Pavyzdžiai gyvenimiški

KAD ir kokius pavyzdžius vartotum, jie turi tikti aptariamai medžiagai. Tačiau kad būtų paveikūs, jie turi tikti ir klausytojams.

Kaip turėtum atsižvelgti į klausytojus, kai rengiesi kažką pailiustruoti kalbėdamas grupei? Ką darė Jėzus Kristus? Mokydamas minias ar mokinius jis niekada neimdavo pavyzdžių iš kitataučių — ne izraelitų gyvenimo. Tokie pavyzdžiai jo klausytojams būtų buvę nesuprantami. Jėzus neminėdavo Egipto karaliaus rūmų gyvenimo ar Indijos religinių papročių. Jis pasakodavo apie veiklą, būdingą visų tautų žmonėms — apie drabužių lopymą, verslą, prarastą turtą, vestuvių pokylius. Jėzus žinojo, kaip žmonės elgiasi įvairiomis aplinkybėmis, ir tuo remdavosi (Mk 2:21; Lk 14:7-11; 15:8, 9; 19:15-23). Kadangi jis viešai skelbė Izraelio gyventojams, pavyzdžiu dažniausiai imdavo tai, kas susiję su jų kasdieniu gyvenimu ir veikla. Jis kalbėjo apie ūkininkavimą, apie tai, kaip avys klauso ganytojo balso ir kaip vynmaišiai naudojami vynui saugoti (Mk 2:22; 4:2-9; Jn 10:1-5). Jis taip pat nurodydavo žinomų istorinių pavyzdžių — pirmosios žmonių poros sukūrimą, Nojaus dienų Tvaną, Sodomos ir Gomoros sunaikinimą, Loto žmonos žūtį ir daugelį kitų (Mt 10:15; 19:4-6; 24:37-39; Lk 17:32). Ar rinkdamasis iliustracijas tu irgi kruopščiai apmąstai, kuo užsiima tavo klausytojai ir kokia jų kultūrinė aplinka?

Na, o jei kalbi ne grupei, o tik vienam ar keletui asmenų? Stenkis rasti iliustraciją, labiausiai tinkančią mažai auditorijai. Liudydamas samarietei prie šulinio netoli Sicharo Jėzus kalbėjo apie „gyvąjį vandenį“, kurį geriantys „nebetrokš per amžius“, ir apie „versmę vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“, — tie įvaizdžiai buvo tiesiogiai susiję su moters veikla (Jn 4:7-15). O kai kalbėjosi su žvejais, plaunančiais tinklus, Jėzus tarnybą palygino su žvejyba (Lk 5:2-11). Jis būtų galėjęs kalbėti apie ūkininkavimą, nes šalyje buvo verčiamasi žemdirbyste, bet kad pasiektų širdį verčiau minėjo pačių pašnekovų veiklą. Ar stengiesi taip daryti?

Jėzus dėmesį sutelkė į „pražuvusias Izraelio namų avis“, o apaštalas Paulius skelbė ne tik Izraelio vaikams, bet ir kitataučiams (Mt 15:24; Apd 9:15). Ar dėl to Pauliui reikėjo remtis kitokiais dalykais? Taip. Rašydamas Korinto krikščionims jis minėjo bėgimo lenktynes, mėsos valgymą stabų šventyklose ir triumfo eiseną — visa tai, kas jiems buvo žinoma (1 Kor 8:1-10; 9:24, 25; 2 Kor 2:14-16).

Ar mokydamas taip pat kruopščiai parenki stiliaus priemones ir pavyzdžius kaip Jėzus ir Paulius? Ar apgalvoji, kokios tavo klausytojų aplinkybės, kasdienė veikla? Aišku, nuo pirmojo šimtmečio pasaulyje daug kas pasikeitė. Žmonės naujienas dabar sužino per televiziją, todėl dauguma žino apie padėtį pasaulyje. Jei visuomenė informuota ir tavo šalyje, pavyzdžiu gali imti ir tokias naujienas. Vis dėlto labiausiai žmogų jaudina tai, kas susiję su jo paties kasdieniu gyvenimu — jo namais, šeima, darbu, valgiu, vietovės orais.

Jeigu iliustraciją tenka detaliai aiškinti, ko gero, kalbi apie tai, ko auditorija nesupranta. Tokia iliustracija tiesiog užgožtų patį pamokymą. Dėl to klausytojai veikiau įsimins tą pavyzdį, o ne Rašto tiesą, kurią stengeisi perteikti.

Jėzus gretino ne painius, o įprastus kasdienius dalykus. Jis mažais dalykais paaiškindavo didelius, paprastais — sudėtingus. Susiedamas kasdienius įvykius ir dvasines tiesas, Jėzus padėjo žmonėms geriau suprasti ir įsiminti tas tiesas, kurių mokė. Koks puikus pavyzdys mums!