Rugpjūtis

Ši eilutė leidžia suprasti, kad dori žmonės nėra apsaugoti nuo problemų. Tačiau čia pat sakoma, kad Jehova juos vaduoja. Kaip jis tai daro? Viena – padeda turėti realistišką požiūrį į gyvenimą šioje sistemoje. Tiesa, Dievas žada suteikti daug džiaugsmo tarnyboje. Tačiau tai nereiškia, kad neturėsime jokių rūpesčių (Iz 66:14). Sunkumų patiriame kiekvienas ir tada mus labai palaiko mintys apie būsimąjį naują pasaulį ir amžino gyvenimo pažadą (2 Kor 4:​16–18). O tuo tarpu Jehova teikia jėgų kasdien ištvermingai jam tarnauti (Rd 3:​22–24). Ko galime pasimokyti iš senovėje gyvenusių ir šiuolaikinių ištikimų Jehovos garbintojų? Mus, kaip ir juos, gali užklupti problemos. Tačiau jeigu kliaujamės Jehova, jis visada mus palaikys (Ps 55:22). w23.04 14–15 ¶3–4

Geras pavyzdys mums Juozapas ir Marija. Jiedu pakluso krašto valdovo potvarkiams, net jei tai būdavo nelengva (Lk 2:​1–6). Prisiminkime epizodą iš poros gyvenimo. Įsivaizduok: Romos imperatorius Augustas išleidžia įsaką atlikti visuotinį gyventojų surašymą. Marijai su Juozapu dėl to surašymo teks keliauti į Betliejų, įveikti maždaug 150 kilometrų per kalvas, o Marija jau devintas mėnuo nėščia. Tikras išbandymas, ypač motinai. Aišku, abu nerimauja dėl jos ir kūdikio saugumo. Kas bus, jei prasidės sąrėmiai? Marijos kūdikis juk ypatingas, būsimasis Mesijas! Ką daryti? Gal geriau nerizikuoti ir valdovo įsako nepaisyti? Nors ir buvo neramu, Juozapas su Marija įsakui pakluso. Ir Jehova juos už tai palaimino. Marija saugiai atkeliavo į Betliejų, ten pagimdė sveiką kūdikį ir taip išsipildė, kas buvo išpranašauta šventuosiuose raštuose (Mch 5:2). w23.10 8 ¶9, 11; 9 ¶12

O kaip, jei vien mintis apie komentavimą per sueigą tau kelia jaudulį? Svarbiausia – gerai pasiruošti (Pat 21:5). Jeigu studijų straipsnį atidžiai ištyrinėsi, pakelti ranką bus drąsiau. Ir nemanyk, kad turi šnekėti daug (Pat 15:23; 17:27). Visų pirma, pakomentuoti trumpai, gal tik vienu ar dviem sakiniais, lengviau. Jei kalbėsi savais žodžiais ir iš esmės, bus akivaizdu, kad straipsnio mintis aiškiai supranti. O kaip, jeigu vis tiek pritrūksta drąsos pakomentuoti daugiau nei sykį? Atmink, Jehova labai vertina tavo pastangas (Lk 21:​1–4). Jis žino tavo galimybių ribas ir nesitiki daugiau nei gali (Fil 4:5). Kelk sau realistiškus tikslus ir maldoje prašyk Jehovą ramybės. Iš pradžių pakaks ir vieno trumpo komentaro. w23.04 21 ¶6–8

Apaštalas Paulius palygino mus su budriais, mūšiui pasirengusiais kariais. Karys turi būti pasiruošęs bet kurią akimirką stoti į mūšį. Taip ir su mumis. Jehovos dienai esame pasirengę, jeigu dėvime tikėjimo ir meilės krūtinšarvį ir išgelbėjimo vilties šalmą. Krūtinšarvis saugojo kario širdį. Tikėjimas ir meilė saugo mūsų simbolinę širdį. Šios savybės skatina tarnauti Dievui ir sekti Jėzaus pėdomis. Tikėjimas laiduoja, kad už nuoširdų atsidavimą Jehova mums dosniai atlygins (Hbr 11:6). Todėl net kai patiriame išmėginimų, liekame ištikimi Jėzui, bendruomenės Galvai. Nemažai galime pasimokyti iš brolių ir sesių, kurių atsidavimo Dievui nepalaužia nei persekiojimai, nei ekonominiai sunkumai. Daugelis bendratikių gyvena kukliai, kad galėtų uoliai darbuotis dėl Karalystės. Jų pavyzdys skatina ir mus saugotis materializmo spąstų. w23.06 10 ¶8–9

Susivaldymas yra gebėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus. Susivaldymo reikia tada, kai norime pasiekti savo tikslą, ypač jeigu jis nelengvas arba mums stinga motyvacijos. Atminkime: susivaldymas yra Dievo dvasios vaisius. Prašykime, kad šventoji dvasia padėtų jį ugdytis (Lk 11:13; Gal 5:​22, 23). Ir nelaukime tobulų sąlygų. Šiame pasaulyje retai papučia „vėjai“, palankūs siekti dvasinių tikslų. Jeigu tokių tikėsimės, tikriausiai ne ką tenuveiksim. Kartais motyvacijos stinga dėl kitos priežasties – atrodo, kad tikslo nepavyks pasiekti greitai. Jeigu taip, galėtum pradėti mažais žingsneliais. Pavyzdžiui, ugdydamasis tam tikrą savybę stenkis iš pradžių rodyti ją po truputį. Arba jei nori perskaityti visą Bibliją, nereikia iškart aprėpti labai daug. w23.05 29 ¶11–13

Per visą paskutinių dienų laikotarpį Jehovos organizacija nenutrūkstamu srautu tiekia dvasinį maistą. Juo sotindamiesi galime toliau žengti šventuoju keliu (Iz 35:8; 48:17; 60:17). Kas pradeda studijuoti Bibliją, tas, galima sakyti, stoja į šventąjį kelią. Kai kurie, deja, iš jo netrukus pasitraukia. Tačiau kiti yra pasiryžę žengti pirmyn ir pasiekti galutinį tikslą. Kokį? Pateptuosius krikščionis šventasis kelias veda į „Dievo rojų“, tai yra į dangų (Apr 2:7). Tuos, kas viliasi amžinai gyventi žemėje, tas kelias Kristaus valdymo tūkstantmečio pabaigoje atves į tobulybę. Jeigu ir tu esi tame kelyje, nesižvalgyk atgal. Nekelk kojos į jokį klystkelį ir savo tikslą pasieksi. w23.05 17 ¶15; 19 ¶16–18

Žengti pasiaukojimo Dievui žingsnį skatina dėkingumas už visa, ką jis dėl mūsų yra padaręs (Ps 116:​12–14). Kaip rašoma Biblijoje, iš Jehovos „ateina kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana“ (Jok 1:17). Brangiausia, ką dangiškasis Tėvas yra už mus paaukojęs – jo Sūnaus gyvybė. Tik pagalvok: ši išpirka atvėrė kelią į draugystę su pačiu Kūrėju ir į amžiną gyvenimą (1 Jn 4:​9, 10). Argi dėkingumas už tokią meilę ir visas Dievo malones neskatina jam pasiaukoti? (Įst 16:17; 2 Kor 5:15) w24.03 5 ¶8

Dorovės normų smukimas pasaulyje verčia mus jaustis kaip Lotą. Šį dievobaimingą vyrą „labai vargino nedorėlių įžūlus elgesys“. Jis žinojo, kaip Jehova nepakenčia visokių nelabų darbų (2 Pt 2:​7, 8). Kadangi Dievo bijojo ir jį mylėjo, Lotas baisėjosi aplinkinių žmonių moraliniu pakrikimu. Šiandien taip pat daugelis negerbia Dievo nustatytų normų. Tačiau netgi gyvendami tokioje visuomenėje mes galime išlikti doroviškai tyri, jeigu mylime savo dangiškąjį Tėvą ir jo pagarbiai bijome. Užtat Patarlių knygoje Jehova tėviškai duoda mums išmintingų pamokymų. Vadovautis jais svarbu visiems krikščionims – vyrams ir moterims, jauniems ir pagyvenusiems. Jeigu bijome Dievo, neieškosime dingsčių ignoruoti aiškius jo pamokymus. w23.06 20 ¶1–2; 21 ¶5

Galbūt tau teko ištverti šeimos narių priešiškumą arba dėl Karalystės atsisakyti kokių nors materialinių siekių (Mt 6:33). Jehova tokią ištikimybę labai vertina (Hbr 6:10). Tikriausiai pats patyrei, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: „Nėra nė vieno, kuris, dėl manęs ir dėl gerosios naujienos palikęs ar namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus, negautų dabar, šiuo laiku, šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais), o būsimajame pasaulyje – amžino gyvenimo“ (Mk 10:​29, 30). Dievas su kaupu atlygino tau už visa, ką dėl jo paaukojai (Ps 37:4). w24.03 9 ¶5

Sirijos Antiochijos krikščionys, sužinoję, kad bendratikiai Judėjoje kenčia nuožmų badą, nuoširdžios atjautos skatinami, „nusprendė nusiųsti Judėjoje gyvenantiems broliams paramą, kiekvienas pagal savo išgales“ (Apd 11:​27–30). Nors nepriteklius prispaudė krikščionis, gyvenančius gana toli, antiochiečiai noriai juos sušelpė (1 Jn 3:​17, 18). Mes irgi turime pagelbėti bendratikiams, nukentėjusiems nuo negandos. Galime paremti mūsų pasaulinę veiklą savo aukomis ir melstis už nelaimės ištiktus brolius ir seseris. Taip pat verta pasiteirauti vyresniųjų, kaip dar galėtume padėti. Gal, pavyzdžiui, mūsų broliams ir sesėms reikia materialinės pagalbos? Tiems, kas prasidėjus didžiajam suspaudimui rodys nuoširdžią atjautą, Jėzus Kristus tars: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite Karalystę“ (Mt 25:​34–40). w23.07 4 ¶9–10, 12

Jėzus elgėsi labai supratingai. Jis buvo siųstas „tik pas Izraelio namų prapuolusias avis“, bet tokios savo misijos nelaikė griežta taisykle. Sykį kitatautė moteris prašė jo pagydyti jos sergančią dukrelę. „Pagailėk manęs! – maldavo ji. – Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Tos moters skausmo sujaudintas Jėzus jos dukrelę išgydė (Mt 15:​21–28). O štai kitas pavyzdys. Dar prieš tą nutikimą Jėzus buvo pareiškęs: „To, kuris išsižadės manęs [...], ir aš išsižadėsiu“ (Mt 10:33). Bet ar jis išsižadėjo Petro, kai šis tris kartus pareiškė jo nepažįstantis? Ne, nes matė stiprų Petro tikėjimą ir nuoširdžią atgailą. Prisikėlęs iš mirusių Jėzus su juo susitiko. Reikia manyti, tada jis patikino susikrimtusį apaštalą, kad atleido ir kad jį myli (Lk 24:​33, 34). Kaip matome, mūsų Dievas Jehova ir jo Sūnus labai supratingi. O kaip mes? Jehova nori, kad sektume jo ir Jėzaus pavyzdžiu. w23.07 21 ¶6–7

Žinią apie būsimąjį rojų galime pagrįsti tvirtais argumentais. Pirma, rojų pažadėjo pats Jehova. Apreiškimo knygoje rašoma: „Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja.“ Dievui nestinga nei išminties, nei galios, nei troškimo savo pažadą tesėti. Antra, norėdamas mūsų tikėjimą sustiprinti Jehova apie savo sumanymus kalba taip, tarsi jie jau būtų įvykę. Jis sako: „Šitie žodžiai patikimi ir tikri. [...] Jie tapo tikrove!“ Trečia, jeigu Jehova ko nors imasi, tai padaro iki galo. Tuo mus patikina jo žodžiai „aš esu Alfa ir Omega“ (Apr 21:6). O Dievo priešininkas Šėtonas pasirodys esąs melagis ir nevykėlis. Tad kai kas nors į tą Dievo pažadą reaguoja skeptiškai ir sako: „Per gerai, kad būtų tiesa“, vertėtų paskaityti ir paaiškinti Apreiškimo 5 ir 6 eilutes. Parodykime, kad „tiesos Dievas“ Jehova laiduoja tuos pažadus tarsi savo paties parašu (Iz 65:16). w23.11 7 ¶18–19

Tokį pažadą Jehova davė Abraomui, kai šis buvo 75-erių ir dar neturėjo vaikų. Ar Abraomas savo akimis išvydo tą „didelę tautą“? Ne. Nuo dienos, kai persikėlė per Eufrato upę, praėjo 25 metai ir tik tada senolis susilaukė Izaoko. Dar po 60 metų gimė vaikaičiai Ezavas ir Jokūbas (Hbr 6:15). Bet patriarchui taip ir neteko išvysti, kaip iš jo palikuonių kilo didžiulė tauta ir kaip ji paveldėjo Pažadėtąją žemę. Ar dėl to jis nusiminė? Tikrai ne. Abraomas ir toliau brangino draugystę su Dievu (Jok 2:23). Įsivaizduok, kaip jis džiaugsis, kai prisikels ir sužinos, kad dėl jo tikėjimo ir kantrybės buvo palaimintos visos žemės tautos! (Pr 22:18) Iš Abraomo galime daug pasimokyti. Gal ir nesulauksime visų Dievo pažadų išsipildymo. Tačiau jeigu esame kantrūs, Jehova mums gausiai atlygins jau dabar ir dar gausiau naujajame pasaulyje (Mk 10:​29, 30). w23.08 24 ¶14

Jaunystėje karalius Uzijas buvo nuolankus, išsiugdęs „pagarbią Dievo baimę“. Dėl to didumą iš savo 68 gyvenimo metų džiaugėsi Jehovos malone (2 Met 26:​1–4). Jis nugalėjo daug tautos priešų ir sustiprino Jeruzalės miesto gynybą (2 Met 26:​6–15). Šis karalius tikrai buvo laimingas, nes Dievo padedamas tiek daug nuveikė (Mok 3:​12, 13). Uzijas buvo pratęs, kad jo visi klauso. Galbūt dėl to jis ir palinko į savavaliavimą. Vieną dieną valdovas nusprendė įeiti į Jehovos šventyklą ir ten ant aukuro atnašauti smilkalus, nors karaliams to daryti nebuvo leista (2 Met 26:​16–18). Vyriausiasis kunigas Azarijas mėgino Uziją sustabdyti, tačiau taip tik sukėlė jam įtūžį. Apgailėtina, kad gerą reputaciją, pelnytą per ilgus tarnybos metus, Uzijas susigadino. Už įžūlumą Jehova nubaudė jį raupsais (2 Met 26:​19–21). O viskas juk galėjo kitaip baigtis, jeigu jis būtų likęs nuolankus. w23.09 10 ¶9–10

Ar tada, kai buvo pateptas šventąja dvasia, apaštalui Petrui jau nebereikėjo kovoti su jokiais trūkumais? Reikėjo. Štai 36 m. e. m. jis matė, kaip šventoji dvasia buvo išlieta neapipjaustytam kitataučiui Kornelijui. Apaštalas aiškiai suprato, kad durys į krikščionių bendruomenę atvertos visiems žmonėms (Apd 10:​34, 44, 45). Taigi nuo tada jis nebesivaržė sėsti su kitataučiais prie vieno stalo. Tačiau daugeliui krikščionimis tapusių žydų vis dar atrodė, kad to daryti nedera. Kai kuriems iš jų atvykus į Antiochiją, Petras ėmė vengti kitataučių bendratikių, tikriausiai norėdamas įsiteikti tautiečiams. Paulius už tokią veidmainystę Petrą net viešai pabarė (Gal 2:​13, 14). Petro elgesys išties buvo peiktinas. Tačiau apaštalas pasitaisė. w23.09 22 ¶8

Gal matai, kad turėtum pasitempti? Taip ir daryk. „Viešpats maloningas“, jis padės tau (1 Pt 2:3). Apaštalas Petras mus patikina: „Dievas [...] jus [...] pats išlavins, sutvirtins.“ Vienu metu Petras jautėsi nesąs vertas būti šalia Dievo Sūnaus (Lk 5:8). Tačiau Jehovos ir Jėzaus palaikomas jis toliau ištvermingai tarnavo. Petrui atsivėrė „durys į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Karalystę“ (2 Pt 1:11). Koks didis atlygis! Jeigu stengsiesi būti ištvermingas kaip Petras ir leisiesi Jehovos lavinamas, tavęs taip pat laukia nepaprasta dovana – išgelbėjimas ir amžinas gyvenimas Dievo naujajame pasaulyje (1 Pt 1:9). w23.09 31 ¶16–17

Aplink Padangtę buvo kiemas, kuriame kunigai eidavo tarnystę. Tame kieme stovėjo deginamųjų aukų aukuras, taip pat varinė vandens praustuvė, kad kunigai galėtų apsiprausti prieš atlikdami pareigas (Iš 30:​17–20; 40:​6–8). Šiandien Kristaus pateptieji broliai ištikimai darbuojasi žemėje – didžiosios šventyklos vidiniame kieme. Jeruzalės šventyklos kieme stovėjusi vandens talpykla jiems – ir apskritai visiems krikščionims – primena, kaip svarbu išlikti morališkai ir dvasiškai tyriems. O kur tarnauja „milžiniška minia“ ištikimų Kristaus sekėjų? Apaštalas Jonas regėjime matė juos stovinčius „priešais Dievo sostą“, tai yra žemėje, išoriniame kieme, kuriame jie „dieną naktį [...] eina jam tarnystę“ (Apr 7:​9, 13–15). Kaip džiugu, kad visi kaip vienas galime aukštinti ir šlovinti savo dangiškąjį Tėvą Jehovą! w23.10 28 ¶15–16

Bendruomenėje vyresnieji įgalioti stiprinti Jehovos tarnus (Iz 32:​1, 2). Tad jeigu dėl ko nors neramu, pasikalbėk su jais ir su dėkingumu priimk jų pagalbą. Šitaip Jehova gali tave labai pastiprinti. Daug jėgų teikia ir Biblijoje nušviečiama ateities viltis, kad tikrųjų Dievo tarnų laukia amžinas gyvenimas – arba žemės rojuje, arba danguje (Rom 4:​3, 18, 19). Ši viltis palaiko, kai užeina išbandymai, teikia jėgų dirbti evangelizacijos darbą ir vykdyti įvairias pareigas bendruomenėje (1 Tes 1:3). Ji kadaise stiprino ir apaštalą Paulių. Jis sakė iškentęs visokį spaudimą, persekiojimus ir net pavojų gyvybei (2 Kor 4:​8–10). Tačiau jis nepristigo jėgų viską ištverti, nes susitelkė į viltį (2 Kor 4:​16–18). Apaštalas mąstė apie ateitį. Jis laukė dienos, kai bus paimtas į dangų, ir dėl to buvo pasirengęs iškęsti bet kokius vargus. Netgi jautėsi, kad jo „vidinis [žmogus] diena iš dienos atnaujinamas“. w23.10 15–16 ¶14–17

Kai meldžiamės, svarbu pagalvoti, ar dabar tikrai metas mūsų prašymui patenkinti. Atsakymo į maldą norėtųsi susilaukti kuo greičiau. Tačiau Jehova, galimas dalykas, žino tinkamesnį metą mums padėti (Hbr 4:16). Tad nedarykime išvados, kad jis mūsų neišklauso. Štai pavyzdys: jaunuolis maldose prašė būti pagydytas nuo sunkios ligos. Bet jo sveikata nepasitaisė. Jeigu Jehova būtų patenkinęs jo prašymą, Šėtonas tikriausiai prikištų, esą brolis tarnauja Dievui tik dėl to, kad buvo išgydytas (Job 1:​9–11; 2:4). Be to, žinome, kad mūsų dangiškasis Tėvas išgydys visas ligas (Iz 33:24; Apr 21:​3, 4). Kol ta diena ateis, negalime tikėtis stebuklingo pagydymo. Bet tas brolis galėtų prašyti Jehovą dvasios ramybės ir jėgų ištverti ir toliau ištikimai tarnauti. w23.11 24 ¶13

Samsonas labai apsiriko dėl Delilos. Tačiau jis nepuolė į neviltį ir ieškojo galimybių atlikti Dievo pavestą užduotį – kovoti su filistinais (Ts 16:​28–30). Jis kreipėsi į Jehovą: „Meldžiu, sustiprink mane paskutinį kartą, Dieve, kad atkeršyčiau filistinams.“ Prašymas buvo išklausytas. Jehova grąžino Samsonui jėgas ir galiūnas sudavė engėjams tokį skaudų smūgį, kokio dar niekad nebuvo sudavęs. Tiesa, Samsono klaidõs vaisiai buvo kartūs, tačiau jis nepaliovė vykdyti Jehovos valią. Tad ir mes pernelyg nenusiminkime, jeigu dėl kokio prasižengimo būtume sudrausminti ar netektume pareigų bendruomenėje. Jehova nemano, kad iš mūsų nieko gero nebebus (Ps 103:​8, 9). Taisykime klaidas ir stenkimės darbuotis dėl jo tiek, kiek galime – lygiai kaip Samsonas. w23.09 6 ¶15–16

Savo ištverme tu džiugini dangiškojo Tėvo širdį. Aišku, jis džiaugiasi ne tuo, kad tau sunku, o kad ištvermingai laikaisi. Jis tiesiog didžiuojasi tavimi. Kokia garbė pelnyti tokį paties Jehovos įvertinimą! (Ps 5:12) Atmink, kad ir Abraomas ištvėrė visokius vargus. Dėl to Jehova jį laikė savo draugu ir pripažino teisiu (Pr 15:6; Rom 4:​13, 22). Taip ir su mumis. Dievui svarbiausia ne kiek darbo tarnyboje atliekame ar kokių pareigų turime. Didžiausią džiaugsmą jam teikia krikščionio ištvermė ir ištikimybė. Ir ištverti galime visi, kad ir koks mūsų amžius, aplinkybės ar gebėjimai. Gal kaip tik šiuo metu tau tenka koks nors išbandymas? Turėk omenyje, kad savo ištverme džiugini Jehovą. Tada nepristigsi jėgų ir tavo viltis darysis vis tvirtesnė. w23.12 11 ¶13–14

Lavink bendravimo įgūdžius. Komunikabilus žmogus geba kitą atidžiai išklausyti, suprasti, atjausti (Pat 20:5). Jis gali nemažai nuvokti iš pašnekovo balso tono, veido išraiškos, gestų. Tokių įgūdžių krikščioniui išties reikia. Ir jų neįmanoma išlavinti be bendravimo. Jeigu vien tik susirašinėtum elektroninėmis priemonėmis, žinutėmis ir paštu, gali būti nelengva bendrauti su žmonėmis gyvai. Taigi nepraleisk progų pasišnekėti su kitais akis į akį (2 Jn 12). Vyrui taip pat būtini įgūdžiai, leidžiantys užsidirbti pragyvenimui ir išlaikyti savo šeimą (1 Tim 5:8). Vienokių ar kitokių profesinių įgūdžių jaunuoliui įgyti tikrai reikia (Apd 18:​2, 3; 20:34; Ef 4:28). Visada stenkis būti darbštus ir kiekvieną užmojį užbaigti iki galo. Jeigu taip užsirekomenduosi, darbą susirasti ir išsaugoti bus lengviau. w23.12 27 ¶12–13

Biblijoje žodžiais „Jehovos diena“ vadinamas metas, kai Dievas vykdo nuosprendį priešams ir gelbsti savo tautą. Taip jau ne kartą yra buvę (Iz 13:​1, 6; Ez 13:5; Sof 1:8). „Jehovos diena“ laukia ir ateityje. Ji prasidės, kai bus užpulta didžioji Babelė, ir baigsis Armagedono karu. Kad per tą dieną išliktume, ruoškimės jai jau dabar. Jėzus aiškiai įspėjo, kad „dideliam suspaudimui“ turime „būti pasirengę“ (Mt 24:21; Lk 12:40). Pirmame laiške tesalonikiečiams apaštalas Paulius paragino krikščionis ruoštis didžiajai Jehovos teismo dienai. Jis žinojo, kad ta diena bus dar negreit (2 Tes 2:​1–3). Vis dėlto keliais vaizdžiais palyginimais parodė, kad būtina jai rengtis taip, lyg ateitų jau rytoj. Mums tai irgi svarbu turėti omenyje. w23.06 8 ¶1–2

Prieš keletą dešimtmečių Tokijuje palengva iškilo 60 aukštų dangoraižis. Japonai nerimavo, ar tas statinys gebės atlaikyti dažnai ten vykstančius žemės drebėjimus. Tačiau projektuotojai tuo neabejojo. Kur jų pasitikėjimo paslaptis? Pastatas buvo suprojektuotas tvirtas, tačiau sykiu ir pakankamai lankstus, kad sugertų seisminius smūgius. Krikščionys yra tarsi tokie dangoraižiai. Kokia prasme? Krikščioniui svarbu būti stipriam, bet sykiu ir lanksčiam. Viena vertus, jis privalo tvirtai laikytis Jehovos duotų įstatymų ir normų. Kaip rašoma Jokūbo 3:​17, jis turi būti Dievui klusnus, nepasiduoti spaudimui laužyti jo priesakus. Kita vertus, toje pačioje eilutėje paminėtas supratingumas, skatinantis elgtis lanksčiai, kai to reikalauja aplinkybės. Tad dvasiškai brandus krikščionis geba išlaikyti pusiausvyrą. Jis nenuolaidžiauja sau ar kitiems, bet kartu nėra ir pernelyg reiklus. w23.07 14 ¶1–2

Jėzui teko atmesti visokius Šėtono gundymus, įskaitant raginimą piktajam nusilenkti ir taip išsižadėti Dievo (Mt 4:​1–11). Nelabasis visaip stengėsi priversti Jėzų nusidėti, kad tik išpirka nebūtų sumokėta. Jėzaus atsidavimas Tėvui buvo išbandomas per visą tarnystės laiką. Jam ne kartą grėsė susidorojimas (Lk 4:​28, 29; 13:31). Reikėjo pakęsti savo sekėjų trūkumus (Mk 9:​33, 34). O suimtą priešininkai plakė rimbais ir išjuokė. Galiausiai, tarsi koks nusikaltėlis, jis buvo prikaltas ant stulpo ir kentė nepakeliamą skausmą (Hbr 12:​1–3). Tą mirties agoniją Jėzui teko ištverti be jokios Jehovos pagalbos (Mt 27:46). Sunku apsakyti, kiek daug išpirka Jėzui atsiėjo. Kaip galėtume jo nemylėti, jei dėl mūsų tiek ištvėrė? w24.01 10–11 ¶7–9

Kantriam žmogui lengviau išsaugoti bičiuliškus santykius su kitais. Viena, jis geba dėmesingai klausytis savo pašnekovų. Patirdamas emocinį spaudimą nereaguoja impulsyviai, o jei kas užgauna žodžiu ar poelgiu, nesupyksta (Jok 1:19). Toks asmuo neatsako blogu už bloga. Jis vadovaujasi šiuo apaštalo Pauliaus pamokymu: „Būkite pakantūs ir vienas kitam mielai atleiskite“ (Kol 3:​12, 13). Kantrybė svarbi ir tada, kai sprendžiame rimtus reikalus. Jei veiksime skubotai, ko gero, suklysime. Derėtų nepagailėti laiko iškilusį klausimą stropiai patyrinėti ir apsvarstyti visas galimybes. Pavyzdžiui, gali kilti pagunda priimti pirmą pasitaikiusį darbo pasiūlymą. Bet reikia būti kantriems ir pagalvoti, ar darbas nekliudys rūpintis saviškiais ir skirti pakankamai laiko dvasinei veiklai. Kantrybė gali apsaugoti nuo neprotingo pasirinkimo. w23.08 22 ¶8–9

Nuodėmingi polinkiai gali varyti į neviltį. Tačiau turėdamas omenyje savo įžadą Jehovai nepristigsi ryžto ir jėgų pagundai atsispirti. Kodėl taip sakome? Duodamas pasiaukojimo įžadą Jehovai žmogus išsižada savęs. Kitaip tariant, jis atsisako tokių troškimų ir siekių, kurie Dievui nepriimtini (Mt 16:24). Taigi, kilus išbandymams nereikės dvejoti ir svarstyti, kaip čia pasielgus. Jau būsi apsisprendęs eiti vieninteliu – ištikimybės Jehovai – keliu. Todėl tvirtai laikysiesi savo nuostatos elgtis kaip jam patinka. Panašiai kaip Jobas, net sunkiausiomis aplinkybėmis nepristigsi motyvacijos tarti: „Kol mirsiu, nepaliksiu Dievo“ (Job 27:5). w24.03 9 ¶6–7

„Meilės [...] Dievas“ Jehova yra su mumis (2 Kor 13:11). Jam kiekvienas esame svarbus. Mus tikrai „gaubia jo ištikimoji meilė“ (Ps 32:10). Kuo daugiau apie ją mąstome, tuo realesnis Jehova mums tampa ir tuo labiau su juo suartėjame. Galime į jį nevaržomai kreiptis malda ir sakyti, kaip trokštame jo meilės. Išsikalbėkime apie savo rūpesčius ir būkime tikri, kad jis mus supranta ir yra pasirengęs padėti (Ps 145:19). Jehovos meilė yra tarsi laužo šiluma šaltą dieną. Ji traukte traukia. Dievo meilė labai stipri ir švelni. Tad įsileisk ją į savo gyvenimą. Ir atsiliepk į jo meilę šiais žodžiais: „Myliu Jehovą“ (Ps 116:1). w24.01 31 ¶19–20

Jėzus Dievo vardą ne vien skelbė. Žydai jį ir taip žinojo. Jis visiems kalbėjo apie Tėvo savybes (Jn 1:​17, 18). Štai hebrajiškojoje Biblijos dalyje rašoma, kad Jehova gailestingas ir atjautus (Iš 34:​5–7). Jėzus padėjo klausytojams tai dar geriau suprasti. Vienoje alegorijoje jis kalbėjo apie tai, kaip tėvas priėmė sugrįžusį sūnų paklydėlį. Jau „iš tolo“ jį pamatė, atbėgo pasitikti, apkabino ir viską atleido. Taip Jėzus nutapė raiškų Jehovos asmenybės paveikslą (Lk 15:​11–32). w24.02 10 ¶8–9

Jehova atgaivina ir paguodžia visus, ką slegia negandos. Kaip galime mokytis būti tokie pat atjautūs? Turime ugdytis savybes, skatinančias kitus atjausti ir guosti. Kokios tos savybės? Kas padės mums išsaugoti meilę, skatinančią guosti vieniems kitus diena iš dienos? (1 Tes 4:18) Turime stiprinti tarpusavio broliškus saitus ir ugdytis gerumą (Kol 3:12; 1 Pt 3:8) Kaip tos savybės mums padeda? Kai atjauta ir panašios savybės tampa mūsų asmenybės dalimi, širdyje trokštame guosti bėdų prislėgtus draugus. Jėzaus žodžiais tariant, „lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. Geras žmogus iš savo gėrio turtų iškelia gera“ (Mt 12:​34, 35). Tad vienas svarbus būdas rodyti savo meilę bendratikiams – tai juos guosti. w23.11 10 ¶10–11

Išsiaiškinti Biblijos pranašysčių reikšmę vien savo jėgomis nepavyks. Jas tyrinėti – tai tarsi leistis į visai nepažįstamą kraštą. Neprošal būtų į kelionę pasikviesti bičiulį, kuris tame krašte jau ne kartą svečiavosi. Jis tikriausiai lengvai atpažins jūsų lankomas vietoves ir gerai orientuosis keliuose. Panašiai Jehova mums gali padėti susiorientuoti laiko tėkmėje ir suprasti, kas laukia ateity. Tad turime nuolankiai prašyti jo pagalbos ir gilintis į Biblijos pranašystes (Dan 2:28; 2 Pt 1:​19, 20). Visi tėvai trokšta savo atžaloms laimės ir sėkmės. To paties linki ir mūsų dangiškasis Tėvas Jehova (Jer 29:11). Tačiau jis gali padėti savo vaikams daug labiau nei bet kuris tėvas ar mama. Jehova geba tiksliai pasakyti, kas bus ateityje, ir daugelį svarbių įvykių išpranašavo savo Žodyje (Iz 46:10). w23.08 8 ¶3–4