Piemenys ir avys teokratijoje

„Jehova — mūsų Teisėjas, Jehova — mūsų Įstatymų Davėjas, Jehova yra mūsų Karalius; jis pats mus išgelbės“ (IZAIJO 33:22, NW).

1. Kodėl galima pasakyti, kad krikščionybė pirmajame amžiuje ir dabar yra teokratija?

TEOKRATIJA reiškia, kad valdo Dievas. Tai reikalauja, kad mes pripažintume Jehovos valdžią ir, spręsdami svarbius ar paprastus savo gyvenimo klausimus, laikytumės jo vadovavimo bei nurodymų. Pirmojo amžiaus susirinkimas buvo tikra teokratija. Tada krikščionys galėjo teisėtai pasakyti: „Jehova — mūsų Teisėjas, Jehova — mūsų Įstatymų Davėjas, Jehova yra mūsų Karalius“ (Izaijo 33:22, NW). Turėdama pateptųjų likutį kaip savo branduolį, Jehovos Dievo organizacija šiandien taip pat yra tikra teokratija.

Kokiais atžvilgiais mes šiandien esame teokratiški?

2. Koks yra vienas iš būdų, kuriuo Jehovos Liudytojai paklūsta Jehovos valdymui?

² Kodėl mes galime pasakyti, kad Jehovos žemiškoji organizacija yra teokratija? Kadangi tie, kurie jai priklauso, iš tikrųjų paklūsta Jehovos valdymui. Ir jie seka vadovavimu Jėzaus Kristaus, to, kurį Jehova paskyrė Karaliumi. Pavyzdžiui, pabaigos laiku Didysis Teokratas perdavė šį tiesioginį įsakymą Jėzui: „Paleisk darban savo pjautuvą ir pjauk, nes išmušė pjūties valanda ir žemės derlius prinoko“ (Apreiškimas 14:15). Jėzus paklūsta ir imasi žemės derliaus nuėmimo. Krikščionys palaiko savo Karalių šiame dideliame darbe uoliai skelbdami gerąją naujieną ir darydami mokinius (Mato 28:19; Morkaus 13:10; Apaštalų darbai 1:8). Darydami tai, jie taip pat yra Jehovos, Didžiojo Teokrato, bendradarbiai (1 Korintiečiams 3:9).

3. Kaip krikščionys paklūsta teokratijai moralės atžvilgiu?

³ Taip pat ir elgesiu krikščionys paklūsta Dievo valdymui. Jėzus pasakė: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jono 3:21). Šiandien vyksta nesibaigiantys debatai dėl moralės normų, tačiau tokioms diskusijoms nėra vietos tarp krikščionių. Jie laiko amoraliu tai, ką Jehova sako esant amoraliu, ir jie vengia to kaip maro! Jie taip pat rūpinasi savo šeimomis, klauso tėvų ir lieka pavaldūs aukštesnėms valdžioms (Efeziečiams 5:3-5, 22-33; 6:1-4; 1 Timotiejui 5:8; Titui 3:1). Taigi jie veikia teokratiškai, sutartinai su Dievu.

4. Kokį neteisingą požiūrį parodė Adomas ir Ieva bei Saulius ir kaip krikščionys parodo skirtingą požiūrį?

⁴ Adomas ir Ieva prarado Rojų, kadangi jie norėjo patys spręsti, kas yra teisinga ir kas — neteisinga. Jėzus norėjo, kad būtų kaip tik priešingai. Jis sakė: „Aš ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane yra siuntęs.“ Krikščionys siekia to paties (Jono 5:30; Luko 22:42; Romiečiams 12:2; Žydams 10:7). Saulius, pirmasis Izraelio karalius, klausė Jehovos, bet tik dalinai. Už tai jis buvo atmestas. Samuelis jam pasakė: „Paklusnumas yra geresnis už aukas ir dėmesio atkreipimas į tai yra geresnis už avinų taukus“ (1 Samuelio 15:22, ŠvR). Ar teokratiška vykdyti Jehovos valią iki tam tikro laipsnio, pavyzdžiui, reguliariai dalyvaujant skelbimo darbe arba lankant sueigas, o po to eiti į kompromisą moralės atžvilgiu ar kitokiu būdu? Žinoma, ne! Mes stengiamės ‛iš širdies vykdyti Dievo valią’ (Efeziečiams 6:6; 1 Petro 4:1, 2). Skirtingai negu Saulius, mes visiškai paklūstame Dievo valdymui.

Šiuolaikinė teokratija

5, 6. Kaip Jehova bendrauja su žmonija šiandien ir koks yra bendradarbiavimo su šia priemone rezultatas?

⁵ Praeityje Jehova valdė ir atskleisdavo tiesas per asmenis: pranašus, karalius ir apaštalus. Šiandien taip nebėra; įkvėptų pranašų ar apaštalų nėra. Vietoj to, Jėzus pasakė, kad savo karališkojo dalyvavimo metu jis atpažins ištikimą pasekėjų grupę, „ištikimą bei protingą tarną [„vergą“, NTP]“, ir jį paskirs valdyti visus savo turtus (Mato 24:45-47; Izaijo 43:10). 1919 metais tas vergas buvo atpažintas kaip pateptųjų krikščionių likutis. Nuo to laiko, atstovaujamas Jehovos Liudytojų Vadovaujančiosios korporacijos, jis yra teokratijos žemėje centras. Po visą pasaulį Vadovaujančiajai korporacijai atstovauja filialų komitetai, keliaujantieji prižiūrėtojai ir susirinkimų vyresnieji.

⁶ Bendradarbiavimas su teokratine organizacija yra gyvybiškai svarbi paklusnumo teokratijai dalis. Toks bendradarbiavimas padeda pasiekti vienybę ir tvarką „visoje brolijoje“ pasauliniu mastu (1 Petro 2:17, NW). Tai tuo pačiu džiugina Jehovą, kuris „nėra netvarkos, bet ramybės Dievas“ (1 Korintiečiams 14:33, NTP).

Vyresnieji teokratijoje

7. Kodėl galima pasakyti, kad krikščionių vyresnieji yra paskirti teokratiškai?

⁷ Visi paskirti vyresni vyrai, nepaisant to, kokie jų įgaliojimai, atitinka Biblijoje apibrėžtas sąlygas prižiūrėtojo, arba vyresnio vyro, pareigoms užimti (1 Timotiejui 3:1-7; Titui 1:5-9). Be to, Pauliaus žodžiai Efezo vyresniesiems taikomi visiems vyresniesiems: „Žiūrėkite pačių savęs ir visos kaimenės, kurioje Šventoji Dvasia jus paskyrė prievaizdais, kad jūs ganytute Dievo surinkimą“ (Apaštalų darbai 20:28, NTP). Taip, vyresniuosius paskiria šventoji dvasia, kuri ateina iš Jehovos Dievo (Jono 14:26). Jų paskyrimas yra teokratinis. Be to, jie gano Dievo kaimenę. Kaimenė priklauso Jehovai, o ne vyresniesiems. Tai yra teokratija.

8. Kokios yra bendros vyresniųjų pareigos šiandien?

⁸ Savo laiške Efeziečiams apaštalas Paulius apibrėžė bendras vyresniųjų pareigas, sakydamas: „Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui“ (Efeziečiams 4:11, 12). Apaštalai ir pranašai išnyko kartu su „Kristaus kūno“ kūdikyste. (Palygink 1 Korintiečiams 13:8.) Bet vyresnieji iki šiol labai daug dirba skelbdami, ganydami ir mokydami (2 Timotiejui 4:2; Titui 1:9).

9. Kaip vyresnieji turėtų pasiruošti atstovauti Dievo valiai susirinkime?

⁹ Kadangi teokratija yra Dievo valdymas, efektyviai dirbantiems vyresniesiems yra gerai žinoma Dievo valia. Jozuei buvo įsakyta kasdien skaityti Įstatymą. Ir vyresnieji turi reguliariai studijuoti Raštą bei ieškoti jame informacijos ir būti gerai susipažinę su bibline literatūra, išleista ištikimo bei protingo vergo (2 Timotiejui 3:14, 15). Tai žurnalai Sargybos bokštas ir Awake! (Atsibuskite!) bei kitos publikacijos, parodančios, kaip bibliniai principai taikomi specifinėmis situacijomis.a Nors vyresniajam svarbu žinoti nurodymus, pateiktus Sargybos bokšto bendruomenės literatūroje, ir jų laikytis, tačiau jis taip pat turėtų būti gerai susipažinęs su Rašto principais, kurių pagrindu jie yra parašyti. Tuomet jis galės pritaikyti Raštu pagrįstus nurodymus supratingai ir su gailestingumu. (Palygink Michėjo 6:8.)

Tarnauti krikščioniška dvasia

10. Kokio blogo požiūrio vyresnieji turėtų saugotis ir kodėl?

¹⁰ Apie 55 m. e. metus apaštalas Paulius parašė pirmąjį savo laišką susirinkimui Korinte. Viena iš problemų, kurias jis sprendė, buvo ta, kad kai kurie vyrai norėjo būti aukštesni už kitus susirinkime. Paulius rašė: „Jūs jau esate pasisotinę! Jau praturtėjote! Be mūsų jau ėmėte karaliauti! O kad jūs karaliautute, kad ir mes kartu su jumis galėtume karaliauti!“ (1 Korintiečiams 4:8, NTP). Pirmajame mūsų eros amžiuje visi krikščionys turėjo viltį valdyti kaip dangiški karaliai ir kunigai su Jėzumi (Apreiškimas 20:4, 6). Tačiau, matyt, kai kurie Korinte pamiršo, kad krikščionių teokratijoje žemėje karalių nėra. Užuot elgęsi kaip šio pasaulio karaliai, krikščionių ganytojai ugdo savyje nuolankumą — savybę, kuri patinka Jehovai (Psalmių 137:6; Luko 22:25-27).

11. a) Kokie yra kai kurie išsiskiriantys nuolankumo pavyzdžiai? b) Kaip apie save turėtų galvoti vyresnieji ir visi kiti krikščionys?

¹¹ Ar nuolankumas yra silpnumas? Jokiu būdu! Pats Jehova yra apibūdinamas kaip nuolankus (Psalmių 18:35, NTP, išnaša [17:36, ŠR]). Izraelio karaliai vedė armiją į mūšius ir valdė tautą, vadovaujant Jehovai. Tačiau kiekvienas turėjo būti atsargus, ‛kad nepakiltų jo širdis puikybėn prieš jo brolius’ (Pakartoto Įstatymo 17:20). Prikeltasis Jėzus yra dangiškasis Karalius. Tačiau būdamas žemėje, jis nuplovė savo mokiniams kojas. Koks nuolankumas! Ir parodydamas, jog jis nori, kad jo mokiniai būtų tokie pat nuolankūs, jis pasakė: „Jei tad aš — Viešpats ir Mokytojas — numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jono 13:14; Filipiečiams 2:5-8). Visa šlovė ir garbė turi būti skirta Jehovai, o ne žmogui (Apreiškimas 4:11). Ar tai būtų vyresnieji, ar ne, visi krikščionys turėtų apie save galvoti taip, kaip pasakė Jėzus: „Mes esame nevertingi vergai; mes tesame atlikę, ką turėjome atlikti“ (Luko 17:10, NTP). Bet koks kitas požiūris yra neteokratiškas.

12. Kodėl ugdyti savyje meilę yra gyvybiškai svarbu krikščionių vyresniesiems?

¹² Kartu su nuolankumu krikščionių vyresnieji ugdo meilę. Apaštalas Jonas atskleidė meilės svarbą, sakydamas: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8). Meilės neturintys žmonės nėra teokratiški. Jie nepažįsta Jehovos. O apie Dievo Sūnų Biblija sako: „Jėzus... mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jono 13:1). Kalbėdamas 11-ai vyrų, kurie turėjo būti krikščionių susirinkimo vadovaujančiosios korporacijos dalis, Jėzus pasakė: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jono 15:12). Meilė yra tikrosios krikščionybės atpažinimo ženklas. Ji patraukia prislėgtuosius, liūdinčiuosius ir dvasinius belaisvius, kurie trokšta laisvės (Izaijo 61:1, 2; Jono 13:35). Vyresnieji turi pavyzdingai ją rodyti.

13. Nors problemos šiandien gali būti sunkios, kaip vyresnysis gali būti gerąja linkme veikianti jėga visose situacijose?

¹³ Šiandien vyresniųjų dažnai prašo padėti išspręsti sudėtingas problemas. Sunkumai santuokose gali būti giliai įsišakniję ir įsisenėję. Jaunimas turi problemų, kurias suaugusiems sunku suvokti. Dažnai sunkiai suprantamos emocinės ligos. Vyresnysis, susidūręs su tokiais dalykais, gali nežinoti, ką daryti. Bet jis gali būti tikras, kad jeigu jis meldžiasi ir pasitiki Jehovos išmintimi, jeigu jis tyrinėja Bibliją ir ištikimo bei protingo vergo išleidžiamą informaciją ir jeigu jis su avimis elgiasi nuolankiai bei meilingai, jis net sunkiausioje situacijoje bus gerąja linkme veikianti jėga.

14, 15. Kokie yra kai kurie pasisakymai, parodantys, kad Jehova palaimino savo tautą daugeliu puikių vyresniųjų?

¹⁴ Jehova gausiai palaimino savo organizaciją „žmonėmis kaip dovanomis“ (Efeziečiams 4:8, NW). Kartas nuo karto Sargybos bokšto bendruomenė gauna širdį džiuginančius laiškus, liudijančius apie nuolankių vyresniųjų, ganančių Dievo avis užjaučiančiai, parodytą meilę. Pavyzdžiui, susirinkimo vyresnysis rašo: „Aš neprisimenu kito tokio rajono prižiūrėtojo aplankymo, kuris būtų mane labiau paveikęs ar apie kurį iki šiol tebebūtų kalbama susirinkime. Rajono prižiūrėtojas padėjo man suprasti, kaip yra svarbu, bendraujant su broliais, turėti teigiamą požiūrį ir kaip ypač svarbu pagirti.“

¹⁵ Sesuo, kuri turėjo važiuoti į tolimą kliniką gydytis, rašo: „Kaip raminamai veikia susitikimas su vyresniuoju jau patį pirmąjį neramų vakarą ligoninėje taip toli nuo namų! Jis ir kiti broliai praleido daug laiko su manimi. Netgi pasauliečiai, kurie žinojo, ką man teko iškentėti, pripažino, kad aš niekaip nebūčiau ištvėrusi be tų mylinčių ir atsidavusių brolių paguodos, rūpinimosi ir maldų.“ Kita sesuo rašo: „Šiandien aš esu gyva, kadangi vyresniųjų korporacija kantriai vedė mane mano kovoje su giliausia depresija. ... Vienas brolis ir jo žmona nežinojo, ką man pasakyti. ... Bet labiausiai mane sujaudino tai, kad nors jie nevisiškai suprato, ką aš išgyvenu, jie meilingai rūpinosi manimi.“

16. Kokį paraginimą vyresniesiems duoda Petras?

¹⁶ Taip, daugelis vyresniųjų pritaiko gyvenime apaštalo Petro pamokymą: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia, ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys“ (1 Petro 5:1-3). Kokia palaima — tokie teokratiški vyresnieji!

Avys teokratijoje

17. Paminėk keletą savybių, kurias turėtų ugdyti visi susirinkimo nariai.

¹⁷ Tačiau teokratiją sudaro ne vien tik vyresnieji. Jeigu ganytojai turi būti teokratiški, tokios turi būti ir avys. Kokiais atžvilgiais? Principai, kurie vadovauja ganytojams, turi būti tie patys ir avims. Visi krikščionys, ne tik vyresnieji, turi būti nuolankūs, kad gautų Jehovos palaimą (Jokūbo 4:6). Visi turi ugdyti meilę, kadangi be jos mūsų aukos Jehovai nėra mielos (1 Korintiečiams 13:1-3). Ir mes visi, ne tik vyresnieji, turėtume būti „pripildyti pilno jo [Jehovos] valios pažinimo su visokia išmintimi ir dvasiniu supratimu“ (Kolosiečiams 1:9, NTP).

18. a) Kodėl nepakanka vien tik paviršutiniško tiesos pažinimo? b) Kaip mes visi galime pasidaryti pilni tikslaus pažinimo?

¹⁸ Jauniems, o taip pat ir seniems, nuolatos tenka priimti sudėtingus sprendimus, kai jie, nežiūrint į tai, kad gyvena Šėtono pasaulyje, stengiasi išlikti ištikimi. Pasaulyje vyraujančios drabužių, muzikos, kino filmų ir literatūros madų kryptys yra kai kurių dvasingumo išbandymas. Paviršutiniško tiesos pažinimo nepakanka, kad galėtume išlaikyti pusiausvyrą. Kad tikrai išliktume ištikimi, turime būti pilni tikslaus pažinimo. Mums reikia įžvalgumo ir išminties, kurią suteikti mums gali tik Dievo Žodis (Patarlių 2:1-5). Tai reiškia: ugdyti gerus studijavimo įpročius, mąstyti apie tai, ką sužinome, ir pritaikyti tai gyvenime (Psalmių 1:1-3; Apreiškimas 1:3). Paulius rašė visiems krikščionims, ne tik vyresniesiems, kai jis pasakė: „Tik subrendusiems dera stiprus maistas — tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo blogo“ (Žydams 5:14).

Ganytojai ir avys dirba kartu

19, 20. Kokie yra visiems duoti paraginimai bendradarbiauti su vyresniaisiais ir kodėl?

¹⁹ Pagaliau reikia pasakyti, kad tikrai teokratišką dvasią parodo tie, kurie bendradarbiauja su vyresniaisiais. Paulius rašė Timotiejui: „Gerai vadovaujantys vyresnieji tebūna laikomi nusipelniusiais dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie triūsia skelbdami žodį ir mokydami“ (1 Timotiejui 5:17; 1 Petro 5:5, 6). Vyresniojo pareigos yra nuostabi privilegija, bet dauguma vyresniųjų yra vedę vyrai, kurie kasdien eina į pasaulietišką darbą ir turi rūpintis žmona ir vaikais. Nors jie džiaugiasi tarnaudami, tačiau jų tarnyba yra lengvesnė ir dėkingesnė, kai susirinkimas yra teikiantis paramą, ne per daug kritiškas ar reiklus (Žydams 13:17).

²⁰ Apaštalas Paulius pasakė: „Atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu“ (Žydams 13:7). Ne, Paulius neskatino brolių sekti vyresniaisiais (1 Korintiečiams 1:12). Sekti žmogumi — neteokratiška. Bet, žinoma, yra išmintinga sekti patikrintu tikėjimu teokratiško vyresniojo, kuris aktyvus skelbimo darbe, kuris reguliariai dalyvauja sueigose ir nuolankiai bei su meile vadovauja susirinkimui.

Patvirtinimas tikėjimui

21. Kaip krikščionys parodo stiprų, kaip Mozės, tikėjimą?

²¹ Iš tikrųjų, teokratinės organizacijos egzistavimas šiuo paties didžiausio žmonijos istorijoje nuosmukio laikotarpiu yra Didžiojo Teokrato galios patvirtinimas (Izaijo 2:2-5). Tai taip pat yra patvirtinimas tikėjimui beveik penkiems milijonams krikščionių — vyrų, moterų ir vaikų, kurie kovoja su kasdieninio gyvenimo problemomis, bet niekada nepamiršta, kad jų Valdovas yra Jehova. Lygiai kaip ištikimasis Mozė „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį,“ taip krikščionys šiandien turi tokį stiprų tikėjimą (Žydams 11:27). Jie turi privilegiją gyventi teokratijoje, ir jie kasdien už tai dėkoja Jehovai (Psalmių 99:4, 5). Kai jie patiria gelbstinčią Jehovos jėgą, jie yra laimingi, kad gali paskelbti: „Jehova — mūsų Teisėjas, Jehova — mūsų Įstatymų Davėjas, Jehova yra mūsų Karalius; jis pats mus išgelbės“ (Izaijo 33:22, NW).

[Išnaša]

Ką parodo Biblija?

◻ Kokiu būdu krikščionys paklūsta teokratijai?

◻ Kaip teokratija yra organizuota šiandien?

◻ Kokiais būdais vyresnieji turėtų ruoštis, kad įvykdytų savo pareigas?

◻ Kokias krikščioniškas savybes vyresniesiems būtina ugdyti ir parodyti?

◻ Koks turėtų būti ryšys tarp avių ir ganytojų teokratijoje?

[Iliustracija 31 puslapyje]

Jeigu vyresnysis su avimis elgsis nuolankiai ir su meile, jis visada bus gerąja linkme veikianti jėga