Žmogaus teisės ir skriaudos šiandien
ŽMOGAUS teisių rėmėjai neseniai atliko didelį darbą. Pirma, jie suvienijo daugiau kaip 1000 organizacijų iš 60 šalių į judėjimą, pavadintą Tarptautine minų uždraudimo kampanija (ICBL). Jiems pavyko įsiūlyti tarptautinę sutartį, draudžiančią šiuos užtaisus. Paskui ICBL ir jos nenuilstanti direktorė, Amerikos aktyvistė Džodi Viljams, laimėjo 1997 metų Nobelio taikos premiją.
Tačiau šiems pasiekimams dera blaivinantis komentaras. Kaip paaiškinta ataskaitoje Human Rights Watch World Report 1998, žmogaus teisių visuotinumas iki šiol „nuolat ginčijamas“. Ir kaltos ne vien vadinamosios silpnosios diktatūros. „Didžiosios imperijos, — sakoma pranešime, — aiškiai parodė, kad yra linkusios ignoruoti žmogaus teises, jeigu šios nėra parankios siekiant ekonominių ar strateginių tikslų; tai tiek Europos, tiek Jungtinių Valstijų bėda.“
Milijonai žmonių visame pasaulyje negali negalvoti apie žmogaus teisių pažeidimus. Jų gyvenimą iki šiol temdo žeminimas, skurdas, badas, persekiojimas, prievarta, vaikų išnaudojimas, vergystė ir smurtinė mirtis. Vilčių teikiančios sąlygos, surašytos gausybėje žmogaus teisių sutarčių, tiems vargšams atrodo visiškai nepasiekiamos. Galima sakyti, žmonijos didumai netgi pagrindinės teisės, išvardytos 30-yje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnių, tėra nesipildantis pažadas. Trumpai pasvarstykime, kaip kai kurių Deklaracijoje įrašytų kilnių teisių paisoma tikrovėje.
Lygybė visiems?
Visi žmonės gimsta laisvi, vienodai verti ir turėdami lygias teises (1 straipsnis).
Paruoštas pirmojo Visuotinės deklaracijos straipsnio parengtinis variantas anglų kalba, pareikalavus komisijos narėms moterims, buvo perrašytas, kad nebūtų suprastas taip, jog moterys yra diskriminuojamos. Tačiau ar pakeitus straipsnio žodžius pasikeitė moterų padėtis?
1997 metų gruodžio 10-ąją, Žmogaus teisių dieną, pirmoji Jungtinių Valstijų dama Hilari Klinton pareiškė JT, kad pasaulis ir toliau „nesielgia su moterimis kaip su pilnateisėmis pilietėmis“. Ji pateikė keletą pavyzdžių: 70 procentų pasaulio skurdžių yra moterys. Iš 130 milijonų pasaulio vaikų, negalinčių lankyti mokyklos, du trečdaliai — mergaitės. Iš 96 milijonų pasaulio beraščių du trečdaliai — moterys. Be to, moteris kenčia nuo smurto šeimoje bei lytinės prievartos ir tai, pasak ponios Klinton, tebėra „vienas mažiausiai atskleistų bei labiausiai išplitusių žmogaus teisių pažeidimų pasaulyje“.
Kai kurios moteriškosios lyties atstovės tampa smurto aukomis dar prieš gimdamos. Kai kur, ypač Azijos šalyse, nemaža motinų nutraukia savo negimusių dukrų gyvybę abortu, nes labiau nori sūnaus. Esama vietų, kur genetinis tikrinimas dėl lytinės atrankos tapo klestinčiu verslu, nes labiau pageidaujama sūnaus. Viena lyties nustatymo klinika reklamavo savo paslaugas siūlydama geriau dabar už 38 dolerius (152 litus) pašalinti mergaitės gemalą, negu vėliau atiduoti 3800 dolerių (15200 litų) kraičio. Tokios reklamos veiksmingos. Vienoje didelėje Azijos ligoninėje surengto tyrimo duomenimis, 95,5 procento moterų, sužinojusių, kad laukiasi mergaitės, pasidarė abortą. Sūnaus labiau pageidaujama ir kitose pasaulio vietose. Paklaustas, kelių vaikų tėvu yra tapęs, vienas buvęs JAV bokso čempionas atsakė: „Vieno berniuko ir septynių klaidų.“ JT leidinyje Women and Violence rašoma, jog „keisti žmonių požiūrį į moteris teks ilgai, — daugelio manymu, praeis bent viena karta, o gal net daugiau.“
Vaikai be vaikystės
Niekas neturi būti laikomas vergijoje arba vergiškoje būklėje, visos vergijos ir vergų prekybos formos draudžiamos (4 straipsnis).
Dokumentaliai vergija panaikinta. Vyriausybės pasirašė gausybę sutarčių, skelbiančių ją neteisėta. Tačiau Britanijos kovos prieš vergiją bendrija, laikoma seniausia pasaulyje žmogaus teisių organizacija, teigia, kad „šiandien vergų daugiau nei bet kada anksčiau“. Šiuolaikinė vergija — tai įvairiausi žmogaus teisių pažeidimai. Manoma, kad viena iš šiuolaikinės vergijos rūšių yra prievartinis vaikų darbas.
Vienas liūdnas pavyzdys — Derivanas, berniukas iš Pietų Amerikos. ‛Jo mažos rankelės žaizdotos nuo šiurkštaus sizalio — augalinio pluošto, iš kurio gaminami čiužiniai. Jo darbas — paimti lapus iš sandėlio ir nešti juos prie apdirbimo mašinos maždaug 90 metrų. Per vieną 12 valandų darbadienį jis perneša toną lapų. Derivanas pradėjo dirbti būdamas penkerių. Šiandien jam — 11’ (World Press Review).
Tarptautinės įdarbinimo tarnybos duomenimis, šiandien iš milijardo 5—14 metų amžiaus vaikų dirba ketvirtadalis; ši mažųjų darbininkų armija beveik prilygsta bendram Brazilijos ir Meksikos gyventojų skaičiui! Daugelis tų vaikų neturi vaikystės — vargsta šachtose tampydami dėžes, pilnas anglies, braido po purvą nuimdami derlių arba lenkia nugarą prie audimo staklių, ausdami kilimus. Netgi trimečiai, keturmečiai ir penkiamečiai vaikučiai, suburti grupelėmis, aria, sėja ir renka varpas laukuose nuo aušros iki sutemų. „Vaikai, — sako vienos Azijos šalies žemvaldys, — yra ekonomiškesni už traktorius ir protingesni už galvijus.“
Religijos pasirinkimas bei pakeitimas
Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai reiškia, jog jis turi teisę pakeisti savo religiją (18 straipsnis).
1997 metų spalio 16-ąją JT Generalinė Asamblėja gavo „preliminarinę ataskaitą apie visų religinio nepakantumo formų pašalinimą“. Toje ataskaitoje, kurią parengė Žmogaus teisių komisijos specialusis korespondentas Abdelfatas Amoras, išvardyti nuolatiniai 18 straipsnio pažeidinėjimai. Joje minima gausybė ‛priekabiavimo, grasinimo, blogo elgesio, suėmimų, įkalinimų, dingimo bei nužudymo’ atvejų įvairiose šalyse.
Panašiai pranešime 1997 Human Rights Reports, kurį sudarė JAV Demokratijos, žmogaus teisių ir darbo biuras, pažymima, kad netgi šalyse su senomis demokratijos tradicijomis „stengiamasi suvaržyti kitoniškų religinių mažumų laisvę priskiriant jas visas ‛sektoms’“. Tokios tendencijos kelia nerimą. Vilis Fotrė, Briuselyje įsikūrusios organizacijos „Žmogaus teisės be užtvarų“ prezidentas, pažymi: „Religijos laisvė yra vienas geriausių bendros žmogaus teisių būklės rodiklių bet kurioje šalyje.“
Nugarą skauda, o piniginė tuščia
Kiekvienas dirbantysis turi teisę į patenkinamą atlyginimą, laiduojantį deramą jo paties ir jo šeimos egzistavimą (23 straipsnis).
Cukranendrių kirtėjai Karibuose gali uždirbti dvylika litų per dieną, tačiau dėl nuomos bei darbo įrankių kainų jie iš karto prasiskolina plantacijų savininkams. Be to, jiems mokama ne grynais, o kvitais. Kadangi plantacijos kompanijos parduotuvė tėra vienintelė pasiekiama kirtėjams, jie priversti pirkti aliejų, ryžius bei pupeles toje parduotuvėje. O priimdama kvitus, parduotuvė išskaičiuoja 10—20 procentų kvito sumos patarnavimo mokestį. Žmogaus teisių juristų komiteto direktoriaus pavaduotojas Bilas Onilas vienoje JT radijo laidoje pasakė: „Pasibaigus sezonui, jie nebeturi nieko, nors lenkė nugarą savaites bei mėnesius. Atidirbę sezoną, jie nesutaupo nė grašio ir vos vos išsikapsto.“
Medicininė priežiūra visiems?
Kiekvienas žmogus turi teisę į normalų pragyvenimą, laiduojantį deramą jo paties bei jo šeimos sveikatą ir gerovę, įskaitant maistą, rūbus, namus ir medicininę priežiūrą (25 straipsnis).
‛Rikardas ir Justina, vargingi Lotynų Amerikos ūkininkai, gyvena maždaug 80 kilometrų nuo artimiausio miesto. Kai jų mažoji Gema susirgo, jie nuvežė ją į privačią kliniką netoliese, tačiau gydytojai atsisakė priimti juos, nes buvo akivaizdu, jog Rikardas nepajėgs susimokėti. Kitą dieną Justina pasiskolino iš kaimynų pinigų viešajam transportui ir nukeliavo į miestą. Kai ji su kūdikiu galiausiai nusigavo iki mažos valstybinės miesto ligoninės, jai buvo pasakyta, jog laisvų lovų nėra ir ji turinti ateiti kitą rytą. Justina neturėjo mieste giminaičių nė pinigų išsinuomoti kambarį, tad nakvojo ant stalo turgavietėje. Ji laikė kūdikį prie savęs, ramino bei saugojo, tačiau tai nepadėjo. Tąnakt mažoji Gema mirė’ (Human Rights and Social Work).
Kas ketvirtas žmogus žemėje verčiasi vienu doleriu per dieną. Tie žmonės kasdien susiduria su tuo pačiu sunkumu kaip Rikardas ir Justina: privati sveikatos priežiūra įmanoma, tačiau neįkandama, o viešoji — nors ir įkandama, tačiau neprieinama. Deja, daugiau kaip milijardui pasaulio vargdienių, gavusių ‛teisę į medicininę priežiūrą’, šios paslaugos iki šiol neprieinamos.
Kraupus žmogaus teisių pažeidimų sąrašas be galo ilgas. Čia aprašytų reiškinių priskaičiuotum šimtus milijonų kartų tiek. Nors žmogaus teisių organizacijos labai stengiasi ir aukojasi tūkstančiai aktyvistų, kurie net rizikuodami gyvybe mėgina pagerinti vyrų, moterų bei vaikų padėtį, žmogaus teisių visuotinis užtikrinimas lieka tik svajonė. Ar jos kada nors bus užtikrintos? Tikrai bus, tačiau pirma turi įvykti tam tikrų pokyčių. Du iš jų svarstomi tolesniame straipsnyje.
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 8 puslapyje]
Courtesy MgM Stiftung Menschen gegen Minen (www.mgm.org)
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 9 puslapyje]
UN PHOTO 148051/J. P. Laffont—SYGMA
WHO photo/PAHO by J. Vizcarra