Kodėl paplitęs vandalizmas?

„AŠ NETURIU ką pasakyti.“ Tokie žodžiai didelėmis raidėmis buvo parašyti ant šviežiai nudažytos sienos viename gražiame San Paulo rajone. Tikriausiai pagalvoji, jog tai vandalizmas. Užrašai bei piešiniai ant sienos yra tik viena iš vandalizmo rūšių.

Tarkim, negailestingi vandalai sudarkė tavo naują automobilį. Arba matai, jog kokią nors visuomeninio naudojimosi priemonę vandalai sugadino ar sulaužė. Kodėl? Iš tikrųjų, kodėl? Ar tau kada nors kilo klausimas, kodėl vandalizmas taip paplitęs? Daug kur vandalams, atrodo, malonu bjauroti arba ardyti telefono būdeles. Dažnai jų taikinys yra tokios viešojo transporto priemonės kaip traukiniai bei autobusai. Matyt, vandalams nerūpi niekas. Tačiau kokios yra vandalizmo, kurį matome ir nuo kurio kenčiame, priežastys?

Marku,a Rio de Žaneiro vaikinas, pralošus jo komandai futbolo rungtynes, iš nevilties ėmė svaidyti akmenis į autobusą, kuriuo važiavo nugalėjusios komandos aistruoliai. O su Klausu buvo taip. Dėl nesėkmės mokykloje jis tiek įsiuto, jog ėmė mėtyti akmenis ir išdaužė langus. Tačiau „pokštas“ baigėsi liūdnai: jo tėvui teko atlyginti nuostolį. Kitas vaikinukas, Ervinas, mokėsi ir dirbo. Jis ir jo bendraamžiai atrodė puikūs jaunuoliai. Bet praeityje jie vandališkai darkydavo aplinką. Ervino tėvai nieko apie tai nežinojo. Našlaičio Valterio namai buvo San Paulo gatvės, nes jis neturėjo kito pasirinkimo. Jo geriausi draugai priklausė vandalų gaujai, tad jis darydavo tą patį ką ir jie, be to, mokėsi įvairių imtynių. Tie pavyzdžiai rodo, kokie žmonės griebiasi vandalizmo ir kokios emocijos jį sukelia.

„Vandalizmas gali būti keršto aktas arba būdas išreikšti politines pažiūras. Tiek jaunimas, tiek suaugusieji kartais nusižengia norėdami tik ‛pajuokauti’“, — rašoma The World Book Encyclopedia. Tačiau vandalizmas nėra vien jaunatviški pokštai, o greičiau žalingas reiškinys ir gali sukelti netgi mirtį. Štai būrys jaunuolių panoro „truputį pajuokauti“: pamatę miegantį vyrą, apipylė jį lengvai įsiliepsnojančiu skysčiu ir padegė. Auka, indėnas, vėliau ligoninėje mirė. Pasak pranešimo, „tie jaunuoliai teisinosi nemanę, jog kam nors rūpėtų, kad gatvėje buvo sudeginta keletas elgetų; bylos jiems neiškėlė“. Vandalizmo — pasibaigiančio aukomis ar ne — finansiniai bei emociniai nuostoliai yra neapskaičiuojami. Tad kas gali kovoti su vandalizmu ar įveikti jį?

Kas gali įveikti vandalizmą?

Ar gali policija bei mokykla sustabdyti vandalizmą? Viena problema ta, kad pareigūnų dėmesio centre — didesni nusikaltimai, tokie kaip narkotikų prekyba, žmogžudystės, o ne nusižengimai „be aukų“. Anot vieno policininko, kuriam nors jaunuoliui pakliuvus į bėdą, tėvai dažnai „kaltina jo draugus, mokyklą arba jį pagavusią policiją“. Auklėjimo ir griežtesnių įstatymų paveikti jaunuoliai mažiau imtųsi vandalizmo, tačiau kas iš to, jei nepasikeis tėvų požiūris? Viena pareigūnė, dirbanti su lygtinai nuteistais paaugliais, sako: „[Vaikai] tai daro iš nuobodulio ir esant palankiai progai. Jie iki vėlumos ne namie, o kažkur dykinėja. Be to, jie tikriausiai neprižiūrimi, antraip nesišlaistytų pašaliais.“

Nors daug kur vandalizmas yra rimta problema, atkreipk dėmesį, kaip galima būtų jo atsikratyti. Straipsnio pradžioje paminėti jauni vandalai pasikeitė ir dabar jau nekrečia antivisuomeniškų išdaigų. Kas paskatino tuos buvusius pažeidėjus pakeisti savo gyvenseną? Ir ar tu nustebtumei, jei vandalizmo ne tik sumažėtų, bet būtų visai atsikratyta? Prašom paskaityti tolesnį straipsnį.

[Išnaša]