Jehova — mano uola
PAPASAKOJO EMANUELIS LIONUDAKIS
Rūsčiai pažvelgusi, motina tarė: „Jei neapsigalvosi, tau teks išeiti iš šių namų.“ Buvau nusprendęs tarnauti visalaikiu Dievo Karalystės skelbėju. Tačiau šeima daugiau nebegalėjo ištverti patyčių dėl daugybės mano areštų.
MANO tėvai buvo paprasti dievobaimingi žmonės. Jie gyveno Kretos (Graikijos sala) vakaruose, Dulijanos kaime. Ten 1908 metais aš ir gimiau. Nuo pat jaunystės jie mokė mane bijoti Dievo ir jį gerbti. Aš mėgau Dievo Žodį, nors niekada nemačiau mokytojų ar Graikijos stačiatikių dvasininkų rankose Biblijos.
Vienas mūsų kaimynas, perskaitęs Č. Raselo Šventraščio studijavimų šešiatomį bei knygą Arpa Dievo (Dievo arfa), su entuziazmu man atpasakojo akis atveriančias Rašto mintis. Šias knygas išleido Biblijos Tyrinėtojai (tuometinis Jehovos Liudytojų pavadinimas). Apsidžiaugiau gavęs Bibliją ir minėtas knygas iš Sargybos bokšto bendrijos biuro Atėnuose. Dar dabar atsimenu, kaip iki vėlumos vakarodavome su anuo kaimynu: melsdavomės Jehovai ir prie žvakės godžiai tyrinėdavome Raštą atsiskleidę tas knygas.
Aš, dvidešimtmetis gretimo kaimo mokytojas, pradėjau dalytis tomis Biblijos žiniomis su kitais žmonėmis. Greit Dulijanoje jau keturiese reguliariai rinkdavomės studijuoti Bibliją. Be to, platindavome traktatus, brošiūras, knygas ir Biblijas norėdami padėti kitiems žmonėms sužinoti apie vienintelę žmonijos viltį — Dievo Karalystę.
1931 metais mes buvome tarp tų tūkstančių, kurie gavo naują Biblija pagrįstą vardą — Jehovos Liudytojai (Izaijo 43:10). Kitąmet dalyvavome viešoje kampanijoje, per kurią valdžios atstovams pasakojome apie savo naująjį pavadinimą ir jo prasmę. Taip pat platinome brošiūrą ta tema visiems savo vietovės dvasininkams, teisėjams, policininkams bei verslininkams.
Kaip ir tikėjomės, dvasininkai sukurstė persekiojimus. Per pirmą suėmimą buvau nuteistas kalėti 20 parų. Išėjęs į laisvę, netrukus vėl buvau suimtas ir įkalintas mėnesiui. Kai teisėjas pareikalavo liautis skelbus, atsakėme žodžiais iš Apaštalų darbų 5:29: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.“ Paskui, 1932 metais, Sargybos bokšto bendrijos atstovui atvykus Dulijanon į mūsų grupelę, visi keturi pasikrikštijome.
Apsigyvenu dvasingoje šeimoje
Trokšdamas daugiau skelbti, nustojau mokytojauti. Mama to nebeištvėrė. Ji liepė man išeiti iš namų. Pritariant Sargybos bokšto bendrijos biurui Atėnuose, į savo namus mane svetingai priėmė vienas kilniaširdis brolis iš Herakliono (Kretos sala). 1933–iųjų rugpjūtį gimtojo kaimo broliai drauge su susidomėjusiais žmonėmis susirinko autobusų stotelėje manęs išlydėti. Visi buvome susigraudinę iki ašarų, nes nežinojome, ar besusitiksime.
Heraklione mane priėmė kaip saviškį į meilingą dvasinę šeimą. Tai buvo trys broliai ir sesė; visi reguliariai susieidavome studijuoti ir garbinti Dievą. Man išsipildė Jėzaus pažadas: „Nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų“ (Morkaus 10:29, 30). Buvau paskirtas skelbti tame mieste bei gretimuose kaimuose. Paskelbęs pačiame mieste, toliau darbavausi Herakliono bei Lasitiono rajonuose.
Vienišas pionierius
Daugelį valandų keliaudavau per kaimus. Be to, su savimi nešiojausi keletą kilogramų leidinių, nes jų gaudavome labai retai. Neturėdamas kur nakvoti, eidavau į kaimo kavinukę ir palaukęs, kol išeis paskutinis klientas (paprastai tai būdavo po vidurnakčio), numigdavau minkštasuolyje. Keldavausi kuo anksčiausiai, iki šeimininkui pradedant pardavinėti gėrimus. Minkštasuolyje knibždėdavo daugybė blusų.
Nors paprastai žmonės būdavo abejingi skelbiamai žiniai, džiaugiausi galėdamas aukoti Jehovai savo jaunystės jėgas. Mano ryžtas tęsti šią gyvybę gelbstinčią tarnybą sustiprėdavo, kai rasdavau Biblijos tiesa susidomėjusį žmogų. Labai atsigaudavau ir savo dvasinių brolių draugijoje. Pasimatydavome kas 20 ar net kas 50 dienų — žiūrint, kaip toli nuo Herakliono skelbdavau.
Iki šiol aiškiai atsimenu, koks vienišas jaučiausi sykį popietę, ypač pagalvojęs apie brolius ir seses, susirinksiančius tą vakarą Heraklione į sueigą. Aš taip norėjau pasimatyti su jais, jog nutariau keliauti ten daugiau negu 25 kilometrus. Skubėjau kaip niekada. Kokia man buvo paguoda tą vakarą pasidžiaugti puikia brolių draugija ir papildyti savo dvasines atsargas!
Netrukus mano nepailstamas skelbimas ėmė duoti vaisių. Kaip ir apaštalų dienomis, ‛Viešpats didino mūsų būrį tais, kurie ėjo į išganymą’ (Apaštalų darbai 2:47). Kretoje ėmė gausėti Jehovos garbintojų. Kitiems prisidėjus prie mano tarnybos, nebesijaučiau toks vienišas. Mums teko ištverti sunkumus ir aršų priešinimąsi. Kasdieninis maistas buvo duona, keletas kiaušinių, alyvos arba daržovės; visa tai gaudavome už leidinius iš tų, kuriems skelbėme.
Jerapetroje, esančioje pietryčių Kretoje, skelbiau audinių prekiautojui Minui Kokinakiui. Nors atkakliai stengiausi pradėti su juo Biblijos studijas, Kokinakis buvo labai užimtas ir neturėjo laiko. Tačiau galop jis nusprendė atsidėti studijavimui ir visiškai pertvarkė savo gyvenimą. Be to, Kokinakis tapo labai uoliu gerosios naujienos skelbėju. Tai tiek paveikė 18–metį Kokinakio darbuotoją Emanuelį Paterakį, jog netrukus ir šis paprašė biblinės literatūros. Džiugu, kad Emanuelis darė vis didesnę dvasinę pažangą ir galiausiai ėmė tarnauti misionieriumi!a
Per tą laiką pagausėjo ir mano gimtojo kaimo susirinkimas; jame jau buvo 14 skelbėjų. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai mano sesuo Despina pranešė laiške, jog ji drauge su tėvais priėmė tiesą ir dabar yra krikštyti Jehovos garbintojai!
Persekiojimai ir tremtis
Graikijos Stačiatikių Bažnyčia pradėjo žiūrėti į mūsų skelbimą kaip į niokojančių skėrių antplūdį ir nutarė mus sutriuškinti. 1938–ųjų kovą mane iškvietė pas prokurorą. Jis pareikalavo nedelsiant išsikraustyti iš tos vietovės. Pasakiau, kad mūsų skelbimo darbas yra tikrai naudingas ir pavestas aukštesnės valdžios, mūsų Karaliaus Jėzaus Kristaus (Mato 28:19, 20; Apaštalų darbai 1:8).
Kitą dieną buvau iškviestas į policiją. Čia man pasakė, kad esu priskirtas prie visuomenei pavojingų žmonių ir ištremiamas metams į Egėjo jūros salą Amorgą. Po keleto dienų mane su antrankiais išsiuntė ten laivu. Amorge buvau vienintelis Jehovos Liudytojas. Įsivaizduokite mano reakciją, kai po šešių mėnesių sužinojau, jog į salą atitrėmė dar vieną Liudytoją! Kas jis? Ogi Minas Kokinakis, maniškis Biblijos studijuotojas. Koks laimingas buvau, kad šalia yra dvasinis bendražygis! Po kurio laiko man teko privilegija pakrikštyti jį Amorgo vandenyse.b
Gana greitai aš sugrįžau į Kretą, bet ir vėl buvau areštuotas. Šį kartą mane nuteisė šešiems mėnesiams tremties į Neapolio miestuką toje pačioje saloje. Tremčiai pasibaigus, buvau suimtas ir įkalintas dešimčiai parų, o paskui išsiųstas keturiems mėnesiams į tokią salą, kurion tremdavo komunistus. Supratau, kokie teisingi buvo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (2 Timotiejui 3:12).
Nepaisant persekiojimų, mūsų gausėja
Per 1940—1944 metų vokiečių okupaciją Graikijoje mes beveik neskelbėme. Tačiau netrukus Jehovos tauta Graikijoje persiorganizavo ir skelbimas buvo atnaujintas. Norėdami atgauti, kas prarasta, labai aktyviai ir uoliai liudijome.
Nenustebome vėl susilaukę religinio priešiškumo. Gana dažnai Stačiatikių Bažnyčia griebdavosi neteisėtų veiksmų. Viename kaime dvasininkas sukurstė minią prieš mus. Jis pats puolė mane mušti iš priekio, o jo sūnus — iš už nugaros. Aš pabėgau ir pasislėpiau artimiausiame name, o mano bendraskelbėją nutempė į kaimo aikštę. Užpuolikai suplėšė jo literatūrą, o viena moteris iš balkono vis šūkavo: „Užmuškite jį!“ Galop mus išgelbėjo gydytojas ir ėjęs pro šalį policininkas.
Vėliau, 1952 metais, mane vėl suėmė ir nuteisė keturiems mėnesiams. Kalėjau Kasteli Kisame (Kreta). Išėjęs į laisvę buvau mokomas lankyti susirinkimus ir stiprinti juos dvasiškai. Po dvejų keliaujamojo darbo metų vedžiau dievobaimingą krikščionę tokiu pat vardu kaip ir mano sesuo — Despina. Iki šiol ji yra ištikima Jehovos garbintoja. Po jungtuvių mane paskyrė tarnauti specialiuoju pionieriumi Kretos mieste Chanijoje. Ten tarnauju iki šiol.
Per maždaug 70 visalaikės tarnybos metų apkeliavau beveik visą Kretą (salos plotas yra maždaug 8300 kvadratinių kilometrų, ilgis — apie 250 kilometrų). Didžiausia laimė matyti, kaip iš saujelės ketvirtojo dešimtmečio salos Liudytojų išaugo daugiau negu 1100 aktyvių šiandieninių Dievo Karalystės skelbėjų minia. Esu dėkingas Jehovai, suteikusiam galimybę padėti daugeliui tų žmonių įgyti tikslų Biblijos pažinimą ir nuostabią ateities viltį.
Jehova —„gelbėtojas“
Supratau, kad, norėdamas padėti žmonėms sužinoti apie tikrąjį Dievą, turiu būti ištvermingas ir kantrus. Jehova dosniai apdovanoja tokiomis be galo būtinomis savybėmis. Per 67 visalaikės tarnybos metus ne kartą apmąstydavau šiuos apaštalo Pauliaus žodžius: „Visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose“ (2 Korintiečiams 6:4, 5). Mano materialinė padėtis buvo labai sunki, ypač tarnybos pradžioje. Tačiau Jehova niekada neapleido manęs ir mano šeimos. Jis buvo nuolatinis galingas Padėjėjas (Žydams 13:5, 6). Mes visada jautėme jo meilingą ranką tiek rinkdami jo avis, tiek rūpindamiesi savo poreikiais.
Kai žvelgiu į praeitį ir matau, kaip dvasine prasme sužaliavo dykuma, neabejoju, jog mano triūsas nebuvo veltui. Veržlios jaunystės dienas praleidau kuo naudingiausiai. Mano visalaikė tarnyba prasmingumu neprilygsta jokiam siekiui. Dabar, sulaukęs senatvės, iš visos širdies skatinu jaunuolius ‛atsiminti savo Kūrėją jaunystės dienomis’ (Ekleziasto 12:1).
Nors man jau 91 metai, vis dar skelbiu po 120 valandų kiekvieną mėnesį. Kasryt keliuosi pusę aštuonių ir liudiju žmonėms gatvėse, parduotuvėse, parkuose. Per mėnesį išplatinu vidutiniškai po 150 žurnalų. Dabar sunkoka, nes prastai girdžiu ir ne viską prisimenu, bet mano didžiulė dvasinė šeima — mylintys krikščionys broliai ir seserys — bei dviejų dukrų šeimynos puikiai rūpinasi manimi.
Svarbiausia — išmokau pasitikėti Jehova. Per visas dienas jis buvo ‛mano uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojas’ (Psalmių 18:2 [18:3]).
[Išnašos]
a Emanuelio Paterakio biografiją skaityk Sargybos bokšto 1996 m. lapkričio 1 d. numeryje, p. 22—27.
b Apie Mino Kokinakio pergalę teisme skaityk Sargybos bokšto (rusų k.) 1993 metų rugsėjo 1 d. numeryje, p. 27—31. Minas Kokinakis mirė 1999–ųjų sausį.
[Iliustracijos 26, 27 puslapiuose]
Apačioje: su žmona; kairėje: 1927 metais; kitame puslapyje: su Minu Kokinakiu (kairėje) ir dar vienu Liudytoju prie Akropolio 1939 metais, tuoj po tremties