Sektos — kas tai?
DAUGIAU nei šimtas teisėsaugos organų agentų 1993-iųjų vasario 28-tą vykdė kratą gyvenvietės namuose, apgyvendintuose daugybės vyrų, moterų ir vaikų. Tikslas — surasti neteisėtai laikomus ginklus ir suimti įtariamąjį nusikaltėlį. Tačiau agentų nuostabai iš namų į juos pasipylė kulkų kruša. Jie atsakė ugnimi.
Šiame susidūrime dešimt žmonių žuvo ir keletas buvo sužeista. Per kitas 50 dienų šimtai teisėsaugos organų agentų, ginkluotų taip, tarsi vyktų nedidelis karas, apgulė gyvenvietę. Ši padėtis be išeities baigėsi atvira kova, kurioje žuvo 86 žmonės, įskaitant mažiausiai 17 vaikų.
Tačiau kas tas priešas? Gangsterių, prekiaujančių narkotikais, gauja? Partizanų grupuotė? Ne. Kaip tau galbūt žinoma, „priešas“ buvo grupė aistringai tikinčių žmonių, sektos narių. Jų tragedija atkreipė pasaulio dėmesį į nežymią bendruomenę, gyvenančią JAV, centrinio Teksaso lygumose. Masinės informacijos priemonės užtvindė eterį ir spaudos puslapius pranešimais, tyrinėjimo medžiaga, komentarais apie fanatiškų sektų pavojų.
Tai priminė visuomenei ankstesnius atvejus, kai sektų narius jų vadovai privedė prie mirties: 1969-ieji — Mensono žmogžudystės Kalifornijoje; 1978-ieji — masinė sektos narių savižudybė Džonstaune, Gajana; 1987-ieji — Korėjos sektos vadovės Pak Sun Dža sumanytas susitarimas dėl žudynių ir savižudybių, baigęsis 32 narių mirtimi. Reikšminga, jog dauguma šių žmonių laikė save krikščionimis ir tvirtino tikį Biblija.
Suprantama, kad daugelis, kurie gerbia Bibliją kaip Dievo Žodį, yra pasibaisėję tuo, kaip įžūliai šios sektos piktnaudžiauja Raštu. Todėl metams bėgant buvo įkurta šimtai organizacijų sektoms stebėti ir jų pavojingiems veiksmams demaskuoti. Sektų veiklos žinovai numato, kad naujojo tūkstantmečio pradžioje per keletą metų gali atsirasti daug naujų sektų. Viename žurnale buvo parašyta, jog, antisektantinių grupuočių tvirtinimu, egzistuoja tūkstančiai sektų, „pasiruošusių užgrobti tavo kūną, kontroliuoti tavo mąstymą, sugadinti tavo sielą. ... Nedaugelis iš jų yra ginkluotos, bet dauguma laikomos pavojingomis. Jos tave privilios ir išnaudos, apvesdins ir palaidos.“
Kas yra sekta?
Daugelis tų, kurie galbūt ne visai supranta termino „sekta“ prasmę, vartoja jį netiksliai. Kai kurie teologai, kad išvengtų painiavos, tiesiog vengia jį vartoti.
Enciklopedijoje The World Book Encyclopedia aiškinama, kad „pagal tradiciją terminas sekta reiškė bet kokią garbinimo ar apeigų laikymosi formą“. Pagal šį kriterijų visos religinės organizacijos gali būti klasifikuojamos kaip sektos. Tačiau apskritai žodis „sekta“ šiandieną vartojamas skirtinga prasme. Toje pačioje enciklopedijoje rašoma, jog „nuo šio šimtmečio vidurio, pradėjus viešai kalbėti apie sektas, pasikeitė paties termino reikšmė. Šiandieną terminas taikomas grupėms, kurios seka gyvuoju vadovu, skelbiančiu naują, neortodoksinę doktriną ir veiklą.“
Laikydamasis paplitusios termino vartosenos, žurnalas Newsweek aiškina, kad sektos — tai „paprastai mažos, šalutinės grupės, kurių nariai sutapatina save ir susieja savo tikslus su vienu charizmatiniu asmeniu.“ Panašiai ir žurnale Asiaweek rašoma, kad „terminas [sekta] pats savaime yra neapibrėžtas, bet paprastai nurodo naują tikėjimą, kylantį iš charizmatinio vadovo, kuris dažnai skelbiasi esąs Dievo įsikūnijimas.“
Kalba, pavartota bendroje 100-ojo Merilendo valstijos (JAV) kongreso rezoliucijoje, taip pat perduoda žeminančią termino „sekta“ prasmę. Rezoliucijoje pareikšta, kad „sekta — tai grupė arba judėjimas, kuriuose rodomas pernelyg didelis atsidavimas asmeniui ar idėjai ir naudojamasi neetiškais, klastingais įtikinėjimo bei kontrolės metodais jų vadovų tikslams įgyvendinti.“
Aišku, kad apskritai sektomis laikomos religinės grupės, kurioms būdinga radikalios pažiūros bei veikla, nesiderinanti su tuo, kas šiandieną priimta kaip įprasta visuomenės norma. Paprastai savo religinę veiklą jos atlieka slaptai. Iš tikrųjų daugelis šių religinių grupių atsiskiria susivienydamos į bendruomenes. Jų atsidavimas žmogui, pasiskelbusiam vadovu, dažniausiai yra besąlygiškas ir išimtinis. Dažnai šie vadovai giriasi esą Dievo išrinktieji ar net dieviškos prigimties.
Kai kada antisektantiškos organizacijos ir masinės informacijos priemonės kalba apie Jehovos Liudytojus kaip apie sektą. Neseniai keliuose laikraščių straipsniuose Liudytojai buvo suplakti į vieną krūvą su religinėmis grupėmis, kurios žinomos savo įtartina veikla. Bet ar teisinga būtų kalbėti apie Jehovos Liudytojus kaip apie mažą, šalutinę religinę grupę? Sektų nariai dažnai atsiskiria nuo draugų, šeimos ir net nuo visuomenės apskritai. Ar taip yra su Jehovos Liudytojais? Ar Jehovos Liudytojai naudoja apgaulingas bei neetiškas narių verbavimo priemones?
Yra žinoma, kad sektų vadovai naudojasi klastingais metodais savo pasekėjų mąstymui kontroliuoti. Ar yra koks nors įrodymas, kad Jehovos Liudytojai tai daro? Ar jie savo garbinimą atlieka slapta? Ar jie seka žmogiškuoju vadovu ir garbina jį? Tiesą sakant, ar Jehovos Liudytojai yra sekta?
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]
Jerry Hoefer/Fort Worth Star Telegram/Sipa Press