Pranašiški Jokūbo palaiminimai sūnums (2 dalis)

1. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

JOKŪBO sūnūs, susibūrę aplink savo seną tėvą, klausosi jo palaiminimų. Kaip kalbėjome ankstesniame straipsnyje, broliai tikriausiai labai sukluso ir net nustebo girdėdami, ką Jokūbas kalba Rubenui, Simeonui, Leviui ir Judui. Ko gero, visi nekantrauja išgirsti, ką Jokūbas pasakys likusiems aštuoniems. Pažiūrėkime, ko galime pasimokyti iš jo palaiminimų Zabulonui, Isacharui, Danui, Gadui, Ašerui, Naftaliui, Juozapui ir Benjaminui.a

ZABULONAS

2. Kas buvo išpranašauta apie Zabuloną ir kaip tai išsipildė? (Pradžios 49:13; taip pat žiūrėk rėmelį.)

² Perskaityk Pradžios 49:13. Jokūbas išpranašauja, kad Zabulono palikuoniai gyvens „netoli jūros“, šiauresnėje pažadėtojo krašto dalyje. Po 200 su viršum metų zabulonai gavo žemės paveldą srityje tarp Galilėjos ir Viduržemio jūrų. Mozė pranašavo: „Džiaukis, Zabulone, savo kelionėse“ (Įst 33:18). Galbūt tai reiškia, kad Zabulono giminei, įsikūrusiai tarp dviejų jūrų, buvo paranku verstis prekyba. Šiaip ar taip, jo palikuoniams tikrai buvo ko džiaugtis.

3. Koks požiūris padeda neprarasti džiaugsmo?

³ Ko pasimokome? Mums visada yra kuo džiaugtis, nesvarbu, kur ir kokiomis aplinkybėmis gyvename. Laimingi būsime, jei pasitenkinsime tuo, ką turime (Ps 16:6; 24:5). Tad neapgailestaukime, kad šio ar to stokojame. Stenkimės žvelgti į viską pozityviai ir susitelkti į tai, kuo Dievas mus laimina (Gal 6:4).

ISACHARAS

4. Ką Jokūbas pasakė apie Isacharą ir kaip tai išsipildė? (Pradžios 49:​14, 15; taip pat žiūrėk rėmelį.)

⁴ Perskaityk Pradžios 49:​14, 15. Isacharas susilaukė tėvo pagyrimo už darbštumą. Jokūbas pasakė, kad jis, tarsi stambus asilas, paneša dideles naštas. Taip pat išpranašavo, kad Isacharui skirta krašto dalis bus miela. Taip ir įvyko. Šiai giminei atiteko derlingos žemės palei Jordano upę (Joz 19:22). Be abejo, Isacharo palikuoniai uoliai triūsė augindami maistą. Ir ne vien sau, bet ir kitiems paremti (1 Kar 4:​7, 17). Taip pat daug prisidėjo prie tautos karinių pergalių. Antai žygiavo į mūšį kartu su teisėju Baraku ir pranaše Debora (Ts 5:15).

5. Kodėl turime būti darbštūs?

⁵ Ko pasimokome? Kad Jehova mums dėkingas už uolų darbą (Mok 2:24). Pagalvok apie brolius, negailinčius pastangų bendruomenės labui (1 Tim 3:1). Tiesiogine prasme grumtis mūšio lauke dabar nereikia. Bet kiek jie aukojasi saugodami Dievo tautą nuo dvasinių pavojų! (1 Kor 5:​1, 5; Jud 17–23) Taip pat jie įdeda širdį ruošdami kalbas ir jomis stiprindami visus bendratikius (1 Tim 5:17).

DANAS

6. Kokia užduotis buvo patikėta Dano giminei? (Pradžios 49:​17, 18; taip pat žiūrėk rėmelį.)

⁶ Perskaityk Pradžios 49:​17, 18. Danas, anot Jokūbo, yra tarsi gyvatė, nebijanti kirsti netgi daug didesniems už save – kovos žirgui ir raiteliui. Ši giminė drąsiai kovojo su tautos priešais. Kai izraelitai keliavo dykuma į pažadėtąjį kraštą, Dano padaliniams buvo patikėta „užnugario saugos“ pozicija (Sk 10:25). Tiesa, ši giminė žengė paskučiausia, tautiečiams už akių, bet jų pareiga sergėti užnugarį buvo labai atsakinga.

7. Kaip turėtume vertinti kiekvieną teokratinę užduotį?

⁷ Ko pasimokome? Kad Jehova mato ir vertina visa, ką dėl jo darai. Gal yra buvę, kad atlikai kokį darbą bendratikių labui, pavyzdžiui patalkinai Karalystės salėje, suvažiavime ar kongrese, bet tavo pastangų niekas, regis, nepastebėjo. Žinok, Jehova pastebėjo. Jis džiaugiasi, kad tarnauji ne dėl pagyrų, o iš tikros meilės jam (Mt 6:​1–4). Štai kas Jehovai yra visų svarbiausia!

GADAS

8. Kodėl Gado giminė buvo neapsaugota nuo užpuolikų? (Pradžios 49:19; taip pat žiūrėk rėmelį.)

⁸ Perskaityk Pradžios 49:19. Jokūbas sakė, kad Gadą puldinės plėšikai. Praėjus dviem su viršum šimtmečiams, Gado giminė apsigyveno į rytus nuo Jordano upės, taigi priešiškų tautų pašonėje. Dėl to ji buvo mažiau apsaugota nuo užpuolimo. Tačiau gadai norėjo tų žemių, mat jos labai tiko ganykloms (Sk 32:​1, 5). Reikia manyti, jie buvo drąsūs. O svarbiausia, pasitikėjo, kad Jehova padės jiems apginti savo žemę nuo plėšikautojų. Gadai be jokios baimės keletą metų siuntė savo karius net kitapus Jordano padėti kitoms giminėms užimti pažadėtąjį kraštą (Sk 32:​16–19). Jie buvo tikri, kad vyrams iškeliavus į žygį Jehova apsaugos jų žmonas ir vaikus. Ir už tokią drąsą bei pasiaukojimą Dievas juos laimino (Joz 22:​1–4).

9. Iš ko matomas mūsų pasitikėjimas Jehova?

⁹ Ko pasimokome? Kad norėdami atlaikyti sunkumus ir toliau ištikimai tarnauti Jehovai turime pasikliauti jo pagalba (Ps 37:3). Daugelio pasitikėjimas Dievu akivaizdus iš to, kad aukoja jėgas ir laiką teokratinėms statyboms, išvyksta tarnauti į kraštus, kuriuose reikia daugiau skelbėjų, arba remia organizaciją kitais būdais. Šie bendratikiai žino, kad Jehova pasirūpins jų poreikiais (Ps 23:1).

AŠERAS

10. Kodėl Ašero giminė apsileido Jehovos tarnyboje? (Pradžios 49:20; taip pat žiūrėk rėmelį.)

¹⁰ Perskaityk Pradžios 49:20. Ašero giminė, anot Jokūbo, turėjo suklestėti. Taip ir buvo. Ji gavo itin derlingas Izraelio žemes (Įst 33:24). Ašero teritorija ėjo palei Viduržemio jūrą, jai atiteko ir turtingasis finikiečių uostamiestis Sidonas. Tačiau ši giminė iš savo žemių neišvarė kanaaniečių ir tie, suprantama, darė jiems blogą įtaką (Ts 1:​31, 32). Galbūt dėl to ir iš dalies dėl savo materialinės gerovės Ašero giminė apsileido Jehovos tarnyboje. Antai kai teisėjas Barakas kvietė savanorius į kovą prieš susivienijusius kanaaniečius, ašerai neatsišaukė. Dėl to jie nepamatė, kaip stebuklingai Jehova padėjo laimėti pergalę „prie Megido vandenų“ (Ts 5:​19–21). Kaip turėjo būti gėda tai giminei, kai Barako ir Deboros pergalės giesmėje nuskambėjo žodžiai: „Ašeras sėdėjo sau ant jūros kranto, savo uostuose jis pasiliko“! (Ts 5:17)

11. Kodėl neturime vaikytis materialinio pertekliaus?

¹¹ Ko pasimokome? Kad Jehovai reikia atiduoti geriausia. Nesileiskime paveikiami paplitusios tendencijos labiau už viską siekti patogumų ir turto (Pat 18:11). Nesureikšminkime pinigų galios (Mok 7:12; Hbr 13:5). Nesivaikykime to, kas mums nebūtina ir tik trukdo tarnauti Jehovai. Geriau aukokime kuo daugiau laiko ir jėgų savo Dievui, nes gyvenimas išties saugus ir patogus bus tik naujajame pasaulyje (Ps 4:8).

NAFTALIS

12. Kam labai tinka pranašiški žodžiai, ištarti apie Naftalį? (Pradžios 49:21; taip pat žiūrėk rėmelį.)

¹² Perskaityk Pradžios 49:21. Naftalis, anot Jokūbo, „kalba gražiais žodžiais“. Galimas dalykas, tai pranašiška aliuzija į Jėzaus tarnybą. Jis buvo itin iškalbingas Mokytojas. Be to, apsigyveno viename iš Naftalio miestų, Kafarnaume (Mt 4:13; 9:1; Jn 7:46). Pranašas Izaijas rašė, kad Zabulono ir Naftalio žmonės išvys „didžią šviesą“ (Iz 9:​1, 2). Jėzaus mokymas kaip tik ir buvo ta „šviesa, apšviečianti visokius žmones“ (Jn 1:9).

13. Kokia kalba džiugina Jehovą?

¹³ Ko pasimokome? Kad Jehovai rūpi, ką ir kaip mes kalbame. Kalbėti „gražiais žodžiais“ pirmiausia reiškia visada sakyti tiesą (Ps 15:​1, 2). Taip pat stenkimės kitus ugdyti – negailėkime pagyrimo ir susilaikykime nuo kritikos bei murmėjimo (Ef 4:29). Ir mokykimės sumaniai pradėti pokalbius su žmonėmis, kad rastųsi proga liudyti tiesą.

JUOZAPAS

14. Kaip išsipildė Jokūbo žodžiai apie Juozapą? (Pradžios 49:​22, 26; taip pat žiūrėk rėmelį.)

¹⁴ Perskaityk Pradžios 49:​22, 26. Juozapas buvo „išskirtas iš savo brolių“. Šiuo sūnumi Jokūbas, be abejo, itin didžiavosi. Pavadino jį „atžala vaisingo medžio“. Medis čia yra pats Jokūbas, o atžala – Juozapas, mylimosios žmonos Rachelės pirmagimis. Jokūbo žodžiai leidžia suprasti, kad Juozapui atiteks dviguba paveldo dalis, kurios neteko Lėjos pirmagimis Rubenas (Pr 48:​5, 6; 1 Met 5:​1, 2). Pildantis šiai pranašystei abu Juozapo sūnūs – Efraimas ir Manasas – gavo po žemės paveldą, tarsi dvi atskiros giminės (Pr 49:25; Joz 14:4).

15. Kaip Juozapas elgėsi, iškentęs daug skriaudų?

¹⁵ O ką reiškia Jokūbo žodžiai, kad „lankininkai [Juozapą] vargino, leido į jį strėles, jo neapkentė“? (Pr 49:23) Lankininkais čia pavadinti pavydūs Juozapo broliai, pridarę jam daug skriaudos. Vis dėlto, Juozapas nuoskaudos nelaikė, nepyko nei ant brolių, nei ant Jehovos. Anot Jokūbo, Juozapo „lankas tvirtose, mikliose jo rankose nesudrebėjo“ (Pr 49:24). Ne, į brolių skriaudas jis atsakė ne priešiškumo strėlėmis. Juozapo tvirtybė buvo atlaidumas ir maloningumas. Per visus išbandymus jis pasitikėjo Jehova ir elgėsi su broliais labai geraširdiškai (Pr 47:​11, 12). Sunkumai Juozapą užgrūdino ir jis tapo vertingu įrankiu Jehovos rankose (Ps 105:​17–19).

16. Kaip galime sekti Juozapo pavyzdžiu, kai patiriame išmėginimų?

¹⁶ Ko pasimokome? Net išmėginimų spaudžiami neatsitolinkime nuo Jehovos ar bendratikių. Atminkime, kodėl Jehova neužkerta kelio tikėjimo išbandymams. Šitaip jis mus auklėja (Hbr 12:7). Per sunkumus ugdomės tokias svarbias savybes kaip gailestingumas ir atlaidumas (Hbr 12:11). Būk tikras: už ištvermę Dievas tau atlygins taip pat dosniai, kaip atlygino Juozapui.

BENJAMINAS

17. Kaip išsipildė žodžiai apie Benjaminą? (Pradžios 49:27; taip pat žiūrėk rėmelį.)

¹⁷ Perskaityk Pradžios 49:27. Jokūbas išpranašavo, kad benjaminai bus tikri kovotojai, tarsi vilkai (Ts 20:​15, 16; 1 Met 12:2). Auštant tautos „rytui“, tai yra užgimstant Izraelio karalystei, pirmuoju karaliumi tapo būtent Benjamino giminės vyras – Saulius. Šis nenuilstantis kovotojas be atvangos grūmėsi su filistinais (1 Sam 9:​15–17, 21). O tos karalystės dienoms praėjus, jos „vakare“, karalienė Estera ir jos dėdė Morechajas – abu iš Benjamino giminės – išgelbėjo tautiečius nuo pražūties Persijos imperijoje (Est 2:​5–7; 8:3; 10:3).

18. Kaip galime sekti benjaminų ištikimybės pavyzdžiu?

¹⁸ Ko pasimokome? Kad svarbu visokeriopai remti brolius, kuriuos Jehova skiria vadovauti jo bendruomenei. Benjaminai, be abejo, didžiavosi, kai Jokūbo žodžiams pildantis jų giminės vyras tapo tautos karaliumi. Tačiau net ir tada, kai valdovo skeptrą Jehova perdavė Judo giminės atstovui Dovydui, benjaminai įveikė savo ambicijas ir galiausiai stojo į Dovydo pusę (2 Sam 3:​17–19). Dar po kelių dešimtmečių, kai dešimt Izraelio giminių sukilo prieš Judo giminę, benjaminai prie jų neprisidėjo, liko lojalūs Jehovos pasirinktam valdovui (1 Kar 11:​31, 32; 12:​19, 21). Tad ir mes visada ištikimai palaikykime Jehovos skirtus vadovus (1 Tes 5:12).

19. Kuo buvo naudinga pasigilinti į Jokūbo paskutinius žodžius sūnums?

¹⁹ Matome, kad Jokūbo palaiminimo žodžiai, ištarti sūnums, mus irgi daug ko pamoko. Jo nusakyti dalykai išsipildė ir tai stiprina mūsų pasitikėjimą visomis Dievo Žodžio pranašystėmis. Ir matydami, už ką Jehova laimino Jokūbo sūnus, geriau suprantame, kaip patys galime pelnyti jo pritarimą.