„Beieškodamas aukso, radau deimantų“
PAPASAKOJO MIKALIS KAMINARIS
Penkerius metus išgyvenęs Pietų Afrikos Respublikoje, į kurią buvau išvykęs ieškoti aukso, aš leidausi namo veždamasis kai ką daug vertingesnio. Leiskite man papasakoti jums apie lobį, kurį įsigijau ir kuriuo troškau dalytis.
AŠ GIMIAU 1904 metais Graikijai priklausančioje Kefalinijos saloje, kuri yra Jonijos jūroje. Abu mano tėvai netrukus mirė, taigi augau našlaitis. Aš troškau pagalbos ir dažnai meldžiausi Dievui. Nors reguliariai lankiau Graikų Stačiatikių bažnyčią, nieko neišmaniau apie Bibliją. Aš neradau paguodos.
1929 metais aš nutariau emigruoti ir ieškoti geresnio gyvenimo. Palikau savo skurdžią salą ir aplenkęs Angliją išplaukiau į Pietų Afrikos Respubliką. Po 17 dienų kelionės jūra aš pasiekiau Pietų Afrikos Respublikos uostą Keiptauną, ir ten mane tuoj pat pasamdė vienas mano tautietis. Tačiau materialinis turtas nesuteikė man paguodos.
Kai kas daug vertingesnio
Kai Pietų Afrikos Respublikoje jau buvau išgyvenęs beveik dvejus metus, mano darbovietėje apsilankė vienas Jehovos Liudytojas ir pasiūlė man biblinės literatūros graikų kalba. Tarp tų leidinių buvo bukletai „Kur yra mirusieji?“ ir „Kada baigsis priespauda?“. Aš gerai prisimenu, su kokiu įkarščiu skaičiau juos, ir net išmokau mintinai visas pacituotas Rašto eilutes. Vieną dieną savo kolegai pasakiau: „Aš radau tai, ko ieškojau visus tuos metus. Aš atvykau į Afriką ieškoti aukso, bet, beieškodamas aukso, radau deimantų.“
Didžiai džiaugiausi sužinojęs, kad Dievas turi savo vardą, Jehova, kad jo Karalystė jau įkurta danguje ir kad mes gyvename šios daiktų sistemos paskutinėmis dienomis (Psalmių 83:18, NW; Danieliaus 2:44; Mato 6:9, 10; 24:3-12; 2 Timotiejui 3:1-5; Apreiškimas 12:7-12). Kaip jaudino žinia, kad Jehovos Karalystė suteiks begalines palaimas visų rasių žmonėms! Mane paveikė ir tas faktas, kad tos brangios tiesos skelbiamos visame pasaulyje (Izaijo 9:6, 7; 11:6-9; Mato 24:14; Apreiškimas 21:3, 4).
Aš tuoj susiradau Sargybos bokšto bendrijos filialo Keiptaune adresą ir gavau daugiau biblinės literatūros. Ypač džiaugiausi įsigijęs savo Bibliją. Tai, ką skaičiau, žadino manyje norą liudyti kitiems. Aš pradėjau siųsti biblinius leidinius savo giminaičiams, draugams ir pažįstamiems į savo gimtąjį Liksuriono miestą. Studijuodamas palaipsniui supratau, kad norėdamas patikti Jehovai asmuo turi paaukoti jam savo gyvenimą. Taigi aš nedelsdamas tai padariau maldoje.
Kartą apsilankiau Jehovos Liudytojų sueigoje, bet nemokėdamas angliškai nesupratau nė žodžio. Sužinojęs, kad Port Elizabete gyvena daug graikų, aš persikėliau ten, bet man nepasisekė rasti nė vieno graikiškai kalbančio Liudytojo. Taigi nusprendžiau grįžti į Graikiją, kad galėčiau būti visalaikis skelbėjas. Prisimenu, kad sau pasakiau, jog grįšiu į Graikiją, nors ir tektų grįžti pusnuogiui.
Visalaikė tarnyba Graikijoje
1934-ųjų pavasarį jau buvau Italijos vandenyno laineryje Duilio. Aš pasiekiau Prancūzijos miestą Marselį ir prabuvęs ten dešimt dienų keleiviniu laivu Patris išplaukiau į Graikiją. Plaukiant jūra, laive kažkas sugedo ir naktį buvo duotas nurodymas nuleisti į jūrą gelbėjimo valtis. Tada prisiminiau savo mintis, kad grįšiu į Graikiją pusnuogis. Tačiau galiausiai pasirodė italų vilkikas ir nutempė mus į Italijos miestą Neapolį. Paskui pagaliau pasiekėme Pirėjo uostą Graikijoje.
Iš čia nuvykau į Atėnus ir aplankiau Sargybos bokšto bendrijos filialą. Kalbėdamas su filialo prižiūrėtoju Atanasios Karanasios, aš paprašiau visalaikės tarnybos paskyrimo. Kitą dieną jau keliavau į Peloponesą, pietinę Graikijos dalį. Ta visa sritis buvo paskirta man kaip mano teritorija!
Su begaliniu entuziazmu pradėjau skelbti — lankiau miestus, kaimus, ūkius ir vienkiemius. Greit prie manęs prisidėjo Michaelis Triantafilopulos ir 1935-ųjų vasarą jis pakrikštijo mane — praėjus daugiau kaip metams po to, kai pradėjau visalaikę tarnybą! Viešojo transporto priemonių nebuvo, taigi visur ėjome pėsti. Didžiausia problema buvo dvasininkų priešiškumas; jie darė viską, kad sustabdytų mus. Dėl to daugelis buvo prieš mus nusistatę. Tačiau, nepaisant kliūčių, buvo paliudyta ir plačiai paskelbta apie Jehovos vardą.
Iškęsti priešiškumą
Vieną rytą skelbdamas kalnuotoje Arkadijos srityje, pasiekiau Magulianos kaimą. Valandą liudijęs, išgirdau skambant bažnyčios varpus ir greit suvokiau, kad jų skambėjimo priežastis — aš! Vadovaujama Graikų Stačiatikių archimandrito (aukšto rango dvasininkas, žemesnis už vyskupą), susirinko minia. Aš greit uždariau savo portfelį ir tyliai pasimeldžiau Jehovai. Archimandritas ir minia jį sekančių vaikų ėjo tiesiai link manęs. Jis ėmė šaukti: „Štai jis! Štai jis!“
Vaikai apsupo mane glaudžiu ratu, o dvasininkas žengė į priekį ir savo dideliu atsikišusiu pilvu pradėjo stumti mane sakydamas, jog nenori kišti prie manęs rankų, ‛nes galiu būti susiteršęs’. Jis rėkė: „Trenkite jam! Trenkite jam!“ Bet kaip tik tuo metu pasirodė policininkas ir mus abu nuvedė į policijos nuovadą. Dvasininkas buvo patrauktas teisman už minios sukurstymą ir nubaustas 300 drachmų bauda bei turėjo apmokėti teismo išlaidas. Aš buvau paleistas.
Atvykę į naują teritoriją, savo veiklos centru pasirinkdavome didesnį miestą, nuo kurio mūsų teritorijos ribos driekėsi tiek, kiek galima nueiti per keturias valandas. Tai reiškė, kad išeidavome rytą dar tamsoje ir grįždavome vakare jau sutemus, paprastai aplankę per dieną vieną ar du kaimus. Baigę skelbti aplinkiniuose kaimuose, skelbdavome pagrindiniame mieste ir tada keldavomės kitur. Daug kartų buvome areštuoti, nes dvasininkai sukeldavo prieš mus žmones. Centrinėje Graikijoje, Parnaso rajone, manęs mėnesius ieškojo policija. Bet ji nė karto manęs nesuėmė.
Vieną dieną mudu su broliu Triantafilopulu skelbėme Beotijos srityje, Muriki kaime. Mes pasidalijome kaimą perpus ir aš pradėjau skelbti po namus stačiuose šlaituose, nes buvau jaunesnis. Staiga apačioje išgirdau riksmus. Bėgdamas žemyn galvojau, kad brolį Triantafilopulą muša. Kaimo žmonės buvo susirinkę į vietinę kavinę, o šventikas trypdamas sukinėjosi į visas puses lyg įsiutęs bulius. „Tie žmonės vadina mus ‛gyvatės sėkla’“, — šaukė jis.
Šventikas jau buvo sulaužęs savo lazdą į brolio Triantafilopulo galvą ir brolio veidu sruveno kraujas. Aš nuvaliau kraują ir mes galėjome pasišalinti. Ėjome tris valandas, kol pasiekėme Tėbus. Čia, klinikoje, buvo sutvarstyta jo žaizda. Apie įvykį pranešėme policijai ir buvo iškelta byla. Bet šventikas turėjo pažinčių ir galiausiai buvo išteisintas.
Mums skelbiant Leukadės mieste, vieno to rajono politinio lyderio šalininkai „areštavę“ mus nutempė į kaimo kavinę ir ten nelegalus liaudies teismas iškėlė mums kaltinimus. Tas politinis lyderis ir jo vyrai vaikštinėjo aplink mus ir kalbėdami išpūstomis frazėmis grasino mums sugniaužtais kumščiais. Jie visi buvo girti. Jų tirados prieš mus tęsėsi nuo pusiaudienio iki saulėlydžio, bet mes laikėmės ramiai ir aiškindami, jog esame nekalti, šypsojomės ir tyliai meldėme Jehovą pagalbos.
Temstant mus išgelbėjo du policininkai. Jie nusivedė mus į policijos nuovadą ir gerai su mumis elgėsi. Norėdamas pateisinti savo veiksmus, tas politinis lyderis atėjo kitą dieną ir apkaltino mus propagandos prieš Graikijos karalių skleidimu. Tad su dviejų vyrų palyda policija nusiuntė mus į Lamijos miestą tolesnei apklausai. Septynias dienas buvome kalinami, o paskui surakintus antrankiais mus nugabeno į Larisos miestą teisti.
Krikščionys broliai Larisoje, kuriems iš anksto buvo pranešta, laukė mūsų atvykstant. Jų didelė mums parodyta meilė buvo puikus liudijimas sargybiniams. Mūsų advokatas Jehovos Liudytojas, buvęs papulkininkis, buvo gerai žinomas mieste asmuo. Kai jis atvyko į teismą ir gynė mūsų bylą, prieš mus iškelti kaltinimai buvo paskelbti melagingais ir mes buvome išlaisvinti.
Jehovos Liudytojų skelbimo visuotinė sėkmė sukėlė dar didesnį priešiškumą. 1938 ir 1939 metais buvo išleisti prozelitizmą draudžiantys įstatymai ir dėl to mudu su Michaeliu ne kartą stojome prieš teismą. Tada filialas patarė mums dirbti atskirai, kad mūsų veikla nebūtų tokia pastebima. Man buvo sunku be partnerio. Tačiau pasitikėdamas Jehova aš skelbdamas pėsčias apėjau Atikos, Beotijos, Ptiočio, Eubojos, Etolijos, Akarnanijos, Euritanijos ir Peloponeso sritis.
Tuo laikotarpiu man padėjo pasitikėjimą teikiantys nuostabūs psalmininko žodžiai: „Su Tavimi galiu pulti priešą, su Dievu — peršokti sieną. Jis apjuosia mane jėga, padaro mano kelią tobulą. Mano kojas Jis padaro kaip stirnos, į aukštumas mane iškelia“ (Psalmių 18:29, 32, 33, Brb red.).
1940 metais Italija paskelbė Graikijai karą ir tuoj po to į šalį įsiveržė vokiečių armija. Įvedus karo padėtį, Sargybos bokšto bendrijos knygos buvo uždraustos. Graikijos Jehovos Liudytojams tai buvo sunkūs laikai. Vis dėlto jų skaičius nepaprastai išaugo — nuo 178 Liudytojų 1940-aisiais iki 1770 baigiantis Antrajam pasauliniam karui 1945-aisiais!
Tarnyba Betelyje
1945 metais aš buvau pakviestas tarnauti Jehovos Liudytojų filiale Atėnuose. Betelis, arba „Dievo namai“, tada buvo įsikūręs išnuomotame name Lombardu gatvėje. Kabinetai buvo pirmame aukšte, o spaustuvė — rūsyje. Spaustuvėje buvo nedidelė spausdinimo mašina ir mašina popieriui apkarpyti. Spaustuvės personalą iš pradžių sudarė tik du asmenys, bet greitai mums į pagalbą atėjo kiti savanoriai, kurie ėmė važinėti iš savo namų.
Ryšys su Sargybos bokšto bendrijos pagrindiniu biuru Brukline, Niujorke, buvo atnaujintas 1945-aisiais, ir tada Graikijoje mes vėl pradėjome reguliariai spausdinti Sargybos bokštą. Po to, 1947-aisiais, savo filialą perkėlėme į Tenedu gatvę, Nr. 16, bet spaustuvė liko Lombardu gatvėje. Vėliau spaustuvė iš Lombardu gatvės buvo perkelta į už maždaug penkių kilometrų esančią vienam Liudytojui priklausančią gamyklą. Taigi kurį laiką mes važinėjome ten ir atgal į tris vietas.
Aš prisimenu, kaip dar prieš aušrą iš savo gyvenamųjų patalpų Tenedu gatvėje važiuodavau į spaustuvę. Išdirbęs čia iki 13 valandos, važiuodavau į Lombardu gatvę, kur būdavo vežami mūsų atspausdinti popieriaus lapai. Jie čia būdavo sulankstomi į žurnalus, susiuvami ir ranka apkarpomi. Po to paruoštus žurnalus veždavome į paštą, nešdavome į trečią aukštą, padėdavome personalui išrūšiuoti juos ir ant siunčiamų vokų uždėdavome pašto antspaudus.
1954 metais Liudytojų skaičius Graikijoje buvo išaugęs iki daugiau nei 4000, tad reikėjo erdvesnių patalpų. Taigi mes persikėlėme į naują trijų aukštų Betelį Kartali gatvėje Atėnų centre. 1958-aisiais manęs paprašė rūpintis virtuve ir tai buvo mano pareigos iki 1983-iųjų. Tuo metu, 1959-aisiais, aš vedžiau Elefteriją, ir ji buvo ištikima mano pagalbininkė Jehovos tarnyboje.
Vėl iškęsti priešiškumą
1967 metais valdžią užgrobė karinė chunta ir mūsų skelbimo darbas vėl buvo apribotas. Tačiau mes įgijome patirties, kai mūsų veikla anksčiau buvo uždrausta, todėl greit prisitaikėme ir darbą tęsėme pogrindyje.
Į sueigas mes rinkdavomės privačiuose namuose ir buvome atsargūs eidami nuo durų prie durų. Vis dėlto mūsų brolius nuolat areštuodavo ir buvo iškelta daug teismo bylų. Mūsų advokatai nuolatos keliavo, nes teismai vykdavo įvairiose šalies vietose. Nepaisant priešiškumo, dauguma Liudytojų reguliariai skelbė, ypač savaitgaliais.
Įprastą šeštadienį ar sekmadienį baigę tos dienos skelbimą tikrindavome, ko trūksta iš mūsų grupių narių. Paprastai tie, kurių trūkdavo, būdavo sulaikyti artimiausioje policijos nuovadoje. Mes nešdavome jiems antklodžių bei maisto ir drąsindavome juos. Mes pranešdavome apie tai ir savo advokatams, o šie pirmadienį stodavo prieš kaltintojus ginti suimtųjų. Mes su džiaugsmu reagavome į šią situaciją, nes kentėjome už tiesą!
Draudimo laiku Betelyje nieko nespausdinome. Tad namas Atėnų priemiestyje, kuriame mudu su Elefterija gyvenome, pasidarė spaustuve. Elefterija spausdindavo Sargybos bokšto straipsnius sunkia rašomąja mašinėle. Kartais į rašomąją mašinėlę ji įsidėdavo po dešimt popieriaus lapų ir, kad raidės matytųsi visuose lapuose, turėdavo labai stipriai spausti klavišus. Po to aš surinkdavau lapus ir juos susiūdavau. Kas vakarą tai trukdavo iki vidurnakčio. Vienu aukštu žemiau gyveno policininkas ir mes iki šiol stebimės, kaip jis nieko neįtarė.
Džiaugiamės tolesniu plėtimu
1974 metais Graikijoje buvo atkurta demokratija ir mes vėl skelbėme atviriau. Tačiau per tuos septynerius mūsų veiklos draudimo metus mes džiaugėmės nuostabiu padidėjimu: prisidėjo daugiau kaip 6000 naujų Liudytojų ir bendras Karalystės skelbėjų skaičius pasiekė 17000 su viršum.
Filialo patalpose mes vėl atnaujinome reguliarų spausdinimo darbą. Dėl to Betelio patalpos Kartali gatvėje greit pasidarė per mažos. Todėl Atėnų priemiestyje Marusi buvo nupirktas 1 hektaro žemės sklypas. Buvo pastatytas naujas Betelio kompleksas su 27 miegamaisiais kambariais, spaustuve, kabinetais ir kitomis patalpomis. Jos buvo atidarytos 1979-ųjų spalį.
Laikui bėgant prireikė dar daugiau vietos. Tad už maždaug 60 kilometrų į šiaurę nuo Atėnų buvo nupirktas 22 hektarų žemės sklypas. Tas sklypas yra Eleonoje, kalvos šlaite, iš kur atsiveria kalnų ir gerai drėkinamų slėnių vaizdas. Čia 1991-ųjų balandį mes atidarėme daug didesnes patalpas; be kitų pastatų, ten yra 22 namai, kurių kiekviename gali gyventi aštuoni žmonės.
Po daugiau kaip 60 visalaikės tarnybos metų aš vis dar tebesu geros sveikatos. Aš laimingas, kad ‛tebenešu vaisių senatvėje’ (Psalmių 92:14, NTP). Ypač dėkoju Jehovai už tai, kad gyvendamas savo akimis mačiau didingą jo tikrųjų garbintojų skaičiaus augimą. Pranašas Izaijas išpranašavo tai: „Tavo vartai bus nuolatos atdari, dieną ir naktį nebus užrakinti, kad pagonių stiprybę [„turtus“, NW] tau atgabentų“ (Izaijo 60:11, Brb red.).
Kaip nuostabu matyti milijonus žmonių iš visų tautų, besiburiančių į Jehovos organizaciją ir mokomų, kaip pereiti didįjį sielvartą ir įžengti į Dievo naująjį pasaulį! (2 Petro 3:13) Aš tikrai galiu pasakyti, kad visalaikė tarnyba man buvo daug vertingesnė už visa kita, ką šis pasaulis gali pasiūlyti. Taip, aš suradau ne aukso lobius, bet dvasinius deimantus, kurie nepaprastai praturtino mano gyvenimą.
[Iliustracijos 23 puslapyje]
Mikalis ir Elefterija Kaminaris
(Dešinėje) Spaustuvė Lombardu gatvėje