Šiuolaikinių Kalėdų šaknys
MILIJONAMS viso pasaulio žmonių Kalėdos yra labai džiaugsmingas metų tarpsnis. Tai ištaigingų valgių, nuo seno gerbiamų tradicijų ir šeimos bendrumo metas. Kalėdų šventė — tai laikas draugams ir giminaičiams apsikeisti atvirukais bei dovanomis.
Bet dar prieš 150 metų Kalėdos buvo visai kitokia šventė. Knygoje The Battle for Christmas istorijos profesorius Stefanas Nisenbaumas rašo: „Per Kalėdas... buvo girtaujama, viešo elgesio taisyklių akimirksniu atsisakoma dėl nežaboto ‛karnavalo’, lyg ir gruodžio Užgavėnių.“
Šis aprašymas galbūt trikdo tuos, kurie žiūri į Kalėdas su pagarbia baime. Kam išniekinti šventę, per kurią, kaip tvirtinama, paminimas Dievo Sūnaus gimimas? Atsakymas gali nustebinti tave.
Ydingas pamatas
Apie Kalėdas daug diskutuojama nuo pat jų atsiradimo ketvirtajame amžiuje. Pavyzdžiui, iškilo klausimas dėl Jėzaus gimtadienio. Kadangi Biblija konkrečiai nenurodo nei Kristaus gimimo dienos, nei mėnesio, siūlyta įvairiausių datų. Trečiajame amžiuje viena egiptiečių teologų grupė apsistojo ties gegužės 20-ąja, o kiti labiau palaikė ankstesnes datas, pavyzdžiui, kovo 28-ąją, balandžio 2-ąją ar balandžio 19-ąją. Iki XVIII amžiaus Jėzaus gimimas buvo priskirtas kiekvienam metų mėnesiui! Tad kaip galiausiai išrinkta gruodžio 25-oji?
Dauguma mokslininkų sutinka, kad gruodžio 25-ąją Jėzaus gimtadieniu paskyrė Katalikų Bažnyčia. Kodėl? „Tikriausiai priežastis yra tokia: — sakoma enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica, — pirmieji krikščionys norėjo, kad data sutaptų su pagoniška romėnų švente, pažyminčia ‛nenugalimosios saulės gimtadienį’.“ Bet kodėl krikščionys, daugiau nei pustrečio šimtmečio įnirtingai persekioti pagonių, netikėtai pasidavė persekiotojams?
Sugedimas prasideda
Pirmajame amžiuje apaštalas Paulius įspėjo Timotiejų, kad „pikti žmonės, suvedžiotojai“ įsigaus į krikščionių susirinkimą ir daugelį išves iš kelio (2 Timotiejui 3:13). Ta didelė atskalūnybė prasidėjo mirus apaštalams (Apaštalų darbai 20:29, 30). Po vadinamojo Konstantino atsivertimo ketvirtajame amžiuje, į tuometinę krikščionybę plūstelėjo daugybė pagonių. Ir koks rezultatas? Knygoje Early Christianity and Paganism pareiškiama: „Palyginti nedidelė grupelė tikrai nuoširdžių tikinčiųjų paskendo tariamų krikščionių minioje.“
Kokie teisingi pasirodė esą Pauliaus žodžiai! Tikrąją krikščionybę tarytum prarijo pagoniškas sugedimas. O tas netyrumas užvis aiškiausiai buvo matomas šventėse.
Iš tikrųjų krikščionims liepta iškilmingai paminėti tik Viešpaties Vakarienę (1 Korintiečiams 11:23-26). Romėnų šventės buvo susijusios su stabmeldiškais papročiais, tad pirmieji krikščionys jose nedalyvaudavo. Dėl to trečiojo amžiaus pagonys priekaištavo krikščionims: „Jūs nesilankote parodose; jums nerūpi vieši pasirodymai; jūs atsisakote viešų puotų ir boditės šventų varžybų.“ Pagonys savo ruožtu gyrėsi: „Mes garbiname dievus linksmai, puotaudami, dainuodami ir žaisdami.“
Ligi ketvirtojo amžiaus vidurio niurnėjimas nuščiuvo. Kodėl gi? Tikinčiųjų tarpe radosi vis daugiau apsimetėlių krikščionių — daugėjo atskalūniškų idėjų. Padarinys buvo kompromisai su romėnų pasauliu. Komentuojant tai knygoje The Paganism in Our Christianity sakoma: „Krikščionys ėmėsi aiškios politikos: perėmė pagonių šventes, tradiciškai brangias liaudžiai, ir suteikė joms krikščionišką prasmę.“ Taip, didžiulė atskalūnybė darė milžinišką žalą. Vadinamųjų krikščionių noras priimti pagonių šventes dabar susilaukė tam tikro visuomenės pritarimo. Netrukus krikščionys turėjo tiek pat metinių švenčių, kiek ir pagonys. Nenuostabu, kad Kalėdos buvo žymiausia iš jų.
Tarptautinė šventė
Vyraujančiai krikščionybės srovei plintant po Europą, Kalėdas imta švęsti vis plačiau. Katalikų Bažnyčia įgavo požiūrį, jog yra tinkama įtvirtinti džiaugsmingą šventę Jėzaus gimtadienio garbei. Todėl 567 m. e. m. Tūro susirinkimas „paskelbė 12 dienų nuo Kalėdų iki Epifanijos šventu ir iškilmingu laikotarpiu“ (The Catholic Encyclopedia for School and Home).
Daugelį bruožų Kalėdos netruko perimti iš šiaurės Europos pasaulietiškų derliaus švenčių. Linksmybės tebebuvo įprastesnės nei dievobaimingumas — puotautojai apsirydavo bei nusigerdavo. Užuot pasisakiusi prieš palaidą elgesį, bažnyčia pritarė jam. (Palygink Romiečiams 13:13; 1 Petro 4:3.) 601 m. e. m. popiežius Grigalius I rašydamas Melitui, savo misionieriui Anglijoje, nurodė „nenutraukti tokių senovinių pagoniškų švenčių, bet pritaikyti jas prie Bažnyčios apeigų, jų dingstį tepakeičiant iš pagoniškos į krikščionišką“. Tai praneša Artūras Vaigolas, Egipto vyriausybei tarnavęs vyriausiuoju senienų inspektoriumi.
Viduramžiais pertvarkų geidžiantys asmenys jautė poreikį pasisakyti prieš tokį nesaikingumą. Jie išsiuntinėjo nemažai raštų prieš „piktnaudžiavimą Kalėdų linksmybėmis“. Dr. Peni Restad savo knygoje Christmas in America—A History sako: „Kai kurie dvasininkai pabrėžė, jog puolusiai žmonijai reikalingas metas išsilieti ir paūžti, — su sąlyga, kad viskas vyks prisidengiant krikščionišku vadovavimu.“ Tai tik padidino painiavą. Bet vargu ar tai buvo reikšminga, nes pagonių papročiai jau buvo taip glaudžiai susiję su Kalėdomis, kad dauguma žmonių nenorėjo jų atsisakyti. Rašytojas Tristramas Kofinas pasakė šitaip: „Apskritai žmonės darė, ką visada darydavo, ir nekreipė daug dėmesio į dorovininkų debatus.“
Europiečiams pradėjus kurtis Amerikoje, Kalėdos jau buvo gerai žinoma šventė. Vis dėlto Kalėdos nerado palankumo kolonijose. Puritonų reformatoriai šventę laikė pagoniška ir 1659—1681 metais buvo uždraudę ją Masačusetse.
Draudimą panaikinus, kolonijose, ypač piečiau nuo Naujosios Anglijos, Kalėdas imta švęsti labiau. Bet atsižvelgiant į šventės praeitį, nenuostabu, jog kai kas daugiau rūpinosi linksmai praleisti laiką, negu pagerbti Dievo Sūnų. Ypač tvarką suardydavęs Kalėdų paprotys buvo išgertuvės. Triukšmingi jaunuolių būriai įsibraudavo į turtingų kaimynų namus ir grėsmingai reikalaudavo nemokamai maisto bei gėrimo. Jei šeimininkas nesutikdavo duoti, paprastai jis būdavo iškeikiamas, o kartais nusiaubiamas ir jo namas.
XIX a. trečiajame dešimtmetyje sąlygos taip suprastėjo, kad „Kalėdų netvarka“, pasak profesoriaus Nisenbaumo, virto „didžiule socialine grėsme“. Miestuose, kaip antai Niujorke ir Filadelfijoje, savo valdoms apsaugoti pasiturintys žemvaldžiai ėmė samdyti sargus. Netgi yra sakoma, kad pirmąsias profesionalias savo policijos pajėgas Niujorkas suorganizavo atsiliepdamas į smarkias riaušes, kilusias per 1827—1828 metų Kalėdas!
Kalėdų perdirbimas
XIX amžius pateikė žmonijai neregėtų pokyčių. Kelių bei geležinkelių tinklui atsirandant, žmonės, daiktai ir naujienos ėmė keliauti daug greičiau. Pramonės revoliucija sukūrė milijonus darbo vietų, o įmonės nuolat sparčiai gamino prekes. Industrializacija pridarė ir naujų sudėtingų socialinių problemų; galop dėl jų buvo imta Kalėdas švęsti kitaip.
Kaip priemone šeimos saitams sustiprinti žmonės nuo seno naudojasi šventėmis — taip pat ir Kalėdomis. Išrankiai pertvarkydami kai kurias senesnes Kalėdų tradicijas, jų rėmėjai veiksmingai pakeitė Kalėdas iš audringų karnavalinių iškilmių į šeimyninę šventę.
Iš tiesų XIX amžiaus gale Kalėdos jau buvo laikomos lyg ir priešnuodžiu dabartinio Amerikos gyvenimo bėdoms. „Iš visų švenčių, — sako dr. Restad, — Kalėdos buvo tobuliausias įrankis religijai bei religingumui perkelti į namus ir atitaisyti viešojo pasaulio išsišokimus bei ydas.“ Ji priduria: „Dovanos, labdaringi poelgiai, netgi draugiškas abipusis pasveikinimas su švente ir visžalio medžio puošimas bei gėrėjimasis juo, pastatytu svetainėje, o vėliau — sekmadieninės mokyklos salėje, suartindavo kiekvienos šeimos narius vienus su kitais, su bažnyčia ir visuomene.“
Panašiai šiandien Kalėdas daug kas švenčia tarpusavio meilei patvirtinti bei šeimos vienybei palaikyti. Žinoma, nevalia praleisti nemačiomis dvasinės plotmės. Milijonai žmonių Kalėdas švenčia Jėzaus gimimo garbei. Galbūt jie eina bažnyčion į specialias pamaldas, namuose pasistato Prakartėlę arba siunčia padėkos maldas pačiam Jėzui. Bet ką apie visa tai mano Dievas? Ar pritaria? Apsvarstykime, kas sakoma Biblijoje.
„Mylėkite tiesą ir taiką“
Tebebūdamas žemėje, Jėzus nurodė savo pasekėjams: „Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“ (Jono 4:24). Jėzus gyveno pagal tuos žodžius. Jis visada kalbėjo tiesą. Jis tobulai sekė savo Tėvu, „Viešpačiu [„Jehova“, NW], tiesos Dievu“ (Psalmių 31:5, Brb red.; Jono 14:9).
Biblijos puslapiuose Jehova aiškiai pasakė nekenčiąs bet kokios apgaulės (Psalmių 5:6, Brb red.). Turint tai omenyje, ar ne ironiška, kad Kalėdos pasižymi daugeliu melagingų dalykų? Paimkime, pavyzdžiui, pasaką apie Kalėdų Senelį. Būtų nelengva išaiškinti vaikui, kodėl Kalėdų Senelis mieliau patenka vidun ne pro duris, o pro kaminą, kaip kad plačiai tikima daugelyje šalių. O kaip jis per vieną vienintelį vakarą aplanko tiek daug milijonų namų? Ką pasakyti apie skrajojantį šiaurės elnią? Kai vaikas sužino buvęs melagingai įtikintas Kalėdų Senelio tikrumu, ar tai nepakerta jo pasitikėjimo tėvais?
Enciklopedijoje The Catholic Encyclopedia atvirai pareiškiama: „Pagonių papročiai... perėjo į Kalėdas.“ Tad kodėl Katalikų bažnyčia ir kitos krikščioniškojo pasaulio bažnyčios nesiliauja švęsti šventės, kurios papročiai nekrikščioniškos kilmės? Ar tai neįrodo, kad į pagoniškus mokymus žiūrima pro pirštus?
Būdamas žemėje, Jėzus neskatino žmonių garbinti jį. Pats Jėzus pasakė: „Viešpatį [„Jehovą“, NW], savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mato 4:10) Panašiai po Jėzaus pašlovinimo danguje angelas paliepė apaštalui Jonui ‛Dievą garbinti’ ir taip nurodė, kad niekas šiuo atžvilgiu nėra pasikeitę (Apreiškimas 19:10). Norom nenorom kyla klausimas: ar Jėzus pritartų visam tam Kalėdų garbintojiškam atsidavimui, kuris skirtas jam, ne jo Tėvui?
Aišku, faktai apie šiuolaikines Kalėdas nėra labai džiuginantys. Tai daugiausia pramanyta šventė su akivaizdžiai smukusia praeitimi. Todėl ramia sąžine milijonai krikščionių nusprendė nešvęsti Kalėdų. Pavyzdžiui, vaikinas, vardu Rajanas, apie Kalėdas sako: „Žmonės taip jaudinasi dėl poros dienų per metus, kai šeima susieina drauge ir visi būna laimingi. Bet kas čia ypatinga? Tėvai duoda man dovanų visus metus!“ Kita dvylikametė kalba: „Aš nesijaučiu ką nors prarandanti. Aš gaunu dovanų ištisus metus, ne vienintelę ypatingą dieną, kai žmonės jaučiasi įpareigoti pirkti dovanas.“
Pranašas Zacharijas ragino kitus izraelitus: „Mylėkite tiesą ir taiką“ (Zacharijo 8:19). Jeigu mes, kaip Zacharijas ir kiti ištikimi senovės vyrai, ‛mylime tiesą’, ar neturėtume vengti visų klaidingų religinių švenčių, užtraukiančių nešlovę „gyvajam, tikrajam Dievui“ Jehovai? (1 Tesalonikiečiams 1:9)
[Iliustracija 7 puslapyje]
„Aš nesijaučiu ką nors prarandanti. Aš gaunu dovanų ištisus metus“