Atiduodu Jehovai tai, ko jis vertas
PAPASAKOJO TIMOLĖJAS VASILIJUS
Už tai, kad mokiau Biblijos Aitonochorio kaime, buvau suimtas. Policininkai nutraukė man batus ir ėmė mušti per padus. Be perstojo mušamos kojos taip nutirpo, kad nebejaučiau skausmo. Tuojau paaiškinsiu, kodėl su manimi taip baisiai elgėsi (nors tai tuomet buvo įprasta Graikijoje), bet pirmiau papasakosiu, kaip tapau Biblijos mokytoju.
GIMIAU 1921–aisiais; netrukus mūsų šeima persikėlė į Rodolyvų miestą šiaurinėje Graikijoje. Paauglystėje buvau nesuvaldomas. Būdamas 11–os pradėjau rūkyti. Vėliau tapau alkoholiku bei lošėju ir beveik kas vakarą ūždavau. Buvau gabus muzikai, todėl prisidėjau prie vietinės muzikantų grupės. Per metus išmokau groti beveik visais grupės instrumentais. Vis dėlto buvau darbštus ir troškau teisybės.
1940–ųjų pradžioje, siaučiant II pasauliniam karui, mūsų grupė buvo pakviesta groti mažos mergaitės laidotuvėse. Didžiai sielvartaudami, prie kapo raudojo giminės ir draugai. Toks bejėgiškumas mane labai paveikė. Svarsčiau: ‛Kodėl mirštame? Nejaugi mūsų gyvenimas tėra trumpa egzistencija? Kur ieškoti atsakymų?’
Po kelių dienų namuose vienoje lentynoje aptikau Naująjį Testamentą. Pasiėmęs pradėjau skaityti. Perskaitęs Jėzaus žodžius iš Mato 24:7 apie didelius karus — jo dalyvavimo ženklą, supratau, kad tie žodžiai taikomi mūsų laikams. Per kitas savaites Krikščionių Graikiškuosius Raštus perskaičiau keletą kartų.
Paskui, 1940–ųjų gruodį, aplankiau vieną kaimynystėje gyvenančią šeimą — našlę su penkiais vaikais. Jų mansardoje gulėjo šūsnis brošiūrėlių, tarp kurių radau Sargybos bokšto bendrijos leidinuką, pavadintą Pageidaujamoji valdžia. Atsisėdęs ten pat, jį perskaičiau. Perskaitęs įsitikinau, kad, Biblijos žodžiais tariant, tikrai gyvename „paskutinėmis dienomis“ ir kad Jehova Dievas greit padarys galą šiai santvarkai ir pakeis ją teisingu naujuoju pasauliu (2 Timotiejui 3:1–5; 2 Petro 3:13).
Mane ypač sujaudino Rašto įrodymai, kad dievobaimingi žmonės amžinai gyvens žemės rojuje ir kad naujajame pasaulyje, valdant Dievo Karalystei, nebebus kančių bei mirties (Psalmių 37:9–11, 29; Apreiškimas 21:3, 4). Skaitydamas dėkojau Dievui už visa tai ir prašiau atskleisti man, kokie jo reikalavimai. Aiškiai suvokiau: Jehovai Dievui verta atsiduoti visa siela (Mato 22:37).
Pritaikau, ko išmokau
Nuo tos dienos mečiau rūkyti bei gerti ir nustojau lošti. Surinkęs penkis našlės vaikus ir savo tris jaunesnius brolius bei seseris, paaiškinau jiems, ką sužinojau iš brošiūrėlės. Nors žinių turėjome nedaug, netrukus visi pradėjome skelbti. Aplinkiniai mus vadino Jehovos Liudytojais, nors jokio Liudytojo niekada nebuvome sutikę. Nuo pat pradžių daugiau kaip šimtą valandų kas mėnesį skirdavau kalbėti kitiems apie tuos nuostabius dalykus, kuriuos sužinojau.
Vienas vietinis Graikų stačiatikių kunigas apskundė mus merui. Tačiau mes nežinojome, kad prieš keletą dienų vienas jaunas Liudytojas rado pasiklydusį arklį ir grąžino jį savininkams. Todėl meras gerbė Liudytojus už tokį jų sąžiningumą ir nepaklausė kunigo.
Kartą, rodos 1941–ųjų spalį, man liudijant prekyvietėje, kažkas prašneko apie vieną Jehovos Liudytoją, gyvenantį gretimame miestelyje. Tai buvęs policininkas Kristas Triantafilas. Nuvykau pasimatyti su juo ir sužinojau jį esant Liudytoją nuo 1932–ųjų. Koks buvau laimingas, kai jis davė man nemažą pluoštelį senesnių Sargybos bokšto leidinių! Jie tikrai padėjo man daryti dvasinę pažangą.
1943–iaisiais parodžiau savo pasiaukojimą Dievui vandens krikštu. Tuo metu jau vedžiau Biblijos studijas trijuose gretimuose kaimuose — Draviske, Paleokomyje ir Mavrolofe. Bibliją studijavome pagal knygą Arpa Dievo (Dievo arfa). Galiausiai turėjau privilegiją matyti, kaip šioje teritorijoje buvo įkurti keturi Jehovos Liudytojų susirinkimai.
Skelbiu nepaisydamas kliūčių
1944–aisiais Graikija išsilaisvino iš vokiečių okupacijos ir kiek vėliau užmezgėme ryšį su Sargybos bokšto bendrijos filialu Atėnuose. Filialas pakvietė mane skelbti teritorijoje, kur vargu ar kas nors buvo girdėjęs Karalystės žinią. Persikėlęs ten, tris mėnesius per metus dirbdavau fermoje, o likusius — skelbdavau.
Tie metai buvo palaimingi: krikštijosi mano mama, taip pat našlė ir jos vaikai, išskyrus jauniausią dukterį, Marianti, kuri krikštijosi 1943–iaisiais ir tų metų lapkritį tapo mano mylima žmona. Po trisdešimties metų, 1974–aisiais, mano tėvas irgi tapo krikštytu Liudytoju.
1945–ųjų pradžioje iš filialo gavome pirmąjį rotatoriumi atspausdintą Sargybos bokštą. Svarbiausias jo straipsnis vadinosi „Eikite, mokykite visas tautas“ (Mato 28:19, The Emphatic Diaglott). Mudu su Marianti tuoj pat išsiruošėme skelbti tolimose teritorijose į rytus nuo Strimono upės. Vėliau prie mūsų prisidėjo kiti Liudytojai.
Dažnai, kol pasiekdavome kaimą, basi sukardavome daug mylių per siaurus tarpeklius ir kalnus. Mums buvo gaila batų, nes jiems susidėvėjus kitų neturėtume. Nuo 1946 iki 1949 metų Graikijoje siautė pilietinis karas ir keliauti buvo labai pavojinga. Neretai matydavome šalikelėse gulinčius lavonus.
Sunkumai mūsų negąsdino, tad toliau uoliai skelbėme. Daugelį kartų jaučiau tą patį, ką ir psalmininkas: „Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane“ (Psalmių 23:4, Brb red.). Tuo laikotarpiu savaitėmis negrįždavome namo, ir aš kartais praleisdavau tarnyboje po 250 valandų per mėnesį.
Mūsų tarnyba Aitonochoryje
1946–aisiais skelbėme aukštai ant kalno išsidėsčiusiame kaime. Čia vienas žmogus pasakė, jog du kaimiečiai nori išgirsti Biblijos žinią. Tačiau bijodamas kaimynų jis nenorėjo mūsų vesti pas juos. Vis dėlto susiradome tų vyriškių namus ir buvome svetingai priimti. Po kelių minučių svetainė prigužėjo žmonių! Tai buvo giminės arba geri draugai. Negalėjau atsistebėti, su kokiu dėmesiu jie mūsų klausėsi. Netrukus sužinojome, jog jie labai troško susitikti su Jehovos Liudytojais, bet vokiečių okupacijos metu Liudytojų toje teritorijoje nebuvo. Kas paskatino jų susidomėjimą?
Tiedu vyrai, šeimų galvos, žinomi vietinės komunistų partijos nariai, skleidė žmonėms komunistines idėjas. Vėliau jie gavo Sargybos bokšto bendrijos išleistą knygą Valdžia. Perskaitę ją, jie įsitikino, jog vienintelė tobula, teisinga valdžia bus Dievo Karalystė.
Su šiais vyriškiais bei jų draugais kalbėjomės iki vidurnakčio. Juos visiškai patenkino Biblija pagrįsti atsakymai. Tačiau netrukus komunistai kaime susimokė mane nužudyti, nes esą jų buvusius lyderius patraukiau savo pusėn. Beje, tas vyras, kuris pasakė man apie besidominčius žmones, irgi buvo tą pirmąjį vakarą. Galiausiai jis įgijo Biblijos žinių, krikštijosi ir tapo krikščionių vyresniuoju.
Žiaurus persekiojimas
Netrukus po susitikimo su buvusiais komunistais į mūsų namus, kur vyko sueiga, įsiveržė du policininkai. Grasindami nušauti, keturis iš mūsų jie suėmė ir nuvedė į policijos nuovadą. Čia leitenantas, palaikęs artimus ryšius su Graikų stačiatikių dvasininkija, mus išplūdo. Galop jis paklausė: „Ką gi man dabar daryti su jumis?“
„Įkrėskime jiems mažumėlę!“ — vienu balsu sušuko už mūsų stovėję kiti policininkai.
Buvo jau naktis. Policininkai uždarė mus rūsyje ir nuėjo į šalia esančią smuklę. Jie grįžo visiškai girti ir užsitempė mane į viršų.
Matydamas jų būklę suvokiau: jie gali mane užmušti bet kuriuo momentu. Meldžiau Dievą jėgų ištverti, kad ir kiek tektų kentėti. Pasiėmę medines lazdas , kaip jau sakiau pradžioje, pradėjo mušti man per padus. Paskui visą sudaužė ir nuvilko atgal į rūsį. Tada nusitempė kitą kalinį ir ėmė jį mušti.
Tuo tarpu pasinaudojau proga paruošti tam išbandymui kitus du jaunus Liudytojus. Tačiau vietoj jų policininkai nusprendė vėl sumušti mane. Užtempę į viršų ir nuplėšę drabužius, penki iš jų „darbavosi“ visą valandą, spardydami į galvą savo kareiviškais batais. Paskui nustūmė laiptais; apačioje be sąmonės išgulėjau apie 12 valandų.
Kai pagaliau mus išleido, nakčiai prisiglaudėme pas vieną šeimą kaime. Kitą dieną susiruošėme namo. Nuo mušimo buvome tiek išsekę ir nuvargę, kad namus pasiekėme tik po aštuonių valandų, nors šiaip pareidavome per dvi. Buvau toks ištinęs, kad Marianti vos pažino mane.
Pasipriešinimas nesustabdė augimo
1949–aisiais, tebesitęsiant pilietiniam karui, persikėlėme į Salonikus. Mane paskyrė tarnauti susirinkimo tarno padėjėju viename iš keturių mieste įkurtų susirinkimų. Per metus tas susirinkimas tiek padidėjo, jog įkūrėme dar vieną, ir aš buvau paskirtas to susirinkimo tarnu, arba pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju. Per metus naujasis susirinkimas beveik padvigubėjo ir teko sudaryti dar vieną!
Priešininkai Salonikuose tūžo ant Jehovos Liudytojų dėl tokio spartaus jų augimo. Kartą 1952–aisiais grįžęs iš darbo, radau savo namus sudegintus iki pamatų. Marianti vos liko gyva. Vakare sueigoje teko paaiškinti, kodėl atėjome purvinais drabužiais, — visa kita praradome. Krikščionys broliai bei seserys mus labai užjautė ir parėmė.
1961–aisiais buvau paskirtas keliaujamajam darbui: kas savaitę lankiau susirinkimus ir stiprinau brolius dvasiškai. Per kitus 27 metus mudu su Marianti lankėme Makedonijos, Trakijos ir Tesalijos rajonus bei sritis. Nors mano brangi žmona Marianti nuo 1948 metų buvo beveik akla, ji pasiaukojamai tarnavo su manimi ir ištvėrė daug tikėjimo išbandymų. Ji ne kartą buvo suimta, nuteista ir įkalinta. Paskui jos sveikata pradėjo blogėti ir 1988 metais po ilgos kovos su vėžiu ji mirė.
Tais pačiais metais buvau paskirtas tarnauti specialiuoju pionieriumi Salonikuose. Dabar, ištarnavęs Jehovai daugiau kaip 56 metus, vis dar uoliai skelbiu ir dalyvauju visose tarnybos srityse. Kartais kas savaitę vesdavau po 20 Biblijos studijų su besidominčiais žmonėmis.
Supratau, kad mes tikrai pradedame plačią mokymo programą, kuri bus tęsiama Jehovos naujajame pasaulyje tūkstantį metų. Jaučiu, jog dabar ne metas sulėtinti tempą, delsti ar eikvoti laiką kūno troškimams tenkinti. Dėkoju Dievui, kad padėjo man tesėti pažadą, duotą jam pačioje pradžioje. Tikrai verta atsiduoti bei tarnauti Jehovai visa savo siela.
[Iliustracija 24 puslapyje]
Sakau kalbą veiklos draudimo laikais
[Iliustracija 25 puslapyje]
Su žmona Marianti