Liepa

Jėzus buvo tobulas Dievo atvaizdas, tad visi jo žodžiai ir darbai padeda mums pažinti jo dangiškojo Tėvo mąstyseną ir jausmus (Jn 14:9). Ką galime įžvelgti iš Jėzaus padarytų stebuklų? Jėzus ir jo Tėvas mus labai myli. Iš meilės žmonėms Jėzus naudojo savo stebuklingas galias jų kančioms palengvinti. Kartą du akli vyrai prašė jį pagalbos (Mt 20:​30–34). Jėzus „gailesčio apimtas“ juos išgydė. Graikiškas veiksmažodis, išverstas žodžiais „gailesčio apimtas“, reiškia didelę širdingą atjautą. Tokio jausmo skatinamas Jėzus taip pat pamaitino alkaną minią ir gydė raupsuotuosius (Mt 15:32; Mk 1:41). Jehova, „didžios atjautos“ Dievas, ir Jėzus Kristus mus labai myli ir jiems skaudu matyti mūsų kančias (Lk 1:78; 1 Pt 5:7). Tik pagalvok, kaip jie abu trokšta išvaduoti žmoniją iš visų vargų! w23.04 3 ¶4–5

Imkimės priemonių, kad mūsų ausis pasiektų kuo mažiau Šėtono pasaulyje populiarių idėjų. Privalome reguliariai studijuoti Dievo Žodį – pripildyti savo protą tuo, kas sveika ir naudinga. Mąstyseną apsaugoti padės ir bendruomenės sueigos, taip pat evangelizacijos darbas. O Jehova pažada, kad neleis mūsų mėginti virš jėgų (1 Kor 10:​12, 13). Taigi šiomis sunkiomis paskutinėmis dienomis turime kuo daugiau melstis. Jehova ragina tave išlieti jam savo širdį (Ps 62:8). Šlovink Dievą ir dėkok už visa, ką jis daro. Prašyk drąsos tarnyboje. Melsk, kad padėtų ištverti sunkumus ir nepasiduoti pagundoms. Ir tegul niekas nesukliudo tau toliau stiprinti bendrystę su savo dangiškuoju Tėvu. w23.05 7 ¶17–18

Kodėl mes lankome bendruomenės sueigas? Pirma, norime šlovinti Jehovą (Ps 26:12; 111:1). Be to, dabartiniais sunkiais laikais stengiamės stiprinti vienas kitą (1 Tes 5:11). Dėl šių dviejų priežasčių per sueigas keliame ranką ir komentuojame. Tačiau gali būti, kad komentuoti pristingame ryžto. Arba priešingai, mūsų nepakviečia taip dažnai kaip norėtume. Ką daryti? Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie sueigų svarbą, patarė: „Būkime vienas kitam dėmesingi.“ Atminkime, kad net trumpas, paprastas komentaras bendratikius gali labai padrąsinti. Tai suteiks mums pasitikėjimo. O jeigu mus pakviečia ne kaskart, kai pakeliame ranką, pasidžiaukime kitų atsakymais (1 Pt 3:8). w23.04 20 ¶1–3

Karalius paskelbia įsaką. Žydams po 70 metų Babilonijos nelaisvės leidžiama grįžti į gimtąjį Izraelį (Ezr 1:​2–4). Tai ne kieno kito, o paties Jehovos užmojis. Juk babiloniečiai niekada savo belaisvių nepaleisdavo (Iz 14:​4, 17). Tačiau Babilonas buvo nukariautas ir naujasis valdovas paskelbė izraelitams laisvę. Visiems žydams, ypač šeimų galvoms, teko užduotis apsispręsti, keliaus namo ar liks Babilonijoje. Ir tas klausimas buvo ne toks jau lengvas. Daugelis į sunkią kelionę bijojo leistis dėl senatvės. Diduma žydų net ir gimė Babilonijoje. Tai buvo jų namai, o Izraelis – seniai palikta protėvių žemė. Be to, kai kurie tikriausiai jau prasigyveno, turėjo sėkmingą verslą, tad viską palikti ir keliauti į nežinomą kraštą išties reikėjo ryžto. w23.05 14 ¶1–2

Dievo Žodis ragina mus ugdytis ištvermę, atjautą ir meilę. Luko 21:19 sakoma: „Savo ištverme išgelbėsite savo gyvybę.“ Kolosiečiams 3:12 skaitome: „Apsivilkite širdinga atjauta.“ O 1 Tesalonikiečiams 4:​9, 10 apaštalas Paulius rašo: „Pats Dievas jus moko vienas kitą mylėti. [...] Tik raginame jus, broliai, mylėti vis labiau.“ Visas šias tris dorybes Kristaus sekėjai turėjo ugdytis nepaliaujamai. Tai privalu ir mums. Tad patyrinėk, kaip tai darė pirmojo amžiaus krikščionys. Tai padės tau pamatyti, kaip gali sekti jų pavyzdžiu, kad didžiajam suspaudimui būtum pasirengęs. Tada nepristigsi tvirtybės bei ryžto didžiajam suspaudimui prasidėjus. w23.07 2 ¶4; 3 ¶8

Vaizdžiai kalbant, mes visi – tiek pateptieji krikščionys, tiek „kitos avys“ – keliaujame šventuoju keliu, vedančiu per dvasinės gerovės kraštą į būsimą naująjį pasaulį (Jn 10:16). Nuo 1919 metų milijonai vyrų, moterų ir vaikų paliko klaidatikystės imperiją, vadinamą didžiąja Babele, ir leidosi tyro garbinimo keliu. Jehova pasirūpino, kad kliūtys izraelitams grįžti iš Babilonijos būtų pašalintos (Iz 57:14). O ką galime pasakyti apie mūsų laikų šventąjį kelią? Daugelį amžių, iki pat 1919-ųjų, Jehovos įkvėpti žmonės ruošė kelią, kuriuo būtų galima išeiti iš didžiosios Babelės nelaisvės. (Palygink su Izaijo 40:3.) Jie uoliai triūsė, kad doraširdžiams žmonėms vėliau nebūtų kliūčių keliauti į dvasinį rojų – į teisingo Jehovos garbinimo kraštą. w23.05 15–16 ¶8–9

Jehova nori, kad tarnyba mums teiktų džiaugsmą (2 Kor 9:7). O jei džiaugsmo nejaučiame? Ar turėtume vis tiek siekti dvasinių tikslų ir kaip tai daryti? Prisiminkime apaštalą Paulių. Jis rašė: „Aš talžau [„tramdau“, „griežtai drausminu“, išn.] savo kūną ir laikau jį vergystėje“ (1 Kor 9:​25–27). Paulius prisivertė daryti, kas teisinga, net kai jam norėdavosi elgtis kitaip. Ar tokios apaštalo pastangos džiugino Jehovą? Be abejo! Dievas jam už tai dosniai atlygino (2 Tim 4:​7, 8). Tad siekime vertingų tikslų net jeigu neturime tam noro. Gal pati veikla mums ne prie širdies, tačiau Jehova džiaugsis matydamas, kad stengiamės iš meilės jam. Už tai, kad šitaip aukojamės, Dievas mus laimins, kaip ir apaštalą Paulių (Ps 126:5). O kai matysime, kaip jis atlygina, tikriausiai rasis dar stipresnė motyvacija veikti. w23.05 29 ¶9–10

Apaštalas Paulius rašo, kad Jehovos dienos nepergyvens tie, „kas miega“. Miegantis žmogus nejaučia laiko tėkmės ir visiškai nereaguoja į tai, kas dedasi aplink. Perkeltine prasme kalbant šiandien miega dauguma žmonių (Rom 11:8). Jie nepaiso akivaizdžių įrodymų, kad gyvename „paskutinėmis dienomis“ ir kad didysis suspaudimas prasidės greitai (2 Pt 3:​3, 4). O mes suvokiame, kad Pauliaus paraginimas budėti sulig kiekviena diena darosi vis aktualesnis (1 Tes 5:6). Taigi, mums reikia budėti ir išlaikyti sveiką nuovoką. Kodėl tai būtina? Kad neįsiveltume į šių laikų politinius ir socialinius reikalus. Jehovos dienai artėjant spaudimas palaikyti vieną ar kitą pusę vis stiprės. Tačiau nėra reikalo nerimauti. Dievo dvasia padės mums išlaikyti tvirtą krikščionišką poziciją ir iškylančius klausimus spręsti vadovaujantis aiškiais Biblijos principais (Lk 12:​11, 12). w23.06 10 ¶6–7

Apie ką pagalvoji išgirdęs Samsono vardą? Turbūt apie labai stiprų vyrą. Jis tikrai buvo stiprus. Tačiau ne visada apsispręsdavo protingai. Vienas jo sprendimas privedė prie skaudžių pasekmių. Bet apskritai Samsonas buvo ištikimas Dievui žmogus. Jehova tai matė ir vieną rašytoją įkvėpė jo istoriją papasakoti. Jehova padėjo Samsonui nuveikti nemažai gera Izraelio labui. Praėjus daugeliui šimtmečių jo dvasios vedamas apaštalas Paulius paminėjo Samsoną kartu su kitais tvirto tikėjimo žmonėmis (Hbr 11:​32–34). Šio izraelito pavyzdys mus labai padrąsina. Jis kliovėsi Jehova net sunkiausiomis aplinkybėmis. Iš jo istorijos galime daug pasisemti. w23.09 2 ¶1–2

Ištvermę ugdomės nuolat bendraudami su Jehova ir išsakydami visa, kas guli ant širdies (1 Tes 5:17). Galbūt šiuo metu tavo gyvenime nėra didelių sunkumų. Bet ar glaudiesi prie savo dangiškojo Tėvo tada, kai esi dėl ko nors nusiminęs arba sutrikęs? Jeigu kalbi Jehovai apie savo kasdienius rūpesčius, nedelsi kreiptis į jį ir kilus didesniems išbandymams. Būsi tikras, kad Dievas pačiu laiku suteiks reikiamą pagalbą (Ps 27:​1, 3). Būsimąjį suspaudimą lengviau ištversime, jeigu jau šiandien atlaikome išbandymus (Rom 5:3). Daugelis bendratikių įsitikino, kad atlaikę vieną tikėjimo mėginimą įgyja jėgų nepalūžti užėjus kitam. Kodėl? Todėl, kad sunkumai ugdo ištvermę. Be to, susilaukęs Dievo pagalbos žmogus išmoksta labiau juo pasitikėti (Jok 1:​2–4). w23.07 3 ¶7–8

Supratingai elgtis Jehovą skatina jo nuolankumas, atjauta ir gailestingumas. Prisimink, pavyzdžiui, pasakojimą apie Sodomos sunaikinimą. Angelai paliepė Lotui bėgti iš Sodomos į kalnus. Baimindamasis, kad ten gali pražūti, Lotas paprašė leisti su visa šeima prisiglausti Coare – miestelyje, kuris taip pat turėjo būti sunaikintas. Jehova galėjo pareikalauti Loto daryti tiksliai kaip liepta. Bet jis nutarė savo ištikimo tarno prašymą patenkinti ir Coaro nenaikinti (Pr 19:​18–22). Arba štai po daugelio šimtmečių Jehova pagailėjo Ninevės. Pranašo Jonos lūpomis jis to miesto gyventojams buvo paskelbęs mirties bausmę, bet nineviečiams atgailaujant apsigalvojo ir jų nepražudė (Jon 3:​1, 10; 4:​10, 11). w23.07 21 ¶5

Ko pasimokome iš Jehoašo nuopuolio? Jis buvo tarsi menkai įsišaknijęs medis, be atramos neišsilaikė. Kai jo atramos – Jehojados – neliko ir pakilo atskalūnystės vėjai, Jehoašas nuvirto. Tai aiškiai rodo, kad mūsų dievobaimingumas turi remtis ne vien bendratikių ir šeimos narių gera įtaka. Kad liktume dvasiškai tvirti, privalome patys ugdytis Dievo baimę ir atsidavimą – reguliariai ir stropiai studijuoti Bibliją ir malda stiprinti savo ryšį su Jehova (Jer 17:​7, 8; Kol 2:​6, 7). Jehova prašo iš mūsų visai nedaug – tik to, kas nusakyta Mokytojo 12:13: „Bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų – tai kiekvieno žmogaus pareiga.“ Jeigu Jehovos bijome, pajėgsime atlaikyti visus būsimus išbandymus. Mūsų draugystės su dangiškuoju Tėvu niekas neišardys. w23.06 19 ¶17–19

Dievo pažadas prasideda taip: „Sėdintysis soste tarė“ (Apr 21:5). Tai vienas iš vos trijų Apreiškimo regėjimo epizodų, kai kalba pats Jehova. Ne kuris nors iš angelų ir net ne Jėzus, o visatos Valdovas, „negalintis meluoti“ Dievas! (Tit 1:2) Kas tad turi pagrindo abejoti tuo, ką jis sako? Apreiškimo 21:​5, 6 užrašytas pažadas visiškai patikimas! Dabar atkreipkime dėmesį į žodį „štai“. Graikų kalboje tai veiksmažodis, reiškiantis „pažiūrėk“. Apreiškimo knygoje jis pavartotas ne kartą. Toliau eina tokie Dievo žodžiai: „Aš visa darau nauja.“ Jehova kalba apie būsimas permainas, tačiau taip, lyg jos jau būtų prasidėjusios. Jo mintyse tai jau tarsi vyksta! (Iz 46:10) w23.11 3 ¶7–8

Apaštalui Petrui reikėjo kovoti su trūkumais. Aptarkime kelis pavyzdžius. Kai Jėzus pasakė turėsiąs kentėti ir mirti, Petras jį už tokias kalbas net subarė (Mk 8:​31–33). Taip pat jis ne kartą imdavo su kitais apaštalais ginčytis, kuris iš jų vertas aukštesnės vietos Karalystėje (Mk 9:​33, 34). Paskutinę Jėzaus gyvenimo naktį Petras užsiplieskęs nukirto žmogui ausį (Jn 18:10). O visai netrukus, baimės apimtas, tris kartus savo Mokytojo išsigynė (Mk 14:​66–72). Dėl to jis labai sielvartavo. Jėzus savo apaštalu nenusivylė. Prisikėlęs jis suteikė Petrui galimybę įrodyti savo meilę – patikėjo atsakingą pareigą ganyti jo aveles (Jn 21:​15–17). Ir Petras uoliai šios užduoties ėmėsi. Penkiasdešimtinių dieną Jeruzalėje jis vienas iš pirmųjų buvo pateptas šventąja dvasia. w23.09 21–22 ¶6–7

Apaštalas Petras vyresniuosius paragino: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę“ (1 Pt 5:​1–4). Jeigu esi vyresnysis, tu myli savo bendratikius ir nori jais rūpintis. Tačiau kartais gal jautiesi pernelyg užimtas ar pavargęs. Ką galėtum daryti? Išsikalbėk apie tai Jehovai. Petras rašė: „Kas patarnauja, tepatarnauja pasikliaudamas Dievo teikiama stiprybe“ (1 Pt 4:11). Tavo broliams ir sesėms galbūt tenka tokių problemų, kurių išspręsti šioje sistemoje neįmanoma. Atmink, kad „vyriausiasis ganytojas“ Jėzus Kristus gali pagelbėti jiems daug labiau nei tu. Jis padės jiems ir dabar, ir naujajame pasaulyje. Dievas tiesiog prašo vyresniųjų mylėti savo bendratikius, pagal išgales jais rūpintis ir būti „kaimenei pavyzdžiu“. w23.09 29–30 ¶13–14

Nesiduokime suklaidinami žmonių išvedžiojimų. Jeigu Jehovos nustatytas normas imtume vertinti netobulo žmogaus akimis, tikriausiai nustotume jų paisyti (1 Kor 3:19). „Šio pasaulio išmintis“ neretai pateisina nuodėmingus troškimus. Užtat pirmajame amžiuje kai kurie Pergamo ir Tiatyrų krikščionys užsikrėtė populiariomis stabmeldiškomis ir amoraliomis idėjomis. Abiejų miestų bendruomenės ėmė toleruoti ištvirkavimą, tad Jėzus jas labai griežtai perspėjo (Apr 2:​14, 20). Šiandien ir mums brukamos visokios nelabos mintys. Šeimos nariai ar pažįstami gali įtikinėti, kad esame pernelyg griežti ir kad Biblijoje išdėstytos moralės normos pasenusios. Būtų klaida daryti išvadą, kad Jehovos duotų įsakymų nepakanka, reikia aiškesnių. Tokios mintys gali pastūmėti krikščionį peržengti, „kas parašyta“ (1 Kor 4:6). w23.07 16 ¶10–11

Marijai, Jėzaus motinai, išties reikėjo palaikymo. Netekėjusi, bet taps nėščia! Neturėdama jokios vaikų auklėjimo patirties augins berniuką, kuriam skirta tapti Mesiju! Ir pagaliau kaip apie nėštumą pranešti savo sužadėtiniui Juozapui? Kaip jam pasiaiškinti? (Lk 1:​26–33) Marija suprato, kad be kitų pagalbos neapsieis. Ji iškart paklausė Gabrieliaus, kaip įmanomas toks stebuklas (Lk 1:34). O kiek vėliau nukeliavo nemenką atstumą iki „vieno miesto Judo aukštumose“, norėdama aplankyti savo giminaitę Elzbietą. Elzbieta pagyrė merginą ir šventosios dvasios paakinta netgi išsakė džiugią pranašystę apie būsimąjį Marijos kūdikį (Lk 1:​39–45). Tada dėkingumo kupina širdimi Marija aukštino Jehovą, kad „parodė savo rankos galybę“ (Lk 1:​46–51). Gabrieliaus ir Elzbietos žodžiai ją labai pastiprino. w23.10 14–15 ¶10–12

144 000 krikščionių patepami šventąja dvasia ir jų ryšys su Jehova ypatingas. Šie Dievo sūnūs tarnaus danguje kunigais drauge su Jėzumi (Apr 14:1). Kunigų tarnyba Padangtės Šventojoje vaizduoja jų tarnybą žemėje (Rom 8:​15–17). O Šventų Švenčiausioji yra dangus, kur gyvena ir pats Jehova. „Uždanga“, skyrusi Šventąją nuo Šventų Švenčiausiosios, yra Jėzaus kūnas. Žemiškas kūnas buvo kliūtis Jėzui įžengti į dangiškąją šventyklą ir tapti jos vyriausiuoju kunigu. Bet Jėzus savo kūną paaukojo žmonijos labui ir taip atvėrė kelią visiems pateptiesiems krikščionims gyventi danguje. Kad gautų tokią dovaną, jie irgi turi atsisakyti savo žemiškojo kūno (Hbr 10:​19, 20; 1 Kor 15:50). w23.10 28 ¶13

Kai Efraimo giminės vyrai Gideonui ėmė priekaištauti, jis išliko ramus (Ts 8:​1–3). Jis žinojo, kad nėra neklystantis, ir nė kiek nesupyko. Efraimiečių nepasitenkinimą nuolankiai išklausė ir pagarbiu atsakymu situaciją sušvelnino. Tad ir vyresniesiems į kritiką dera įsiklausyti ir reaguoti ramiai (Jok 3:13). Tai padės išsaugoti bendruomenėje santaiką. Girdėdamas liaupses už pergalę prieš midjaniečius Gideonas paaiškino, kad tai ne jo, o Jehovos nuopelnas (Ts 8:​22, 23). Kaip vyresnieji galėtų sekti tokiu pavyzdžiu? Garbę už nuveiktus darbus priskirdami Dievui (1 Kor 4:​6, 7). Tarkim, kas nors pagiria brolį už oratorinius gebėjimus. Jis galėtų paaiškinti, kad juos lavinti padeda Biblija ir Jehovos organizacijos pamokymai. Vyresniesiems kartais išties vertėtų pamąstyti, ar nesiekia pasipuikuoti kitų akyse. w23.06 4 ¶7–8

Jeigu atsakymo į maldą taip ir nesulaukiame, vertėtų pagalvoti, ar prašome to, ko dera prašyti. Kartais mes klaidingai nusprendžiame, kas mums būtų geriausia. Ilgainiui gali paaiškėti, kad reikia visai ne to. Galbūt yra geresnis problemos sprendimas nei tas, kurio prašome maldose. O kartais mūsų noras gal net nesiderina su Jehovos valia (1 Jn 5:14). Pavyzdžiui, pagalvok apie tėvų prašymą, kad Jehova padėtų jų atžalai likti dvasiškai tvirtam. Regis, visai geras prašymas. Tačiau atminkime: Jehova nė vieno žmogaus neverčia jo klausyti. Jis nori, kad kiekvienas jam tarnautume savo noru (Įst 10:​12, 13; 30:​19, 20). Tad porai geriau būtų melsti pagalbos pasiekti vaiko širdį, skiepyti jo širdyje meilę Dievui ir troškimą būti jo draugu (Pat 22:6; Ef 6:4). w23.11 21 ¶5; 23 ¶12

Kodėl galime sakyti, kad guosdami kitus rodome meilę? Anot vieno Biblijos žinyno, apaštalo Pauliaus pavartotas žodis, išverstas „guoskite“, reiškia „stovėti šalia žmogaus, kad jis būtų padrąsintas, kai patiria sunkų išmėginimą“. Šitaip bendratikiui mes padedame pakilti ir toliau žengti keliu į gyvenimą. Leisdami broliui ar sesei paverkti mums ant peties, parodome jam meilę (2 Kor 7:​6, 7, 13). Paguoda labai siejasi su atjauta. Kodėl taip sakome? Atjautus žmogus stengiasi kitus guosti ir palengvinti jų kančias. Taigi pirmiausia kyla atjauta ir jos skatinami bičiulį guodžiame. Atkreipk dėmesį, kad Paulius Jehovos atjautą mini greta jo teikiamos paguodos. Jis rašo, kad Jehova yra „atjautos Tėvas ir visokios paguodos Dievas“ (2 Kor 1:3). w23.11 9–10 ¶8–10

Vargų ir išmėginimų neišvengs joks krikščionis. Imkime pavyzdžiu patį apaštalą Paulių. Tesalonikos krikščionims jis priminė: „Kai buvome su jumis, iš anksto sakėme, kad turėsime patirti išmėginimų. Ir kaip matote, patyrėme“ (1 Tes 3:4). Ir korintiečiams jis rašė: „Norime, broliai, kad žinotumėte, kokį suspaudimą mums teko patirti Azijoje. Jis buvo tiesiog nepakeliamas, viršijo visas jėgas, todėl manėme neliksią gyvi“ (2 Kor 1:8; 11:​23–27). Šiandien irgi galime sulaukti sunkių išbandymų (2 Tim 3:12). Gal, pavyzdžiui, kai įtikėjai ir tapai Jėzaus sekėju, artimieji ar draugai tapo tau priešiški? O gal dėl savo nusistatymo visada elgtis sąžiningai patyrei problemų darbe? (Hbr 13:18) Arba nukentėjai nuo valdžios, persekiojančios gerosios naujienos skelbėjus? Kad ir kokie vargai užgriūtų, Paulius ragina mus vis tiek džiaugtis. w23.12 10–11 ¶9–10

Jokūbas patyrė daug sunkumų. Du iš jo sūnų, Simeonas ir Levis, užtraukė gėdą šeimai ir nešlovę Jehovos vardui. Negana to, mylimoji žmona Rachelė gimdydama antrą sūnų mirė. Ir galiausiai dėl nuožmaus bado Jokūbas su visa šeima senatvėje turėjo keltis į Egiptą (Pr 35:​16–19; 37:28; 45:​9–11, 28). Tačiau Jokūbas niekada nenustojo tikėti Jehova ir jo pažadais. Ir Dievas buvo jam labai maloningas. Pavyzdžiui, jis ilgainiui praturtėjo. Ir įsivaizduok, koks dėkingas jis buvo Jehovai, kad galėjo vėl pamatyti mylimiausią sūnų Juozapą, kurį laikė mirusiu. Artimas ryšys su Jehova įgalino Jokūbą ištverti visus gyvenimo išbandymus (Pr 30:43; 32:​9, 10; 46:​28–30). Jeigu mūsų ryšys su Dievu toks pat tvirtas, sėkmingai atlaikysime visus netikėtus išmėginimus. w23.04 15 ¶6–7

23-ioje psalmėje Dovydas išreiškia pasitikėjimą Jehovos meile ir globa. Jis vaizdingai nusako stiprų ryšį su savo Ganytoju. Dovydas jautėsi saugus, leidosi Jehovos vedamas ir visiškai juo pasikliovė. Jis žinojo, kad Dievo meilė lydės visas gyvenimo dienas. Kodėl tuo buvo tikras? Dovydas aiškiai matė, kad Jehova juo nuolatos rūpinasi. Jis džiaugėsi artima bendryste su Dievu ir jo malone. Todėl buvo įsitikinęs, kad net pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais Jehova rūpinsis jo poreikiais. Pasitikėjimas Jehovos meile padėjo įveikti bet kokį nerimą, todėl Dovydas jautėsi laimingas ir viskuo patenkintas (Ps 16:11). w24.01 28–29 ¶12–13

Po Antrojo pasaulinio karo daugelyje pasaulio kraštų Jehovos liudytojai gali nekliudomai dirbti evangelizacijos darbą ir ši veikla klesti. Vadovaujančioji taryba visada klauso Jėzaus Kristaus balso. Prieš siųsdama rajonų prižiūrėtojams ir vyresniesiems kokius nors nurodymus Taryba stengiasi suprasti, kokia yra Jehovos ir Jėzaus valia. O anie broliai laikydamiesi tų nurodymų nenuilstamai rūpinasi bendruomenių gerove. Vaizdžiai tariant, dvasia patepti vyresnieji yra Kristaus dešinėje rankoje (Apr 2:1). Aišku, jie netobuli ir daro klaidų, kaip kadaise Mozė, Jozuė ir apaštalai (Sk 20:12; Joz 9:​14, 15; Rom 3:23). Tačiau Kristus stropiai prižiūrės ištikimo vergo ir vyresniųjų veiklą. Tad tų atsakingų brolių nurodymais visiškai pasikliaujame. w24.02 23–24 ¶13–14

Mūsų nuoširdūs žodžiai apie Jehovą liudija, kad esame jam labai dėkingi ir kad jį mylime. Tarnyboje žadiname tokią meilę ir kitiems žmonėms. Norime padėti jiems dangiškąjį Tėvą pažinti ir tapti jo draugais (Jok 4:8). Su džiaugsmu rodome Biblijoje eilutes, kuriose kalbama apie Jehovos meilę, teisingumą, išmintį, galią ir kitas patrauklias savybes. Taip pat stengiamės sekti jo pavyzdžiu. Akivaizdžiai skiriamės nuo šio nedoro pasaulio. Žmonės tai mato ir net paklausia, kodėl (Mt 5:​14–16). Taip randasi progų paaiškinti, kodėl laikomės tam tikrų elgesio normų. Doros širdies žmones mūsų žodžiai patraukia prie Jehovos ir jis labai džiaugiasi (1 Tim 2:​3, 4). w24.02 9 ¶7

Siekdamas dvasinės brandos stenkis lavinti įvairius naudingus įgūdžius. Tada galėsi daugiau nuveikti bendruomenėje, užsidirbti pragyvenimui ir išlaikyti šeimą, taip pat gebėsi padėti kitiems ir taip įgysi daugiau draugų. Pavyzdžiui, išmok gerai skaityti ir rašyti. Biblijoje sakoma, kad laimingas yra žmogus, kuris Jehovos Žodį kasdien skaito ir apie jį mąsto (Ps 1:​1–3). Gilindamasis į Bibliją jis gali perprasti Jehovos galvoseną, o tai padeda protingai spręsti iškylančius klausimus (Pat 1:​3, 4). Broliams ir sesėms išties svarbūs dvasingų Bibliją išmanančių vyrų pamokymai ir patarimai. Jeigu gerai skaitai ir rašai, gebėsi paruošti turiningas, tikėjimą stiprinančias kalbas ir komentarus. Be to, galėsi vesti užrašus ir tai stiprins ne tik tavo paties tikėjimą. Mintimis iš užrašų galėsi padrąsinti ir kitus. w23.12 26–27 ¶9–11

Kai kyla baimė, mąstyk apie Jehovos pažadus. Pagalvok, pavyzdžiui, kaip jausiesi, kai Šėtonas nebegalės veikti. 2014 metų regioninio kongreso programoje buvo viena demonstracija, kurioje tėtis su šeima aptarė žodžius iš 2 Timotiejui 3:​1–5. Jis persakė šią eilutę taip, tarsi tai būtų pranašystė apie rojų: „Žinok, kad naujajame pasaulyje užeis patys laimingiausi laikai. Nes žmonės bus mylintys kitus, dvasinių vertybių mylėtojai, kuklūs, nuolankūs, Dievo garbintojai, klusnūs gimdytojams, dėkingi, ištikimi, turintys stiprią prigimtinę meilę šeimos nariams, sukalbami, visada kalbantys gera apie kitus, susivaldantys, romūs, mylintys tai, kas gera, patikimi, mokantys nusileisti, nusižeminę, mylintys Dievą, o ne malonumus, iš širdies atsidavę Dievui. Būk su tokiais!“ Ar tu su savo šeima ir bendratikiais taip pat pasvajojate, koks bus gyvenimas naujajame pasaulyje? w24.01 6 ¶13–14

Kaip gera žinoti, kad Dievas savo tarnais džiaugiasi! Biblijoje rašoma: „Jehovai jo tauta tokia miela!“ (Ps 149:4). Tačiau kai kuriuos apninka niūrios abejonės: „Gal manimi Jehova nebesidžiaugia?“ Bibliniais laikais su tokiomis mintimis teko kovoti ne vienam ištikimam Dievo tarnui (1 Sam 1:​6–10; Job 29:​2, 4; Ps 51:11). Biblija aiškiai leidžia suprasti, kad ir netobulas žmogus gali įgyti Jehovos palankumą. Kaip? Turi įtikėti Jėzų Kristų ir krikštytis (Jn 3:16). Taip jis viešai parodo, kad atgailavo dėl nuodėmių ir pasižadėjo Dievui vykdyti jo valią (Apd 2:38; 3:19). Jeigu siekdami Jehovos malonės žengiame šiuos žingsnius, jis mumis džiaugiasi. Ir visus, kas savo įžado laikosi, jis pripažįsta artimais draugais (Ps 25:14). w24.03 26 ¶1–2

Jeigu valdžia uždraudžia skelbti gerąją naujieną, sekime anais pirmojo amžiaus krikščionimis. Melskime Dievą drąsos ir išminties. Ir jis tikrai padės mums atlikti savo tarnystę. Taip pat prašykime Jehovą palaikymo sunkiu metu. Daugelį iš mūsų vargina ligos arba emocinės problemos, kiti kenčiame artimo netektį, patiriame sunkumų šeimoje arba persekiojimą. O per pandemiją ar kilus karui situacija dar pablogėja. Išliek savo širdį Jehovai. Išsikalbėk jam tarsi pačiam geriausiam draugui. Neabejok: „Jis padės tau“ (Ps 37:​3, 5). Malda padės mums būti „ištvermingiems per suspaudimus“ (Rom 12:12). Jehova žino, ką jo garbintojams tenka patirti, ir girdi jų pagalbos šauksmą (Ps 145:​18, 19). w23.05 5–6 ¶12–15

Suprasti, „kokia yra Jehovos valia“, ypač svarbu, kai reikia dėl ko nors apsispręsti (Ef 5:17). Tyrinėdami atitinkamus Biblijos principus perprasime Jehovos mąstyseną ir jais vadovaudamiesi gebėsime pasielgti protingai. Mūsų priešas Šėtonas norėtų, kad pasinertume į pasaulio siekius ir laiko Dievo tarnybai nebeturėtume (1 Jn 5:19). Ir tikrai yra pavojus į pirmą vietą iškelti materialinę gerovę, išsilavinimą ar karjerą. Tai būtų ženklas, kad pasaulis daro nemenką poveikį mūsų mąstysenai. Aišku, minėti siekiai savaime nėra blogi, bet jie neturėtų tapti svarbiau už viską. w24.03 24 ¶16–17