Stichinės nelaimės — ar jos nuo Dievo?
„DIEVE, ką tu mums padarei?“
Tokie buvo žodžiai išsigelbėjusiojo, kuris apžvelgė sunaikinimą, įvykusį 1985-ųjų lapkričio 13-ąją Kolumbijoje dėl sniegu padengto Ruiso vulkano išsiveržimo. Purvo lavina palaidojo visą Armero miestą; per vieną naktį žuvo daugiau kaip 20000 žmonių.
Suprantama tokia išsigelbėjusiojo reakcija. Būdami bejėgiai prieš stulbinančias gamtos jėgas žmonės nuo seniausių laikų tokius nelaimingus įvykius priskyrė Dievui. Pirmykščiai žmonės atnašavo aukas (net ir žmones), kad nuramintų savo jūros, dangaus, žemės, kalnų, vulkanų ir kitų pavojaus šaltinių dievus. Net šiandieną kai kurie priima katastrofiškų gamtos reiškinių padarinius kaip likimą arba Dievo veiksmus.
Ar tikrai nelaimės, kurios atneša tiek daug žmonių aukų ir nuostolių pasaulyje, yra nuo Dievo? Ar jis dėl to kaltas? Kad rastume atsakymus, mes turime atidžiau pažvelgti, su kuo susijusios tokios nelaimės. Iš tikrųjų mes turime peržiūrėti kai kuriuos žinomus faktus.
Kas yra „stichinė nelaimė“?
Tokios stichinės nelaimės, kaip žemės drebėjimas Tangšane (Kinija), per kurį, pagal oficialius kinų pranešimus, žuvo 242000 žmonių, ir praūžęs pietų Floridoje bei Luizianoje (JAV) uraganas Endriu, kuris pridarė milijardus dolerių nuostolio, buvo pasaulio spaudos dėmesio centre. O kaip, jei toks žemės drebėjimas būtų įvykęs negyvenamoje Gobio dykumoje, 1100 km į šiaurės vakarus nuo Tangšano, arba jei uraganas Endriu būtų pakeitęs kursą ir išsisėmęs virš jūros, aplenkdamas žemę? Vargu ar juos dabar prisimintų.
Tad aišku, kalbėdami apie stichines nelaimes, mes kalbame ne tik apie įspūdingą gamtos jėgų demonstraciją. Kasmet įvyksta tūkstančiai žemės drebėjimų, didelių ir mažų, daugybė audrų, ciklonų, uraganų, taifūnų, vulkanų išsiveržimų bei kitų siautulingų reiškinių, kurie tampa tik statistika kurioje nors registracijos knygoje. Tačiau kai dėl tokių įvykių žūsta daug gyvybių bei turto ir nutrūksta normalus gyvenimo ritmas, jie tampa nelaimėmis.
Reikia pažymėti, kad žala ir nuostoliai ne visada proporcingi juos sukėlusioms gamtos jėgoms. Didžiausias nelaimes nebūtinai sukelia patys galingiausi gamtos jėgų reiškiniai. Pavyzdžiui, 1971-aisiais San Fernande (Kalifornija, JAV) įvyko 6,6 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas, dėl kurio žuvo 65 žmonės. Po metų dėl 6,2 balo žemės drebėjimo Managvoje (Nikaragva) žuvo 5000 žmonių!
Todėl kai kalbama apie stichinių nelaimių didėjančią griaunamąją jėgą, mes turime paklausti, ar gamtos reiškiniai tapo siautulingesni? Ar ši problema padidėjo dėl žmogaus įtakos?
Kas atsakingas?
Biblija pripažįsta Jehovą Dievą kaip visų dalykų, įskaitant šios žemės gamtos jėgas, Didįjį Kūrėją (Pradžios 1:1; Nehemijo 9:6; Žydams 3:4; Apreiškimas 4:11). Tai nereiškia, kad jis iššaukia kiekvieną vėjo dvelkimą ir kiekvieną liūtį. Greičiau jis leido veikti kai kuriems dėsniams, kurie valdo žemę ir jos aplinką. Pavyzdžiui, Ekleziasto 1:5-7 mes skaitome apie tris pagrindinius ciklus, dėl kurių įmanoma gyvybė žemėje: kasdieninis saulės užtekėjimas ir laida, nuolatinė vėjų sistema ir vandens ciklas. Perpranta tai žmonija ar ne, tačiau tūkstančius metų žemėje veikia šios bei kitos, į jas panašios, gamtos sistemos, įskaitant klimatą, geologiją ir ekologiją. Iš tikrųjų Ekleziasto rašytojas atkreipė dėmesį į didelį skirtumą tarp nekintančių bei begalinių kūrimo kelių ir laikino bei trumpo žmogaus gyvenimo.
Jehova ne tik sukūrė gamtos jėgas, bet jis taip pat turi galią kontroliuoti jas. Visoje Biblijoje randame pranešimus, kad Jehova kontroliuoja ir manipuliuoja šiomis jėgomis savo tikslams vykdyti. Tai Raudonosios jūros perskyrimas Mozės dienomis ir saulės bei mėnulio judėjimo danguje sustabdymas Jozuės laikais (Išėjimo 14:21-28; Jozuės 10:12, 13). Jėzus Kristus, Dievo Sūnus ir pažadėtasis Mesijas, taip pat parodė savo galią gamtos jėgoms, pavyzdžiui, kai jis nutildė audrą Galilėjos jūroje (Morkaus 4:37-39). Pranešimai, panašūs į šiuos, nepalieka abejonių, kad Jehova Dievas ir jo Sūnus Jėzus Kristus gali visiškai kontroliuoti visa, kas turi poveikį gyvenimui čia, žemėje (2 Kronikų 20:6; Jeremijo 32:17; Mato 19:26).
Jei taip yra, ar turime pagrindą kaltinti Dievą dėl šiomis dienomis didėjančio per stichines nelaimes nuniokojimo ir nusiaubimo? Kad atsakytume į šį klausimą, mes pirmiausia turime apsvarstyti, ar yra įrodymų, jog gamtos jėgos dabar pasidarė dramatiškai siautulingesnės, galbūt net nebekontroliuojamos.
Šiuo atžvilgiu atkreipk dėmesį, kas sakoma knygoje „Stichinės nelaimės — Dievo ar žmogaus veiksmai?“ (anglų k.): „Nėra jokio įrodymo, kad klimatologiniai veiksniai, su kuriais susijusios sausros, potvyniai bei ciklonai, keičiasi. Ir nė vienas geologas netvirtina, kad žemės plutos poslinkiai, su kuriais susiję žemės drebėjimai, vulkanai ir cunamiai (bangos, kilusios dėl žemės drebėjimų), pasidarė intensyvesni.“ Panašiai pažymima knygoje „Žemės drebėjimas“ (anglų k.): „Kiekvieno kontinento uolienose yra išlikusios žymės nesuskaičiuojamų didelių bei mažų geologinių reiškinių, iš kurių kiekvienas galėjo būti katastrofine nelaime žmonijai, jei jis būtų vykęs šiandieną; moksliniu požiūriu tokie reiškiniai nuolat vyks ir ateityje.“ Kitaip tariant, per ištisus amžius žemė ir jos dinaminės jėgos išliko daugiau ar mažiau tos pačios. Tad nepriklausomai nuo to, ar tam tikri statistiniai duomenys rodo kai kurių geologinių arba kitų reiškinių aktyvumo padidėjimą, ar ne, žemė dabartiniais laikais nepasidarė nekontroliuojamai siautulingesnė.
Tada su kuo susijęs stichinių nelaimių, apie kurias skaitome, dažnumo ir griaunamosios jėgos padidėjimas? Jei negalime kaltinti gamtos jėgų, tai kaltė, atrodytų, tenka žmogui. Ir iš tikrųjų specialistai pripažįsta, kad dėl žmogaus veiklos aplinka pasidarė palankesnė stichinėms nelaimėms ir stipriau jų pažeidžiama. Besivystančiose šalyse augantis maisto poreikis verčia fermerius per daug kultivuoti turimą žemę arba dėl ariamos žemės iškirsti gyvybiškai svarbius miškus. Dėl to vyksta rimta dirvos erozija. Gyventojų didėjimas taip pat pagreitina lūšnų bei laikinų trobesių kvartalų, atsitiktinai pastatytų nesaugiose vietose, augimą. Net labiau išsivysčiusiose šalyse žmonės, kaip tie milijonai gyvenančių Kalifornijoje palei San Andreaso lūžį, stato save į pavojų, nepaisydami aiškių perspėjimų. Esant tokioms aplinkybėms, ar iš tikrųjų galima tragiškus nepaprastų reiškinių — audrų, potvynių ar žemės drebėjimų rezultatus pavadinti „gamtiniais“?
Tipiškas pavyzdys — sausra Sachelio zonoje (Afrika). Paprastai mes manome, kad sausra — tai lietaus ar vandens stygius, dėl kurio kyla badas ir mirtis. Tačiau ar masinis badas ir bado mirtis šioje vietovėje — tai tik vandens stokos rezultatas? Knygoje „Gamtos šėlsmas“ (anglų k.) sakoma: „Įrodymai, surinkti mokslinių bei gelbėjimo organizacijų, rodo, kad šiandieną badas tebesiaučia ne tiek dėl ilgai trunkančios sausros, kiek dėl ilgai trunkančio piktnaudžiavimo žeme ir vandens resursais. ... Tebesitęsiantis Sachelio virtimas dykuma — tai žymia dalimi žmogaus sukeltas reiškinys.“ Pietų Afrikos laikraštis The Natal Witness pažymi: „Badas kyla ne dėl maisto stokos, o dėl jo nepasiekiamumo. Kitaip tariant — dėl skurdo.“
Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų katastrofų alinančių padarinių. Tyrimai parodė, kad vargingesnėse šalyse dėl stichinių nelaimių mirtingumo procentas neproporcingai didesnis, palyginus su turtingesniais pasaulio kraštais. Pavyzdžiui, nuo 1960-ųjų iki 1981-ųjų, pagal vieną tyrimą, Japonijoje buvo 43 žemės drebėjimai bei kitokios nelaimės, dėl kurių žuvo 2700 žmonių — vidutiniškai 63 mirties atvejai per vieną nelaimę. Per tą patį laikotarpį Peru įvyko 31 nelaimė, dėl ko žuvo 91000 žmonių, arba 2900 per vieną nelaimę. Kodėl toks skirtumas? Stichinės nelaimės kilo dėl gamtos jėgų, bet kaltė dėl tokio didelio gyvybių praradimo ir materialinių sugriovimų skirtumo tenka žmogaus socialinei, ekonominei bei politinei veiklai.
Kaip išspręsti problemas?
Mokslininkai ir specialistai daugelį metų bando rasti būdus, kaip susidoroti su stichinėmis nelaimėmis. Jie skverbiasi giliai į žemę, siekdami suprasti žemės drebėjimų bei vulkanų išsiveržimų veiklos mechanizmą. Iš kosminių palydovų jie stebi orų tipus, kad sektų ciklonų ir uraganų kelius bei prognozuotų potvynius bei sausras. Visi šie tyrinėjimai jiems teikia informaciją, dėl kurios, kaip tikimasi, jie galės sumažinti gamtos jėgų poveikį.
Ar davė šios pastangos gerų rezultatų? Apie šias brangiai kainuojančias, aukšto techninio lygio priemones viena gamtosaugos organizacija kalba: „Jos pateisinamos. Bet jei jos reikalauja neproporcingai daug pinigų bei pastangų, jei jos tarnauja pavojaus, gresiančio bendruomenėms, kuriose gyvena aukos, ignoravimui pateisinti ir tuo jį padidinti, tai iš jų daugiau žalos negu naudos.“ Pavyzdžiui, nors naudinga žinoti, jog Bangladešo pakrantės deltai nuolat gresia potvyniai bei potvynio bangos, tačiau tos žinios nepakeičia milijonų gyventojų aplinkybių, dėl kurių jie priversti čia gyventi. Dėl to kartojasi nelaimės, nusinešančios šimtus tūkstančių gyvybių.
Aišku, jog techninė informacija gali būti naudinga tik tam tikru mastu. Kita, kas būtina, — tai sugebėjimas palengvinti sunkumus, dėl kurių žmonės neturi kito pasirinkimo, kaip tik gyventi ypatingo pavojingumo vietovėse arba gyventi alinant aplinką. Kitaip tariant, kad galima būtų sumažinti stichijų padarytą nuostolį, reikia pakeisti socialinę, ekonominę bei politinę sistemą, kurioje gyvename. Kas gali įvykdyti tokią užduotį? Tik Tas, kuris gali kontroliuoti net stichines nelaimes sukeliančias jėgas.
Dievo veiksmai — priešakyje
Jehova Dievas neužsiims tiktai simptomais, bet jis pašalins pačias žmogaus vargų priežastis. Jis padarys galą godžioms ir slegiančioms politinėms, komercinėms ir religinėms sistemoms, kurios „viešpatauja žmogui jo nuostoliui“ (Ekleziasto 8:9). Kiekvienas, kas žino Bibliją, atkreips dėmesį, kad jos puslapiuose yra daug pranašysčių, nurodančių tą laiką, kai Dievas imsis veiksmų išvaduoti žemę iš blogio bei kančių ir atkurti joje taikos bei teisingumo rojų (Psalmių 36:9-11, 29; Izaijo 13:9; 65:17, 20-25; Jeremijo 25:31-33; 2 Petro 3:7; Apreiškimas 11:18).
Iš esmės to Jėzus Kristus ir mokė melsti visus savo pasekėjus, būtent, „teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10). Mesijiškoji Karalystė pašalins visas netobulas žmonių valdžias, kaip nusakė pranašas Danielius: „Anų gi karalysčių dienose Dievas pažadins karalystę, kuri neiširs per amžius ir jos viešpatavimas nebus atiduotas kitai tautai. Ji sutrupins ir sunaikins visas šitas karalystes, pati gi stovės per amžius“ (Danieliaus 2:44).
Ką įvykdys Dievo Karalystė (ko šiandieną negali padaryti tautos)? Biblija nurodo patrauklią ateities panoramą. Vietoj šiuose puslapiuose pavaizduotų sąlygų, tokių kaip badas bei skurdas, bus „apsčiai javų lygumose, net aukštai ant kalnų“ ir „lauko medžiai duos savo vaisių, žemė duos savo želmenų, ir jos bus savo šalyje be baimės“ (Psalmių 72:16, ŠvR [71:16, ŠR]; Ezechielio 34:27). Apie gamtos aplinką Biblija mums sako: „Palikta ir nepereinama šalis linksminsis, tyruma džiaugsis ir žydės kaip lelija. ... Nes dykumoje ims vandens versmės tekėti šen ir ten ir upeliai išdžiūvusioje žemėje. Kur anksčiau sausa žemė buvo, dabar bus tvenkiniai, pilni vandens“ (Izaijo 35:1, ŠR; 6, 7, ŠvR). Ir nebebus daugiau karų (Psalmių 45:10).
Kaip Jehova Dievas visa tai įgyvendins ir kaip jis elgsis su gamtos jėgomis, kad dėl jų daugiau nebebūtų žalos, Biblijoje nesakoma. Tačiau tikra tai, kad visi, kurie gyvens valdomi teisingos vyriausybės, „nesidarbuos veltui ir negimdys sumišime, nes jie — Viešpaties palaimintųjų palikuonys ir su jais jų vaikų vaikai“ (Izaijo 65:23).
Šio žurnalo puslapiuose, kaip ir kituose Sargybos Bokšto bendruomenės leidiniuose, Jehovos Liudytojai daug kartų nurodė, kad 1914-aisiais danguje buvo įkurta Dievo Karalystė. Vadovaujant šiai Karalystei, jau beveik 80 metų vyksta pasaulinis skelbimas ir šiandieną mes esame prie „naujo dangaus ir naujos žemės“ slenksčio. Žmonija bus išvaduota ne tik nuo stichinių nelaimių nuniokojimų, bet taip pat nuo visų skausmų bei kančių, kamuojančių ją jau šešis tūkstančius metų. Tuomet iš tikrųjų bus galima pasakyti, jog „kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (2 Petro 3:13; Apreiškimas 21:4).
Tačiau kaip šiuo metu? Ar Dievas veikia naudai tų, kurie kenčia dėl gamtos sąlygų ar ko kito? Be abejo, bet nebūtinai taip, kaip tikisi dauguma žmonių.
[Iliustracijos 6, 7 puslapiuose]
Žmogaus veikla padarė mūsų aplinką palankesnę stichinėms nelaimėms
[Šaltinių nuorodos]
Laif/Sipa Press
Chamussy/Sipa Press
Wesley Bocxe/Sipa Press
Jose Nicolas/Sipa Press