. Santuokoje, be kita ko, labai svarbi pagarba. Tai tarsi deguonis ugniai. Be deguonies laužas iškart užgestų. Taip ir be tarpusavio pagarbos meilė kaipmat išblės. O jeigu abu stengiatės rodyti pagarbą, jūsų meilė toliau gyvuos. Tik atmink: jei tau atrodo, kad sutuoktinį gerbi, tai dar nebūtinai reiškia, kad sutuoktinis ir jaučiasi gerbiamas. w23.05 22 ¶9; 24 ¶14–15

Dovydas psalmėse kalbėjo, kad nuožmūs priešai kelia siaubą ir netgi drebulį (Ps 18:4; 55:​1, 5). Panašiai būna baugu dėl bendraklasių, bendramokslių, šeimos narių ar valdžios priešiškumo. Arba susergame ir iškyla net mirties grėsmė. Tokiomis aplinkybėmis galime pasijausti bejėgiai tarsi kūdikiai. Kaip Jehova žada padėti? Jis guodžia ir ramina. Todėl nuolat skirk laiko bendrauti su Jehova – melstis ir skaityti jo Žodį (Ps 77:​1, 12–14). Tada ir kylant įtampai pirmiausia mintis bus kreiptis į savo dangiškąjį Tėvą. Išsakyk jam, kas kelia baimę ar susirūpinimą. Ieškok paguodos Biblijoje (Ps 119:28). w24.01 24–25 ¶14–16

Ar užsibrėžtą dvasinį tikslą pasiekti pavyks, labai priklauso nuo tavo motyvacijos. Ji skatina žmogų negailėti jėgų. Kuo stipresnė motyvacija, tuo labiau tikėtina, kad savo tikslą pasieksi. Tad kaip motyvaciją sustiprinti? Melsk stiprios motyvacijos. Savo dvasia Jehova gali įkvėpti tau noro siekti užsibrėžto tikslo. Kai kurių tikslų siekiame dėl to, kad privalome. Ir taip daryti visai teisinga. Tačiau patiems tų tikslų siekti gal visai nesinori? Čia tau padės, jei pamąstysi, kiek gera Jehova dėl tavęs daro (Ps 143:5). Apaštalas Paulius daug mąstė apie Jehovos jam parodytą malonę ir tai skatino jį uoliai darbuotis (1 Kor 15:​9, 10; 1 Tim 1:​12–14). Panašiai ir tau mintys apie Jehovos rūpinimąsi ir gailestingumą gali sužadinti troškimą siekti savo tikslo (Ps 116:12). w23.05 27 ¶3–5

Kai aukštiname savo dangiškojo Tėvo vardą, jis džiaugiasi (Ps 119:108). Kodėl Jehova nori būti giriamas? Ar jam reikia žmonių palaikymo arba padrąsinimo? Tikrai ne. Šlovindami Jehovą paneigiame melą apie mus pačius. Šėtonas tvirtina, kad žmogui ginti Dievo vardą nerūpi. Esą kilus išbandymams visi nuo jo nusigręšime. Piktojo manymu, dėl savo naudos Jehovos išsižadėsime (Job 1:​9–11; 2:4). Kadaise Jobas tokius melus paneigė. O kaip tu? Ar esi lygiai taip nusistatęs ginti savo dangiškojo Tėvo vardą ir ištikimai jam tarnauti? (Pat 27:11) Tai daryti – nepaprasta garbė. w24.02 8–9 ¶3–5

Po Mozės ir Jozuės Jehova tautai vadovauti pašaukė teisėjus. Dar vėliau, valdant karaliams, jis paskyrė šią užduotį pranašams. Dievui ištikimi karaliai pranašų klausė. Pavyzdžiui, Dovydas nuolankiai pripažino, kad nusipelnė Natano sudrausminimo (2 Sam 12:​7, 13; 1 Met 17:​3, 4). Karalius Juozapatas pasikliovė pranašo Jahazielio žodžiais ir visą Judą ragino: „Tikėkite [Dievo] pranašais“ (2 Met 20:​14, 15). O Ezekijas iškilus didžiulei grėsmei kreipėsi patarimo į Izaiją (Iz 37:​1–6). Jeigu valdovai Jehovos klausė, jis juos laimino ir savo tautą saugojo (2 Met 20:​29, 30; 32:22). Buvo akivaizdu, kad pranašai perduoda žmonėms Dievo žodžius. w24.02 21 ¶8

Išlikti doros kelyje sunkiau, jei bendraujame su žmonėmis, nepaisančiais moralės normų. Atminkime, kad šiandien, kitaip nei anuomet, bendrauti įmanoma ne tik tiesiogiai, akis į akį. Ryšius palaikome ir per socialinius tinklus. Nesusiklaidinkime šio pasaulio propaguojamomis idėjomis. Aiškiai žinome, kad jos klaidingos (Ef 4:​19, 20). Pagalvok, ar vengi bereikalingų ryšių su bendradarbiais, klasiokais ir kitais žmonėmis, negerbiančiais dorumo normų? Ar drąsiai jas gini, net jeigu jiems atrodai netolerantiškas? Apaštalas Paulius 2 Timotiejui 2:​20–22 rašo, kad netgi krikščionių bendruomenėje turime išmintingai pasirinkti draugus. Deja, ne visi bendratikiai daro gerą įtaką ir skatina ištikimai tarnauti Jehovai. w24.03 22–23 ¶11–12

Ar bandei kada nors įsivaizduoti, kaip Jehova atrodo? Nors Dievas neregimas, Biblijoje jis apibūdinamas įvairiais įvaizdžiais. Antai vienur sakoma, kad jis yra saulė, skydas, kitur – ryjanti ugnis (Ps 84:11; Hbr 12:29). Regėjime pranašui Ezechieliui jis atrodė panašus į safyrą, spindintį auksą, vaivorykštės švytėjimą (Ez 1:​26–28). Kadangi Dievo nematome, gali būti sunku suvokti, kad jis mus myli. Kai kuriems Jehovos meile sunku tikėti dėl kokių nors skaudžių išgyvenimų arba jei vaikystėje patys nepatyrė tėviškos meilės. Jehova supranta tokius jausmus. Kad patikintų mus savo meile, jis įkvėpė Biblijos rašytojus aprašyti nuostabų jo asmenybės paveikslą. Ryškiausias žodis, apibūdinantis Jehovą, yra meilė. Biblijoje sakoma, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4:8). Jehova myli žmones taip stipriai, kad daro gera netgi tiems, kas jo nemyli (Mt 5:​44, 45). w24.01 26 ¶1–3

Jehova siuntė Mozę išvesti izraelitus iš Egipto. Dieną juos lydėjo debesies stulpas, naktį – ugnies (Iš 13:21). Taip Mozė su visa tauta atkeliavo prie Raudonosios jūros. Pamatę, kad egiptiečiai atsiveja, žmonės pamanė atsidūrę spąstuose ir puolė į paniką. Bet bijoti nebuvo ko. Jehova ne veltui liepė Mozei traukti link jūros (Iš 14:2). Ten jis stulbinamu būdu savo tautą išgelbėjo (Iš 14:​26–28). Ištisus 40 metų Mozė vedė Dievo tautą paskui debesies stulpą (Iš 33:​7, 9, 10). Iš debesies stulpo Jehova kreipdavosi į Mozę, o šis perduodavo jo nurodymus tautai. Izraelitai akivaizdžiai matė, kad Mozei vadovauja Jehova. w24.02 21 ¶4–5