Tarnavimas pasitikėjimo vertam Dievui
Papasakojo Kimonas Progakis
Buvo labai šaltas 1955 metų vakaras. Mudu su žmona Janula ėmėme nerimauti, kad mūsų 18 metų sūnus Jorgas negrįžta iš kiosko, kuriame dirbo. Netikėtai į mūsų duris pasibeldė policininkas. „Jūsų sūnų, važiuojantį dviračiu namo, partrenkė automobilis, — jis pasakė, — ir jis mirė.“ Po to jis pasilenkė į priekį ir sušnabždėjo: „Jie sakys jums, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet patikėkite manimi — jis buvo nužudytas.“ Vietos dvasininkas ir kai kurie promilitaristinių organizacijų vadovai susitarė nužudyti jį.
TUO laiku, kai Graikija ėmė atsigauti po kovų bei sunkumų laikotarpio, buvo pavojinga būti Jehovos Liudytoju. Aš asmeniškai žinojau apie Graikijos Stačiatikių Bažnyčios bei promilitaristinių organizacijų galią, nes daugiau kaip 15 metų buvau aktyvus jų narys. Leiskite man papasakoti apie įvykius, dėl kurių daugiau kaip prieš 40 metų atsitiko ta mūsų šeimos tragedija.
Išaugau Graikijoje
Aš gimiau 1902 metais pasiturinčioje šeimoje, gyvenusioje mažame kaimelyje netoli Chalkidės miesto (Graikija). Mano tėvas aktyviai dalyvavo vietinėje politinėje veikloje; mūsų šeimos žmonės buvo atsidavę Graikijos Stačiatikių Bažnyčios nariai. Aš godžiai skaičiau politinio bei religinio turinio knygas tuo metu, kai dauguma mano tėvynainių buvo beraščiai.
Dėl skurdo ir neteisybės, vyravusių 20 amžiaus pradžioje, aš troškau pasaulio, kuriame būtų geresnės sąlygos. Aš maniau, kad religija galėtų pagerinti mano tėvynainių liūdną padėtį. Dėl mano religinio polinkio vadovaujantieji kaimo vyrai pasiūlė man būti mūsų bendruomenės graikų stačiatikių šventiku. Tačiau kad ir aplankiau daug vienuolynų ir ilgai diskutavau su vyskupais bei abatais, nesijaučiau esąs pasiruošęs tokioms pareigoms arba jų norįs.
Pilietinio karo sūkuryje
Po kurio laiko, 1941 metų balandį, Graikiją okupavo nacistai. Tada prasidėjo nelaimingas žudynių, bado, netekčių ir žmonių neapsakomų kančių laikotarpis. Kilo smarkus pasipriešinimo judėjimas ir aš prisijungiau prie vienos partizanų grupės, kovojusios su okupantais nacistais. Todėl keletą kartų mano namai buvo padegti, aš — sužeistas šūviais, o mano pasėliai — nuniokoti. 1943 metų pradžioje mano šeima ir aš nebeturėjome kito pasirinkimo kaip bėgti į uolėtus kalnus. Mes ten pasilikome iki vokiečių okupacijos pabaigos 1944 metų spalį.
Vokiečiams pasitraukus kilo vidinė politinė bei pilietinė kova. Partizanų pasipriešinimo grupė, kuriai aš priklausiau, pasidarė viena iš pagrindinių besikaunančių jėgų pilietiniame kare. Nors man patiko komunistiniai teisingumo, lygybės ir draugystės idealai, tikrovė galiausiai mane visiškai nuvylė. Kadangi aš užėmiau aukštą padėtį grupėje, pats mačiau, kaip turima valdžia gadina žmones. Nors teorijos ir idealai atrodė kilniai, dėl savanaudiškumo bei netobulumo suirdavo geriausi politiniai tikslai.
Ypač mane sukrėtė tai, kad skirtingose pilietinio konflikto pusėse stačiatikių dvasininkai su šautuvais rankose žudė savo pačių religijos žmones! Aš galvodavau: ‛Kaip gali tie dvasininkai sakyti, kad jie atstovauja Jėzui Kristui, kuris perspėjo: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus“?’ (Mato 26:52)
Per pilietinį karą 1946 metais aš slapsčiausi centrinėje Graikijoje, netoli Lamijos miesto. Mano rūbai visiškai susidėvėjo, todėl nusprendžiau užsimaskuoti ir nuvykti į miestą pas siuvėją naujų drabužių. Kai atkeliavau, ten vyko karštas ginčas ir greitai pats įsiterpiau į jį — ne apie politiką, bet savo sena mėgiama tema, apie religiją. Pamatę mano pažiūras pagrįstas žiniomis, susirinkusieji pasiūlė man pasikalbėti su kažkokiu „teologijos profesoriumi“. Nedelsdami jie nuėjo atsivesti jo.
Randu tikrą viltį
Po to sekusios diskusijos metu „profesorius“ paklausė, koks yra mano tikėjimo pagrindas. „Šventieji Tėvai ir Ekumeninis Sinodas“, — atsakiau. Užuot prieštaravęs man, jis atskleidė savo mažoje Biblijoje Mato 23:9, 10 (NTP) ir paprašė perskaityti Jėzaus žodžius: „Ir nė vieno nevadinkite žemėje savo tėvu, nes vienas yra jūsų Tėvas — dangaus. Nė vadovais nesiduokite vadinami, nes jūsų vadovas yra vienas — Kristus.“
Tai man atvėrė akis! Aš pajutau, kad tas žmogus kalba tiesą. Kai jis pasakė esąs Jehovos Liudytojas, aš paprašiau jo kokios nors literatūros paskaityti. Jis atnešė man knygą „Šviesa“; tai buvo Biblijos Apreiškimo knygos paaiškinimas ir aš ją parsinešiau į savo slaptavietę. Ilgą laiką man buvo paslaptis, ką reiškia Apreiškimo knygoje nurodyti žvėrys, bet dabar sužinojau, kad jie vaizduoja mūsų 20 amžiaus politines organizacijas. Pradėjau suprasti, kad Biblija turi praktinę reikšmę mūsų laikais ir kad man reikia ją studijuoti bei suderinti savo gyvenimą su jos tiesomis.
Sugautas ir įkalintas
Netrukus po to kareiviai įsiveržė į mano slaptavietę ir suėmė mane. Aš buvau įmestas į požeminę vienutę. Kadangi ilgą laiką aš buvau ieškomas kaip nusikaltėlis, maniau, kad mane nubaus myriop. Čia, vienutėje, mane aplankė tas Liudytojas, kuris kalbėjosi su manimi patį pirmą kartą. Jis paskatino mane visiškai pasitikėti Jehova; aš taip ir padariau. Mane nuteisė šešių mėnesių tremčiai į Egėjo jūroje esančią Ikarijos salą.
Kai tik atvykau, prisistačiau ne komunistu, bet Jehovos Liudytoju. Ten buvo ir kitų, žinojusių Biblijos tiesas, todėl aš susiradau juos ir mes drauge reguliariai studijavome Bibliją. Jie padėjo man įgyti daugiau Rašto žinių ir geriau pažinti mūsų pasitikėjimo vertą Dievą, Jehovą.
1947 metais pasibaigus mano bausmės laikui, buvau iškviestas į prokuroro kabinetą. Jis kalbėjo esąs nustebintas mano elgesio ir pasakė, kad galiu remtis jo vardu, jei kada nors vėl būčiau tremiamas. Atvykęs į Atėnus, kur tuo metu buvo persikėlusi mano šeima, pradėjau bendrauti su Jehovos Liudytojų susirinkimu ir netrukus pasikrikštijau simbolizuodamas savo atsidavimą Jehovai.
Apkaltintas prozelitizmu
Dešimtmečiais Graikija persekiojo Jehovos Liudytojus remdamasi 1938 ir 1939 metais išleistais įstatymais, draudžiančiais kitos tikybos skleidimą (prozelitizmą). Todėl Graikijoje nuo 1938 iki 1992 metų buvo 19147 Liudytojų areštai, o teismai iš viso nuteisė kalėti 753 metus, iš kurių 593 metai iš tikrųjų buvo atsėdėta. Aš pats buvau suimtas daugiau kaip 40 kartų už Dievo Karalystės gerosios naujienos skelbimą ir iš viso praleidau 27 mėnesius įvairiuose kalėjimuose.
Vieną kartą buvau suimtas už laišką, kurį parašiau graikų stačiatikių dvasininkui Chalkidėje. 1955 metais Jehovos Liudytojų susirinkimai buvo skatinami išsiuntinėti visiems dvasininkams brošiūrą „Krikščioniškasis pasaulis ar krikščionybė — kas yra ‛pasaulio šviesa’?“ Vienas aukšto rango dvasininkas, kuriam aš parašiau, padavė mane į teismą už prozelitizmą. Teisme tiek advokatas Liudytojas, tiek vietinis juristas sumaniai gynė bylą ir aiškino, kad tikrųjų krikščionių įpareigojimas yra skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę (Mato 24:14).
Pirmininkaujantis teismo teisėjas paklausė archimandrito (dvasininkas, kurio titulas žemesnis už vyskupo): „Ar jūs perskaitėte laišką ir brošiūrą?“
„Ne, — atsakė jis pakeltu tonu, — aš suplėšiau juos ir išmečiau tik išėmęs iš voko!“
„Tai kaip jūs galite sakyti, kad šis vyras propagavo jums kitą tikybą?“ — paklausė pirmininkaujantis teisėjas.
Paskui mūsų advokatas paminėjo profesorius bei kitus žmones, dovanojusius didelę daugybę knygų viešosioms bibliotekoms. „Ar jūs galėtumėte pasakyti, kad tie žmonės bandė skleisti kitiems prozelitizmą?“ — paklausė jis.
Aišku, tokia veikla nebuvo prozelitizmas. Aš dėkojau Jehovai, kai išgirdau sprendimą: „Nekaltas.“
Mano sūnaus mirtis
Mano sūnus Jorgas taip pat nuolat neturėjo ramybės — ypač dėl stačiatikių dvasininkų kurstymų. Jis irgi daugelį kartų buvo suimtas dėl savo jaunatviško uolumo skelbiant Dievo Karalystės gerąją naujieną. Galiausiai priešininkai nusprendė nužudyti jį, kad tai būtų įspėjimas ir mums nustoti skelbti.
Policininkas, kuris atėjo į mūsų namus pranešti apie Jorgo mirtį, pasakė, kad vietinis graikų stačiatikių dvasininkas ir kai kurie promilitaristinių organizacijų vadovai buvo susitarę nužudyti mūsų sūnų. Tokie „nelaimingi atsitikimai“ buvo įprastas dalykas tais pavojingais laikais. Nors ir liūdėjome dėl jo mirties, mūsų ryžtas likti aktyviems skelbimo darbe bei visiškai pasitikėti Jehova dar labiau sustiprėjo.
Padedame kitiems pasitikėti Jehova
Septintojo dešimtmečio viduryje mano žmona ir vaikai praleisdavo vasaras pajūrio kaimelyje Skala Oropos, esančiame apie 50 km nuo Atėnų. Tada ten nebuvo nė vieno Liudytojo, todėl mes neformaliai liudydavome kaimynams. Kai kurie vietiniai ūkininkai palankiai atsiliepė. Kadangi žmonės dieną daugelį valandų dirbdavo savo laukuose, mes studijuodavome Bibliją su jais vėlai vakare ir daug iš jų tapo Liudytojais.
Matydami, kaip Jehova laimina mūsų pastangas, maždaug 15 metų kiekvieną savaitę mes važiuodavome ten vesti Biblijos studijų besidomintiems žmonėms. Apie 30 žmonių, su kuriais mes studijavome ten, padarė tokią pažangą, kad buvo pakrikštyti. Iš pradžių buvo sudaryta studijų grupė ir aš buvau paskirtas vadovauti sueigoms. Vėliau iš grupės pasidarė susirinkimas ir šiandieną toje vietovėje daugiau kaip šimtas Liudytojų sudaro Malakasos susirinkimą. Mums džiugu, kad keturi žmonės iš tų, kuriems padėjome, dabar yra visalaikiai tarnai.
Gausus paveldas
Netrukus po to, kai paaukojau savo gyvenimą Jehovai, mano žmona pradėjo daryti dvasinę pažangą ir buvo pakrikštyta. Sunkiu persekiojimo laikotarpiu jos tikėjimas išliko stiprus ir savo ištikimybe ji buvo tvirta ir nesvyruojanti. Ji niekada nesiskundė dėl sunkumų, kuriuos teko iškęsti todėl, kad aš dažnai būdavau įkalintas.
Nemažai metų mes kartu vedėme daug Biblijos studijų ir ji veiksmingai padėdavo man savo paprasta bei entuziastinga kalba. Dabar eidama žurnalų maršrutu ji aplanko daug žmonių, kuriems reguliariai pristato Sargybos bokštą bei Atsibuskite!
Daugiausia dėl mano mylinčios žmonos paramos mūsų trys vaikai su savo šeimomis, įskaitant šešis anūkus ir keturis proanūkius — visi yra veiklūs Jehovos tarnyboje. Nors jiems neteko kaip mums su žmona susidurti su persekiojimais bei aršia opozicija, jie visiškai pasitiki Jehova ir toliau vaikščioja jo keliais. Koks bus džiaugsmas mums visiems vėl susitikti su mūsų brangiu Jorgu, sugrįšiančiu per prikėlimą!
Pasiryžę pasitikėti Jehova
Visus tuos metus aš mačiau Jehovos dvasią, veikiančią per jo žmones. Jo dvasios vadovaujama organizacija padėjo man suprasti, kad mes negalime pasitikėti žmonių pastangomis. Jų geresnės ateities pažadai yra beverčiai; iš tikrųjų tai tik didelis melas (Psalmių 145:3, 4).
Nepaisant senyvo amžiaus bei sunkių sveikatos problemų, mano akys nukreiptos į Karalystės vilties tikrovę. Aš tikrai apgailestauju dėl metų, kuriuos praleidau atsidavęs klaidingai religijai ir bandydamas iškovoti geresnes sąlygas politinėmis priemonėmis. Jei pradėčiau savo gyvenimą iš naujo, be abejonės, vėl nuspręsčiau tarnauti Jehovai, pasitikėjimo vertam Dievui.
(Neseniai Kimonas Progakis užmigo mirties miegu. Jis turėjo žemiškąją viltį.)
[Iliustracija 26 puslapyje]
Paskutinė Kimono nuotrauka (su žmona Janula)