Gyvenimas po mirties — kaip, kur, kada?
ŽMOGAUS Kūrėjas ir gyvybės Davėjas pats garantuoja, kad asmens mirtis nebūtinai nutraukia jo gyvenimą visam laikui. Negana to, Dievas užtikrina mus, kad įmanoma vėl gyventi ne tik dar kokią nors ribotą gyvenimo atkarpą, bet gyventi su perspektyva niekada daugiau nebemirti! Apaštalas Paulius paprastai, bet patikimai pareiškė: „Jis [Dievas] visiems žmonėms laidavo tuo, kad prikėlė jį [Kristų Jėzų] iš numirusių“ (Apaštalų darbai 17:31, NW).
Žinoma, dar lieka neatsakyta į tris pagrindinius klausimus: kaip gali miręs asmuo sugrįžti gyventi? kada tai įvyks? kur ta nauja gyvybė pradeda egzistuoti? Visame pasaulyje į šiuos klausimus atsakoma skirtingai, bet pagrindinis būdas teisingai išspręsti tą klausimą yra tiksliai suprasti, kas atsitinka žmonėms, kai jie miršta.
Nemirtingumas — ar tai atsakymas?
Plačiai vyrauja įsitikinimas, kad visi žmonės turi savyje kažką nemirtinga, o miršta tik jų kūnai. Tu, aišku, girdėjai tokį tvirtinimą. Tas elementas, kuris laikomas nemirtingu, vadinamas įvairiai — „siela“ ar „dvasia“. Sakoma, kad ji pergyvena kūno mirtį ir kažkur gyvena toliau. Atvirai sakant, toks įsitikinimas nėra biblinės kilmės. Tiesa, Hebrajų Biblijoje aprašyti senovės žmonės tikėjosi gyvenimo po mirties, bet ne kaip juose esančio kažkokio nemirtingo elemento išlikimo. Jie su pasitikėjimu laukė būsimo sugrįžimo gyventi žemėje per prikėlimo stebuklą.
Patriarchas Abraomas yra nuostabus pavyzdys vieno iš tų tikėjusių būsimu prikėlimu iš mirusių. Žydams 11:17-19 aprašomas Abraomo pasiryžimas paaukoti savo sūnų Izaoką kaip atnašą; čia sakoma: „Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. ... Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį“, nes Dievas nereikalavo, kad Izaokas būtų paaukotas. Toliau liudydamas apie pradinius izraelitų įsitikinimus, kad jie vėl gyvens ateities laikais (užuot iš karto toliau gyvenę dvasinėje srityje), pranašas Ozėjas rašė: „Išpirksiu juos iš Šeolo [bendro žmonijos kapo] galios, ... atpirksiu juos iš mirties...“ (Ozėjo 13:14, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys).
Tad kada gi žydų pasaulėžiūroje ir įsitikinimuose radosi idėja apie įgimtą žmogaus nemirtingumą? Enciklopedijoje Encyclopaedia Judaica pripažįstama, kad „galbūt dėl graikų įtakos judaizme atsirado mokymas apie sielos nemirtingumą“. Tačiau atsidavę žydai iki Kristaus laikų tebetikėjo būsimu prikėlimu ir laukė jo. Mes tai aiškiai galime matyti iš Jėzaus pokalbio su Morta mirus jos broliui Lozoriui: „Morta tarė Jėzui: ‛Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.’... Jėzus jai pasakė: ‛Tavo brolis prisikels!’ Morta atsiliepė: ‛Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis’“ (Jono 11:21-24).
Mirusiųjų būklė
Ir apie tai nereikia spėlioti. Biblija aiškiai moko, kad mirusieji „miega“, neturi sąmonės, visai nieko nejaučia ir nežino. Tokia tiesa Biblijoje nėra pateikta sudėtingai, taip, kad būtų sunku suvokti. Apsvarstyk šiuos lengvai suprantamus Rašto žodžius: „Gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino. ... Ką tik tavo ranka randa darytina, tai daryk kiek gali. Nes nei darbo, nei proto, nei žinojimo, nei išminties nebebus mirusiųjų buveinėje, į kurią tu eini“ (Ekleziasto 9:6, 11). „Nepasitikėkite kunigaikščiais, žmogumi, per kurį neateina išgelbėjimas. Kai išeis jo dvasia, jis grįš į savo žemę; tuomet dings visi jo sumanymai“ (Psalmių 145:3, 4).
Tad suprantama, kodėl Jėzus Kristus prilygino mirtį miegui. Apaštalas Jonas aprašo pokalbį tarp Jėzaus ir jo mokinių: „[Jis] pridūrė: ‛Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.’ Mokiniai atsiliepė: ‛Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.’ Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: ‛Lozorius mirė’“ (Jono 11:11-14).
Miršta visas žmogus
Mirtis ištinka visą žmogų, ne tik jo kūną. Aiškūs Biblijos tvirtinimai verčia mus padaryti išvadą, kad žmogus neturi nemirtingos sielos, kuri gali pergyventi jo kūno mirtį. Raštas aiškiai nurodo, kad siela gali mirti. „Štai visos sielos yra mano; kaip tėvo siela, taip ir sūnaus siela yra mano; siela, kuri nusidės, pati turės mirti“ (Ezechielio 18:4). Niekur žodžiai „nemirtingas“ ar „nemirtingumas“ nevartojami kalbant apie žmonijos prigimtį.
Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia nurodoma tokia įdomi hebrajiško bei graikiško žodžių, verčiamų Biblijoje „siela“, kilmė: „Siela ST [Senajame Testamente] yra nepeš, NT [Naujajame Testamente] [psy·che’]. ... Nepeš kilęs iš pradinio žodžio, galbūt reiškiančio kvėpuoti, ir... kadangi kvėpavimas yra tai, kuo gyvieji skiriasi nuo mirusiųjų, nepeš reiškia pačią gyvybę, arba tiesiog individą. ... ST nėra dichotomijos [skaidymo į dvi dalis] tarp kūno ir sielos. Izraelitas suprato tą dalyką konkrečiai — kaip visumą ir todėl jis laikė žmones asmenybėmis, o ne kažkokiais atskirų dalių junginiais. Nors terminas nepeš yra išverstas mūsų žodžiu „siela“, jis niekada nereiškia kažko atskiro nuo kūno ar individualios asmenybės. ... Terminas [psy·che’] yra NT žodis, atitinkantis nepeš. Jis gali reikšti: gyvybės kilmę, pačią gyvybę arba gyvą esybę.“
Todėl tu gali suprasti, kad ištiktas mirties anksčiau buvęs gyvas asmuo, arba gyvoji siela, nustoja egzistuoti. Kūnas vėl pavirsta „dulkėmis“, arba žemės elementais, suirdamas palaipsniui, jei būna palaidotas, arba staiga, jei yra kremuojamas. Jehova pasakė Adomui: „Dulkė esi ir dulke vėl pavirsi“ (Pradžios 3:19). Tad kaip yra įmanomas gyvenimas po mirties? Įmanomas, nes pats Dievas atsimena asmenis, kurie mirė. Jehova turi stebuklingą jėgą ir sugebėjimą sukurti žmones, taigi nereikia stebėtis, kad jis savo atmintyje gali išsaugoti duomenis apie bet kurio asmens gyvenimą. Taip, žmogaus perspektyva vėl gyventi visiškai priklauso nuo Dievo.
Tokia yra žodžio „dvasia“ prasmė, kai kalbama apie jos sugrįžimą pas tikrąjį Dievą, kuris ją davė. Turėdamas tai omenyje, įkvėptasis Ekleziasto knygos rašytojas paaiškina: „Ir dulkės sugrįš į žemę, iš kurios yra, ir dvasia grįš atgal pas Dievą, kurs ją davė“ (Ekleziasto 12:7).
Tik Dievas gali padaryti ką nors gyvą. Sukūręs žmogų Edene ir įpūtęs į jo šnerves „gyvybės kvapą“, Jehova ne tik pripildė Adomo plaučius oro, bet ir davė gyvybės jėgą sužadinti visas jo kūno ląsteles (Pradžios 2:7). Kadangi ta gyvybės jėga gali būti perduota iš tėvų vaikams per apvaisinimo bei gimimo procesą, žmogaus gyvybę dera laikyti priklausančia Dievui, nors, žinoma, ji gaunama per tėvus.
Prikėlimas — laimingas metas
Nereikia painioti prikėlimo su persikūnijimu, kurio idėja visai nepagrįsta Šventuoju Raštu. Persikūnijimas (reinkarnacija) yra tikėjimas, kad žmogus po mirties dar kartą arba daug kartų atgimsta kokia nors gyvybės forma. Sakoma, kad tai būna aukštesnis arba žemesnis būties lygis negu ankstesnis gyvenimas; kaip manoma, tai priklauso nuo praeities gyvenimo turinio. Pagal šį tikėjimą, asmuo gali „atgimti“ žmogumi arba gyvūnu. Tai visiškai prieštarauja Biblijos mokymui.
Žodis „prikėlimas“ yra verčiamas iš graikiško žodžio a·naʹsta·sis, paraidžiui reiškiančio „atsistojimas iš naujo“. (Hebrajų vertėjai išvertė iš graikų kalbos a·naʹsta·sis hebrajiškais žodžiais techi·jatʼ ham·me·timʹ, reiškiančiais „atgijimas iš mirusių“.) Prikėlimas reiškia žmogaus gyvybės atnaujinimą pagal tą pavyzdį, kurį Dievas išsaugojo savo atmintyje. Priklausomai nuo Dievo valios žmogaus atžvilgiu, asmuo yra atkuriamas žmogišku arba dvasiniu kūnu, tačiau išsaugojamas jo individualumas — tokia pat asmenybė ir atmintis kaip jam mirštant.
Taip, Biblija kalba apie dvi prikėlimo rūšis. Vienas yra prikėlimas dvasiniu kūnu gyventi danguje; tai skirta palyginti nedaugeliui žmonių. Toks buvo Jėzaus Kristaus prikėlimas (1 Petro 3:18). Ir jis nurodė, kad tai patirs išrinktieji iš tų, kurie seks jo pėdomis, pradedant nuo ištikimų apaštalų, kuriems jis pažadėjo: „Einu jums vietos paruošti... Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jono 14:2, 3). Biblija nurodo tai kaip „pirmąjį prisikėlimą“ pagal laiką ir rangą. Rašte aprašomi tie, kurie prikelti gyventi danguje kaip Dievo kunigai ir karaliai, valdantys su Kristumi Jėzumi (Apreiškimas 20:6). Tas „pirmasis prisikėlimas“ skirtas ribotam skaičiui asmenų ir pačiame Rašte nurodoma, kad iš ištikimų vyrų bei moterų tarpo bus paimta tik 144000 asmenų. Jie bus įrodę ištikimybę Jehovai Dievui ir Kristui Jėzui iki pat savo mirties, aktyviai liudydami kitiems apie savo tikėjimą (Apreiškimas 14:1, 3, 4).
Be abejo, mirusiųjų prikėlimas yra begalinės laimės metas tiems, kurie prikeliami gyventi danguje. Bet laimė bus ne tik ten, nes taip pat yra pažadėtas prikėlimas gyventi čia, žemėje. Tie prikeltieji prisijungs prie neriboto skaičiaus pergyvenusiųjų dabartinės sugedusios sistemos pabaigą. Apžvelgus palyginti nedidelį skaičių asmenų, kuriems skirtas dangiškasis prikėlimas, apaštalui Jonui buvo duotas „milžiniškos minios, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ regėjimas! Koks laimingas bus metas, kuomet milijonai, galbūt milijardai, grįš gyventi žemėje! (Apreiškimas 7:9, 16, 17)
Kada tai bus?
Bet koks džiaugsmas ir laimė būtų trumpalaikiai, jei mirusieji grįžtų į žemę, pilną nesantaikos, kraujo liejimo, teršimo bei smurto — kaip šiandieną. Ne, prikėlimo teks laukti iki „naujos žemės“ įkūrimo. Įsivaizduok žemę, išvalytą nuo žmonių ir organizacijų, kurie, atrodo, iki šiol nusiteikę niokoti ją ir žaloti jos pradinį grožį, jau nekalbant apie jų sukeltas neapsakomas kančias jos gyventojams (2 Petro 3:13; Apreiškimas 11:18).
Aišku, kad visuotinio žmonijos prikėlimo metas dar priešakyje. Tačiau gera žinia ta, kad anas metas nėra tolimas. Tiesa, reikės laukti dabartinės blogos daiktų sistemos galo. Tačiau daugybė įrodymų patvirtina, kad jau arti netikėtas „didžio sielvarto“ protrūkis, kurio kulminacija bus „didi visagalio Dievo dienos kova“ — paprastai vadinama Armagedonu (Mato 24:3-14, 21; Apreiškimas 16:14, 16). Per jį bus pašalintas visas blogis nuo šios puikios planetos — Žemės. Po to seks Tūkstantmẽtis Kristaus Jėzaus valdymas, kuomet žemėje palaipsniui bus sukurtos rojaus sąlygos.
Biblija nurodo, kad mirusieji bus keliami to Tūkstantmẽčio valdymo laikais. Tada išsipildys pažadas, kurį Jėzus davė gyvendamas žemėje: „Nesistebėkite, nes ateis valanda, kurią visi kapuose esantieji išgirs Jo balsą ir... išeis prikeliami“ (Jono 5:28, 29, ŠvR).
Tikėjimo prikėlimu poveikis
Kokia puiki ateities viltis — prikėlimas; tai bus laikas, kai mirusieji grįš gyventi! Kaip tai padrąsina mus, kai užklumpa senyvo amžiaus sunkumai, ligos, netikėtos nelaimės bei sielvartas ir šiaip kasdieninio gyvenimo įtampa bei problemos! Tai pašalina mirties sukeliamą sielvartą — nors mes ir liūdime, bet ne taip kaip tie, kurie neturi ateities vilties. Apaštalas Paulius kalbėjo apie šį paguodžiantį prikėlimo vilties poveikį tokiais žodžiais: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (1 Tesalonikiečiams 4:13, 14).
Mes galbūt jau patyrėme, kokia teisinga yra kita Rytų gyventojo Jobo pastaba: „Esu sunaikintas [„Jis sunyksta“, NW] kaip puvėsis, kaip drabužis, suėstas kandžių. Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet daug vargsta. Jis kaip gėlė auga ir nuvysta. Jis dingsta kaip šešėlis ir nepasilieka“ (Jobo 13:28—14:2, Biblija, parengė K. Burbulys, redaguota). Mums taip pat žinomas gyvenimo nepastovumas bei skaudi tiesa, kad „laikas ir atsitiktinumas“ gali užklupti bet kurį iš mūsų (Ekleziasto 9:11, Brb red.). Iš tikrųjų nė vieno iš mūsų nedžiugina mintis apie mirtį. Tačiau tikra prikėlimo viltis padeda mums įveikti slegiančią mirties baimę.
Todėl būk padrąsintas! Žvelk ne į tai, kad gali užmigti mirties miegu, o toliau — į sugrįžimą gyveniman per prikėlimo stebuklą. Su pasitikėjimu lauk būsimo gyvenimo be pabaigos ir džiaukis žinodamas, kad tas palaimintas metas jau netolimoje ateityje.