„Visų tautų nekenčiami“

¹ Pastaraisiais metais mes visi džiaugiamės girdėdami jaudinančias ataskaitas apie nuostabias palaimas, kurias patiria Jehovos tauta visame pasaulyje. Veiklos įteisinimas Malavijoje po 26 metų žiaurios priespaudos jaudina mus iki džiaugsmo ašarų. Mes su palengvėjimu atsidusome, kada buvome bedieviško komunizmo Rytų Europoje žlugimo liudininkais, dėl ko tūkstančiai mūsų brolių buvo išlaisvinti iš priespaudos jungo. Mes stebėjome su neramiu susirūpinimu, kai grėsė pavojus mūsų garbinimo laisvei Graikijoje; mes buvome padrąsinti, kai laimėjome garsią pergalę aukščiausiajame teisme Europoje. Mes susižavėję klausėmės ataskaitų apie didžiulį Bendruomenės filialų išsiplėtimą, kuris įgalino išleisti didelius kiekius literatūros tiesos ieškotojams. Mes negalėjome nesistebėti, kai sužinojome, kad daugiau kaip 7400 buvo pakrikštyti Kijevo kongrese, Ukrainoje. Taip, šis dramatiškas Karalystės veiklos progresas pakėlė mūsų dvasią į naujas aukštumas!

² Nors ir turime rimtą pagrindą džiaugtis, mums reikia būti budriems, kad netaptume pernelyg pakilios nuotaikos. Daug palankių ataskaitų galėtų mums leisti padaryti išvadą, kad opozicija gerajai naujienai žlunga ir kad Jehovos tauta įgyja pritarimą visame pasaulyje. Toks mąstymas gali būti apgaulingas. Nors mes laimėjome kai kurias įtikinamas pergales ir turėjome tam tikrą pasisekimą sumažinant kliūtis gerajai naujienai kai kuriose šalyse, mes neturime pamiršti, kad mūsų pagrindiniai santykiai su pasauliu lieka nepasikeitę. Būdami Jėzaus pasekėjai mes esame „ne pasaulio“. Kaip tokie, mes tikrai būsime „visų tautų nekenčiami“ (Jn 15:19; Mt 24:9). Kol tebeegzistuoja ši daiktų sistema, nepasikeis pagrindinė taisyklė, kad „visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Tim 3:12).

³ Istorijos puslapiai liudija apie šio perspėjimo teisingumą. Nors Jėzus, krikščionybės Įkūrėjas, pateikė stebuklingus įrodymus galingų valdovų ir jų pavaldinių akivaizdoje, jis kentė kasdieninius įžeidinėjimus ir buvo nuolatiniame mirties pavojuje. Ir nors jo apaštalai padėjo daugeliui tapti mokiniais, dalyvavo rašant krikščioniškuosius Graikų Raštus bei parodė stebuklingas dvasios dovanas, jie taip pat buvo nekenčiami ir su jais buvo blogai elgiamasi. Nepaisant gero jų elgesio ir meilės artimui, į visus krikščionis dauguma žiūrėjo kaip į nekenčiamą „atskalą“, kuriai buvo „visur prieštaraujama“ (Apd 28:22). Nors visame pasaulyje krikščionių susirinkimas šiandien yra Jehovos panaudojamas nuostabiu būdu vykdyti jo valią, jam yra nuolat priešinamasi ir jį šmeižia kiekvienas šios piktosios daiktų sistemos elementas. Nėra pagrindo tikėtis, kad opozicija liausis.

⁴ Pirmajame šimtmetyje Šėtonas persekiojo Jėzaus mokinius įvairiais būdais. Kerštingi priešininkai atvirai melavo neteisingai apie juos kalbėdami (Apd 14:2). Buvo piktų grasinimų bandant juos įbauginti (Apd 4:17, 18). Piktos minios mėgino juos nutildyti (Apd 19:29-34). Jie buvo kalinami be jokios teisėtos priežasties (Apd 12:4, 5). Persekiotojai dažnai griebdavosi fizinio smurto (Apd 14:19). Kai kuriais atvejais nekaltieji būdavo apgalvotai nužudomi (Apd 7:54-60). Pats apaštalas Paulius faktiškai iškentė visus šiuos įžeidinėjimo būdus (2 Kor 11:23-27). Priešininkai skubėjo išnaudoti kiekvieną progą, kad sutrukdytų skelbimo darbui ir sukeltų kančias šiems ištikimiems tarnams.

⁵ Šiandien Šėtonas naudoja panašią taktiką. Atvirai meluojama, neteisingai vaizduojant mus kaip klystančią sektą arba kultą. Kai kuriose šalyse valdžios įvertino mūsų literatūrą kaip griaunamąją ir ją uždraudė. Mūsų pagarba kraujo šventumui buvo viešai išjuokiama ir kritikuojama. 1940 metais suerzintos minios, įsiutusios dėl nesaliutavimo vėliavai reikalo, užpuolė mūsų brolius, sužeidė juos ir sunaikino jų turtą. Tūkstančiai buvo įkalinti dėl laikymosi neutralumo principo. Totalitarinėse šalyse mūsų broliai buvo neteisingai apkaltinti ardomąja veikla, todėl šimtai jų buvo žiauriai nukankinti ir nužudyti kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Spaudimas buvo negailestingas, aiškiai parodantis, kad mes esame neapkenčiami be jokios priežasties.

⁶ Kas laukia ateityje? Nors Jehovos tauta kai kuriose pasaulio dalyse retkarčiais galbūt patiria palengvėjimą, visuotinė situacija lieka ta pati. Velnias toliau niršta dėl savo pažeminimo 1914-aisiais. Jis žino mažai beturįs laiko. Jo įniršis, be abejo, stiprės artėjant didžiajam sielvartui. Jis yra visiškai atsidavęs karui su pakeltu į sostą Karaliumi, Kristumi Jėzumi, ir pasiryžęs kovoti iki pabaigos. Jis ir jo demonai gali lieti savo pyktį tik ant Jehovos tautos čia, žemėje, kuri ištikimai „laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apr 12:12, 17).

⁷ Taigi kai mes žvelgiame į ateitį, turime būti realistiški dėl to, ko galima tikėtis. Nėra pagrindo galvoti, kad Velnias atsitrauks arba liausis. Neapykanta mums, kurią jis pasėjo šiame pasaulyje, gali staigiai suliepsnoti kiekvienu momentu ir bet kurioje vietoje. Daugelyje šalių mūsų laisvė skelbti buvo užtikrinta tik po ilgai trukusių pastangų. Ta laisvė gali būti labai trapi, remiama tik kai kurių dabartinių supratingų valdovų arba nepopuliarių įstatymų. Dramatiški pasikeitimai gali įvykti labai greitai, sukeldami chaosą ir nevaldomus žmogaus teisių pažeidimus.

⁸ Dabartinis klestėjimas ir laisvė, kuria mes džiaugiamės kai kuriose šalyse, gali staiga pasibaigti ir mūsų broliai patirs tuos pačius įžeidinėjimus, kokius jie kentė praeityje. Mes nedrįstame sau leisti laikinai nurimti ir pasiduoti apatijai arba abejingumui, galvodami, kad mūsų priešai nugalėti. Šio pasaulio neapykanta ne visada gali būti labai akivaizdi, bet ji išlieka intensyvi. Viskas Dievo Žodyje parodo, kad, artinantis pabaigai, pasaulio opozicija greičiau stiprės, negu mažės. Taigi mes turime būti budrūs, pasirodydami „gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10:16). Mums reikia suprasti, kad turėsime „kovoti už tikėjimą“ iki pat galo ir kantrybė yra mūsų išlikimo raktas (Jud 3; Mt 24:13).

⁹ Pasaulio dalyje, kurioje mes gyvename, darbas gali klestėti be kokių nors pastebimų opozicijos trukdymų. Dėl to mes galime pasidaryti skeptiški, kad nėra jokios priežasties rimtai susirūpinti. Vis dėlto reikia būti budriems. Aplinkybės gali greitai pasikeisti. Be įspėjimo priešininkai gali išnaudoti kurį nors ginčytiną klausimą ir panaudoti jį prieš mus. Atskalūnai nuolat ieško kokios nors priežasties skundui. Įpykę dvasininkai, kurie jaučia grėsmę dėl mūsų darbo, gali viešai apkaltinti mus. Dėl mūsų planų statyti Karalystės salę savo bendruomenėje gali įsižiebti ginčai, kas sujaudina visą apylinkę. Spaudoje gali pasirodyti priešiški pareiškimai, parodantys mus blogoje šviesoje. Žymūs vietiniai asmenys gali sąmoningai klaidingai mus nušviesti, dėl ko mūsų lankomi žmonės pasidarys priešiški. Net artimieji mūsų pačių namuose gali pasipiktinti ir imti persekioti mus. Taigi reikia būti budriems, suprantant, kad pasaulio priešiškumas tebėra labai gyvas ir jis gali pasireikšti bet kuriuo metu.

¹⁰ Kaip tai turėtų paveikti mus? Visa tai, be abejo, veikia mūsų mąstymą ir mūsų požiūrį dėl ateities. Kaip? Ar dėl to mes turime pasidaryti susirūpinę ir bijoti to, ką mums gali tekti iškęsti? Ar mes turime sulėtinti mūsų skelbimo darbą, kadangi kai kurie mūsų visuomenėje galbūt dėl to nepatenkinti? Ar tai yra pagrįsta priežastis jaudintis, kai mes esame neteisingai šmeižiami? Ar tai neišvengiama, kad šiurkštus elgesys atimtų mums džiaugsmą tarnaujant Jehovai? Ar yra kokių nors abejonių dėl rezultato? Ne, niekada! Kodėl?

¹¹ Mes niekada neturime pamiršti fakto, kad mūsų skelbiama žinia ateina ne iš mūsų, bet iš Jehovos (Jer 1:9). Mes esame įpareigoti atsižvelgti į pamokymą: „Šaukitės jo vardo, skelbkite tautose jo darbus... visoje žemėje“ (Iz 12:4, 5). Jis leido blogą elgimąsi su jo tauta dėl ypatingo tikslo, būtent ‛kad jo vardas būtų skelbiamas visoje žemėje’ (Iš 9:16). Mes dirbame Jehovos potvarkiu ir Jis yra tas, kuris suteikia mums drąsos garsiai kalbėti su pasitikėjimu (Apd 4:29-31). Tai labai svarbus, naudingas ir neatidėliotinas darbas, kuris gali būti atliekamas šiomis paskutinėmis senosios sistemos dienomis.

¹² Šis žinojimas duoda mums drąsos tvirtai stovėti atvirai priešinantis Šėtonui ir šiam pasauliui (1 Pt 5:8, 9). Žinodami, kad Jehova su mumis, mes tampame „drąsūs ir stiprūs“, pašalindami bet kokią priežastį bijoti mūsų persekiotojų (Įst 31:6; Žyd 13:6). Nors mes visada stengiamės būti taktiški, nuosaikūs ir apdairūs, grasinant priešininkams, tačiau mes išaiškinsime, kad galiausiai „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“, kai mūsų garbinimui metamas iššūkis (Apd 5:29). Kai yra priimtina galimybė kalbėti, kad apgintume save, mes tai padarysime (1 Pt 3:15). Tačiau mes neeikvosime laiko ginčydamiesi su užkietėjusiais priešininkais, kuriems rūpi tik apjuodinti mus. Užuot supykę ar mėginę atsakyti tuo pačiu, kai jie mus šmeižia arba neteisingai kaltina, mes tiesiog ‛palikime juos’ (Mt 15:14).

¹³ Mūsų kantrybė per išmėginimus džiugina Jehovą (1 Pt 2:19). Kokią kainą mes turime mokėti už tą pritarimą? Ar mes turime prarasti džiaugsmą, kadangi esame neapkenčiami ir patiriame priešiškumą? Anaiptol ne! Jehova pažada atlyginti už mūsų paklusnumą ‛džiaugsmu ir ramybe’ (Rom 15:13). Didelių kančių akivaizdoje Jėzus išliko laimingas, nes ‛jo žinioje buvo džiaugsmas’ (Žyd 12:2, NTP). Tai tinka ir mums. Kadangi atlyginimas už mūsų kantrumą yra toks didelis, mes esame skatinami ‛būti linksmi ir džiūgauti’, net jeigu kenčiame sunkius išbandymus (Mt 5:11, 12). Netgi nelaimių metu šis džiaugsmas savaime yra priežastis šlovinti ir girti Jehovą remiant Karalystės žinią.

¹⁴ Ar dėl galutinio rezultato yra kokių nors abejonių, leidžiančių mums susirūpinti arba svyruoti? Ne, konflikto tarp Jehovos organizacijos ir Šėtono pasaulio rezultatas buvo nuspręstas prieš daug laiko (1 Jn 2:15-17). Nepaisant opozicijos intensyvumo ar dydžio, Jehova duos mums pergalę (Iz 54:17; Rom 8:31-37). Net jeigu mes esame sunkiai išmėginami, niekas negali sutrukdyti mums gauti apdovanojimą. Mes neturime ‛nieku per daug rūpintis’, kadangi Jehova suteikia mums ramybę atsakydamas į mūsų maldavimus (Fil 4:6, 7).

¹⁵ Taigi mes dėkojame Jehovai kiekvieną kartą, kai girdime pranešimus apie mūsų brolius, išgelbėtus nuo persekiojimo arba gavusius laisvę skelbti tose vietose, kur praeityje tai buvo apribota. Mes džiaugiamės, kai pasikeičia aplinkybės, atverdamos naujas galimybes tūkstančiams nuoširdžių žmonių sužinoti Karalystės žinią. Mes esame tikrai dėkingi, kad Jehova nutaria duoti mums pergalę kovoje su kupinais neapykantos priešininkais. Mes žinome, kad jis palaimins mūsų darbą ir leis jam klestėti taip kaip reikalinga, kad būtų išaukštinti jo teisingo garbinimo namai ir būtų duota galimybė ‛pageidaujamiems’ žmonėms iš visų tautų įeiti į juos (Ag 2:8; Iz 2:2-4).

¹⁶ Tuo pat metu mes gerai suprantame, kad mūsų priešininkas Šėtonas yra labai galingas, ir jis visomis jėgomis trukdys mums iki pat galo. Jo atakos gali būti atviros ir baisios arba nepastebimos bei apgaulingos. Persekiojimas gali prasidėti netikėtai tose vietose, kur praeityje mes patyrėme tik ramybę. Pikti priešininkai gali būti įniršę ir negailestingi stengdamiesi prispausti mus neteisingai. Savo laiku bus išaiškinta visiems tokiems žmonėms, kad jie yra „kovoją prieš Dievą“, ir jis juos sunaikins (Apd 5:38, 39, ŠvR; 2 Tes 1:6-9). Tuo tarpu nepaisant to, ką turime iškęsti, mes turime ryžtingai pasilikti tvirti lojaliai tarnaudami Jehovai ir skelbdami Karalystės žinią. Mes esame laimingiausi žmonės žemėje, žinodami, kad ‛kai būsime ištirti, gausime gyvenimo vainiką’ (Jok 1:12).