Ekvadoras — šalis, sėdinti raitomis ant pusiaujo

MES su žmona, svečiai iš Europos, pirmiausia Ekvadore pastebėjome pusiaują. Tiesa, tai nematoma linija, bet ji akivaizdžiai veikia Ekvadorą.

Ekvadoro vardas ispanų kalboje reiškia „pusiaujas“. Kai kurių manymu, pusiaujas nulemia Ekvadoro klimatą. Bet atvykę tuojau pastebėjome, kad šaltis ir karštis labiau priklauso nuo aukščio nei nuo geografinės padėties. Tose platumose saulė ištisus metus spigina bemaž į patį viršugalvį, todėl aukštis virš jūros lygio yra geriausias rodiklis, kiek drabužių apsirengti.

Nors pusiaujas Ekvadorą vienodina, Andai šalį daro savitą. Eidami per ją kaip nugarkaulis, tie didingi kalnai sukuria begalinę gamtovaizdžių įvairovę.

Daugybė spalvų

Antras dalykas, Ekvadore padaręs mums įspūdį — spalvos. Tik atvykę, vieną rytą susėdome didelių medžių pavėsyje. Mus pasveikino trupialų serenada tarsi fleita, nenumaldomi karetaičių barniai ir akiplėšiškų Grallaria šaižūs akordai. Bet jų spalvos buvo dar įspūdingesnės už balsus.

Tvykstelėjo lyg purpuras — tai skaistraudonė musinukė išlėkė iš savo gūžtos pastverti moskito. Dėmesį patraukė triukšmingas būrys šviesžalių ilgauodegių papūgų, mat jos barė kurkinį grifą, sklandantį virš galvų. Prie nepamirštamos scenos savais spalvų potėpiais prisidėjo ryškūs geltoni juodi trupialai bei vaivorykštės melsvumo Morpho genties drugiai.

Keliaudami po šalį pastebėjome, kad paukščių ir drugių ryškios spalvos atsikartoja Ekvadoro drabužiuose bei rankdarbiuose. Pavyzdžiui, musinukės purpurą atitinka skaisčiai raudoni Kanjaro indėnių sijonai. O marguose Otavalo indėnų gobelenuose, rodosi, įamžintos visos Ekvadoro spalvos.

Nevienodas klimatas

Kontrastingą Ekvadoro klimatą drauge kuria pusiaujas ir Andai. Kylant aukštyn, Amazonės atogrąžų drėgmę ir kaitrą už kelių kilometrų gali pakeisti aukštikalnių sniegynai.

Vieną dieną mes keliavome iš priekalnių, plytinčių greta Amazonės aukštupio, į didelius Kito apylinkių kalnus. Mūsų mašinai kopiant aukštyn stebėjome, kaip drėgnasis atogrąžų miškas palengva užleidžia vietą ūkanotajam, o šį galiausiai pakeičia dykynė. Dramatiškos vietovaizdžio permainos sudarė įspūdį, kad per kelias valandas iš pusiaujo Afrikos atvykome į Škotijos aukštumas.

Daugelis Ekvadoro miestų ir miestelių yra įsikūrę kalnų slėniuose, kur apskritus metus vyrauja pavasariški orai. O aukštai Anduose išsibarsčiusius miestelius bet kada gali užklupti kiekvienas metų laikas — kartais visi keturi tą pačią dieną! Pasak vieno patyrusio keliautojo, „kalbant apie Ekvadoro orus, nuspėjamiausia yra tai, kad jie nenuspėjami“.

Kolibriai ir kondorai

Kadangi klimatas įvairus, gausi fauna ir flora. Ekvadore esama per 1500 paukščių rūšių — dvigubai daugiau nei Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje kartu paėmus; be to, tai šeštadalis pasaulyje žinomų rūšių. Visos jos aptinkamos šalyje, mažesnėje už Italiją.

Ypač mums patiko mažutėliai kolibriai — Ekvadore yra apie 120 jų atmainų. Pirmiausia juos išvydome ankstų rytą einančius sargybą miesto soduose prie žydinčių krūmynų. Jų esama drėgnųjų Amazonės miškų gilumoje ir net aukštai vėjo gairinamuose Andų šlaituose.

Banjos miestelyje visą valandą stebėjome vieną kolibrį (Colibri coruscans), besistiprinantį raudonų ybiškių darželyje. Jam nenuilstamai plasnojant tai priešais vieną, tai priešais kitą žiedą, mikliai siurbčiojant brangų nektarą, atlėkė varžovas ir ėmėsi darbo kur kas lengvabūdiškiau. Tai buvo juodauodegis šleifo nešėjas, pramintas šitaip dėl savo ilgos juodos uodegos; kai vydamas konkurentus šalin jis dūzgena po savo teritoriją, atrodo kaip juoda kometa. Užuot plazdenęs ore, šis kolibris nutūpė ant stiebo ir rinko nektarą smaigstydamas žiedus iš apačios.

Ne visi Ekvadoro paukščiai tokie smulkūs. Viršum Andų dar sklando didingi kondorai, didžiausi plėšrieji paukščiai, nors jų smarkiai sumažėjo. Tikėdamiesi išvysti aiškų kondoro siluetą, vis permesdavome akimis iškilias viršūnes, bet veltui. Amazonės regione lygiai taip pat sunku pamatyti galingiausią pasaulyje plėšrųjį paukštį — harpiją. Laukdamas progos pagriebti neįtarų tinginį ar beždžionę, didžiąją dienos dalį jis nepastebimas pratupi ant milžiniško medžio šakos neįžengiamame drėgnajame miške.

Gydomieji augalai

Daugelis Ekvadore randamų augalų yra vaistiniai bei dekoratyviniai. Kai lankėmės Podokarpo nacionaliniame parke šalies pietuose, mūsų gidas parodė mažą medelį su raudonomis uogomis. „Tai chininmedis, — paaiškino jis. — Iš jo žievės jau šimtmečiais išgaunamas chininas.“ Prieš du šimtus metų kaimyninėje Lochoje chininas išgelbėjo gyvybę kilmingai ispanei, mirštančiai nuo maliarijos. Apie chininmedžio gerą vardą, nuo seno žinomą inkams, greit išgirdo visas pasaulis. Nors chininmedis iš pirmo žvilgsnio atrodo menkas, vaistai, išgauti iš jo žievės, išgelbėjo daugelį gyvybių.

Ūkanotajame miške, kur tas medelis tarpsta, esama ir daug senų medžių gumbuotomis šakomis — apkarsčiusios jas, kai kurios dygliuotos bromelijos žydi skaisčiai raudonai. Tuose atokiuose miškuose glaudžiasi akiniuotasis lokys, ocelotas, puma bei nesuskaičiuojamos augalų rūšys, kurias botanikai tebesistengia surašyti į katalogą.

Tikėdamiesi surasią geresnių skausmą slopinančių vaistų, mokslininkai ėmė atidžiau tyrinėti smulkutę Ekvadoro varlytę. Šios nuodingųjų iečių varlės oda išskiria analgetiką, kuris, sakoma, esąs 200 kartų veiksmingesnis už morfijų.

Aukštai Anduose mes pamatėme augalų, nepanašių į jokius anksčiau matytuosius. Kolibrius viliojanti bromelija Puya priminė mums didžiulę senovišką šluotą, tik ir laukiančią, kada kas paėmęs iššluos aplinkinę vietovę. Dykviečių daubose slepiasi nykštukinės giraitės atsparaus medžio Chenopodium quinoa, augančio tokiame pat aukštyje kaip ir Himalajų pušys. Tie vešlūs medžiai, teišaugantys du tris metrus, suraizgo beveik nepereinamus brūzgynus, puikią prieglaudą paukščiams bei žvėrims.

O Amazonės drėgnuosiuose miškuose medžiai yra aukšti ir išsikeroję. Viešėdami Hatun Sašos biologijos stotyje, atsistojome po miško milžinu, kurio aukštis viršija trisdešimt metrų. Staiga apstulbome, kai kažkas sujudėjo palei didžiules jo ramstines šaknis. Paskui supratome, kad viename šaknų plyšyje gyvena mažyčių šikšnosparnių šeimynėlė. Tas netikėtas susitikimas priminė mums, kad miškas priklauso nuo daugybės simbiotinių ryšių. Šikšnosparniai, pagrindiniai drėgnojo miško sėklų išnešiotojai ir apdulkintojai, yra svarbūs medžių sąjungininkai, o šie suteikia jiems priedangą.

Turgūs kalnuose

Apie 40 nuošimčių Ekvadoro gyventojų sudaro indėnų gentys. Daugumoje Andų slėnių gyvena skirtingos etninės grupės — kiekvienos apranga savita. Dažnai mes matydavome indėnes, kopiančias skardingais atkalnių takeliais ir pakeliui verpiančias avių vilną. Rodėsi, vargu ar yra koks šlaitas per status joms įdirbti. Mes apžiūrėjome vieną kukurūzų lauką, manoma, bent 45 laipsnių nuolydžio!

Garsėja ir Ekvadoro turgūs, tokie kaip Otavalo. Tai centrai, kuriuose vietiniai žmonės gali nusipirkti ar parduoti gyvulių, žemės ūkio produktų bei tradicinių audinių ar kitokių rankdarbių. Kadangi vietiniai eina į turgų savaip apsirengę, šis reginys patraukia daugelį turistų. Jehovos Liudytojai irgi nepraleidžia progos: turgaus dienomis dalijasi Biblijos tiesa su tais žmonėmis.

Audiniai vilioja senoviškumu, tradicinių spalvų bei raštų gausa. Andų gyventojai audė garsiuosius pončus dar gerokai prieš atvykstant ispanams. Nors jų technika jau sumoderninta, tie stropūs indėnai tebedaro puikius mezginius ir apmušalus.

Migloti kalnai

Važiuoti per Andus nepatartina tam, kurį automobilyje pykina. Vingiuotomis tarpeklių atbrailomis keliai raitosi ir sukiojasi, kyla aukštyn ir neria žemyn. Drąsus keliautojas apdovanojamas besikaitaliojančia panorama, kuriai tinka vienintelis apibūdinimas: bauginanti.

Kai pirmąkart važiavome į Andus, mūsų automobilį gaubė bemaž nuolatinė palydovė migla. Kartais išnirdavome iš jos ir matydavome tolumon besidriekiančių miglotų slėnių virtines. Keliaujantiems per Andų grandinę mums rodėsi, kad migla krečia juokus. Vieną minutėlę pravažiuojamas kaimas visas skendėdavo ūkanose. Po kelių minučių kitas kaimas maudydavosi skaisčioje saulėje.

Kartais migla sūkuriuodavo iš apačios; kartais ji nusirisdavo nuo kalnų viršūnių. Nors imdavo apmaudas, kad gražus vaizdas pranyko, migla besistiebiančias aukštas viršukalnes darė didingas ir paslaptingas. Dar svarbiau — migla palaiko ūkanotojo miško gyvybę, iš jos jis gauna brangios drėgmės.

Paskutinį mūsų rytmetį Ekvadore migla išsisklaidė. Kelias valandas matėme nuostabų Kotopachio vaizdą — tai beveik taisyklingas snieguotas kūgis. Šį aukščiausią pasaulyje aktyvų ugnikalnį padarė centrine nacionalinio parko figūra. Kai prisiartinome prie viršūnės, mus apstulbino didžiulis ledynas, slenkąs vienu iš viršutinių šlaitų. Beveik 6000 metrų aukštyje jis sėkmingai nepaiso kaitrios pusiaujo saulės.

Kitą dieną lėktuvui iš Kito išskraidinant mus namo, paskutinį sykį dirstelėjome į Ekvadorą. Paryčio aušros metą išvydome Kajambę, dar vieną ugnikalnį su sniego kepure, kyšantį iš miglos, žibantį kaip auksą prieš saulę. Jo viršūnė yra mažne ties pačiu pusiauju; šiuo ugnikalniu, rodėsi, tinkamai atsisveikina žavinga aplankytoji šalis. Kaip ir Kajambė, Ekvadoras didingai sėdi raitomis ant pusiaujo. (Atsiųsta.)

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Andų kraštovaizdis; antrajame plane — Kotopachio ugnikalnis

Gėlių pardavėja indėnė

[Iliustracijos 26 puslapyje]

1. Laukinis gyslotasis bananas

2. Tukanas

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Zoo de Baños