Sekime Jėzaus pavyzdžiu — būkime budrūs

„Budėkite ir melskitės“ (MT 26:41).

KAIP ATSAKYTUME?

Kaip mūsų maldos liudija, kad esame budrūs?

Iš ko matysis, kad esame budrūs skelbti gerąją naujieną?

Kaip mums nepaliauti budėti sunkiu metu ir kodėl tai svarbu?

1, 2. a) Kokių gali kilti klausimų dėl Jėzaus pavyzdžio ir dėl budrumo? b) Ar nuodėmingas žmogus gali sekti tobulu pavyzdžiu? Prašom paaiškinti.

GALBŪT kyla mintis: ar išties įmanoma sekti Jėzumi — būti tokiems budriems kaip jis? Jėzus juk buvo tobulas. Maža to, jis gebėdavo aiškiai įžvelgti, kas bus tolimoje ateityje — praėjus netgi tūkstančiams metų! Tad ar tikrai Jėzui reikėjo budėti? (Mt 24:37-39; Hbr 4:15) Į šiuos klausimus visų pirma ir raskime atsakymą. Tada geriau suprasime, kodėl mums šiandien taip svarbu būti budriems.

² Ar nuodėmingas žmogus gali sekti tobulu pavyzdžiu? Taip. Juk ir mokinys mokosi iš gero mokytojo ir stengiasi juo sekti. Štai, tarkim, žmogus lavinasi šaudyti iš lanko. Paleista strėlė iš pradžių gal lekia visai pro šalį, net nekliudydama taikinio, bet jis vis bando ir bando, kantriai treniruojasi. Norėdamas tobulėti, atidžiai žiūri, kaip šaudo mokytojas, daug patirties turintis lankininkas. Dėmisi, kokia jo stovėsena, kaip jis ant templės laiko pirštus. Po truputį tas atkaklus naujokas išmoksta gerai įtempti templę, atsižvelgti į vėjo stiprumą. Dėdamas visas pastangas ir pamėgdžiodamas mokytoją, jis įgunda šaudyti taip, kad strėlės sminga vis arčiau taikinio centro. Panašiai yra su mumis. Mes atidžiai įsiklausome į Jėzaus nurodymus, sekame jo tobulu pavyzdžiu ir kiek galėdami stengiamės tapti geresniais krikščionimis.

3. a) Iš kokių Jėzaus žodžių aišku, kad ir jis turėjo likti budrus? b) Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ O kaip dėl budrumo? Ar Jėzui tikrai reikėjo būti budriam? Tiesą sakant, reikėjo. Štai paskutinį vakarą prieš mirtį savo ištikimus apaštalus jis paragino: „Budėkite su manimi.“ Ir dar pridūrė: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“ (Mt 26:38, 41). Nors Jėzui budrumo niekad nestigo, sunkiomis paskutinėmis valandomis jis norėjo būti itin budrus, laikytis kuo arčiau dangiškojo Tėvo. Jis žinojo, kad mokiniams irgi reikės budėti — ne tik tuo momentu, bet ir ateityje. Kodėl Jėzus nori, kad visada budėtume? Imkime tai ir aptarkime. Paskui dar pakalbėsime, kaip trejopai pasireiškė Jėzaus budrumas ir kaip juo galime sekti mes.

KODĖL JĖZUS NORI, KAD BUDĖTUME

4. Kodėl ribotos mūsų žinios apie ateitį yra stipri paskata budėti?

⁴ Trumpai tariant, yra dvi priežastys, kodėl Jėzus nori mus matyti budrius. Pirma, mes kai ko nežinome ir, antra, mes žinome kai ką svarbaus. Ar Jėzus gyvendamas žemėje apie būsimus įvykius viską žinojo iš anksto? Ne, jis nuolankiai pasakė: „Tos dienos ir valandos niekas nežino: nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“ (Mt 24:36). Jėzus, Dievo Sūnus, tuo metu tiksliai nežinojo, kada ateis šio nedoro pasaulio pabaiga. O mes? Ar mūsų žinios apie ateitį nėra ribotos? Aišku, ribotos. Kada Sūnus, paties Jehovos siųstas, padarys galą šiai sugedusiai santvarkai, žinoti neduota nė vienam iš mūsų. Priešingu atveju, argi reikėtų budėti? Pabaiga, Jėzaus žodžiais, ateis staiga, netikėtai, tad svarbu visada būti budriems. (Perskaityk Mato 24:43.)

5, 6. a) Kaip žinios apie tai, ką Dievas ateityje yra numatęs įgyvendinti, skatina mus neprarasti budrumo? b) Kodėl, žinodami apie Šėtono kėslus, dar labiau stengiamės likti budrūs?

⁵ Kita vertus, Jėzus žinojo, kokių nuostabių dalykų ateityje laukia. O dauguma žmonių apie tai išvis nieko nenutuokė. Nors savo žiniomis lygintis su Jėzumi negalime, jo dėka gerai suprantame, kas yra Dievo Karalystė ir ką greitu laiku ji įgyvendins. Kai apsižvalgome aplinkui — mokykloje, darbe ar savo tarnybos teritorijoje, — argi nematome, kiek žmonių gyvena gūdžioje dvasinėje tamsoje ir tų didžių tiesų nesupranta? Tai kita priežastis, kodėl reikia budėti. Kaip ir Jėzus, turime visad budriai ieškoti progų dalytis su aplinkiniais gerąja naujiena apie Dievo Karalystę. Mums brangi kiekviena tokia proga ir nenorime praleisti nė vienos. Juk artimo gyvybė yra pavojuje! (1 Tim 4:16)

⁶ Jėzų budėti skatino ir dar viena žinia. Jis žinojo, kad Šėtonas yra pasišovęs jį gundyti, persekioti, palaužti jo ištikimybę Dievui. Tas klastingas priešas vis ieškojo „kitos progos“ Jėzų bandyti (Lk 4:13). Todėl Dievo Sūnus niekad neprarado budrumo. Jis norėjo atremti visus antpuolius — gundymą, priešiškumą, persekiojimą. Argi nereikia dėl to paties stengtis ir mums? Šėtonas „lyg riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, ieškodamas ką praryti“. Dievo Žodis ne be reikalo visus krikščionis ragina: „Būkite blaivūs, budėkite“ (1 Pt 5:8). O kaipgi mums budėti?

BUDĖKIME MALDOSE

7, 8. Ką Jėzus patarė dėl maldos ir kokį pats rodė pavyzdį?

⁷ Biblijoje dvasinis budrumas glaudžiai siejamas su malda (Kol 4:2; 1 Pt 4:7). Paprašęs savo sekėjų drauge su juo budėti, Jėzus paskui pasakė: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą“ (Mt 26:41). Kaip reikėjo Jėzaus žodžius suprasti? Ar mokinius jis ragino budėti tik tomis sunkiomis akimirkomis? Ne. Jis nurodė principą, kuriuo turime vadovautis kasdien.

⁸ Kiek malda svarbi, Jėzus parodė ir savo pavyzdžiu. Gerai žinome, kad sykį Tėvui jis meldėsi visą naktį. Bandykime mintyse susikurti tą vaizdą. (Perskaityk Luko 6:12, 13.) Jau pavasario metas. Jėzus, matyt, yra netoli Kafarnaumo — žvejų miesto, kuriame paprastai apsistoja atėjęs į Galilėją. Prisiartinus vakarui, jis užkopia ant kalno. Apačioje tyvuliuoja Galilėjos ežeras. Apylinkes jau gaubia sutemos, ir Jėzus tikriausiai mato daug žiburėlių. Tai aliejinių lempų švieselės, žibančios Kafarnaumo ir gretimų gyvenviečių namuose. Jėzus labai susikaupęs kreipiasi maldoje į Jehovą. Slenka minutės, valandos. Jis nė nežiūri, kaip žemai languose gęsta šviesos, kaip padangėn išplaukia mėnulis, negirdi krūmuose krebždančių naktinių gyvūnų. Prieš akis didelis uždavinys — išsirinkti dvylika apaštalų. Galime įsivaizduoti, kaip jis kalba Tėvui apie kiekvieną savo mokinį, išsako viską, ką galvoja ir dėl ko nerimauja, meldžia vadovavimo ir išminties.

9. Kokia mums pamoka iš to, kad Jėzus meldėsi visą naktį?

⁹ Ko Jėzaus pavyzdys mus pamoko? Kad melstis reikia valandų valandas? Ne. Juk pats Jėzus apie savo mokinius užjaučiamai pasakė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26:41). Vis dėlto Jėzumi sekti galime. Pavyzdžiui, ar prieš ką nors nuspręsdami kreipiamės į savo dangiškąjį Tėvą, ypač jeigu tas sprendimas gali turėti įtakos mūsų pačių, namiškių ar bendratikių dvasingumui? Ar prašome Dievą už savo tikėjimo brolius ir seseris? Ar meldžiamės iš širdies, ne kokiais atmintinai išmoktais žodžiais? Įsidėmėtina, kad Jėzus ieškojo progų savo Tėvui melstis vienumoje, kalbėdavosi su juo labai asmeniškai. Šiais laikais, kai visi užimti ir skuba, kyla pavojus ir patiems įsisukti į gyvenimo verpetą, pamiršti, kas svarbiausia. Bet jeigu maldai negailime laiko, jei dangiškajam Tėvui meldžiamės karštai ir susitelkę, liksime dvasiškai budrūs (Mt 6:6, 7). Stengdamiesi stiprinti savo ryšį su Jehova ir vengdami visko, kas nuo jo atitolintų, su Dievu labiau suartėsime (Ps 25:14).

BŪKIME BUDRŪS SKELBTI GERĄJĄ NAUJIENĄ

10. Koks atvejis rodo, kad Jėzus buvo budrus gerosios naujienos skelbėjas?

¹⁰ Apie Jėzaus budrumą liudija ir tai, kaip jis atliko Jehovos pavestą tarnybą. Yra darbų, kurie nereikalauja per daug sutelkti dėmesio; darbininkas gali be jokios rizikos klajoti mintimis. Bet kitur reikia didelio susikaupimo, atidumo. Būtent tokia yra krikščionio tarnyba. Jėzus ir šiuo atžvilgiu buvo budrus — visad ieškodavo progų paliudyti gerąją naujieną. Štai kartą, visą rytą keliavęs, jis su mokiniais pasiekė Sicharą. Mokiniai išėjo pirkti maisto, o Jėzus prisėdo prie šulinio pailsėti. Bet ir šią atokvėpio minutėlę jis neprarado dvasinio budrumo, pasinaudojo galimybe paliudyti. Viena samarietė atėjo semtis vandens. Jėzus būtų galėjęs nusnūsti, būtų radęs ir šiaip kokią dingstį pokalbio išvengti. Vis dėlto jis prakalbo, užmezgė su moterimi pašnekesį ir gerai paliudijo. Žodį priėmė ne vien ji — įtikėjo nemažai miesto gyventojų (Jn 4:4-26, 39-42). Tad pagalvokime: ar mums, Jėzaus sekėjams, nereikėtų įdėti daugiau pastangų ir dar budriau žiūrėti, kada pasitaikys proga su žmogumi sušnekti ir pasidalyti gerąja naujiena?

11, 12. a) Ką Jėzus pasakė žmonėms, mėginantiems atitraukti jį nuo pavesto darbo? b) Kodėl galima sakyti, kad Jėzus nesimetė į kraštutinumus?

¹¹ Kartais žmonės iš gerų ketinimų mėgindavo Jėzų nuo jam pavesto darbo atitraukti. Štai daugybė Kafarnaumo gyventojų pamatę, kaip stebuklingai Jėzus išgydo ligonius, mėgino jį sulaikyti, kad niekur kitur nebeitų. Ir tai suprantama. Tačiau gerąją naujieną jis turėjo nešti ne kuriam nors vienam miestui, o visoms „Izraelio namų prapuolusioms avims“ (Mt 15:24). Todėl pasakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas“ (Lk 4:40-44). Jėzaus gyvenimas, kaip matome, buvo orientuotas į tarnystę ir jis nesileido atitraukiamas.

¹² Bet ar Jėzus tiek susitelkė į savo veiklą, kad pasidarė fanatikas, asketas? Ar tiek pasinėrė į tarnybą, kad nebesuvokė, ko žmonėms iš tikrųjų reikia? Ne, Jėzus nesimetė į jokį kraštutinumą. Jis mokėjo džiaugtis gyvenimu, rasdavo laiko pabūti su širdžiai mielais draugais. Daug dėmesio skyrė šeimoms, gerai suprato jų reikmes, problemas. Taip pat mylėjo vaikučius, noriai su jais užsiimdavo. (Perskaityk Morkaus 10:13-16.)

13. Kaip mums, evangelizuotojams, Jėzaus pavyzdys padeda likti budriems ir išlaikyti dvasinę pusiausvyrą?

¹³ Kaip tad mums sekti Jėzaus, budraus žmogaus, pavyzdžiu? Kaip visa, kas svarbu, gyvenime suderinti? Negalime leisti, kad šis pasaulis atitrauktų mus nuo krikščioniškos tarnystės. Geranoriški draugai ir giminaičiai galbūt skatins per daug nesiplėšyti, gyventi „kaip visi normalūs žmonės“. Bet tiems, kas eina Jėzaus pėdomis, tarnyba yra lyg maistas (Jn 4:34). Darydami šį darbą, mes dvasiškai stiprinamės, sykiu jaučiame ir malonumą. Vis dėlto į kraštutinumus nepuolame ir nesidedame esą teisuoliai, netampame asketais. Kaip ir Jėzus, tarnaujame „laimingajam Dievui“, tad stengiamės išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, neprarasti džiaugsmo (1 Tim 1:11).

LIKIME BUDRŪS TADA, KAI SUNKU

14. Kokio polinkio sunkiais gyvenimo momentais turime saugotis ir kodėl?

¹⁴ Kaip jau kalbėjome, savo mokinius Jėzus labiausiai ragino budėti tada, kai jautė didelę vidinę įtampą. (Perskaityk Morkaus 14:37.) Ir mums į Jėzaus pavyzdį itin svarbu įsižiūrėti sunkiais gyvenimo momentais. Vargų spaudžiami daugelis pamiršta vieną esminę tiesą, Patarlių knygoje pakartotą net du kartus: „Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį“ (Pat 14:12; 16:25). Jeigu vadovaujamės savo protu, ypač ieškodami kokių problemų sprendimo, galime nukentėti patys, įstumti į bėdą artimuosius.

15. Kokia kyla pagunda, kai yra sunku išlaikyti šeimą?

¹⁵ Labai nelengva, pavyzdžiui, būna aprūpinti savuosius, tai yra išlaikyti šeimą (1 Tim 5:8). Kartais šeimos galvai net kyla pagunda imtis darbo, kuris verstų praleidinėti krikščionių sueigas, trukdytų rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą, atitrauktų nuo tarnybos. Žmogišku požiūriu, tai atrodytų pusėtina, o gal ir visai nebloga išeitis. Tačiau ar dėl tokio savo sprendimo asmuo nenusilps dvasiškai, ar nepraras tikėjimo? Geriausia būtų klausyti karaliaus Saliamono pamokymo, užrašyto Patarlių 3:5, 6: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius.“

16. a) Kas liudija, kad Jėzus pasitikėjo Jehovos, ne savo išmintimi? b) Kaip krikščionys, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, sunkiu metu kliaujasi Jehova?

¹⁶ Jėzus, kad ir kaip buvo sunku, nepuolė išeities ieškoti pats, kliaudamasis savo nuovoka. Pagalvokime: išmintingiausias visų laikų žmogus suprato, kad savo išmintimi vadovautis nederėtų net ir jam! Į provokuojamus Šėtono pasiūlymus jis kaskart atsakydavo: „Parašyta...“ (Mt 4:4, 7, 10) Prieš visus gundymus Jėzus atsilaikė kliaudamasis dangiškojo Tėvo išmintimi, taigi parodė nuolankumą — savybę, kurios Šėtonas neturi nė trupučio ir kurią baisiausiai niekina. O mes ar seksime Jėzumi? Šeimos galvai neprarasti dvasinio budrumo reiškia visada, net ir sunkiu metu, laikytis Dievo Žodžio pamokymų. Taip daro tūkstančiai krikščionių. Pirmenybę jie teikia Dievo Karalystei ir Jehovos garbinimui, o ne pragyvenimo reikalams. Šitaip savo šeima jie pasirūpina geriausiai. Jehova dosniai laimina tokias savo tarnų pastangas, — kaip Dievo Žodyje ir pažadėta, būtiniausių dalykų jie niekad nestokoja (Mt 6:33).

17. Kas tave skatina būti tokį budrų kaip Jėzus?

¹⁷ Jėzus išties geriausiai parodė, kaip išlaikyti budrumą. Sekti jo pavyzdžiu verta, naudinga, net gyvybiškai svarbu. Nepamirškime: Šėtonas bando mus užliūliuoti, kad dvasiškai apsnūstume, nusilptume tikėjimu, Jehovą garbintume tiktai formaliai, gal netgi taptume Dievui neištikimi (1 Tes 5:6). Neleiskime Šėtonui laimėti! Kaip ir Jėzus, budėkime maldose, būkime budrūs skelbti gerąją naujieną, nepraraskime budrumo sunkiu metu. Jei visuomet budėsime, mūsų gyvenimas bus laimingas, kupinas prasmės jau dabar, paskutinėmis šios gęstančios santvarkos dienomis. Ir kai Šeimininkas ateis įvykdyti šiam nedoram pasauliui nuosprendžio, jis ras mus budrius, veiklius, vykdančius jo Tėvo valią. Kaip džiaugsis Jehova galėdamas atlyginti kiekvienam už ištikimą tarnystę! (Apr 16:15)

[Iliustracija 6 puslapyje]

Jėzus liudijo moteriai prie šulinio. Kokių tu randi progų kasdien skelbti gerąją naujieną?

[Iliustracija 7 puslapyje]

Rūpindamasis savo šeimos dvasine gerove parodai, kad esi budrus