Pagarba kitiems

RAŠTE mums liepiama ‛gerbti visus’ ir ‛nieko neįžeidinėti’ (1 Pt 2:17; Tit 3:2). Juk visi žmonės, kuriuos sutinkame, „sutverti panašūs į Dievą“ (Jok 3:9). Kristus mirė už kiekvieną (Jn 3:16). Visi verti išgirsti gerąją žinią, kad pagal ją gyventų ir būtų išgelbėti (2 Pt 3:9). Yra žmonių, kurie dėl savo padėties ar pareigų nusipelno ypatingos pagarbos.

Kodėl kai kurie bando teisintis negalį rodyti tokios pagarbos, kokia skatinama Biblijoje? Galbūt vietiniai papročiai lemia, kam kokia pagarba pridera pagal kastą, odos spalvą, lytį, sveikatos būklę, amžių, turtą ar socialinę padėtį. Korupcija, paplitusi tarp valdžios tarnautojų, sumenkino pagarbą valdžiai. Kai kur žmonės labai skundžiasi savo dalia. Jie turi ilgai dirbti, kad patenkintų tik būtiniausius poreikius, ir nepatiria aplinkinių pagarbos. Jaunuoliai bendraamžių verčiami maištauti prieš nemėgstamus mokytojus ir pareigūnus. Daugelį paveikia televizijoje rodomos istorijos, kaip vaikai pergudrauja tėvus ar nurodinėja jiems. Reikia pastangų, kad tokios pasaulietiškos tendencijos nepakeistų mūsų pagarbaus požiūrio į kitus. Tačiau elgdamiesi su kitais kilniai galime palaikyti geresnę atmosferą, leidžiančią keistis mintimis.

Pagarbus užkalbinimas. Iš asmens, užsiimančio religine veikla, tikimasi, kad jis rodys pagarbą tinkama apranga ir elgesiu. Etiketo taisyklės įvairiose šalyse skiriasi. Kai kurių manymu, nepagarbu užkalbinti kitą asmenį nenusiėmus skrybėlės ar laikant ranką kišenėje. Kitur tai priimtina. Kad nieko neįžeistum, atsižvelk į vietinius papročius. Taip turėsi mažiau kliūčių sėkmingai skelbti gerąją naujieną.

Šie principai taikytini ir kreipiniams, ypač jeigu šnekiname pagyvenusį žmogų. Paprastai manoma, kad nepagarbu jaunuoliams kreiptis į suaugusiuosius vardu, nebent tai būtų jiems leista. Kai kur ir suaugusiajam būtų nemandagu vardu vadinti nepažįstamą žmogų. Daugelyje kalbų norint parodyti pagarbą vyresniam asmeniui ar kokiam nors pareigūnui, vartojama mandagumo forma „jūs“.

Pagarba asmeniui. Mažesnėse bendruomenėse priimta pasveikinti kiekvieną asmenį, sutiktą kelyje ar įėjus į kambarį. Galėtum nusišypsoti, linktelėti galvą ar tiesiog pakelti akis. Ignoruoti kitą būtų nepagarbu.

Tačiau kai kurie gali manyti esą ignoruojami, net jei yra pastebėti. Kodėl? Todėl, kad nesijaučia vertinami kaip asmenybės. Kartais žmonės skirstomi pagal tam tikrus fizinius bruožus. Žmonių, turinčių negalią ar sveikatos problemų, dažnai šalinamasi. Tačiau Dievo Žodis moko elgtis su jais meilingai ir pagarbiai (Mt 8:2, 3). Visus mus veikia iš Adomo paveldėta nuodėmė. Ar jaustumeisi gerbiamas, jei visada būtumei atpažįstamas iš savo ydų? Argi nebūtų maloniau, jei tave pripažintų dėl teigiamų ypatybių?

Gerbti dar reiškia pripažinti autoritetą. Kai kur prieš liudijant šeimos nariams būtina pirmiau pakalbėti su namų šeimininku. Nors skelbti ir mokyti mums pavedė Jehova, turime pripažinti, jog pareigą auklėti, drausminti ir vesti vaikus jis davė tėvams (Ef 6:1-4). Tad jei skelbdami po namus norime pasikalbėti su vaikais, pirma geriau paklausti tėvų sutikimo.

Seni žmonės turi gyvenimo patirties ir į tai būtina atsižvelgti (Job 32:6, 7). Toks požiūris padėjo jaunai pionierei iš Šri Lankos, kai ji kreipėsi į vieną pagyvenusį vyrą. Jis iš pradžių paprieštaravo jai: „Kaip gali tokia jaunutė mergaitė mokyti mane Biblijos?“ Bet pionierė atsakė: „Aš ir neatėjau jūsų mokyti. Tik noriu papasakoti, ką sužinojau pati ir kas mane taip nudžiugino.“ Pagarbus pionierės atsakymas sudomino vyrą. „Na, ir ką gi tu sužinojai?“ — paklausė jis. „Kaip galima gyventi amžinai“, — atsakė sesuo. Tas pagyvenęs vyras pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais. Ne visi pagyvenusieji reikalaus tokios pagarbos, bet dauguma pagarbų elgesį vertins.

Tačiau kartais pagarba rodoma perdėtai. Ramiojo vandenyno salose ir kitur pagarbiai tradiciškai kreipiantis į kaimo ar genties vadą liudytojams lengviau rasti klausytojų bei pasikalbėti su pačiu genties vadu ir jam pavaldžiais žmonėmis. Vis dėlto meilikauti nereikėtų ir būtų netinkama (Pat 29:5). Ir net jeigu kalbai būdingi kokie nors titulai, krikščionims nebūtina juos nuolat vartoti.

Pagarbi kalbėsena. Biblijoje esame raginami paaiškinti savo viltį „romiai ir pagarbiai“ (1 Pt 3:15, Brb). Nors ir galėtume greitai atskleisti kito asmens požiūrio ydas, būtų neišmintinga taip užgauti jo orumą. Ar ne geriau kantriai jo išklausyti, net paklausti, kodėl jis taip mąsto, o paskui atsižvelgiant į jo nuomonę drauge iš Rašto samprotauti?

Tokią pagarbą dera rodyti ne tik šnekučiuojantis su vienu asmeniu, bet ir kalbant auditorijai nuo pakylos. Kalbėtojas, gerbiantis klausytojus, aršiai nekritikuos jų ir nevers manyti, jog jie privalo klausyti jo patarimo. Taip kalbėdamas jis tik prislėgtų kitus. Daug geriau turėti omenyje, kad klausytojai yra žmonės, mylintys Jehovą ir norintys tarnauti jam! Sekdami Jėzumi turime elgtis supratingai su tais, kurie dvasiškai silpni, mažiau patyrę ar lėčiau taiko Biblijos patarimus.

Klausytojai pajus kalbėtojo pagarbą, jeigu skatindamas juos labiau taikyti Dievo Žodį jis neišskirs savęs. Todėl nurodant Rašto vietų pritaikymą išmintinga vengti nuolat kartoti asmeninį įvardį „jūs“. Atkreipk dėmesį, koks skirtumas tarp klausimo „Ar viską darote, ką galite?“ ir teiginio „Kiekvienas iš mūsų turėtų pagalvoti: ‛Ar viską darau, ką galiu?’“ Abiejų klausimų mintis ta pati, bet pirmasis rodo, jog kalbėtojas save laiko aukštesniu už kitus. Antrasis klausimas skatina kiekvieną, įskaitant kalbėtoją, analizuoti savo padėtį ir savo paties motyvus.

Priešinkis pagundai mėtyti sąmojus vien kad prajuokintum auditoriją. Tai menkina Biblijos žinios kilnumą. Tiesa, Dievo tarnyba turime džiaugtis. Ir mums paskirtoje medžiagoje gali būti humoro elementų. Tačiau rimtus dalykus paversti juokais būtų nepagarba auditorijai ir Dievui.

Tad tegu mūsų požiūris, elgesys ir kalba visuomet rodo, kad į kitus žiūrime taip, kaip mokė Jehova.